2021-07-14 Nr. AB-14355-3-61-3-00467-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-500-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00467-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. K. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis Vilniaus PN nuo 2008 m. iki 2019 m. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, gyvenamosios kameros, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, būdavo perpildytos arba užstatytos jose buvusio inventoriaus arba kitų kameroje buvusių nuteistųjų daiktų, tokiu būdu neužtikrinant pareiškėjui minimalaus teisės aktuose nustatyto gyvenamosios patalpos ploto.

3. Pareiškėjas tvirtino, jog jam taip pat nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu ir dušu. Sanitariniai mazgai buvo netinkamai įrengti, tualetai tupimi, kabinos atskirtos siena. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus sanitariniuose mazguose trūko inventoriaus (praustuvių, unitazų). Paaiškino, kad nors dušo patalpos ir buvo atskirtos pertvaromis, tačiau vis tiek tekdavo praustis kitų asmenų, t. y. nuteistųjų bei prižiūrėtojų akivaizdoje, retkarčiais prasilenkti susiliečiant su kitais nuteistaisiais, todėl kildavo konfliktai.

4. Pareiškėjas pažymėjo, jog Vilniaus PN įrengti taksofonai taip pat neatitinka teisės aktų reikalavimų. Nurodė, kad pokalbio metu būdavo sunku išreikšti savo emocijas kalbančiam asmeniui, kadangi prie taksofonų nuolat vaikščiojo prižiūrėtojai bei kiti nuteistieji, kurie galėdavo girdėti asmeninius pokalbius. Bendraujant telefonu pareiškėjo artimiesiems tekdavo klausytis kitų nuteistųjų keliamo triukšmo bei riksmų.

5. Pareiškėjas nurodė, jog jis buvo vedamas pasivaikščioti kiemelyje 3 valandoms per parą. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo maži, o juose vienu metu susirinkdavo apie 200 nuteistųjų, todėl dėl didelio pasivaikščiojimo kiemelyje susirinkusiųjų nuteistųjų skaičiaus, pareiškėjui būdavo sunku judėti.

6. Apibendrindamas skunde išdėstytus argumentus, pareiškėjas nurodė, kad dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją bei dvasinį sukrėtimą. Reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas prašė netaikyti 3 metų senaties termino, kadangi pažeidimai yra tęstiniai. Be to, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato senaties termino reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl esą šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti ir negali būti ribojama nacionalinės teisės.

7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti ir taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą.

8. Atsakovo atstovas nurodė, kad net ir esant užimtoms visoms bendrabučio tipo gyvenamųjų ir kamerų tipo patalpų, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Patikino, jog visiems, be išimties, suteikiamos atskiros miegamosios vietos, esančios konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Taigi, gyvenamojoje patalpoje, kurioje pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, vienu metu buvo apgyvendinta ne daugiau asmenų, negu įrengta miegamųjų vietų.

9. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, t. y. poilsio kambarys. Vilniaus PN nustatytas bausmės atlikimo režimas, pagal kurį nuteistieji nuo 7 val. iki 23 val. gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, renginius, užsiimti kita leistina veikla. Vilniaus PN teritorijoje taip pat įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai, kuriais gali naudotis nuteistieji. Akcentavo, jog Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems priskirtoje gyvenamojoje patalpoje.

10. Vilniaus PN patikino, jog I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose apgyvendinta 40-50 nuteistųjų). Kiekviename sanitariniame mazge įrengta po 5 tualeto vietas, 4 pisuarus, 4 kriaukles ir 3 prausyklas, taigi, atsakovo atstovo nuomone, sanitariniai mazgai įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų.

11. Atsakovo atstovas nurodė, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos 2 tvarkingos dušo patalpos, skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. Paaiškino, jog 2017 m. pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji, naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis, t. y. su pertvaromis arba be jų. 2018 m. antroje pusėje visose Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, todėl Vilniaus PN vertinimu, dušo patalpos, esančios I-ame gyvenamajame korpuse taip pat atitiko teisės aktų reikalavimus.

12. Vilniaus PN pažymėjo, jog pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) įtvirtintais reikalavimais. Pasivaikščiojimo kiemelių minimalus plotas, kaip ir minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas jame, bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nereglamentuotas. Patvirtino, jog Vilniaus PN niekuomet nesusidaro tokių situacijų, kai visi nuteistieji į pasivaikščiojimo kiemelį vedami pasivaikščioti vienu metu, todėl vietos pasivaikščiojimui netrūksta.

13. Atsakovo atstovo teigimu, ginčo laikotarpiu buvo sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Pažymėjo, jog Vilniaus PN iki 2018 m. spalio 15 d. veikę taksofonai buvo ryšio paslaugas teikiančios įmonės nuosavybė, tačiau taksofonus įrengė ir administravo AB „Telia Lietuva“, o nuo 2018 m. spalio 15 d. I-jo gyvenamojo korpuso kiekviename aukšte pradėjo veikti sumontuoti nauji taksofonai, priklausantys bendrovei „CSC Telekom“, kuri įgyvendina šių prietaisų techninį palaikymą ir aptarnavimą. Vilniaus PN nuomone, įrengus po 1 taksofoną kiekviename I-o korpuso aukšte, kiekvienas nuteistasis, turintis lėšų vardinėje skambinimo kortelėje, turėjo galimybę juo pasinaudoti. Akcentavo, jog teisės aktai nenustatė jokių papildomų reikalavimų taksofonų įrengimui, todėl Vilniaus PN įsitikinimu, I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitiko teisės aktų reikalavimus bei užtikrino nuteistiesiems jų teisę nepertraukiamai skambinti telefonu.

14. Apibendrindamas atsiliepimo argumentus, atsakovo atstovas laikėsi pozicijos, jog pareiškėjo pareikšti nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, grindžiami išimtinai subjektyvaus pobūdžio motyvais. Atsakovo atstovo įsitikinimu, jis jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko, laikėsi ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo teisių nei vienu išvardytu aspektu nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, atitinkamai dėl to pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą iš atsakovo atstovo negali būti patenkintas.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Pirmosios instancijos teismas, esant atsakovo atstovo prašymui skundo reikalavimui taikyti senaties terminą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis ieškinio senaties taikymo ir atnaujinimo institutą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl šių nuostatų taikymo, nurodė, kad patirtos neturtinės žalos atlyginimą reglamentuoja nacionalinė teisė, kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Nustatė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo arba negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių svarbias aplinkybes ieškinio senaties terminui atnaujinti, o aplinkybę, kad pareiškėjas tik vėliau suprato, jog buvo pažeistos jo teisės, teismas vertino, kaip neturinčia pagrindo pripažinti, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2020 m. vasario 7 d., teismas nusprendė, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą neturtinei žalai atlyginti iki 2017 m. vasario 7 d.

17. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo byloje pateiktus duomenis, teisės aktus, nustatančius vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto normas bei administracinių teismų praktiką, pripažino, jog visą ginčo laikotarpį pareiškėjui teko 3,2 kv. m gyvenamosios patalpos ploto bei nusprendė, jog pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas atitiko bendrą 3,1 kv. m normą.

18. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teisės aktai nenumato dušo kabinų atskyrimo pertvaromis. Teismas, iš atsakovo atstovo byloje pateiktų duomenų nustatė, kad Vilniaus PN administracija, siekdama užtikrinti asmenų, besinaudojančių dušu privatumą, dušo patalpose yra įrengusi pertvaras. Šias aplinkybes patvirtino ir prie atsiliepimo pridedamomis nuotraukomis, patvirtinančiomis, jog dušo patalpose įrengtos pertvaros nuteistųjų privatumui užtikrinti. Atsižvelgdamas į tai, jog Vilniaus PN neturėjo pareigos dušo patalpose įrengti bei užtikrinti atskirų kabinų prausimuisi, nors tokios ir buvo įrengtos, teismas nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų.

19. Teismas, vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) pažymėjo, jog teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką, nustatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu nuteistųjų teisiniu statusu, be kita ko, nustatyta maksimali pokalbių telefonu trukmė ir skaičius, galimybė kontroliuoti su kuo telefonu bendrauja nuteistasis, registruojant jo skambučius nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje ir pažymint joje asmens, kuriam skambinama rekvizitus (vardą, pavardę ir telefono numerį). Pabrėžė, jog pareigūnams suteikta galimybė nutraukti pokalbį telefonu tuo atveju, jeigu nuteistasis nesilaiko teisės aktuose nustatytos skambinimo tvarkos. Teismas, iš Vilniaus PN kartu su atsiliepimu pateiktų nuotraukų, kuriose užfiksuoti taksofonai, nustatė, kad jie įrengti su gaubtais, kurie mažina aplinkos triukšmą. Ant taksofonų pritvirtinti informacinio pobūdžio pranešimai taip pat patvirtina, kad pačių nuteistųjų prašoma gerbti vieni kitus bendraujant telefonu. Todėl teismas remdamasis šiomis aplinkybėmis priėjo išvados, kad Vilniaus PN negali būti laikomi atsakingais už triukšmingą aplinką bei apsunkintą bendravimą su artimaisiais, todėl nusprendė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu BVK nustatyta teisė skambinti telefonu nebuvo pažeista.

20. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl sanitarinio mazgo įrengimo atitikties teisės aktų reikalavimams pažymėjo, kad teisės aktuose nėra nustatyta, kokio tipo tualetas turi būti įrengtas bendrabučio tipo patalpų sanitariniame mazge. Remdamasis Vilniaus PN pateiktomis nuotraukomis, kuriuose pavaizduoti sanitariniai mazgai, nustatė, kad tualetai gyvenamosiose kamerose atitverti atskiromis kabinomis, kurios užtikrina asmens privatumą. Todėl teismas nusprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo teisė į privatumo užtikrinimą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista.

21. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių teismas nurodė, jog pagal Eksploatavimo taisyklių 18 punktą, tam, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemeliai, tačiau nei Eksploatavimo taisyklės, nei kiti nacionaliniai teisės aktai pataisos namų pasivaikščiojimo kiemelių ploto nereglamentuoja. Teismas, įvertinęs Vilniaus PN pateiktas pasivaikščiojimo kiemelių nuotraukas, nustatė, kad Vilniaus PN I-o gyvenamajame korpuse esančiame pasivaikščiojimo kiemelyje yra sudarytos sąlygos užsiimti sportu, o II-o ir III-o gyvenamojo korpuso kiemeliuose yra įrengtas sporto inventorius, kiemeliai neperpildyti, o juose esantys asmenys gali nevaržomai judėti. Pažymėjo, jog įstaiga yra patvirtinusi nuteistųjų pasivaikščiojimų gryname ore grafiką. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad Vilniaus PN esantiems nuteistiesiems yra sudarytos tinkamos sąlygos pasivaikščioti kiemelyje. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjo judėjimas būnant pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo ribojamas ir į tai, jog pareiškėjas nereiškė jokių nusiskundimų Vilniaus PN administracijai dėl tariamai apriboto judėjimo pasivaikščiojimo kiemelyje, nusprendė, jog nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta arba kitaip apribota teisė į pasivaikščiojimą gryname ore.

22. Įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą ir apibendrindamas teismo procesiniame sprendime išdėstytus motyvus, teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Nenustatęs neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 23. Pareiškėjas D. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

24. Pareiškėjas prašo apeliacinės instancijos teismo atsižvelgti į tai, jog jis buvo kalinamas Vilniaus PN ilgą laikotarpį, t. y. nuo 2008 m. iki 2019 m. Nurodomu laikotarpiu pareiškėjas teigia patyręs moralinę žalą, kurią įvertino 20 000 Eur.

25. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

26. Atsakovo atstovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas, priimdamas sprendimą, laikėsi visų įrodymų vertinimo taisyklių, todėl teismo procesinis sprendimas pagrįstas tinkamais (leistinais) byloje surinktais įrodymais, kurie teismo įvertinti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles.

27. Vilniaus PN teigimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiami analogiško pobūdžio argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo arba neteisėtumo. Anot atsakovo atstovo, pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo išsprendimui.

28. Atsakovo atstovo nuomone, teismas tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo procesinio sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus bei jame detaliai atsakyta į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą.

29. Apibendrindamas atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, atsakovo atstovas laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą panaikinti priimtą teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos, kildinamos iš pareiškėjo D. K. laikymo Vilniaus PN nuo 2008 m. iki 2019 m. sąlygų, atlyginimo.

31. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

32. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame akcentuoja, kad Vilniaus PN buvo laikomas ilgą laikotarpį, t. y. nuo 2008 m. iki 2019 m., teigia, kad patyrė 20 000 Eur dydžio neturtinę žalą.

33. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

34. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

35. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis Vilniaus PN. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl pirmosios instancijos pritaikytos ieškinio senaties ir padarytų išvadų, kad pareiškėjui tekęs plotas, dušų ir sanitarinių mazgų įrengimas, skambinimo telefonu tvarka bei galimybės pasivaikščioti užtikrinimas iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus.

36. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis reikėtų keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai, visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas.

38. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

39. Įvertinus šioje byloje apeliacinės instancijos teismui bylos šalių išsakytus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, byloje pateiktus įrodymus, kuriais buvo grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, darytina išvada, kad priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą buvo laikomasi ABTĮ 56 straipsnio reikalavimų.

40. Nors pareiškėjas, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacine tvarka tikrinamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti pareiškėjo argumentai dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų Vilniaus PN, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas.

41. Tai, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas priėjo bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

42. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

43. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja ilgą kalėjimo Vilniaus PN trukmę, tačiau pareiškėjo nurodyti kalinimo sąlygų pažeidimai šiuo atveju nebuvo nustatyti. Taigi vien tai, kad pareiškėjas ilgą laiką buvo laikomas Vilniaus PN, savaime nesudaro pagrindo spręsti dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti Vilniaus PN veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

44. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė