1af989b0-0c66-40cd-b64a-34da7ced4e8d · Vilniaus apygardos teismas

?Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. e2A-1184-430/2018 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36132-2016-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.; 2.6.3.; 3.3.1.14. VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. rugsėjo 27 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henricho Jaglinskio ir Virginijaus Kairevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V.

V. ir D. V. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „V.“ (toliau – BUAB „V.“) ieÅ¡kinį atsakovams V. V. ir D. V. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovė kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, praÅ¡ydama pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2013 m. gruodžio 6 d.

Reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. A-21/13, 2014 m. vasario 24 d. BÅ«simo reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. A-02/14, sudarytas tarp UAB „V.“, V. V. ir D. V., ir taikyti restitucijÄ : grÄ Å¾inti atsakovams V. V. ir D. V. reikalavimo teises į uždarÄ jÄ akcinę bendrovę „A.“ (toliau – UAB „A.“), perduotas pagal 2013 m. gruodžio 6 d. Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. A-21/13 ir 2014 m. vasario 24 d. BÅ«simo reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. A-02/14, o UAB „V.“ priteisti iÅ¡ V.

V. 18 593,61 Eur, iš D. V. – 2 838,27 Eur; priteisti iš atsakovų 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. IeÅ¡kinyje nurodė, kad 2013 m. gruodžio 6 d. ieÅ¡kovė ir atsakovai sudarė Reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. A-21/13 (toliau – Sutartis Nr. 1), kuria atsakovai perleido ieÅ¡kovei 195 400 Lt (56 591,75 Eur) reikalavimo teises į atsakovų skolininkę UAB „A.“ pagal atsakovų ir UAB „A.“ sudarytas paskolos sutartis. 2013 m. gruodžio 6 d. susitarimu prie Sutarties Nr. 1 naujasis kreditorius, t. y. ieÅ¡kovė, įsipareigojo už perleistÄ reikalavimo teisę sumokėti atsakovams 62 000 Lt (17 956,44 Eur) ne vėliau kaip iki 2014 m. vasario 28 d., iÅ¡ jų – 53 000 Lt V.

V. ir 9000 Lt D. V.. Å alys susitarė, kad ieÅ¡kovei tinkamai įvykdžius šį įsipareigojimÄ , Å¡alys pasiraÅ¡ys nuosavybės teisių į reikalavimo teises perdavimo–priėmimo aktÄ . IeÅ¡kovė UAB „V.“ už reikalavimo teisę pagal Sutartį Nr. 1 su atsakovais atsiskaitė grynaisiais pinigais iÅ¡ bendrovės kasos, bankiniais pavedimais ir kitais bÅ«dais. 2014 m. vasario 24 d. Å¡alys pasirašė Nuosavybės teisių į reikalavimo teises perdavimo–priėmimo aktÄ , kuriuo patvirtino, kad ieÅ¡kovė atsiskaitė su atsakovais pagal Sutartį Nr. 1 laiku ir tinkamai, todėl atsakovai perdavė, o ieÅ¡kovė perėmė 195 400 Lt dydžio reikalavimo teisę į skolininkę UAB „A.“. 2014 m. vasario 24 d. ieÅ¡kovė ir atsakovai sudarė BÅ«simo reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. A-03/14 (toliau – Sutartis Nr. 2), kuria atsakovai perleido ieÅ¡kovei bÅ«simas reikalavimo teises į skolininkę UAB „A.“ pagal atsakovų ir UAB „A.“ sudarytas paskolos sutartis. 2014 m. vasario 24 d. susitarimu naujasis kreditorius, t. y. ieÅ¡kovė, įsipareigojo sumokėti atsakovams už reikalavimo teisės perleidimÄ 12 000 Lt (3475,44 Eur) ne vėliau kaip iki 2014 m. gruodžio 6 d., iÅ¡ jų – 11 200 Lt V.

V. ir 800 Lt D. V.. Å alys susitarė, kad, ieÅ¡kovei tinkamai įvykdžius šį įsipareigojimÄ , Å¡alys pasiraÅ¡ys nuosavybės teisių į bÅ«simo reikalavimo teises perdavimo–priėmimo aktÄ . IeÅ¡kovė UAB „V.“ už bÅ«simÄ reikalavimo teisę pagal Sutartį Nr. 2 su atsakovais atsiskaitė bankiniais pavedimais. 2014 m. gegužės 16 d. Å¡alys pasirašė Nuosavybės teisių į reikalavimo teises perdavimo-priėmimo aktÄ , kuriuo patvirtino, kad ieÅ¡kovė atsiskaitė su atsakovais pagal Sutartį Nr. 2, todėl atsakovai perdavė, o ieÅ¡kovė perėmė 154 039 Lt dydžio reikalavimo teisę į skolininkę UAB „A.“. 2014 m. vasario 27 d.

Vilniaus apygardos teisme gautas UAB „A.“ vadovo V. V. pareiÅ¡kimas dėl UAB „A.“ bankroto bylos iÅ¡kėlimo, kurio pagrindu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi UAB „A.“ iÅ¡kelta bankroto byla. IeÅ¡kovės bankroto administratoriaus įsitikinimu, ieÅ¡kovės ir atsakovų sudarytos ginčo sutartys pažeidžia ieÅ¡kovės BUAB „V.“ kreditorių interesus, todėl yra visos įstatymo reikalaujamos sÄ lygos pripažinti Å¡ias sutartis negaliojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu ir taikyti restitucijÄ .

Pažymėjo, jog ginčijamų sutarčių sudarymo metu ieÅ¡kovė turėjo kreditorių, turinčių neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises į ieÅ¡kovę, ginčijamos sutartys sudarytos nepalankiomis ieÅ¡kovei sÄ lygomis, o UAB „A.“ jau buvo nemoki ir apie tai atsakovai žinojo, todėl buvo nesÄ Å¾iningi.

3. Atsakovai atsiliepime į ieÅ¡kinį nesutiko su ieÅ¡kiniu ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad UAB „A.“, kurios akcininkai buvo atsakovai, vykdė statybos darbų veiklÄ , dažniausiai – subrangos sutarčių pagrindu. 2013 m. didžiausi UAB „A.“ užsakovai buvo UAB „V.“ ir uždaroji akcinė bendrovė „M.“ (toliau – UAB „M.“). 2013 m. spalio–lapkričio mėnesiais UAB „A.“ kilo nesutarimų su UAB „M.“ dėl atliekamų darbų, sutriko už atliktus darbus iÅ¡ Å¡ios įmonės gaunami mokėjimai, sutriko UAB „A.“ veikla. Apie tai atsakovas V. V., kaip UAB „A.“ direktorius ir akcininkas, informavo ieÅ¡kovės atstovus. IeÅ¡kovė suteikė UAB „A.“ paskolÄ , ir atsižvelgiant į ieÅ¡kovės pageidavimÄ maksimaliai užtikrinti, jog UAB „A.“ galės grÄ Å¾inti ieÅ¡kovės suteiktÄ paskolÄ , Å¡alių sutarimu ieÅ¡kovės paskola atsakovui buvo įforminta taip:

1) ieškovei įsigyjant iš atsakovo 56 591,75 Eur reikalavimo teises į UAB „A.“ už 17 956,44 Eur;

2) atsakovams įneÅ¡ant už perleistas reikalavimo teises gautas lėšas, t. y. 17 956,44 Eur, ir papildomai 2 896,20 Eur nuosavų lėšų 2013 m. gruodžio mėnesį ir 23 760,14 Eur per 2014 m. sausio mėn., iÅ¡ viso – 41 716,58 Eur, į UAB „A.“ kasÄ pagal paskolos sutartis, skiriant Å¡ias lėšas atsiskaityti su darbuotojais, kad bÅ«tų tęsiami subrangos darbai;

3) ieÅ¡kovei įsigyjant iÅ¡ atsakovų reikalavimo teises į UAB „A.“ dėl 44 612,78 Eur sumos už 3 475,44 Eur. Vykdant nurodytus susitarimus, ieÅ¡kovė ir atsakovai sudarė ginčijamas reikalavimo teisių perleidimo sutartis. Tuo tarpu atsakovai 2013 m. gruodžio 6 d., 2013 m. gruodžio 20 d., 2014 m. sausio 17 d. ir 2014 m. sausio 31 d. kasos pajamų orderių pagrindu perdavė UAB „A.“ 44 612,78 Eur sumÄ , kuri buvo panaudota iÅ¡mokėti atlyginimus UAB „A.“ darbuotojams. Pasak atsakovų, įvykdžius pirmiau nurodytas pinigines operacijas, 2013 m. gruodžio mėnesį statybos darbai pagal Subrangos sutartį buvo tęsiami, deramasi su UAB „M.“ dėl susidariusios situacijos sprendimo. 2014 m. vasario mėn. pabaigoje, atsakovas, matydamas, kad situacijos su UAB „M.“ geruoju iÅ¡spręsti nepavyks, dėl pablogėjusios bendrovės finansinės bÅ«klės, vykdydamas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – Ä®BÄ®) nustatytÄ pareigÄ , kreipėsi į teismÄ dėl UAB „A.“ bankroto bylos iÅ¡kėlimo, o taip pat UAB „A.“ vardu 2013 m. kovo mėn. pateikė teismui ieÅ¡kinį UAB „M.“ dėl įskaitymo nuginčijimo ir 65 389,80 Eur skolos priteisimo (civilinė byla Nr. 2-5195-467/2014).

Atsakovų manymu, nagrinėjamu atveju nėra visų bÅ«tinųjų actio Pauliana ieÅ¡kinio taikymo sÄ lygų, nes ginčijamas sutartis buvo bÅ«tina sudaryti, siekiant iÅ¡vengti arba bent jau maksimaliai sumažinti ieÅ¡kovės nuostolius, jeigu UAB „A.“, kaip subrangovas, nebÅ«tų laiku atlikęs statybos subrangos darbų. IeÅ¡kovės atstovai, kurie priėmė sprendimÄ Ä¯sigyti iÅ¡ atsakovų reikalavimo teises, tokį sprendimÄ priėmė žinodami apie UAB „A.“ finansinę bÅ«klę, taigi atsakovai negali bÅ«ti laikomi nesÄ Å¾iningais.

IeÅ¡kovės argumentus, kad atsakovai, sudarydami ginčijamas sutartis, siekė pasipelnyti, paneigia faktai, jog laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2014 m. sausio 31 d. atsakovai įnešė į UAB „A.“ 44 612,78 Eur pinigines lėšas, iÅ¡ kurių 26 656,34 Eur buvo atsakovų asmeninės lėšos ir 17 956,44 Eur – gautų iÅ¡ ieÅ¡kovės už reikalavimo teisių perleidimÄ . Pasak atsakovų, vertinant ieÅ¡kovės veiksmus rÅ«pestingumo ir teisingumo aspektu, nėra pagrindo vertinti Å¡iuos veiksmus kaip nesÄ Å¾iningus ir prieÅ¡taraujančius ieÅ¡kovės veiklai ar ieÅ¡kovės kreditorių interesams.

I. P. instancijos teismo sprendimo esmė 4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino 2013 m. gruodžio 6 d. Reikalavimo teisės perleidimo ir 2014 m. vasario 24 d. Būsimo reikalavimo teisės perleidimo sutartis negaliojančiomis ir taikė vienašales restitucijas.

5. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nustatytos visos bÅ«tinos actio Pauliana ieÅ¡kinio taikymo sÄ lygos, tam kad ginčijamas sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 6.66 straipsnio pagrindu. IeÅ¡kinys reiÅ¡kiamas ginant kreditorių, turinčių neabejotinÄ ir galiojančiÄ reikalavimo teisę, interesus. IeÅ¡kovės veiksmai, sudarant ginčijamas sutartis, negali bÅ«ti vertinami kaip atitinkantys atsakingo verslo subjekto elgesio standartus, sÄ Å¾iningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka, o byloje surinktų duomenų visuma rodo, jog ginčijamos sutartys pažeidė ieÅ¡kovės kreditorių teises ir teisėtus interesus ir neteikia pakankamo pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad Å¡iuo konkrečiu atveju susiklosčiusioje situacijoje UAB „V.“ buvo bÅ«tina sudaryti ginčijamus sandorius.

6. Teismas nustatė, kad UAB „V.“, ginčijamų sandorių sudarymo metu, žinodama apie turimų įsipareigojimų savo bendrovės kreditoriams apimtį, taip pat apie itin sudėtingÄ UAB „A.“ finansinę situacijÄ , sumokėdama 21 431,88 Eur už reikalavimo teises į realiai nemokų juridinį asmenį, neturintį ilgalaikio turto, elgėsi nesÄ Å¾iningai savo kreditorių atžvilgiu, nes Å¡i suma galėjo bÅ«ti skirti UAB „V.“ kreditoriams, turėjusiems ne tik galiojančias, bet ir vykdytinas reikalavimo teises ieÅ¡kovės atžvilgiu.

Atsakovų neteisėti veiksmai pasireiÅ¡kė tuo, kad jie nesiėmę jokių veiksmų tam, kad įsitikintų, jog siekiami sudaryti sandoriai nepažeis ieÅ¡kovės kreditorių interesų, todėl negali bÅ«ti laikomi sÄ Å¾iningomis ginčo sandorių Å¡alimis. TokiÄ iÅ¡vadÄ pirmosios instancijos teismas padarė, įvertinęs kartu ir atsakovų elgesį, perleidžiant už atlyginimÄ reikalavimo teises į įmonę, kuri iÅ¡ esmės neturi ilgalaikio turto, kurios pradelsti įsipareigojimai kreditoriams 2014 m. vasario 13 d. buvo 772 152 Lt, o bendrovės balanso įraÅ¡yto turto vertė – ne didesnė kaip 307 178,45 Lt.

Be to, 2014 m. vasario 24 d. bÅ«simo reikalavimo teisės perleidimo sutartis sudaryta po to, kai atsakovas, veikdamas kaip UAB „A.“ vadovas, 2014 m. vasario 18 d. jau buvo padavęs teismui pareiÅ¡kimÄ iÅ¡kelti UAB „A.“ bankroto bylÄ , ir Å¡iame pareiÅ¡kime nurodęs, jog bendrovės pradelstų įsipareigojimų suma yra 2,5 karto didesnė, nei balanse įraÅ¡yto turto vertė.

7. Teismas pažymėjo, jog atsakovų argumentai, kad jie iš ginčo sandorių neturėjo jokios asmeninės naudos, nes visos lėšos buvo skirtos UAB „A.“ veiklai, nėra teisiškai reikšmingi byloje sprendžiamam ginčui, kadangi UAB „A.“ interesai negalėjo būti įgyvendinami pažeidžiant UAB „V.“ kreditorių interesus.

8. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad UAB „A.“ jau likviduota dėl bankroto ir iÅ¡registruota iÅ¡ Juridinių asmenų registro, todėl objektyviai nėra galimybės taikyti dviÅ¡alės restitucijos, grÄ Å¾inant atsakovams reikalavimo teises į UAB „A.“, dėl to teismas taikė vienaÅ¡alę restitucijÄ , įpareigodamas atsakovus grÄ Å¾inti BUAB „V.“ lėšas, gautas pagal nuginčytas sutartis. III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimo į jį argumentai 9. Atsakovai pateikė apeliacinį skundÄ , praÅ¡ydami panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. Palikus Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimÄ galioti visa apimtimi ar iÅ¡ dalies, praÅ¡o iÅ¡dėstyti priteistos iÅ¡ apeliantų sumos iÅ¡mokėjimÄ 3 (trejų) metų laikotarpiui, skolÄ sumokant lygiomis dalimis kiekvieno kalendorinio ketvirčio paskutinę darbo dienÄ .

10. Apeliantų nuomone, skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos faktines aplinkybes ir įrodymus, iÅ¡ esmės klydo. Atsakovų vertinimu, teismas klydo konstatuodamas aplinkybes, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja visos actio Pauliana ieÅ¡kinio taikymo sÄ lygos.

11. Apeliantai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo ieÅ¡kovės pareigos sudaryti ginčijamus sandorius nebuvimÄ , nes pats teismas sutiko, jog Å¡ios situacijos kontekste, ieÅ¡kovė siekė tinkamai ir laiku įgyvendinti savo siekius iÅ¡laikyti stabiliÄ savo finansinę padėtį ir tuo pačiu nepažeisti savo esamų kreditorių teisių ir teisėtų interesų, t. y. ieÅ¡kovė siekė padėti užtikrinti UAB „A.“ įsipareigojimų darbuotojams vykdymÄ , kad UAB „A.“ galėtų tinkamai ir laiku įvykdytiprisiimtus įsipareigojimus pagal subrangos sutartį, tuo pačiu vykdyti uždarosios akcinės bendrovės „A.“ (toliau – UAB „A.“) užsakymÄ (statybų rangos sutartį su ieÅ¡kove dėl didelės apimties darbų atlikimo).

12. Apeliantai nesutinka, kad jie atliko nesÄ Å¾iningus veiksmus, nes Å¡ios iÅ¡vados padarytos neįvertinant kelių esminių bylos faktinių aplinkybių:

1) apie susidariusiÄ prastÄ finansinę situacijÄ UAB „A.“ iÅ¡ karto informavo ieÅ¡kovės direktorių, kuris galėjo įvertinti Å¡iÄ padėtį;

2) ieÅ¡kovės tuometinio direktoriaus T. G. veiksmai minėtoje situacijoje atitiko protingo asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartÄ ;

3) teismas konstatavo, kad bÅ«simo reikalavimo teisės perleidimo sutartis sudaryta 2014 m. vasario 24 d., t. y. po to, kai atsakovas kreipėsi į teismÄ dėl UAB „A.“ bankroto bylos iÅ¡kėlimo, tačiau teismas ignoravo aplinkybes, jog ieÅ¡kovė pati turėjo 44 612,78 Eur reikalavimo teisę į UAB „A.“, todėl turėjo didelę įtakÄ visiems svarbiems sprendimams UAB „A.“ bankroto byloje; 4) 2013 m. kovo mėn. UAB „A.“ vardu pateiktas ieÅ¡kinys UAB „M.“ dėl įskaitymo ginčijimo ir skolos priteisimo, kuris iÅ¡spręstas sudarius taikos sutartį, o tai reiÅ¡kia, kad UAB „A.“ kreditorių interesai tam tikroje dalyje buvo patenkinti;

5) teismas turėjo apeliantų nesÄ Å¾iningumÄ vertinti konkrečiai sandorio sudarymo dienai, o ne apjungiant visas aplinkybes į visumÄ .

13. Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes ieÅ¡kovė nepagrindė ir aiÅ¡kiai nenurodė, jog atsakovai už reikalavimų perleidimÄ iÅ¡ tiesų gavo visÄ siekiamÄ prisiteisti sumÄ , nes restitucija galėtų bÅ«ti taikoma tik realiai apeliantams iÅ¡mokėtos sumos apimtyje, o ne sutartyje nurodytos sumos apimtyje. PrieÅ¡ingu atveju, tai reikÅ¡tų nepagrįstÄ ieÅ¡kovės praturtėjimÄ ir neatitiktų teisingumo ir sÄ Å¾iningumo principų. Å iuo nagrinėjamu atveju teismas visiÅ¡kai netyrė ir nevertino iÅ¡ apeliantų priteistų sumų pagrįstumo ir dėl to neatskleidė bylos esmės.

14. IeÅ¡kovė atsiliepimu į apeliacinį skundÄ prašė atsakovų skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

15. IeÅ¡kovės manymu, Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas 2017 m. spalio 2 d. sprendimÄ , įvertino visas bylai reikÅ¡mingas aplinkybes, todėl priėmė pagrįstÄ ir teisingÄ sprendimÄ .

16. IeÅ¡kovė laikosi pozicijos, kad UAB „V.“ neprivalėjo sudaryti ginčijamų reikalavimo teisių perleidimo sutarčių ir atsakovai neįrodė, jog egzistavo pareiga ieÅ¡kovei sudaryti ginčijamus sandorius. UAB „V.“, siekdama, jog UAB „A.“ užbaigtų subrangos darbus, galėjo pasirinkti kitÄ UAB „A.“ finansavimo bÅ«dÄ , kuris nebÅ«tų pažeidęs UAB „V.“ kreditorių interesų. Vienas iÅ¡ tokių bÅ«dų, kuriuos ir minėjo ieÅ¡kovės atstovas teismo posėdyje, yra ne reikalavimo teisės į UAB „A.“ pirkimas iÅ¡ atsakovų, kaip buvo padaryta Å¡iuo atveju, tačiau UAB „V.“ paskolos suteikimas Å¡iems fiziniams asmenims. Teismas atliko iÅ¡samų įrodymų tyrimÄ ir ieÅ¡kovės neprivalėjimÄ sudaryti ginčijamus sandorius, pagrindė net keliais savarankiÅ¡kais pagrindais. Sudarius ginčijamus sandorius, UAB „V.“ įgijo visiÅ¡kai bevertes reikalavimo teises į žinomai nemokiÄ UAB „A.“.

17. IeÅ¡kovė nesutinka su atsakovų skundo argumentais dėl neva nepadarytų nesÄ Å¾iningų veiksmų ir palaiko pirmosios instancijos teismo nurodytÄ iÅ¡vadÄ dėl nustatytų atsakovų atliktų nesÄ Å¾iningų veiksmų. Pažymėjo, jog atsakovams buvo žinoma bloga UAB „A.“ finansinė padėtis, kad ji netrukus bankrutuos, tačiau nepaisant to, buvo sudaryti ginčijami sandoriai. Atsakovų nurodyta aplinkybė, kad atsakovai yra UAB „A.“ kreditoriai, yra nereikÅ¡minga nei vertinant atsakovų sÄ Å¾iningumÄ , nei kitas actio Pauliana ieÅ¡kinio taikymo sÄ lygas, nes UAB „V.“ taip pat turėjo teisę daryti įtakÄ visiems svarbiems sprendimams UAB „A.“ bankroto byloje, tačiau UAB „V.“ reikalavimo teisės nei prieÅ¡ UAB „A.“ bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ , nei bankroto procese nebuvo patenkintos, o bendrovė buvo iÅ¡registruota iÅ¡ juridinių asmenų registro.

18. IeÅ¡kovė nesutinka su atsakovų skundo argumentais, jog ieÅ¡kovė nesugebėjo paaiÅ¡kinti ir pagrįsti, kurie iÅ¡ byloje žinomų ieÅ¡kovės mokėjimo pavedimų atsakovams buvo atlikti bÅ«tent pagal ginčijamus sandorius, nes ieÅ¡kovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė ir paaiÅ¡kino, kokie mokėjimo pavedimai ir už kokias reikalavimo perleidimo sutartis buvo atlikti. Pažymėjo, kad atsakovai, neigdami, kad mokėjimai galėjo bÅ«ti atlikti pagal ginčijamas reikalavimo perleidimo sutartis, nenurodė ir į bylÄ nepateikė sandorių, pagal kuriuos, jų įsitikinimu, Å¡ie mokėjimai buvo atlikti. Ginčijamose reikalavimo perleidimo sutartyse nurodytos pagal jas mokėtinos sumos atsakovams visiÅ¡kai atitinka sumas, kurios ieÅ¡kovės nurodomais mokėjimais buvo sumokėtos atsakovams, todėl nėra pagrindo abejoti, kad mokėjimai buvo atlikti bÅ«tent pagal ginčijamus sandorius.

19. IeÅ¡kovė nesutinka su atsakovų praÅ¡ymu iÅ¡dėstyti teismo sprendimo vykdymÄ . Atsakovai nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių jų iÅ¡sakytus teiginius, kad apeliantai neturi pakankamai lėšų vykdyti teismo sprendimÄ . Net ir tuo atveju, jeigu atsakovai įrodytų, jog iÅ¡ tiesų neturi pakankamai lėšų teismo sprendimui vykdyti, atsakovai nepateikė duomenų ir nenurodo, kaip pagerėtų atsakovų galimybės įvykdyti teismo sprendimÄ , jeigu bÅ«tų iÅ¡dėstytos teismo sprendimu priteistos sumos.

Pažymėjo, jog teismo sprendimo vykdymo išdėstymas ir dar tokiam ilgam laikotarpiui pažeistų bankrutuojančios įmonės interesus ir prieštarautų galiojančiam Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymui, nes be pagrindo užtruktų ieškovės BUAB „V.“ likvidavimo procedūra. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados 20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutÅ«s sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nagrinėjamoje byloje, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.

21. Byloje apeliacine tvarka nagrinėjamas ginčas, ar 2013 m. gruodžio 6 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartis, kuria atsakovai perleido ieÅ¡kovei 195 400 Lt (56 591,75 Eur) reikalavimo teisę į skolininkÄ UAB „A.“ už 62 000 Lt (17 956 Eur) kainÄ , ar 2014 m. vasario 24 d. BÅ«simo reikalavimo teisės perleidimo sutartis, dėl to, kad ieÅ¡kovei perleistos bÅ«simų reikalavimų teisės į skolininkÄ UAB „A.“ už 12 000 Lt (3 475,44 Eur) kainÄ , pažeidžia ieÅ¡kovės BUAB „V.“ kreditorių interesus. IeÅ¡kovės BUAB „V.“ bankroto administratorius prašė Å¡iuos reikalavimų perleidimo sandorius pripažinti negaliojančiais actio Pauliana (CK 6.66 straipsnio) pagrindu. Pirmosios instancijos teismas Å¡iuos ieÅ¡kovės reikalavimus patenkino.

22. A. P. – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu Å¡ie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje iÅ¡skiriamos tokios actio Pauliana taikymo sÄ lygos:

1) kreditorius turi turėti neabejotinÄ ir galiojančiÄ reikalavimo teisę;

2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises;

3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas;

4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio;

5) skolininkas buvo nesÄ Å¾iningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises;

6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinÄ dviÅ¡alį sandorį, buvo nesÄ Å¾iningas;

7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistÄ pagal ginčijamÄ sandorį turtÄ (ar jo vertę) tiek, kiek bÅ«tina Å¡iam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo 2009 m. balandžio 28 d.nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Nenustačius bent vienos nurodytų sÄ lygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis, civilinėje Nr. 3K-3-25/2012).Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad bÅ«tų užkertamas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui Å¡iuo institutu nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui, sandorį pripažinti negaliojančiu Å¡iuo pagrindu ir taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sÄ lygų visetui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006, 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011).

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl dviejų actio Pauliana taikymo sÄ lygų (ieÅ¡kovės pareigos sudaryti ginčijamus sandorius buvimo ir apeliantų sÄ Å¾iningumo). Apeliantų teigimu, Å¡ių bÅ«tinųjų sÄ lygų nebuvo, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendimu jas nustatė ir taikė actio Pauliana institutÄ . Apeliantai taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, kadangi nėra aiÅ¡ku, ar apeliantai už reikalavimų perleidimÄ iÅ¡ tiesų gavo visÄ siekiamÄ priteisti sumÄ , nes restitucija galėtų bÅ«ti taikoma tik realiai apeliantams iÅ¡mokėtos sumos apimtyje. Byloje nėra ginčų dėl kitų actio Pauliana taikymo sÄ lygų.

24. Bylos duomenys patvirtina, kad ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas teisme ginant kreditorių, turinčių neabejotinÄ ir galiojančiÄ reikalavimo teisę, interesus, nes ginčijamų sutarčių sudarymo metu ieÅ¡kovė UAB „V.“ jau turėjo kitų kreditorių, turėjusių jos atžvilgiu galiojančias ir vykdytinas reikalavimo teises (vien uždarajai akcinei bendrovei „R.“ (toliau – UAB „R.“) pradelsta skola 2012 m. rugpjūčio–2013 m. balandžio mėn. buvo 135 869,78 Eur), ieÅ¡kovė buvo nemoki (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme), o kai kuriems kreditoriams skolos buvo nemokėtos jau ilgÄ laikÄ (t. y. kelis metus).

Nors ieÅ¡kovė ginčijamais sandoriais įgijo reikalavimo teises į UAB „A.“, tačiau jau 2013 m. gruodžio 6 d. sutarties sudarymo metu UAB „A.“ finansinė padėtis buvo kritinė, įmonė negalėjo sumokėti darbo užmokesčio darbuotojams, dirbo nuostolingai, o antrasis ginčijamas sandoris (2014 m. vasario 24 d.) sudarytas, jau esant teisme pareiÅ¡kimui dėl UAB „A.“ bankroto bylos iÅ¡kėlimo (pareiÅ¡kimas teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo pateiktas 2014 m. vasario 18 d.), todėl ieÅ¡kovė UAB „V.“, pati bÅ«dama faktiÅ¡kai nemoki ir turėdama skolų (savo atžvilgiu kreditorių), įsigijo reikalavimo teises į kitÄ faktiÅ¡kai nemokų Å«kio subjektÄ UAB „A.“, sumokėdama atsakovams 21 431,88 Eur kainÄ , nors Å¡ios lėšos galėjo bÅ«ti skirtos UAB „V.“ kreditorių, turėjusių ne tik galiojančias, bet ir vykdytinas reikalavimo teises, reikalavimams patenkinti, todėl tokie sandoriai pažeidžia ieÅ¡kovės kreditorių interesus.

Dėl neprivalėjimo sudaryti ginčijamus sandorius 25. Apeliantai skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo ieÅ¡kovės pareigos sudaryti ginčijamus sandorius nebuvimÄ , nes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, jog ieÅ¡kovė turėjo interesÄ , kad UAB „A.“ tęstų subrangos darbus ieÅ¡kovės statybų objekte, siekiant įvykdyti užsakovės UAB „A.“ statybos darbų užsakymÄ . UAB „A.“ statybos darbų užsakymas ieÅ¡kovei buvo labai svarbus, o už jo netinkamÄ vykdymÄ , UAB „A.“ turėjo teisę vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukti sutartį su ieÅ¡kove, pritaikyti ieÅ¡kovei 10 procentų baudÄ nuo bendros sutarties kainos, taip pat buvo numatytos netesybos už kiekvienÄ pavėluotÄ dienÄ , todėl ieÅ¡kovė tuomet veikė kreditorių interesais ir siekė tęsti darbus Å¡iame statybų objekte, kuriame subrangos darbus turėjo atlikti UAB „A.“.

Nesuteikus UAB „A.“ šių papildomų piniginių lėšų, reikštų, jog UAB „A.“ negalėtų sumokėti atlyginimo savo darbuotojams, kurie nesutiktų laiku pradėti ir baigti statybos darbus šiame objekte, o ieškovė negalėtų įvykdyti savo įsipareigojimų UAB „A.“, atsirastų papildomi nuostoliai ir naujas ieškovės kreditorius.

26. Sandoris gali bÅ«ti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Å i sÄ lyga suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiÅ¡kinamas kaip vienas iÅ¡ imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios bÅ«tinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali bÅ«ti ikisutartiniai susitarimai, vieÅ¡as konkursas ir kiti iÅ¡ įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000; kt.).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje praktikoje taip pat pažymima, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012; kt.).

27. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčijamų sandorių sudarymo privalomumo, konstatavo, kad skolininkė UAB „V.“ neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių ir atsakovai neįrodė, jog tokie ginčijami sandoriai atitiko verslo logikÄ . Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada ir sprendžia, kad nagrinėjamu atveju susiklosčiusios aplinkybės atitinka neprivalėjimo sudaryti sandorius sÄ lygas, kadangi nebuvo sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo, kuris bÅ«tų įpareigojęs Å¡alis sudaryti ginčo reikalavimo perleidimo sutartis.

Nesant sutartyje ar įstatyme įtvirtinto skolininko (įmonės) įsipareigojimo sudaryti tam tikrÄ sandorį, bÅ«tinybė pasiraÅ¡yti tokiÄ sutartį actio Pauliana instituto taikymo kontekste gali bÅ«ti konstatuota tik jeigu įrodomos aplinkybės, kad tokie veiksmai atitiko verslo logikÄ , kad tokiais veiksmais buvo siekiama sumažinti įmonės nemokumÄ ir taip atsiskaityti su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2014).

Esant ginčui dėl privalėjimo (bÅ«tinumo) tokius sandorius sudaryti, svarbu, jog toks sandoris nepažeistų kitų skolininko kreditorių teisių, kurie bÅ«tų suinteresuoti tokį sandorį sudaryti tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sÄ lygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-378/2015).

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju vien tik įmonės siekis iÅ¡vengti dar vieno kreditoriaus atsiradimo (t. y. UAB „A.“) ir toliau vykdyti (be garantijų) Å¡io kreditoriaus užsakymÄ , kai įmonė, ginčijamų sandorių sudarymo metu, jau turėjo kitų kreditorių, iÅ¡ esmės buvo nemoki, nėra pagrindas daryti iÅ¡vadÄ , kad ginčijami sandoriai, atitinka įprastÄ verslo praktikÄ ir protingo elgesio standartÄ , užtikrino visų ieÅ¡kovės kreditorių interesus.

Å iuo nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovė, samdydamasi (rinkdamasi) subrangovÄ statybos objekte, turėjo įvertinti visÄ galimÄ atsirasti rizikÄ , sudaryti sutartį, kurioje bÅ«tų aptartos visos esminės aplinkybės. Pasirinktam subrangovui susidÅ«rus su sutarties vykdymo sunkumais, ieÅ¡kovė turėjo veikti pagal Å¡alių sudarytos subrangos sutarties nuostatas, taikyti (jei subrangovas atsisakė vykdyti darbus statybų objekte) minėtoje sutartyje nustatytas sutarties nevykdymo pasekmes ar derinti sutarties pakeitimus, tačiau ne papildomai finansiÅ¡kai padėti savo piniginėmis lėšomis (kurių įmonei ir taip trÅ«ko, kad atsiskaityti su savo kreditoriais) ne pagal sutarties nuostatas, pervedant įmonės lėšas subrangovo juridinio asmens vadovams, kad Å¡ie galėtų sumokėti darbo užmokestį savo darbuotojams ir Å¡is galimai galėtų ateityje dirbti sutarties objekte.

IeÅ¡kovė turėjo alternatyviÄ galimybę tokių sandorių nesudaryti (veikti pagal Å¡alių sutarties sÄ lygas), o juos sudarydama veikė prieÅ¡ ieÅ¡kovės kreditorių interesus. Apeliantai teigia, kad ginčijamais sandoriais užtikrintas tolesnis statybos darbų vykdymas ir užbaigimas, iÅ¡vengiant didesnių įmonės nuostolių ir netesybų, tačiau kaip jau pažymėta, kad sandorio, kuriuo tenkinami vieno iÅ¡ kreditorių reikalavimai, sudarymas pateisinamas tik iÅ¡imtiniais atvejais. Vertinant paminėtÄ apeliacinio skundo argumentÄ ir atsižvelgiant į duomenis apie ieÅ¡kovės finansinę situacijÄ ginčo sandorių sudarymo metu, nėra pagrindo iÅ¡vadai, kad ieÅ¡kovė, sudarydama ginčijamus sandorius, turėjo pagrįstÄ pagrindÄ tikėtis veiklos tęstinumo tokiu mastu, kad bÅ«tų visiÅ¡kai ar ženkliai atsiskaityta su visais kreditoriais, o bylos duomenys sudaro pagrindÄ iÅ¡vadai, kad ieÅ¡kovė, neturėdama pakankamai turto ir lėšų atsiskaityti su kreditoriais, neturėjo vykdyti (t. y. prisiimti) papildomų įsipareigojimų, kurie galėtų dar labiau apsunkinti atsiskaitymÄ su kitais savo kreditoriais.

Be to pažymėtinos aplinkybės, kurias nustatė ir pirmosios instancijos teismas, jog byloje apklaustas liudytojas T. G. (t. y. buvęs UAB „V.“ vadovas) teismo posėdyje patvirtino, jog UAB „A.“ gavo atsiskaitymus iÅ¡ UAB „V.“ už atliktus statybos subrangos darbus, todėl lieka nepaneigta iÅ¡vada, kad Å¡alys galėjo susitarti dėl avansinių mokėjimų pagal Å¡alių subrangos sutartį (už faktiÅ¡kai atliktus darbus) ir taip užtikrinti, jog UAB „A.“ darbuotojai užbaigtų darbus UAB „V.“ svarbiame objekte, o ne sudarant ginčijamas sutartis su atsakovais (t. y. pirkti reikalavimo teisę į faktiÅ¡kai nemokiÄ bendrovę).

Nagrinėjamos bylos aspektu pabrėžtina tai, kad atsakovas, kaip UAB „A.“ vadovas, jau 2014 m. vasario 18 d., t. y. dar iki ginčo 2014 m. vasario 24 d. sutarties Nr. 2 sudarymo, pateikė Vilniaus apygardos teismui pareiÅ¡kimÄ iÅ¡kelti UAB „A.“ bankroto bylÄ . Tai patvirtina, kad antrojo ginčo sandorio metu nebuvo visiÅ¡kai bÅ«tinumo sudaryti ginčo sandorį, nes pats UAB „A.“ vadovas (t. y. atsakovas V. V.) pripažino, jog jo vadovaujama įmonė yra nemoki. Apibendrinant iÅ¡dėstytus motyvus, pripažintina neįrodyta apeliantų pozicija, kad ginčijamų sandorių sudarymas buvo nulemtas susiklosčiusių aplinkybių, atitiko verslo logikÄ , kad tai buvo vienintelė racionali iÅ¡eitis.

Dėl ginčijamų sandorių Å¡alių sÄ Å¾iningumo 29. SÄ Å¾iningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiÅ«riu sÄ Å¾iningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rÅ«pestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiÅ«riu sÄ Å¾iningumas nusako asmens psichikos bÅ«klę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, iÅ¡simokslinimÄ , patirtį, faktines bylos aplinkybes.

Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sÄ Å¾iningas, bÅ«tina taikyti abu Å¡iuos kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Taikant actio Pauliana institutÄ turi bÅ«ti nustatomas tiek kreditorių skolininko, tiek atsakovų nesÄ Å¾iningumas. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio Å¡alys laikytinos nesÄ Å¾iningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. Kasacinio teismo konstatuota, kad, vertinant atsakovų nesÄ Å¾iningumÄ , kuris, palyginti su kreditorių skolininko nesÄ Å¾iningumu, gali bÅ«ti ne taip aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡tas, nereikalaujama, jog jo žinojimas bÅ«tų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad jis žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010).

30. Apeliantai skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog, sudarant ginčo sandorius, atsakovai buvo nesÄ Å¾iningi, nes atsakovai apie susidariusiÄ prastÄ UAB „A.“ finansinę bÅ«klę iÅ¡ karto informavo ieÅ¡kovės direktorių T. G., kuris galėjo įvertinti susidariusiÄ situacijÄ . Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atsakovų argumentais nesutinka, nes kaip nagrinėjamu atveju nustatyta, atsakovai, sudarant ginčo sandorius, neatskleidė ieÅ¡kovei esmines aplinkybes, t. y. kad ginčo sandorių sudarymo metu UAB „A.“ buvo jau ne tik sunkioje finansinėje situacijoje, tačiau faktiÅ¡kai nemoki ir neturinti pakankamai turto, kad atsiskaityti su savo kreditoriais.

Kaip jau buvo minėta, atsakovas V. V., kaip UAB „A.“ vadovas, 2014 m. vasario 18 d., t. y. dar iki ginčo 2014 m. vasario 24 d. sutarties Nr. 2 sudarymo, buvo pateikęs Vilniaus apygardos teismui pareiÅ¡kimÄ iÅ¡kelti UAB „A.“ bankroto bylÄ , o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3728-661/2014 Å¡iai bendrovei iÅ¡kelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartyje, kuria UAB „A.“ iÅ¡kelta bankroto byla, nustatyta, jog jau 2013 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, UAB „A.“ turėjo turto už 404 805 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 863 643 Lt, pagal 2014 m. vasario 13 d. balansÄ UAB „A.“ turtas įvertintas 331 842 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 926 191 Lt.

Be to, Juridinių asmenų registrui teikiamais duomenimis, 2013 metais UAB „A.“ turėjo 4 302,88 Eur vertės ilgalaikio turto. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovai žinojo arba turėjo žinoti, jog sudaromos ginčo atlygintinės reikalavimų perleidimo sutartys pažeis ieškovės kreditorių interesus, nes nebuvo realių galimybių įvykdyti įsipareigojimus pagal reikalavimo perleidimo sutartį. Atsakovų nurodytos aplinkybės, kad ieškovės UAB „V.“ atstovai neatskleidė jokių faktų apie UAB „V.“ įsipareigojimus savo kreditoriams, neatleido atsakovų nuo pareigos, prieš sudarant ginčo sutartis, jiems prieinamais būdais pasidomėti UAB „V.“ finansine padėtimi, turimais įsipareigojimais kreditoriams.

Pažymėtina, kad atsakovai galėjo iÅ¡siaiÅ¡kinti, kad UAB „V.“ nuo 2012 m. spalio mėn. turėjo daugiau kaip 17 000 Eur (58 000 Lt) skolÄ SODROS biudžetui (Rekvizitai.lt duomenys; CPK 179 straipsnio 3 dalis). Informacijos apie UAB „V.“ įsipareigojimus kreditoriams atsakovai galėjo gauti ir pasidomėję teismuose iÅ¡keltomis bylomis dėl skolų iÅ¡ UAB „V.“ priteisimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms iÅ¡vadoms, jog atsakovai, nesiėmė jokių veiksmų tam, kad įsitikintų, jog siekiami sudaryti sandoriai nepažeis ieÅ¡kovės kreditorių interesų.

31. Apeliantai skunde teigia, kad ieÅ¡kovės tuometinio direktoriaus veiksmai ginčo situacijoje atitiko protingo asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartÄ . Apeliacinės instancijos teismas su Å¡iais apeliantų argumentais nesutinka, kadangi ieÅ¡kovės tuometinis direktorius, žinodamas bendrovės padėtį, skolų kreditoriams apimtį, sudarydamas ginčijamus sandorius, turėjo pareigÄ Ä¯vertinti, kokios yra galimybės ateityje realizuoti įsigyjamas reikalavimo teises, ar nebus pažeisti turimų kreditorių interesai.

Teismo posėdyje apklaustas buvęs UAB „V.“ vadovas T. G. nurodė, kad UAB „A.“ vadovas jį informavo apie sudėtingÄ bendrovės finansinę situacijÄ . Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nustatė, kad ginčijamų sutarčių sudarymo metu buvo vieÅ¡ai prieinama informacija, jog UAB „A.“ nepajėgi atsiskaityti su savo kreditoriais, jos skolos virÅ¡ija turimÄ turtÄ (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1933-640/2015).

Ieškovui taip pat buvo prieinama informacija apie UAB „A.“ skolas valstybei ir SODRAI (nuo 2013 m. sausio mėn. UAB „A.“ turėjo skolų SODROS biudžetui, kurių suma iki 2014 m. vasario mėn. išaugo iki 34 641,63 Eur (119 610,63 Lt). Be to, kaip jau minėta, Juridinių asmenų registrui teikiamais duomenimis, 2012 m. UAB „A.“ turėto ilgalaikio turto vertė buvo tik 20 183 Lt, t. y. 5 845,40 Eur, o 2013 m. ilgalaikio turto sumažėjo iki 14 857 Lt, t. y. iki 4 302,88 Eur. Tačiau nepaisant to, ieškovės tuometinis vadovas sudarė ginčijamus sandorius.

Jeigu ieÅ¡kovės tuometinis vadovas bÅ«tų veikęs pagal protingo asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartÄ , bÅ«tų įvertinęs UAB „A.“ finansinę padėtį, iÅ¡sireikalavęs visÄ reikiamÄ informacijÄ , tikėtina, kad bÅ«tų galėjęs nustatyti, jog Å¡ios bendrovės padėtis jau pirmojo ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo kritinė ir pasiekusi nemokumo ribÄ . VieÅ¡ai prieinami duomenys apie UAB „A.“ turtinę padėtį, didelės vertės ilgalaikio turto neturėjimas, neteikė pagrindo manyti, kad UAB „V.“, įsigijusi reikalavimo teises į UAB „A.“ 101 204,53 Eur sumai, turės realių galimybių tokiÄ sumÄ iÅ¡siieÅ¡koti iÅ¡ Å¡ios bendrovės, ir gautomis lėšomis atsiskaityti su savo kreditoriais.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes pripažintina ir sutiktina su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ieškovės tuometinis vadovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus kiek toje situacijoje buvo būtina.

32. Apeliantai skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas Å¡alių sÄ Å¾iningumÄ , ignoravo aplinkybes, jog ieÅ¡kovė ginčijamu sandoriu įgijo 44 612,78 Eur reikalavimo teises į UAB „A.“, ir tapo vienu iÅ¡ didžiausių UAB „A.“ kreditorių bankroto byloje, todėl turėjo galimybę daryti įtakÄ visiems svarbiems sprendimams UAB „A.“ bankroto byloje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Å¡ios aplinkybės yra nereikÅ¡mingos nei vertinant atsakovų sÄ Å¾iningumÄ , nei kitas actio Pauliana sÄ lygas.

Pritartina skundo argumentams, kad UAB „V.“ turėjo teisę daryti įtakÄ visiems svarbiems sprendimams UAB „A.“ bankroto byloje ir galėjo veikti savo ir savo kreditorių interesais, vis dėl to tai nepaneigia aplinkybių, kad UAB „V.“ reikalavimo teisės nei prieÅ¡ UAB „A.“ bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ , nei bankroto procese nebuvo patenkintos. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-1398-661/2015 BUAB „A.“ pripažinta pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto, o 2015 m. spalio 6 d. iÅ¡registruota iÅ¡ juridinio asmenų registro.

IeÅ¡kovės bankroto administratorius patvirtino, kad ieÅ¡kovei skola negrÄ Å¾inta iki Å¡iol.

33. Apeliantai skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas atsakovų nesÄ Å¾iningumÄ Ä¯vertino bendrai, nors turėjo vertinti apeliantų nesÄ Å¾iningumÄ konkrečiai ginčo sandorių sudarymo dienai, o ne apjungiant visas aplinkybes į visumÄ . Apeliacinės instancijos teismas su Å¡iais atsakovų skundo argumentais nesutinka, kadangi kaip matyti iÅ¡ skundžiamo teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas, detaliai individualizavo atsakovų nesÄ Å¾iningumÄ kiekvienu iÅ¡ ginčijamų sudarytų sandorių atveju ir padarė iÅ¡vadas apie atsakovų ir kreditorių skolininko (ir tuometinio ieÅ¡kovės vadovo) sÄ Å¾iningumÄ bÅ«tent ginčo sandorių sudarymo dienai.

Vien tai, kad kartu buvo įvertintos ir kitos aplinkybės, susijusios su ginčo sandorių Å¡alių sÄ Å¾iningumu, nedaro pirmosios instancijos teismo padarytų iÅ¡vadų neteisingomis, prieÅ¡ingai, atitinka CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ pirmosios instancijos teismo pareigÄ visapusiÅ¡kai, iÅ¡samiai ir objektyviai iÅ¡tirti visas bylos aplinkybes, nustatyti objektyviÄ tiesÄ ir priimti teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ .

34. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi apeliantų argumentus dėl jų sÄ Å¾iningumo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, jų visetÄ , kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę ir iÅ¡ įrodymų visumos skundžiamame sprendime padarė pagrįstas iÅ¡vadas, kad Å¡iuo atveju abi ginčo sandorių Å¡alys (tiek skolininkė, tiek atsakovai) buvo nesÄ Å¾iningos, ir ginčijamomis reikalavimo perleidimo sutartimis buvo pažeisti ieÅ¡kovės kreditorių teisėti interesai.

Dėl ieÅ¡kovės atliktų mokėjimų atsakovams pagal ginčijamus sandorius 35. Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neatskleidė bylos esmės, nes ieÅ¡kovė nesugebėjo paaiÅ¡kinti ir pagrįsti, kurie iÅ¡ byloje žinomų ieÅ¡kovės mokėjimo pavedimų atsakovams buvo atlikti bÅ«tent pagal ginčijamus sandorius. Atsakovų įsitikinimu, ieÅ¡kovei nepagrindus ir aiÅ¡kiai nenurodžius, jog atsakovai už reikalavimų perleidimÄ iÅ¡ tiesų gavo visÄ siekiamÄ priteisti sumÄ , restitucija galėtų bÅ«ti taikoma tik realiai atsakovams iÅ¡mokėtos sumos apimtyje, o ne sutartyje nurodytos sumos apimtyje, prieÅ¡ingu atveju tai reikÅ¡tų nepagrįstÄ ieÅ¡kovės praturtėjimÄ ir pažeistų teisingumo ir sÄ Å¾iningumo principus.

36. Apeliacinės instancijos teismo kolegija Å¡iuos atsakovų argumentus vertina kritiÅ¡kai. Pažymėtina, kad atsakovai atsiliepime į ieÅ¡kinį iÅ¡ esmės neginčijo aplinkybių, jog pagal ginčijamus sandorius iÅ¡ ieÅ¡kovės buvo gautos lėšos, kurios iÅ¡ karto buvo pervestos į UAB „A.“, t. y. nurodė, jog Å¡iuos pinigus gavo ir atsakovai veikė kaip tarpininkai. Tačiau bylos nagrinėjimo metu ir apeliaciniame skunde apeliantai pakeitė savo pozicijÄ , nurodydami, jog ieÅ¡kovė nepagrindė aplinkybių, kad apeliantai iÅ¡ ieÅ¡kovės už ginčo reikalavimų perleidimus iÅ¡ tiesų gavo visÄ siekiamÄ prisiteisti sumÄ . Toks atsakovų nenuoseklumas, verčia abejoti atsakovų argumentais ir vertinamas kaip pasirinkta apeliantų gynybinė pozicija.

37. Dėl tokių argumentų pažymėtinos ir tos aplinkybės, kad ginčijamo sandorio šalys buvo susitarusios, jog, ieškovei tinkamai įvykdžius įsipareigojimus pagal Reikalavimo sutartis (t. y. sumokėjus atsakovams), šalys pasirašys nuosavybės teisių į reikalavimo teises perdavimo–priėmimo aktus. Tokie aktai šalių buvo pasirašyti 2014 m. vasario 24 d. ir 2014 m. gegužės 16 d. Tokiu būdu šalys patvirtino, kad ieškovė yra visiškai, laiku ir tinkamai atsiskaičiusi su atsakovais tiek pagal Sutartį Nr. 1, tiek pagal Sutartį Nr.

2. Å ie aktai nenuginčyti, taigi yra galiojantys. Teismas neturi teisinio pagrindo jais nesiremti. BÅ«tent atsakovams, pasiraÅ¡iusiems nurodytus aktus ir patvirtinusiems visiÅ¡kÄ UAB „V.“ atsiskaitymÄ pagal ginčo Sutartis, tenka pareiga paneigti UAB „V.“ atsiskaitymÄ ir kartu įrodyti, kad pinigai iÅ¡ UAB „V.“ buvo gauti kitais konkrečiais pagrindais, tačiau ne už perleistas reikalavimo teises. Pažymėtina ir tai, kad ieÅ¡kovės atstovas teismo posėdžio metu, tiek raÅ¡tu atsiliepime į apeliacinį skundÄ gana detaliai iÅ¡dėstė duomenis (iÅ¡vardino mokėjimus), kurie jo manymu, atlikti pagal ginčo 2013 m. gruodžio 6 d.

Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. A-21/13 ir 2014 m. vasario 24 d. BÅ«simo reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. A-03/14. Nagrinėjamu atveju atsakovai neįrodė (nepaneigė) savo įrodymais, jog ieÅ¡kovė realiai pilnai neatsiskaitė su atsakovais ir minėti aktai (kuriais atsakovai patvirtino visiÅ¡kÄ atsiskaitymÄ ) neatitinka tikrovės. Vien tai, kad skiriasi ieÅ¡kovės mokėjimuose nurodomos paskirtis (pvz. mokėjimų paskirtyse nurodyta „pagal pirkimo–pardavimo sutartį“, „pagal paskolos sutartį“, „pagal reikalavimo perleidimo sutartį“ – dar neįrodo, kad Å¡ie mokėjimai atsakovams realiai buvo skirti ne Å¡iam tikslui ar kitais pagrindais.

Todėl darytina iÅ¡vada, kad atsakovai byloje neįrodė, kad visi nurodomi mokėjimai buvo gauti kitais teisiniais pagrindais. Vien atsakovų teiginiai ir prielaidos apie ieÅ¡kovės netinkamÄ atsiskaitymÄ , nepaneigia abiejų Å¡alių: ieÅ¡kovės ir atsakovų pasiraÅ¡ytų 2014 m. vasario 24 d. ir 2014 m. gegužės 16 d. aktų, kuriuose nurodytos aplinkybės apie tarp Å¡alių vykusį galutinį atsiskaitymÄ . Vadovaujantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad atsakovų apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistų sumų nepagrįstumo yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Dėl sprendimo vykdymo iÅ¡dėstymo 38. Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas bus atmestas, praÅ¡o teismo sprendimo vykdymÄ iÅ¡dėstyti 3 metų laikotarpiui, įpareigojant atsakovus atlikti įmokas lygiomis dalimis kiekvieno kalendorinio ketvirčio paskutinę darbo dienÄ . Šį praÅ¡ymÄ motyvuoja tuo, kad apeliantų finansinė padėtis yra sunki ir jie neturi pakankamai lėšų, iÅ¡ kurių galėtų vykdyti teismo sprendimÄ .

39. IeÅ¡kovė nesutinka su atsakovų praÅ¡ymu iÅ¡dėstyti teismo sprendimo vykdymÄ , mano, kad jis nepagrįstas, todėl turi bÅ«ti atmestas. Pažymėjo, kad atsakovai nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių jų iÅ¡sakytus teiginius, kad apeliantai neturi pakankamai lėšų vykdyti teismo sprendimÄ . Net ir tuo atveju, jeigu atsakovai įrodytų, jog iÅ¡ tiesų neturi pakankamai lėšų teismo sprendimui vykdyti, atsakovai nepateikė duomenų ir nenurodo, kaip pagerėtų atsakovų galimybės įvykdyti šį teismo sprendimÄ , jeigu bÅ«tų iÅ¡dėstytos Å¡iuo teismo sprendimu priteistos sumos. Teigia, jog Å¡iuo atveju ieÅ¡kovė yra bankrutuojanti bendrovė, todėl teismo sprendimo vykdymo iÅ¡dėstymas ir dar tokiam ilgam laikotarpiui pažeistų bankrutuojančios įmonės interesus ir prieÅ¡tarautų galiojančiam Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymui, nes be pagrindo užtruktų ieÅ¡kovės BUAB „V.“ likvidavimo procedÅ«ra.

40. CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas turi bÅ«ti įvykdytas per trumpiausiÄ laikÄ ir kuo ekonomiÅ¡kiau. CPK 284 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų praÅ¡ymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų Å¡alių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymÄ atidėti ar iÅ¡dėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarkÄ . Sprendžiant teismo sprendimo įvykdymo iÅ¡dėstymo klausimÄ , yra aktualÅ«s lygiateisiÅ¡kumo ir teisėtų lÅ«kesčių principai.

Teismo sprendimo privalomumas, pasireiškiantis tuo, kad įsiteisėję teismo sprendimai turi būti vykdomi įstatymų nustatyta tvarka (CPK 18 straipsnis), lemia, jog sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas tik išimtiniais atvejais. Tai patvirtina kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004; 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006). Šios nuostatos suponuoja, kad vien turtinė atsakovo padėtis negali lemti sprendimo įvykdymo privalomo išdėstymo.

Todėl sprendžiant šį klausimÄ , vertintina aplinkybė, ar, iÅ¡dėsčius teismo sprendimo vykdymÄ atsakovų nurodytu bÅ«du, bus užtikrintas tinkamas teismo sprendimo įvykdymas, ar nebus iÅ¡ esmės paneigtas pats teismo sprendimas bei pažeisti kitos Å¡alies lÅ«kesčiai.

41. Neginčytina, kad priteista iÅ¡ atsakovų suma paprastai fiziniam asmeniui yra pakankamai didelė. Tačiau, kaip minėta, tai nėra aplinkybė, kuri lemia sprendimo vykdymo iÅ¡dėstymÄ , atidėjimÄ ar pan., nes sprendžiant sprendimo vykdymo iÅ¡dėstymo klausimÄ , atsižvelgtina kartu ir į įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumÄ (CPK 18 straipsnis) ir į kitos Å¡alies teisėtus interesus. Kaip teisingai nurodė ieÅ¡kovė atsiliepime į apeliacinį skundÄ , nagrinėjamu atveju teismui nepateikti duomenys apie atsakovų atsiskaitomosiose sÄ skaitose esančias lėšas, gaunamas pajamas ir turimÄ turtÄ (tiek nekilnojamÄ jį, tiek kilnojamÄ jį).

Bylos duomenimis, atsakovai anksčiau disponavo gana ženkliomis pinigų sumomis. Be to, ieÅ¡kovė yra bankrutuojantis juridinis asmuo. Toks sprendimo vykdymo iÅ¡dėstymas pažeistų kreditorių interesus ir neatitiktų bankroto procedÅ«rų, kurių trukmė yra ribota laike ir kurios jau tęsiasi daugiau nei dveju metus, tikslų, vienos Å¡alies naudai priimtas sprendimas neproporcingai pažeistų lygiateisiÅ¡kumo ir teisėtų lÅ«kesčių principus. Kaip jau minėta, teismo sprendimo įvykdymas gali bÅ«ti iÅ¡dėstomas tik iÅ¡imtiniais atvejais, teismų praktikoje, be kita ko, laikomasi nuostatos, jog pagrindas iÅ¡dėstyti sprendimo vykdymÄ yra tik tuo atveju, jei yra duomenų, leidžiančių tikėtis, kad skolininko finansinė padėtis ateityje pagerės (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-186/2011; 2014 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-911/2014; 2015 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-978-407/2015).

Todėl ir dėl to – atsakovams nepateikus teismui įrodymų, patvirtinančių jų finansinės padėties ar jos pagerėjimo ateityje perspektyvas – darytina iÅ¡vada, kad iÅ¡dėstyti teismo sprendimo vykdymÄ nėra pagrindo (CPK 284 straipsnis). Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo 42. Bylinėjimosi iÅ¡laidos, atmetus apeliantų apeliacinį skundÄ , apeliantams neatlyginamos ir nepritesiamos (CPK 93, 98 straipsniai). Å aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies, nors Å¡i ir bÅ«tų atleista nuo bylinėjimosi iÅ¡laidų mokėjimo į valstybės biudžetÄ , todėl yra pagrindas priteisti ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovų pagrįstas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

IeÅ¡kovė pareiÅ¡kė praÅ¡ymÄ priteisti 968 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidas už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ parengimÄ . Teismas pažymi, kad iÅ¡laidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumÄ yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ pagalbÄ (paslaugas) maksimalaus dydžio.

Teismas atsižvelgė į Rekomendacijų rekomenduojamus priteisti maksimalius užmokesčio dydžius, į pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sÄ naudas, vertina, kad ieÅ¡kovės praÅ¡omos priteisti iÅ¡laidos, susijusios su advokato pagalba, yra per didelės, pagrįstos iÅ¡ dalies, todėl mažintinos iki 500 Eur. Atsižvelgiant į Å¡ias aplinkybes, iÅ¡ atsakovų ieÅ¡kovės naudai lygiomis dalimis priteistina 500 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų. Dėl bylos procesinės baigties 43.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

44. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisinį ginčo reglamentavimÄ , byloje esančius įrodymus, apeliacinio skundo motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino įrodymų visetÄ , kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę ir iÅ¡ įrodymų visumos padarė pagrįstas iÅ¡vadas. Skundžiamojo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantai nepaneigė teismo iÅ¡vadų teisėtumo ir pagrįstumo.

45. Remdamasis tuo, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Priteisti lygiomis dalimis iÅ¡ atsakovų D. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieÅ¡kovės BUAB (duomenys neskelbtini) (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) naudai 500 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų, t. y. po 250 Eur iÅ¡ kiekvieno atsakovo. Atmesti atsakovų praÅ¡ymÄ dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo. Teisėjai Loreta Braždienė Henrichas Jaglinskis Virginijus Kairevičius