2019-03-20 Nr. AB-7096-3-64-3-00443-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-169-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00443-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 120 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2–3).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. sausio 18 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Nors pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, tačiau kameros buvo užstatytos baldais ir jam trūko laisvo ploto. Sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, kameroje buvo nemalonus kvapas. Kamerose buvo šalta ir drėgna. Kamerų sienos ir lubos buvo padengtos pelėsiu ir grybeliu. Durų langelis ir lovos buvo surūdijusios, stalas su aštriais kampais. Dėl rūdžių išskiriamo asbesto pareiškėjas negalėjo užmigti, jį kankino nemiga. Žiurkės ir kiti graužikai naikino asmeninius daiktus bei maistą. Kameroje nebuvo šilto vandens. Dėl nepakankamo apšvietimo negalėjo skaityti knygų bei rašyti laiškų. Indus laikydavo ant grindų, nes nebuvo lentynų. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nurodė patyręs emocinę depresiją, atsirado sveikatos sutrikimų. Tai, pareiškėjo teigimu, nebuvo momentinis poveikis, o pastovus, intensyvus fizinis ir moralinis sukrėtimas, kurio pasekmes jaučia iki šiol.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 30–36).

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 6,45 kv. m iki 8,7 kv. m. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, kas rodo, jog asmens buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas.

5. Atsakovas nurodė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas 2017 m. sausio 9 d. patikrinęs kamerą Nr. 78 nustatė, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, dirbtinė apšvieta mažesnė nei 200 lx. Atsakovas pabrėžė, jog negali būti konstatuoti įstaigos neteisėti veiksmai dėl sanitarinio mazgo, nes jo įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal higienos normos reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos.

6. Atsakovo teigimu, nenustačius laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. sausio 18 d. Šiaulių TI darbuotojų neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, Šiaulių TI manė, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Papildomai nurodė, kad Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo Ž. Š. skundą tenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad pareiškėjo Ž. Š. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl 120 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 65–70).

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. sausio 18 d., Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kameroje Nr. 78, kurios plotas 6,45 kv. m, ir kameroje Nr. 74, kurios plotas 8,7 kv. m. Šiose kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytos kameros ploto vienam asmeniui normos, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

9. Teismas įvertino tai, jog nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, toks sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas taip pat sukelia, esant minimaliai užtikrintam kameros gyvenamajam plotui, papildomus nepatogumus. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, teismas konstatavo, kad Šiaulių TI administracija pareiškėjo teisių į jam tenkantį minimalų kameros plotą nepažeidė.

10. Teismas įvertinęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktą Nr. PA.6-2 (16.3.187.6.12) nustatė, kad tik kameroje Nr. 78 nustatyti higienos normos pažeidimai (per maža dirbtinė apšvieta), tačiau kitose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, taip pat byloje nebuvo jokių kitų objektyvių duomenų apie kitų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimą higienos normų reikalavimams. Be to, pareiškėjas nesikreipė dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių TI administraciją ar į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentą ar kt.). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 78, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Tačiau dėl kitų patalpų (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, teismas nustatė, kad neįrodyta, jog jos neatitiko higienos normų reikalavimų.

11. Teismas pažymėjo, kad iš byloje pateiktų fotonuotraukų nustatyta, jog kameroje Nr. 78 sanitarinis mazgas visiškai neatitvertas, todėl pareiškėjui naudojantis tualetu Šiaulių TI kamerose, buvo pažeidžiamas jo privatumas. Taip pat atsižvelgiant į tai, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, teismas pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, vertino kaip pagrįstą.

12. Teismas, pasisakydamas dėl inventoriaus trūkumo kamerose, nurodė, kad šioje byloje nėra pateikta įrodymų, jog patalpose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo būtino inventoriaus. Be to, pareiškėjo teiginiai, jog žiurkės ir kiti graužikai naikino asmeninius daiktus ir maistą, yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretūs, nedetalizuoti, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šias pareiškėjo aplinkybes. Kadangi karšto (šilto) vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose teisės aktai nenumato, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl karšto vandens nebuvimo irgi yra atmestini kaip nepagrįsti.

13. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su sveikatos pablogėjimu, ir sveikatos istoriją, padarė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

14. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, ir konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo intensyvus, pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Byloje teismas nenustatė, jog Šiaulių TI sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgėsi, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nenustatyti. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

15. Teismas, atsižvelgė į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, ir konstatavo, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. 16. Pareiškėjas Ž. Š. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai arba grąžinti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 74).

17. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylos aplinkybių ir į bylą pateiktos medžiagos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo išreikalauti iš pirmosios instancijos teismo darytus teismo posėdžio garso įrašus su jo papildomais paaiškinimais.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 80–82).

19. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Atsakovas pažymi, kad teismo konstatuotas nežymus dirbtinės apšvietos pažeidimas kameroje Nr. 78, buvo trumpalaikis, nes pareiškėjas minėtoje kameroje buvo laikomas tik 4 dienas. Atsakovo teigimu, Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, kalinimas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų, buvo trumpalaikis (8 dienas) ir, be to, nenustatyta jokių aplinkybių, jog tai iš esmės pakenkė jo sveikatai.

20. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, apeliaciniame skunde pasisako abstrakčiai, nenurodo jokio juridinio apeliacinio skundo pagrindo. Taip pat nenurodo (nepateikia) jokių naujų argumentų ar motyvų dėl nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. sausio 18 d., atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pripažino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui kalint Šiaulių TI buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas, t. y. nebuvo užtikrinta pakankama kameros Nr. 78 apšvieta, tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl to, kad jis neįvertino visų bylos aplinkybių ir pateiktos medžiagos. Tačiau pareiškėjas nepateikia jokių nesutikimo argumentų, nenurodo, kokių konkrečių jo skunde nurodytų aplinkybių teismas neįvertino.

25. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas pasisakė dėl visų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių: kameros ploto, sanitarinio mazgo, kameros būklės (oro temperatūros, drėgmės, pelėsio, grybelio, rūdžių ir apšvietimo) atitikimo / neatitikimo higienos reikalavimams, graužikų, karšto vandens nebuvimo, trūkstamo inventoriaus ir pareiškėjo sveikatos pablogėjimo, todėl jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir bylos nagrinėjimo metu pateiktais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais yra grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nepateikė.

26. Dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija nurodo, jog ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtomis taisyklėmis, patikrinusi bylos medžiagą, įvertinusi aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde Šiaulių apygardos administraciniam teismui nurodytų aplinkybių.

27. Teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI, buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų ir jis patyrė neturtinę žalą, tačiau pažeidimai nebuvo intensyvūs, truko tik 8 dienas ir byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

28. Teisėjų kolegija, vertindama dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdo, pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

29. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį (apšvietos pažeidimas, netinkamas sanitarinio mazgo atitvėrimas), mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjas higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Šiaulių TI buvo laikomas tik 8 dienas, kitų pažeidimų nenustatyta), konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Tokių pasekmių nenurodo ir pats pareiškėjas, savo procesiniuose dokumentuose įvardindamas tik bendro pobūdžio teiginius, nepagrįstus jokiais įrodymais. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Juo labiau, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata ar būtų kilę kokių nors kitų reikšmingų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

31. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė