2016-05-12 Nr. AB-10527-3-63-3-01946-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-3164-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01946-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Teisės skyriaus vedėja L. M.) dėl neturtinės žalos atlyginimo, procesinių palūkanų priteisimo bei priteistos sumos atlyginimo nukreipimo regreso tvarka.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja T. Ž. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 procentus metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo skundo padavimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, nukreipti regreso teisę dėl visų priteistų sumų į kaltą trečiąjį suinteresuotą asmenį – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas) teisės skyriaus vedėją.

Pareiškėja nurodė, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriui 2015 m. rugsėjo 11 d. pateikė prašymą kuo greičiau suteikti antrinę teisinę pagalbą Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) su AB „Klaipėdos vanduo“ dėl nepagrįstos skolos priteisimo. Paaiškino, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba sprendimo nepriėmė ir 2015 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. (1.7.)SR-3155 paprašė atsiųsti patvirtinimą, kad pareiškėja yra sumokėjusi valstybės patirtas išlaidas už antrinės pagalbos teikimą, paskirtą ankstesniais atsakovo sprendimais. Tvirtino, kad, priešingai nei nurodyta atsakovo 2015 m. rugsėjo 17 d. rašte Nr. (1.7.)SR-3155, antrinė teisinė pagalba jai nebuvo teikiama. Be to, akcentavo savo itin sunkią materialinę padėtį. Pareiškėja argumentavo, jog dėl tokių neteisėtų, piktavališkų, šališkų ir nesąžiningų veiksmų patyrė fizinį skausmą, yra morališkai sumenkinta, pažeminta ir nuskriausta, kamuoja nemiga, baimė dėl naujų ir nepagrįstų skolų, yra priversta vartoti daug vaistų. Pareiškėja taip pat prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas atsiliepime į skundą su pareiškėjos reikalavimais nesutiko.

Paaiškino, kad 2015 m. rugsėjo 17 d. rašte Nr. (1.7)SR-3155 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsakė į pareiškėjos prašymą ir nurodė veiksmus, kurie turėjo būti atlikti tam, kad pareiškėjai būtų suteikta antrinė teisinė pagalba. Rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, kuriame įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų ar jų dalies. Tvirtino, jog pareiškėja iš viso nėra apmokėjusi 793,86 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir iki 2015 m. rugsėjo 17 d. rašte Nr. (1.7)SR-3155 nustatyto termino, t. y. iki 2015 m. spalio 1 d., nepateikė jokių įrodymų apie minėtos sumos sumokėjimą, todėl antrinė teisinė pagalba jai negalėjo būti skiriama. Argumentavo, kad, prašydama priteisti neturtinę žalą, pareiškėja nepateikė argumentų bei įrodymų patvirtinančių, jog egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjos T. Ž. skundą atmetė.

Teismas byloje kilusio ginčo teisinių santykiu aspektu analizavo Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsnius ir sprendė, kad svarbu nustatyti, ar Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, taip pat tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai nulėmė pareiškėjos nurodytos žalos atsiradimą.

Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėja 2015 m. rugsėjo 9 d. prašymu Nr. ATP-1603 kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrių, prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). 2015 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. (1.7.)SR-3155 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius nurodė, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPD-153-10, 2010 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPD-154-10, 2010 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPD-155-10, 2011 m. liepos 12 d, sprendimu Nr. (1.31)-TPD-87-11, 2012 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPD-12-12, 2012 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPD-31-12 pareiškėjai buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos tiekimas ir pareikalauta sumokėti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Atsakovo atstovas konstatavo, jog iš viso pareiškėja nėra apmokėjusi 793,86 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir pareikalavo iki 2015 m. spalio 1 d. atsiųsti patvirtinimą apie minėtų išlaidų apmokėjimą.

Pareiškėja jai kilusią neturtinę žalą kildina iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus neveikimo – skubios antrinės teisinės pagalbos nesuteikimo.

Vadovaudamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11–12 straipsniais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.), teismas inter alia pažymėjo, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

Teismas nurodė, kad minėtas atsisakymo teikti asmeniui antrinę teisinę pagalbą pagrindas sietinas su Įstatymo 19 straipsniu, reglamentuojančiu atvejus, kai pareiškėjas apmoka nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, t. y. taikomas situacijoms, kai pareiškėjas sutiko apmokėti skirtumą, susidariusį tarp galutinės antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos ir konkrečioje byloje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu jam nustatytos valstybės garantuojamos bei apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (likusią 50 arba 75 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį), tačiau, gavęs tarnybos pranešimą, tokio įsipareigojimo neįvykdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3017-502/2015).

Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėja skunde neginčija neapmokėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos, ir nors tvirtina, jog apie 2015 m. rugsėjo 17 d. rašte Nr. (1.7)SR-3155 minimus Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimus nieko nežinojusi, kartu akcentuoja savo sunkią materialinę padėtį, kaip argumentą, jog pareiškėjai, nepaisant Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatos, turėtų būti teikiama antrinė teisinė pagalba.

Vertindamas pareiškėjos keliamo ginčo pobūdį, teismas pažymėjo, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindiniai atsakovo atstovui keliami uždaviniai – užtikrinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą. Teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos kontekste itin reikšmingas įstatymo viršenybės (teisėtumo) principas, reiškiantis, jog viešojo administravimo subjekto veikla turi remtis įstatymu ir atitikti jo reikalavimus, o atlikdamas administracinius veiksmus, susijusius su asmenų teisėmis ir laisvėmis, šis subjektas negali peržengti jam įstatymų suteiktos kompetencijos ribų. To reikalauja Konstitucinis įstatymo viršenybės principas, draudžiantis viešojo administravimo subjektams viršyti savo įgaliojimus, t. y. veikti ultra vires, o kiekvieną administracinį sprendimą įpareigoja priimti laikantis įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos tvarkos. Teismas pabrėžė, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai nesuteikta diskrecijos teisė vertinti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindus, todėl pareiškėjos sunki turtinė padėtis negalėjo nulemti kitokių atsakovo atstovo veiksmų nei numatyta jo veiklą reglamentuojančiame teisės akte. Teismas darė išvadą, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pagrįstai ir teisėtai pareikalavo iš pareiškėjos pateikti įrodymus apie 793,86 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumokėjimą.

Teismas nenustatė, jog atsakovo atstovas veikė neteisėtai ar pažeidė jo veiklą ir kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, todėl teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra paneigiama, nesant bent vieno privalomo elemento valstybės viešajai atsakomybei atsirasti. Minėtą pareiškėjos reikalavimą teismas atmetė ir dėl to, kad pareiškėja neįrodė žalos padarymo fakto, kadangi skundo argumentai iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais motyvais, kurių pareiškėja nedetalizavo.

Pareiškėjos skundo reikalavimus dėl procesinių palūkanų priteisimo bei priteistos sumos atlyginimo nukreipimo regreso tvarka teismas laikė išvestiniais reikalavimais, todėl konstatavęs, kad atsakovo atstovo veiksmai buvo teisėti, tenkinti išvestinius skundo reikalavimus taip pat nenustatė teisinių prielaidų.

III. Pareiškėja T. Ž. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Remiasi analogiškais argumentais, išdėstytais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad valstybė negali atsisakyti užtikrinti ar apriboti antrinės teisinės pagalbos suteikimą ir uždrausti ginti pažeistas teises, pasitelkus kvalifikuoto advokato pagalbą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teisme jos byla buvo tyčia neteisingai išnagrinėta pareiškėjai nedalyvaujant ir nesuteikus galimybės naudotis kvalifikuota teisine pagalba.

Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinė pagalbos tarnyba pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjos T. Ž. patirtos neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo skundo padavimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos priteisimo, regreso teisės dėl visų priteistų sumų į kaltą trečiąjį suinteresuotą asmenį nukreipimo.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė, nenustatęs, kad atsakovo atstovas veikė neteisėtai ar pažeidė jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus.

Pareiškėja, nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde tvirtina, kad valstybė negali atsisakyti užtikrinti ar apriboti antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir uždrausti ginti pažeistas teises pasitelkus kvalifikuoto advokato pagalbą.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos faktines ir teisines aplinkybes, su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumui, kaip privalomai civilinės atsakomybės sąlygai, konstatuoti turi būti nustatyta, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Neturtinę žalą padariusios valstybės institucijos (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisės skyriaus vedėjo) neteisėtais veiksmais pareiškėja nurodė atsakovo 2015 m. rugsėjo 17 d. raštą Nr. (1.7.)SR-3155, kuriuo, pareiškėjai kreipusis dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, atsakovas paprašė atsiųsti patvirtinimą, jog pareiškėja yra sumokėjusi valstybės patirtas išlaidas už antrinės pagalbos teikimą, paskirtą ankstesniais atsakovo sprendimais. Pareiškėja detalizavo, jog dėl tokių neteisėtų, piktavališkų, šališkų ir nesąžiningų veiksmų patyrė fizinį skausmą, yra morališkai sumenkinta, pažeminta ir nuskriausta, kamuoja nemiga, baimė dėl naujų ir nepagrįstų skolų, yra priversta vartoti daug vaistų.

Atsakovas 2015 m. rugsėjo 17 d. rašte Nr. (1.7.)SR-3155 (b. l. 5–6), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinė pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu (rašte padaryta klaida – nenurodyta straipsnio dalis), pareiškėjai nurodė, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

Atsakovas minimame rašte taip pat nurodė, kad 2010 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPD-153-10, 2010 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPD-154-10, 2010 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPD-155-10, 2011 m. liepos 12 d, sprendimu Nr. (1.31)-TPD-87-11, 2012 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPD-12-12, 2012 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPD-31-12 pareiškėjai buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos tiekimas ir pareikalauta sumokėti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas, iš viso – 793,86 Eur. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, atsakovas aptariamame rašte pareiškėjai nurodė iki 2015 m. spalio 1 d. atsiųsti patvirtinimą apie minėtų išlaidų apmokėjimą. Pažymėjo, kad atsakovas, negavęs tokio patvirtinimo, atsisakys teikti antrinę teisinę pagalbą.

Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto taikymo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt., 2015 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015 ir kt.).

Vienas iš tokių anksčiau aptartų apribojimų yra įtvirtintas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte. Ši teisės norma aiškiai reglamentuoja antrinės teisinės pagalbos teikimo apribojimo pagrindą, kuris gali būti taikomas esant dviem sąlygoms: pirma, pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje ir, antra, iki nurodyto termino jis neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

Kaip matyti iš atsakovo pateiktų bei informacinės teismų sistemos „Liteko“ duomenų, visais anksčiau nurodytais atsakovo sprendimais pareiškėjai antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktais (akto redakcija, galiojusi sprendimų priėmimo metu) – už piktnaudžiavimą valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ir procesinėmis teisėmis, bei pareiškėja įpareigota per 30 dienų atsiskaityti už suteiktą teisinę pagalbą.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. spalio 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pripažino pareiškėjai apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidų sumas pagrįstomis bei teisėtomis, šie sprendimai yra įsiteisėję (sumos, apskaičiuotos pagal atsakovo 2010 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-153-10, 2010 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-154-10, 2010 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-155-10, 2011 m. liepos 12 d, sprendimą Nr. (1.31)-TPD-87-1).

Byloje nėra duomenų, kad atsakovo 2012 m. vasario 3 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPD-12-12 bei 2012 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPD-31-12 būtų apskųsti ar panaikinti.

Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 konstatavo, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, nesant duomenų apie pareiškėjos atsiskaitymą už suteiktą teisinę pagalbą, įpareigojo pareiškėją patvirtinti, jog yra sumokėtas susidaręs teisinės pagalbos išlaidų įsiskolinimas pagal ankstesnius atsakovo sprendimus, kuriais buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjai dėl piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ir procesinėmis teisėmis. Šiuo aspektu taip pat akcentuotina ir tai, kad atsakovas pareiškėjai sudarė papildomą galimybę atsiskaityti už suteiktą teisinę pagalbą bei neužkirto kelio galimybei, jog antrinė pagalba pagal pareiškėjos 2015 m. rugsėjo 11 d. prašymą galėtų būti teikiama.

Antra vertus, išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 taip pat pažymėjo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Komisijos 1996 m. sausio 18 d. sprendime byloje Sujeeun prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 27788/95) išdėstytus motyvus, tikslas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teisine pagalba pats savaime yra suderinamas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, tačiau turi būti pasirinktos proporcingos priemonės jam pasiekti. Dėl proporcingumo, Europos Žmogaus Teisių Komisijos nuomone, absoliutus, griežtai įgyvendinamas draudimas teikti prašymus suteikti teisinę pagalbą konkrečiam asmeniui keltų rimtų problemų teisės kreiptis į teismą atžvilgiu pagal Konvenciją.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašė suteikti jai antrinę teisinę pagalbą Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Šioje civilinėje byloje ieškovas AB „Klaipėdos vanduo“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės T. Ž. 374,55 Eur skolos, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (b. l. 40).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančius duomenis, ieškovo reikalavimo pobūdį, atsižvelgusi į tai, kad civilinė byla, dėl kurios pareiškėja prašė suteikti jai antrinę teisinę pagalbą, yra nesudėtinga tiek teisiniu, tiek faktiniu požiūriu, pareiškėja pati dalyvavo parengiamajame posėdyje, įgyvendino savo procesines teises – teikė prašymą dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu, į posėdį neatvykus ieškovui (Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartimi ieškinys paliktas nenagrinėtu), konstatuoja, kad, įvertinus išdėstytą Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, nebuvo neproporcingai apribota pareiškėjos teisė į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Visa tai apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas veikė teisėtai ir pagrįstai, t. y. valstybės institucijos neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą. Padarius šią išvadą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog kiti pareiškėjos reikalavimai, kaip išvestiniai iš reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, taip pat atmestini.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teisme jos byla buvo tyčia neteisingai išnagrinėta pareiškėjai nedalyvaujant ir nesuteikus galimybės naudotis kvalifikuota teisine pagalba.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, teismo šaukimas pareiškėjai atvykti į Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 18 d. posėdį buvo įteiktas asmeniškai pareiškėjai 2016 m. sausio 15 d. (b. l. 61), tačiau ji į posėdį neatvyko (b. l. 59), byloje nėra pateikto pareiškėjos prašymo teismo posėdį atidėti. Atsižvelgus į šias aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėja pati pasirinko elgtis pasyviai bei teismo posėdyje nedalyvauti, todėl konstatuotina, kad administracinė byla Klaipėdos apygardos administraciniame teisme teisėtai ir pagrįstai buvo nagrinėjama pareiškėjai nedalyvaujant (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus ir rašytinį advokato sutikimą dėl atstovavimo konkrečioje byloje, jeigu pageidauja, kad antrinę teisinę pagalbą teiktų advokatas, kuris neįtrauktas į šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodytus sąrašus.

Šios teisės normos dispozicija suponuoja išvadą, kad asmuo, kuriam yra reikalinga antrinė teisinė pagalba, turi kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Teismas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos neteikia; sprendimas, ar kiekvienu konkrečiu atveju yra visos būtinos sąlygos antrinei teisinei pagalbai teikti, priklauso Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos kompetencijai. Atsižvelgus į tai, pareiškėjos argumentas, jog byla pirmosios instancijos teismo buvo tyčia neteisingai išnagrinėta pareiškėjai nesuteikus galimybės naudotis kvalifikuota teisine pagalba, atmestini kaip nepagrįsti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė