1b235583-69cf-4a90-bb0f-dcc05edf7e4c · Regionų administracinis teismas

?Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. eI-9827-609/2019 Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00331-2017-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 4.2; 55.1.3 (S) REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. gruodžio 18 d. Klaipėda Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rÅ«mų teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Eglės Kiaurakytės (pirmininkaujanti ir pranešėja), AuÅ¡relės Mažrimienės, Vidos Stonkuvienės, raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo Vyriausybės atstovo TelÅ¡ių apskrityje (teisių perėmėjas – Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Å iaulių ir TelÅ¡ių apskrityje) pareiÅ¡kimÄ atsakovei Mažeikių rajono savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo iÅ¡tyrimo.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė: PareiÅ¡kėjas Vyriausybės atstovas TelÅ¡ių apskrityje (teisių perėmėjas – Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Å iaulių ir TelÅ¡ių apskrityje) praÅ¡o iÅ¡tirti, ar Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T1-144 „Dėl 2016 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ (toliau – ir Sprendimas) 1.2 punktas atitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintÄ nuostatÄ , kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetÄ ir rinkliavas nustato įstatymai.

Pareiškime (b.l. 2-4) nurodo, jog Sprendimu buvo nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifai 2016 metams, kurio 1.2 punktu nustatytas 1,5 procento tarifas nekilnojamojo turto objektams tų mokesčio mokėtojų, kurie priskirtini didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai ir kurių metinė apyvarta 57 924 000,0 Eur ir daugiau. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte numatyta išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija nustatyti vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifus įstatymų nustatyta tvarka.

Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalis nustato nekilnojamojo turto mokesčio tarifÄ nuo 0,3 procento iki 3 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės, jeigu Å¡iame straipsnyje nenustatyta kitaip. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis nustato, kad konkretų mokesčio tarifÄ , kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Akcentuoja, jog pagal teisinį reglamentavimÄ savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vienÄ arba kelis iÅ¡ Å¡ių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimÄ , teisinį statusÄ , jo technines savybes, priežiÅ«ros bÅ«klę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formÄ , ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietÄ (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus).

Tačiau savivaldybės taryba yra imperatyviai įpareigota vadovautis tik įstatyme nustatytais kriterijais. Atkreipia dėmesį, kad Spendimo 1.2 punktu nustatydama nekilnojamojo turto mokestį nekilnojamojo turto mokėtojams, kurie priskirtini didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai, Mažeikių rajono savivaldybės taryba rėmėsi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-33 patvirtintu didžiųjų mokesčių mokėtojų sÄ raÅ¡u, sudarytu administravimo tikslais, kuris yra nuolat keičiamas ir papildomas, todėl jis negali bÅ«ti tapatinamas su konkretaus nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorija, nes jame nėra iÅ¡skirti reikÅ¡mingi nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų požymiai, pagrindžiantys tokios subjektų grupės priskyrimÄ didiesiems nekilnojamojo turto mokesčio subjektams.

Argumentuoja, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarimuose ne kartÄ konstatavo, jog esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, iÅ¡imtys ir lengvatos turi bÅ«ti nustatyti įstatymu. Atsakovė Mažeikių rajono savivaldybės taryba atsiliepime į pareiÅ¡kimÄ (b.l. 7-8) nurodo, jog praÅ¡o pareiÅ¡kimÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Teigia, jog Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta savivaldybės tarybos diskrecija diferencijuoti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus, atsižvelgiant į įstatyme nustatytus kriterijus – nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijas, jų dydį, teisinę formÄ , socialinę padėtį.

Mano, jog nustatydama konkrečius nekilnojamojo turto mokesčio tarifus bei juos diferencijuodama, atsakovė taikė vienÄ iÅ¡ Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų – mokesčių mokėtojų dydį ir Sprendimo 1.2 punktu nustatė 1,5 procento tarifÄ nekilnojamojo turto objektams tų mokesčio mokėtojų, kurie priskirtini didžiųjų mokesčių mokėtojų, t.y. tų, kurių metinė apyvarta 57 924 000,0 Eur ir daugiau, kategorijai. Pažymi, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. sausio 31 d.

įsakymu Nr. V-33 patvirtintas didžiųjų mokesčių mokėtojų sÄ raÅ¡as yra sudarytas 2 metams, o mokesčio tarifai nustatomi vienerių metų terminui. Kadangi minėtame sÄ raÅ¡e pateikta informacija yra aktuali bÅ«tent nustatytam mokestiniam laikotarpiui, todėl atsižvelgiama į vienÄ iÅ¡ Nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme nurodytÄ kategorijÄ â€“ mokesčio mokėtojo teisinę formÄ . Teigia, jog subjektų, kurių apyvarta didesnė, ekonominis pajėgumas yra skirtingas nei kitų asmenų, todėl nustatant skirtingus nekilnojamojo turto mokesčio tarifus, yra siekiama pozityvių tikslų, didžioji dalis surinktų mokesčių panaudojama savivaldybės tikslams, mokykloms ir vaikų darželiams iÅ¡laikyti, socialinėms reikmėms ir tai negali bÅ«ti laikoma atskirų Å«kio subjektų diskriminavimu.

Pabrėžia, kad Mažeikių rajono savivaldybė neturi duomenų apie asmenų gaunamas pajamas, mokamus mokesčius, todėl neturi galimybės sekti pajamų srautų, jai nėra suteikta teisė tvarkyti tokio pobūdžio asmenų duomenų. Akcentuoja, jog Mažeikių rajono savivaldybės tarybai nesuteikta teisė juridinius asmenis priskirti tam tikroms mokesčių mokėtojų kategorijoms, todėl ji vadovaujasi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenimis.

Mano, jog Sprendimas neprieÅ¡tarauja pareiÅ¡kime nurodytų teisės aktų nuostatoms. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Byloje nagrinėjamas pareiÅ¡kėjo Vyriausybės atstovo TelÅ¡ių apskrityje (teisių perėmėjo – Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Å iaulių ir TelÅ¡ių apskrityje) abstraktus praÅ¡ymas iÅ¡tirti, ar Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T1-144 „Dėl 2016 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ 1.2 punktas, kuriuo mokesčių mokėtojams, priskirtiniems didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai ir kurių metinė apyvarta 57 924 000,00 Eur ir daugiau, nustatytas 1,5 procento nekilnojamojo turto mokestinės vertės nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metams tarifas, atitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTMÄ®) 6 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintÄ nuostatÄ , kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetÄ ir rinkliavas nustato įstatymai.

Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibÅ«dina jų taikymo apimtį ir privalomumÄ (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobÅ«dį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialiÄ procesinę tvarkÄ , pasireiÅ¡kiančiÄ tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismÄ dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismÄ dėl akto teisėtumo patikros tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan. (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-678/2010, 2015 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-116-858/2015).

Taigi ne bet kuris suinteresuotas asmuo (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTÄ®, redakcija, galiojusi kreipimosi į teismÄ metu, nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 28 d.) 5 straipsnio 1 dalis), o tik ABTÄ® 112 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti subjektai gali inicijuoti norminio administracinio akto teisėtumo patikrÄ administraciniame teisme. Be to, tiriant norminio administracinio akto teisėtumÄ nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar norminis administracinis aktas neprieÅ¡tarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui.

Bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti vieÅ¡ojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl Å¡ios priežasties administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiÅ¡kiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiÅ¡kintina (žr. LVAT 2008 m. liepos 18 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008, Administracinė jurisprudencija, 2008, Nr. 15).

ABTÄ® 112 straipsnio 2 dalis numato inter alia (be kita ko) savivaldybių veiklos priežiÅ«rÄ vykdančio Vyriausybės atstovo teisę kreiptis su pareiÅ¡kimu į administracinį teismÄ , kad bÅ«tų iÅ¡tirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymÄ ar Vyriausybės norminį aktÄ , kuria jis turi naudotis laikydamasis pareiÅ¡kimų iÅ¡tirti norminių administracinių aktų teisėtumÄ padavimui nustatytų taisyklių ir pareiÅ¡kimÄ suformuluoti taip, kad jį bÅ«tų galima iÅ¡nagrinėti ABTÄ® 112 -119 straipsniuose numatyta specialia tvarka.

Nagrinėjamu atveju Vyriausybės atstovas TelÅ¡ių apskrityje (teisių perėmėjas – Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Å iaulių ir TelÅ¡ių apskrityje) laikytinas tinkamu subjektu, galinčiu kreiptis į teismÄ su abstrakčiu praÅ¡ymu iÅ¡tirti norminio administracinio akto – Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T1-144 (dalyje dėl 1.2 punkto) – teisėtumÄ . Sprendžiant, ar Sprendimas priskirtinas norminiams administraciniams aktams, atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos vieÅ¡ojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje pateiktÄ norminio administracinio akto sÄ vokÄ , pagal kuriÄ , norminis administracinis aktas – tai teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei.

Kadangi Sprendimas skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei rūšiniais, jis priskirtinas norminių administracinių aktų kategorijai. Šiame kontekste pažymėta, jog nagrinėdamas iš esmės analogiško pobūdžio ginčus LVAT pasisakė, kad tokie aktai yra norminio pobūdžio, kadangi jie nėra individualizuojami, o juose įtvirtinamos bendros privalomojo pobūdžio taisyklės rūšiniais požymiais apibūdintų subjektų grupei (žr. pvz., LVAT 2013 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2014, 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1082/2014, 2014 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-893/2014, 2015 m. spalio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015, 2017 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-203-492/2017, 2017 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-558-556/2017, 2018 m. birželio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018 ir kt.).

Prašomas ištirti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. T1-144 yra paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka ir galiojantis (prieiga internete: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/0d623ca0090011e588da8908dfa91cac). Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 44 punktu, 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu ir Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T1-144 „Dėl 2016 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ nusprendė:

1. Nustatyti Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje juridiniams ir fiziniams asmenims nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2016 metams: 1.1 Nekilnojamojo turto mokestinės vertės – 0,5 procento; 1.2. nekilnojamojo turto objektams tų mokesčių mokėtojų, kurie priskirtini didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai ir kurių metinė apyvarta 57 924 000,0 Eur ir daugiau, nekilnojamojo turto mokestinės vertės – 1,5 procentai; 1.3. Nekilnojamojo turto objektams, kurie yra nenaudojami arba naudojami ne pagal paskirtį, neprižiÅ«rimi ir apleisti, pagal Mažeikių rajono savivaldybės tarybos patvirtintÄ nekilnojamojo turto objektų sÄ raÅ¡Ä , nekilnojamojo turto mokestinės vertės – 3 procentai.

Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte numatyta iÅ¡imtinė savivaldybės tarybos kompetencija nustatyti vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifus įstatymų nustatyta tvarka. NTMÄ® 6 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad konkretų mokesčio tarifÄ , kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Nekilnojamojo turto apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu tvarkÄ nustato NTMÄ® (1 straipsnis).

NTMÄ® 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog mokestį moka nekilnojamojo turto savininkai – fiziniai ir juridiniai asmenys, iÅ¡skyrus Å¡io straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus. Å io įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo turto mokestį už juridiniam asmeniui neterminuotai ar ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui perduotÄ naudotis nekilnojamÄ jį turtÄ (arba jo dalį), nuosavybės teise priklausantį fiziniam asmeniui (asmenims) arba jo (jų) įsigyjamÄ , tuo laikotarpiu moka Å¡is juridinis asmuo.

Taigi nekilnojamojo turto mokesčiu, remiantis įstatymu, yra apmokestinamos nekilnojamojo turto savininkų bei kitų nekilnojamojo turto valdytojų valdomos ir/ar naudojamos Nekilnojamojo turto registre registruojamos patalpos, inžineriniai ir kiti statiniai, t. y. nekilnojamojo turto mokesčio objektai, kaip juos apibrėžia šio įstatymo 4 straipsnis. NTMĮ 6 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2178 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. sausio 1 d.) įtvirtinta, kad mokesčio tarifas – nuo 0,3 procento iki 3 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės, jeigu šiame įstatyme nenustatyta kitaip.

NTRÄ® 6 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija, įsigaliojo nuo 2011 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad konkretų mokesčio tarifÄ , kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Jeigu, vadovaujantis Å¡io įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, nuo kito mokestinio laikotarpio mokestis už Å¡io įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ bus skaičiuojamas taikant naujai atlikto nekilnojamojo turto masinio vertinimo metu nustatytÄ vertę, kitÄ mokestinį laikotarpį galiosiantį mokesčio tarifÄ savivaldybės taryba gali nustatyti iki einamojo mokestinio laikotarpio gruodžio 1 dienos.

Savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vienÄ arba kelis iÅ¡ Å¡ių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimÄ , teisinį statusÄ , jo technines savybes, priežiÅ«ros bÅ«klę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formÄ , ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietÄ (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus).

AiÅ¡kindamas NTMÄ® 6 straipsnio 2 dalyje pirmÄ jį sakinį lingvistiÅ¡kai, LVAT yra pasisakęs, jog jį bÅ«tina aiÅ¡kinti neatsiejamai nuo NTMÄ® 6 straipsnio 1 dalies, kadangi NTMÄ® 6 straipsnio 1 dalimi yra įtvirtintas mokesčio tarifų intervalas, tačiau ne konkretus mokestis, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog savivaldybė gali konkretizuoti šį mokestį (žr. pvz. LVAT 2015 m. spalio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015). Taigi, vadovaujantis NTMÄ® 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, savivaldybės taryba turi teisę nustatyti konkretų mokesčio tarifÄ NTRÄ® 6 straipsnio 1 dalyje nustato mokesčio tarifų intervalų ribose, kurie gali bÅ«ti diferencijuojami, atsižvelgiant į įstatymų leidėjo iÅ¡vardintus kriterijus.

Nagrinėjamoje byloje tarp Å¡alių kilusio ginčo objektu yra Mažeikių rajono savivaldybės tarybos pasirinktas kriterijus nekilnojamojo turto mokesčio subjektais, turinčiais mokėti didesnio tarifo nekilnojamojo turto mokestį, laikyti mokesčių mokėtojus, kurie priskirtini didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai ir kurių metinė apyvarta 57 924 000,0 Eur ir daugiau (pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-33 patvirtinÄ didžiųjų mokesčių mokėtojų sÄ raÅ¡Ä ).

Nurodyto kriterijaus pasirinkimÄ atsakovė grindžia NTMÄ® 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kadangi mokesčio tarifo nustatymo kriterijumi buvo ir mokesčio mokėtojo dydis ir metinė apyvarta. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos virÅ¡ininko 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-33 patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sÄ raÅ¡o ir vidutinių mokesčių mokėtojų sÄ raÅ¡o sudarymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato mokesčių mokėtojų priskyrimo didiesiems mokesčių mokėtojams ir vidutiniams mokesčių mokėtojams kriterijus, faktines kriterijų reikÅ¡mes, Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų ir vidutinių mokesčių mokėtojų sÄ rašų sudarymo, atnaujinimo ir pakeitimo tvarkÄ bei terminus (Taisyklių 1 punktas).

Taisyklių 2 punkte nurodyta, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sÄ raÅ¡as – tai Valstybinės mokesčių inspekcijos virÅ¡ininko įsakymu patvirtinti didieji mokesčių mokėtojai, kurių stebėsenÄ ir kontrolę vykdo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento valstybės tarnautojai ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartį ir gaunantys darbo užmokestį iÅ¡ Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto.

Sprendimo priėmimo metu galiojusių Taisyklių (2013 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. V-33 redakcija) 4 punkte nurodyta, jog didiesiems mokesčių mokėtojams priskiriami Mokesčių mokėtojų registre įregistruoti Lietuvos juridiniai asmenys, užsienio juridiniai asmenys ar organizacijos, taip pat užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos filialai ar atstovybės, kurie atitinka bent vienÄ iÅ¡ Å¡ių kriterijų: 4.1) mokesčių mokėtojo praėjusių metų apyvarta, eliminavus atsitiktinius, vienkartinius pardavimus, virÅ¡ijo 60 mln. litų ir darbuotojų skaičius einamųjų metų sausio 15 d. virÅ¡ijo 10; <...>.

Taisyklių 9 punktas nustato, kad didžiųjų mokesčių mokėtojų sÄ raÅ¡ai sudaromi dvejiems metams, o sÄ raÅ¡as patvirtinamas iki atitinkamų metų kovo 25 d. Apie įtraukimÄ Ä¯ tokį SÄ raÅ¡Ä , juridiniai asmenys yra informuojami, be to, toks SÄ raÅ¡as yra paskelbiamas Valstybinės mokesčių inspekcijos interneto svetainėje. LVAT praktikoje nurodyta, jog tiek sisteminiu, tiek lingvistiniu požiÅ«riu NTRÄ® 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vienÄ arba kelis iÅ¡ Å¡ių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimÄ , teisinį statusÄ , jo technines savybes, priežiÅ«ros bÅ«klę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formÄ , ar socialinę padėtį), turi bÅ«ti suprantama kaip suteikianti diskrecijÄ savivaldybės tarybai diferencijuoti nekilnojamojo mokesčio tarifus, atsižvelgiant į įstatyme nustatytus kriterijus – bÅ«tent nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijas, jų dydį ar teisinę formÄ , ar socialinę padėtį.

Didžiųjų mokesčių mokėtojų sÄ raÅ¡as sudaromas atsižvelgiant į kriterijus, kurie susiję su subjekto apyvartos dydžiu ir darbuotojų skaičiumi, tačiau Å¡ie kriterijai neapima mokamo nekilnojamojo turto mokesčio dydžio. NTRÄ® nustatytos nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo sÄ lygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objektų, o ne mokestį mokančių subjektų požymius, todėl nustatytu teisiniu reguliavimu negali bÅ«ti pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiÅ¡kumo principas.

Situacija, kai nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorija apibrėžiama neatsižvelgiant į nekilnojamojo turto valdymÄ ir / ar naudojimÄ , kaip to reikalauja NTMÄ® 3 straipsnis, yra iÅ¡ esmės neteisinga, neproporcinga ir iÅ¡kreipia tikslus, kurių siekiama NTMÄ® – iÅ¡ esmės tapačioje padėtyje esančių nekilnojamojo turto mokestį mokančių subjektų valdomÄ Nekilnojamojo turto registre registruojamÄ turtÄ â€“ patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, t. y. konkrečius objektus – apmokestinti vienodomis sÄ lygomis (žr. pvz.

LVAT 2015 m. spalio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015; 2017 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-203-492/2017; 2018 m. birželio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018). Kvestionuojamo Sprendimo 1.2 punktu nustatytas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas (1,5 procentų) nulemia Å¡io mokesčio mokėtojų materialiÄ sias pareigas mokėti tam tikro dydžio nekilnojamojo turto mokestį, todėl Å¡io mokesčio dydžio nustatymo kriterijai turi bÅ«ti grindžiami įstatymu.

Savivaldybės tarybos teisė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifÄ remiantis NTMÄ® 6 straipsnio 2 dalyje nurodoma mokesčio mokėtojo kategorija – jo dydžiu, neturėtų bÅ«ti suprantama kaip absoliuti savivaldybės tarybos diskrecija savarankiÅ¡kai spręsti dėl mokesčio mokėtojų skirstymo pagal jų dydį. Atsižvelgiant į nustatytų tarifų įtakÄ mokesčio mokėtojų materialiosios pareigoms, darytina iÅ¡vada, kad savivaldybės taryba, spręsdama dėl mokesčio mokėtojo dydžio, turi remtis objektyviais įstatymuose nustatytais kriterijais.

Konstitucinio Teismo aktuose ne kartÄ buvo konstatuota, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, iÅ¡imtys ir lengvatos turi bÅ«ti nustatomi įstatymu (pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d., 2002 m. birželio 3 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimai). Atsižvelgdama į iÅ¡dėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sprendimo 1.2 punktu padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas buvo nustatytas neteisėtai ir prieÅ¡tarauja NTMÄ® 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl mokesčio mokėtojo kategorijos atsižvelgiant į jo dydį nustatymo, nes mokesčio mokėtojo dydis buvo nustatytas ne remiantis įstatymuose nustatytais kriterijais, neatsižvelgiant į konkretaus mokesčio (nekilnojamojo turto) rūšį ir NTMÄ® keliamus tikslus apmokestinti Nekilnojamojo turto registre registruojamÄ turtÄ â€“ patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, o nekilnojamojo turto mokesčio sÄ lygas nepagrįstai diferencijuojant pagal mokestį mokančių subjektų požymius, nesusijusius su konkretaus mokesčio mokėjimu.

AnalogiÅ¡kai teisės normas aiÅ¡kino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., LVAT 2015 m. spalio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015, 2017 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-203-492/2017, 2018 m. birželio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-296-556/2019). Savo praktikoje LVAT akcentavo, jog sprendžiant dėl norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties keliems aukÅ¡tesnės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms, norminę bylÄ nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs tikrinamos norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) prieÅ¡taravimÄ bent vienai aukÅ¡tesnės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti Å¡ios norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties kitoms aukÅ¡tesnės galios teisės aktų nuostatoms (pvz.: 2013 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I261-15/2013, 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I442-14/2013, 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2418/2013, 2016 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-5-261/2016, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-296-556/2019).

Pripažintus, jog Sprendimo 1.2 punktas prieštarauja NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija), ginčijamo norminio administracinio akto dalies atitiktis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatoms nebetirtina. ABTĮ 118 straipsnio 1 dalis nustato, jog norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.

To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, kad pripažintas neteisėtu norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Atsižvelgdama į tai, jog tyrimo objektu yra Sprendimas, kuriuo buvo nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifai 2016 metams, t. y. norminio administracinio akto dalies taikymas iš esmės nukreiptas į praeitį, nustatytina, jog Sprendimo 1.2 punktas negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

Pagal ABTÄ® 119 straipsnio 1 dalį, administracinio teismo sprendimas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu visais atvejais skelbiamas Teisės aktų registre. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 117 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, n u s p r e n d ž i a : PareiÅ¡kėjo Vyriausybės atstovo TelÅ¡ių apskrityje (teisių perėmėjas – Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Å iaulių ir TelÅ¡ių apskrityje) pareiÅ¡kimÄ patenkinti visiÅ¡kai.

Pripažinti, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T1-144 „Dėl 2016 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ 1.2 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto įstatymo 6 straipsnio 2 daliai ir jį panaikinti. Nustatyti, kad panaikintas Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T1-144 „Dėl 2016 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ 1.2 punktas negali būti taikomas nuo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T1-144 „Dėl 2016 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ priėmimo dienos.

Ä®siteisėjusį teismo sprendimÄ paskelbti Teisės aktų registre. Sprendimas per trisdeÅ¡imt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rÅ«mus. Teisėjai Eglė Kiaurakytė AuÅ¡relė Mažrimienė Vida Stonkuvienė