2019-11-06 Nr. AB-21131-3-61-3-00102-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1968-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00102-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija: 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 28 d. iki 2017 m. birželio 12 d. neužtikrino teisės aktų reikalavimų atitinkančių kalinimo sąlygų. Kamerų Nr. 115, 269, 116, 289, 123, 120, 220, 124, 312, 124 ir 326 sanitariniuose mazguose, pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6, 22 ir 39 punktų reikalavimus, nebuvo įrengta mechaninė oro šalinimo sistema. Kameros buvo vėdinamos atidarant langus. Šaltuoju metų laiku dėl žemos kamerų temperatūros, kuri neatitiko higienos normų, langai buvo atidaromi trumpam, todėl kamerose nuolatos buvo juntamas nemalonus kanalizacijos kvapas. Be to, kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamųjų patalpų. Ne visos kamerose buvo 1,5 m aukščio sienelė, o nuo kameros durų apskritai nebuvo jokios pertvaros. Toks sanitarinio mazgo įrengimas, pasak pareiškėjo, neužtikrino privatumo, per kameros duryse esant langelį jis ne kartą buvo stebimas prižiūrėtojų, kai naudojosi tualetu. Dėl šių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą ir nepatogumus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą.

3. Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Tam tikrais laikotarpiais, kurie nurodyti atsiliepime, pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus kameros plotas.

5. Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-176, nenumatyti kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Esant tokiems atitvėrimams, atsakovo atstovo tvirtinimu, priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose nuolatinę kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Laikantis Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus.

6. Lukiškių TI-K, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsniu, teigė, kad sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 180 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 28 d. iki 2017 m. birželio 12 d., kai Lietuvos higienos norma HN 76:2010 nebegaliojo. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K gyvenamųjų patalpų, tame tarpe ir sanitarinio mazgo, įrengimo reikalavimai nustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 14.5 punkte. Teismas išanalizavo nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusią Lietuvos higienos normą HN 134:2015 (toliau – ir HN 134:2015), patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytą langą, kaip tai numato HN 134:2015 17 punktas. Byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir Centras) patikrinimų aktų duomenys rodo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo nustatyti HN 134:2015 17 punkto reikalavimų pažeidimų Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas.

9. Teismas, atsižvelgęs į EŽTT praktiką dėl privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. sausio 24 d. Pranešimą „Dėl A. L. skundo“, pažymėjo, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas tik iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą, naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą.

10. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamos kamerose temperatūros. Centro patikrinimo aktuose nurodyta, kad patikrinimo metu išmatuota temperatūra kamerose Nr. 120, 123, 312 atitiko Higienos normos 134:2015 16 p. reikalavimus (b. l. 22-24, 34-35, 36-37). Byloje nėra duomenų, kad temperatūros matavimus Centras atliko kitose pareiškėjo nurodytose kamerose. Pareiškėjas teismui taip pat nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų netinkamas kalinimo sąlygas šiuo aspektu. Iš Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus pareigūno 2018 m. sausio 24 d. tarnybinio pranešimo Nr. 24-829 matyti, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų, taip pat ir dėl žemos temperatūros kamerose į Lukiškių TI-K direktorių jo buvimo įstaigoje laikotarpiu nesikreipė.

11. Teismas pažymėjo, kad, pateikdamas skundą teismui, pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl minimalaus gyvenamo ploto neužtikrinimo nenurodė. Teismų informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo ir priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4154-244/2017, kurioje pareiškėjas skundu prašė priteisti neturtinės žalos, kildinamos dėl minimalaus kameros gyvenamojo ploto neužtikrinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 10 d. iki 2017 m. birželio 12 d., atlyginimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendime nepasisakė dėl šių pareiškėjo argumentų.

12. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas, vertindamas žalos atlyginimo dydį, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nė karto nesikreipė į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų. Pažeidimas nebuvo nepertraukiamo pobūdžio, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo išvykęs į kitas kardomojo kalinimo įstaigas. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus. Įvertinęs pažeidimo trukmę, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdamas į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 180 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 1 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

III. 13. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

14. Lukiškių TI-K nuomone, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo.

15. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

16. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pareiškėjo teigimu, savaime suprantama, kad pareiškėjui neužtikrinant priklausančių kalinimo sąlygų kyla papildomai nepatogumai, kurių intensyvumas viršija kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamomis kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu 2017 m. vasario 28 d. iki 2017 m. birželio 12 d., atlyginimo.

18. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 180 Eur.

19. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, papildomai jų nekartoja ir dėl jų nepasisako.

23. Dėl atsakovo atstovo argumento, jog pareiškėjui neturėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad asmens kalinimas pataisos namuose per se neimplikuoja, kad visais atvejais sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo būdo bus apribojama teisės pažeidimu kaip pakankama satisfakcija už įvykdytą teisių pažeidimą. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjo atžvilgiu įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018, 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-667-602/2017, 2016 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-231-858/2016, 2016 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2292-143/2015 ir kt.)

24. Pažymėtina, kad laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 28 d. iki 2017 m. birželio 12 d. pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K ir jam nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu. Nesutiktina su atsakovo atstovu, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas dėl to, jog jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

25. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

26. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-202-552/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-339-662/2018, 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018 ir kt.).

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų intensyvumą, į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 180 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

28. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan