2013-05-28 Nr. BB-992-1-52-1-01353-2006-9 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–241/2013

Teisminio proceso Nr. 1-52-1-01353-2006-9 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.1.4.5.2, 2.4.2.1, 2.6.4.1.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 14 d. nutarties.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. nuosprendžiu M. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Iš M. S. priteista R. D. 1 534 325 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos bei 9000 Lt advokato atstovavimo išlaidų.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 14 d. nutartimi Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. nuosprendis iš dalies pakeistas ir patikslintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

M. S. Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. nuosprendžiu, iš dalies pakeistu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 14 d. nutartimi, nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. sužinojęs R. D. ketinimą investuoti savo pinigus į metalų verslą Baltarusijos Respublikoje, piktnaudžiaudamas R. D. pasitikėjimu, atliko žemiau išvardytus veiksmus, kuriais pasiekė, kad R. D. perduotų jam 1 620 000 Lt, kurių M. S. neketino grąžinti: įtikino R. D., kad jis kaip fizinis asmuo negali investuoti savo pinigų į metalų verslą Baltarusijos Respublikoje, pasiūlė pinigus šiuo tikslu perduoti M. S., kaip M. S. firmos „U“, registruotos Alytuje, (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini) savininkui, ir įtikino R. D. investavimo per jo įmonę tikslingumu; siekdamas sudaryti R. D. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent R. D. numatytu tikslu yra realus, įtikino jį pinigus perduoti paskolos sutartimi, parengė neprocentinę paskolos sutartį Nr. 05-11-04, kurioje nustatyta, kad M. S. firma „U“ iš R. D. pasiskolino 1 620 000 Lt, sutarties pasirašymo dieną įvertinant juos 469 184,43 euro, taip pat joje nustatant R. D. ketinimą atitinkantį paskolos tikslą – pirkti metalo gaminius iš Ukrainos metalurgijos gamyklų ir juos realizuoti Baltarusijoje; 2005 m. lapkričio 4 d Alytuje, (duomenys neskelbtini), su R. D. pasirašė šią sutartį ir banko pavedimais iš asmeninės R. D. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) „Vilniaus banke“ per penkis kartus, 2005 m. lapkričio 7 d. – 2005 m. gruodžio 5 d., į M. S. firmos „U“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio banke“ Alytaus filiale, gavo iš R. D. 1 620 000 Lt, kuriuos panaudojo savo reikmėms, taip padarydamas R. D. 1 620 000 Lt žalą.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. S. prašo teismą panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 14 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad jis pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas nepagrįstai, nes jis svetimo turto apgaule neįgijo, visus pasiskolintus pinigus nukentėjusiajam R. D. grąžino, taigi jo veikoje nėra būtinojo objektyvaus požymio – padarinių. Tai patvirtina bylos duomenys, o būtent nukentėjusiojo asmeninių sąskaitų SEB banke išrašai, taip pat tai, kad nukentėjusiajam asmeninės nuosavybės teise priklauso ofšorinė kompanija „D“. Teismai turėjo nesivadovauti nukentėjusiojo paaiškinimais, kad jis su šia ofšorine bendrove neturi nieko bendro, nes byloje yra UAB „C“ raštas, kuriame nurodyta, jog į jų biurą dėl JAV įmonės steigimo buvo atvykę asmenys iš Alytaus, prisistatę R. ir M. Be to, iš byloje esančių ofšorinės bendrovės „D“ dokumentų matyti, kad vienintelis jos akcininkas yra nukentėjusysis, o iš 2005 m. gruodžio 21 d. paskolos sutarties Nr. 05-12-1, sudarytos tarp nukentėjusiojo R. D. ir jo ofšorinės bendrovės „D“, atstovaujamos įgaliotojo asmens S. I. G., matyti, kad nukentėjusysis įsipareigojo banko pavedimais paskolinti ofšorinei bendrovei 800 000 USD, tačiau šio įsipareigojimo nevykdė ir pervedė (trimis pervedimais 2005 m. gruodžio 28 d., 2006 m. sausio 24 d. ir 2006 m. vasario 21 d.) tik 269 100 USD.

Kasatorius nurodo, kad iš 2010 m. sausio 25 d. specialisto išvados bei ofšorinės kompanijos „D“ sąskaitos išrašo matyti, kad pagal byloje aptariamą 2005 m. lapkričio 4 d. paskolos sutartį Nr. 05-11-05 iš firmos „U“ sąskaitos 94 675 Lt buvo pervesti į nukentėjusiojo R. D. asmeninę sąskaitą SEB banke, o likę pinigai, t. y. 549 275,95 USD, kurie sudaro 1 525 728,81 Lt, pervesti į nukentėjusiojo bendrovės „D“ sąskaitą, vadovaujantis nukentėjusiojo 2006 m. vasario 15 d. nurodymu. Taip pat toje pačioje specialisto išvadoje nustatyta, kad 549 275,95 USD, kurie sudaro 1 525 728,81 Lt, iš kompanijos „D“ sąskaitos į R. D. sąskaitą pervesti nebuvo, o buvo panaudoti įvairiems mokėjimams be R. D. rašytinių nurodymų.

Pasak kasatoriaus, vadovaujantis šia specialisto išvada, negalima daryti neginčijamos išvados, kad nukentėjusysis R. D. iš firmos „U“ pinigų neatgavo. Specialisto išvadoje neanalizuojama reikšminga aplinkybė, t. y. ar nukentėjusysis R. D. atgavo pinigus iš firmos „U“, nes čia pasisakoma tik apie tai, ar nukentėjusiajam pinigai buvo pervesti tiesiogiai, ar ne. Neanalizuojama, kad nukentėjusysis pinigus galėjo atgauti ir netiesiogiai, t. y. per jam iš dalies priklausančią Baltarusijoje registruotą bendrovę „V“ (šią aplinkybę patvirtina nukentėjusiojo asmeniniu sąskaitų išrašai ir iš Baltarusijos gauti bei apeliacinės instancijos teismui, bylą nagrinėjant iš naujo, pateikti dokumentai, kurie specialistui nebuvo perduoti).

Kad nukentėjusysis atgavo pinigus ir net su palūkanomis taip pat patvirtina: 2006 m. rugsėjo 30 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartis, kuria jis įgijo teisę į visus iš kompanijos „D“ pervestus pinigus; jo 2007 m. gruodžio 5 d. susitarimas su bendrove „V“ dėl 8 ir 9 proc. palūkanų už iš kompanijos „D“ gautus pinigus; kompanijos „D“ ir nukentėjusiojo sąskaitų išrašų duomenų analizė.

Iš kompanijos „D“ ir R. D. sąskaitų išrašų matyti, kad pinigai tiesiogiai ir netiesiogiai grįžta būtent nukentėjusiajam R. D., tačiau tai byloje neanalizuota. Pavyzdžiui: 2006 m. balandžio 20 d. firma „U“ perveda 39 921,26 USD ir tą pačią dieną ši suma, o būtent, 40 000 USD, pervedama į nukentėjusiojo asmeninę sąskaitą SEB banke; 2006 m. gegužės 26 d. „U“ perveda 15 000 USD, iš jų – 14 920 USD 2006 m. gegužės 29 d. pervedama į R. D. asmeninę sąskaitą SEB banke. Iš viso tiesiogiai R. D. buvo pervesta 173 140 USD.

Tuo tarpu, kaip teigia kasatorius, kita dalis iš firmos „U“ pervestų pinigų pervedama į iš dalies nukentėjusiajam R. D. priklausančią bendrovę „V“. Pavyzdžiui: 2006 m. kovo 8 d. firma „U“ perveda 99 979,11 USD, o 2006 m. kovo 10 d. – 60 000 USD, iš pervestųjų pervedama į „V“ dar 30 000 USD, o vėliau šie ir kiti pinigai iš „V“ pervedami į asmenines R. D. sąskaitas, kurių išrašų nuorašai yra byloje.

Pasak kasatoriaus, nors nukentėjusysis mėgino aiškinti, kad iš bendrovės „V“ gauti pinigai nesusiję su iš „U“ gautais pinigais, nes jie gauti pagal kitas sutartis, šie paaiškinimai neatitinka bylos medžiagos.

Nors nukentėjusysis buvo įsipareigojęs kompanijai „D“ paskolinti 800 000 USD, tačiau šio įsipareigojimo nevykdė ir pervedė tik 269 100; taigi galima teigti, kad iš bendrovės „V“ į jo asmeninę sąskaitą pervesti būtent iš „U“ į „D“ pervesti pinigai, t. y. paskolos grąžinimo pinigai. Dar kita pinigų dalis panaudota maistiniams kviečiams iš firmos „U“ pirkti, kuriuos kompanija „D“ pardavė Baltarusijos bendrovei „M“ ir gavo iš jos 256 000 USD. Visa tai vyko pagal atitinkamas sutartis tarp firmos „U“ ir kompanijos „D“ bei pastarosios ir „M“ (šios sutartys buvo pateiktos į bylą).

Kasatorius teigia, kad minėti duomenys leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusysis 2006 m. rugsėjo 30 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi įgijęs teisę į iš „D“ gautus pinigus, juos paskolino iš dalies savo bendrovei „V“ ir susitarė dėl 8 bei 9 proc. palūkanų, o vėliau šie pinigai buvo pervesti į jo asmenines sąskaitas. Taigi nukentėjusysis R. D. iš viso gavo 651 789,72 USD, tarp jų ir 549 275,95 USD, kurių panaudojimo po jų pervedimo į „D“ sąskaitą neanalizavo specialistas ir pateikė bylos medžiagai aiškiai prieštaraujančią išvadą, kad šių pinigų nukentėjusysis R. D. neatgavo.

Iš kompanijos „D“ sąskaitos išrašo matyti, kad 410 542,00 USD pervesta firmai „U“ už grūdus, o „D“ sąskaitoje liko 138 733,95 USD. Iš „M“, pardavus jai grūdus, gauta 256 000 USD. Į „V“ pervesta 120 000 USD, iš jų – 83 915,77 USD R. D. Pasak kasatoriaus, tai leidžia teigti, kad iš viso nukentėjusysis R. D. gavo 651 789,72 USD, tarp kurių buvo ir kita tariamai negrąžintos paskolos dalis – 549 275,95 USD.

Kasatorius pažymi, kad pagal paskolos sutarties Nr. 05-11-04 3.3 punktą sutarties šalys susitarė, jog paskolos davėjas turi teisę nurodyti, kad paskola ar jos dalis būtų grąžinama ne jam asmeniškai, bet kitam jo nurodytam fiziniam ar juridiniam asmeniui. Vadovaujantis nurodyta sutarties nuostata ir atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad visi 549 275,95 USD nukentėjusiajam pagal jo nurodymus ir paskolos sutarties nuostatas tiesiogiai ir netiesiogiai grąžinti.

Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai teigė, jog jis buvo vienintelis bendrovės „D“ sąskaitos valdytojas, nes bylos duomenys patvirtina, kad ir nukentėjusysis aktyviai dalyvavo bendrovės finansinėse operacijose, pats atlikdavo finansinius veiksmus arba pavesdavo juos atlikti kitiems asmenims, taip bet kada galėdavo patikrinti sąskaitoje esančias lėšas, galėdavo jomis disponuoti. Tai, kad bendrovės „D“ sąskaitą atidarė ne nukentėjusysis, nepaneigia jo, kaip bendrovės savininko, teisės naudotis bendrovės sąskaita, gauti informaciją apie sąskaitoje esančias lėšas, taip pat kreiptis į banką, prašant atlikti bet kokias finansines operacijas, patikrinti sąskaitą, ją uždaryti ar pan.

Taip pat kasatorius mano, kad jo veikoje nenustatyta apgaulė ir tyčia, o teismų išvados, jog jis įtikino nukentėjusįjį, kad šis kaip fizinis asmuo negali tiesiogiai investuoti į verslą Baltarusijoje ir tai gali padaryti tik per kasatoriaus turimą įmonę, yra nepagrįstos ir prieštarauja bylos medžiagai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis apie jokį jo įtikinėjimą nekalbėjo, o pirmosios instancijos teisme nurodė, jog jam kilo mintis, kad jis, kaip fizinis asmuo, tiesiogiai investuoti pinigų negali.

Iš apeliacinės instancijos teismui, nagrinėjusiam bylą apeliacine tvarka iš naujo, pateiktų iš Baltarusijos institucijų gautų dokumentų bei iš teisiamojo posėdžio metu į bylą pateiktų nukentėjusiojo R. D. asmeninių sąskaitų išrašų matyti, kad nukentėjusysis yra verslininkas, disponuojantis didžiulėmis pinigų sumomis, turintis nemažas akcijų dalis net keturiose Baltarusijoje registruotose bendrovėse, be to, pats aktyviai prašė leisti jam dalyvauti versle. Tai ne tik paneigia teismų išvadas, kad nukentėjusysis buvo suklaidintas, bet ir patvirtina, jog jis negalėjo nežinoti, kaip investuoti pinigus Baltarusijoje.

Kasatorius pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad tyčia apgaule užvaldyti pinigus susiformavo iš anksto ir iki paskolos sutarties sudarymo jis būtų nukentėjusįjį kaip nors įtikinėjęs ar kitais savo veiksmais klaidinęs. Todėl teismai, nesant jokių objektyvių duomenų ir vadovaudamiesi vien tik prieštaringais nukentėjusiojo parodymais, konstatavo, kad kasatorius apgavo nukentėjusįjį, nes iki paskolos sutarties sudarymo turėjo tyčią neteisėtai įgyti jo turtą.

Anot kasatoriaus, jie kartu su nukentėjusiuoju plėtojo verslą ir, jam pareikalavus, visa paskolos suma jam buvo grąžinta pervedant jos dalį į jam priklausančios bendrovės „D“ sąskaitą. Be to, iki paskolos grąžinimo nukentėjusysis puikiai žinojo pinigų šaltinius, jų judėjimą ir pan., todėl jis ne tik nebuvo suklaidintas, bet ir stebėjo bei kontroliavo savo pervestų pinigų panaudojimą.

Be to, kasatorius teigia, kad nukentėjusiojo galimybė apginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka niekada nebuvo ir šiuo metu nėra suvaržyta, jo firma „U“ yra moki, dirba pelningai, todėl nukentėjusysis turi galimybę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.

Todėl jeigu sutarties šalis yra nepatenkinta kitos šalies veiksmais, prievolių įvykdymo būdu, mano, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, taip pat yra nepatenkinta verslo eiga ir pan., ji gali šiuos nesutarimus spręsti ir savo teises bei interesus ginti civilinio proceso tvarka, o bet kokie šalių nesutarimai dėl sandorių vykdymo ypatumų neturi ir negali būti sprendžiami baudžiamosios teisės pagalba.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pažymima, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir iš esmės pažeistas Baudžiamojo proceso kodeksas. Pažymėtina, kad tiek apeliacinis, tiek kasacinis skundai yra savo turiniu identiški ir juose nurodomi tie patys skundų motyvai, nesutinkama su įrodymų vertinimu ir teigiama, jog teismai visapusiškai ir objektyviai neištyrė bei neįvertino nurodytų aplinkybių, dėl to priėmė nepagrįstus sprendimus. Tačiau atsiliepime pažymima, kad abiejų instancijų teismai nenukrypo nuo BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, todėl priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

Kasatoriaus argumentai, kad jis inkriminuotos veikos nepadarė, nes jo veikoje nebuvo būtinųjų sudėties požymių, t. y. apgaulės, tyčios bei padarinių, yra nepagrįsti. Nors kasatorius tvirtina, kad jokio nukentėjusiojo R. D. turto (piniginių lėšų) neįgijo, pinigus pagal paskolos sutartį Nr. 05-11-04 grąžino, parvesdamas dalį paskolos – 94 675 Lt – iš firmos „U“ į nukentėjusiojo R. D. asmenine sąskaitą SEB banke, o kitą dalį – 549 275,95 USD – į nukentėjusiojo ofšorinės bendrovės „D“, taigi grąžino visus į firmos „U“ sąskaitą pervestus pinigus, tačiau tokius kasatoriaus argumentus visiškai paneigia teismų nustatytos aplinkybes ir byloje surinkti įrodymai: nuoseklūs liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai bei specialisto išvados.

Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė ir įvertino, kad tokie nuteistojo pasisakymai ir tvirtinimai, kad jis skolą grąžino pinigus pervesdamas į ofšorinės bendrovės, kurios vienintelis akcininkas ir savininkas yra R. D., nėra pagrįsti jokiais įrodymais, nes to nepakanka konstatuoti, jog tai buvo paskolos grąžinimas R. D. Byloje yra nustatyta, kad bendrovės „D“, įsteigtos Oregono valstijoje, vienasmenis valdytojos B. P. C. 2005 m. lapkričio 30 d. nutarimu bendrovės akciniko pažymėjimas Nr. 1 buvo išduotas 100 proc. akcinio kapitalo savininkui R.

D. Nors, pagal šiuos duomenis, R. D. buvo vienintelis minėtos bendrovės savininkas, tačiau byloje esantys duomenys (Latvijos „Rietumu“ banko pateikta medžiaga, kratos metu rastas ir paimtas bendrovės „D“ antspaudas ir registravimo dokumentai) įrodo, kad ne R. D. valdė bendrovės sąskaitą banke JSC „Rietumu“, o M. S., kuris ir buvo tikrasis ir vienintelis šios sąskaitos valdytojas nuotoliniu būdu, galintis laisvai disponuoti šios įmonės sąskaitoje esančiais pinigais. Tai, kad pinigai nebuvo grąžinti, patvirtina ir specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad, teisinės pagalbos pateiktų dokumentų duomenimis, pinigai pagal 2005 m. lapkričio 4 d. paskolos sutartį (549 275,95 USD) iš bendrovės „D“ sąskaitos R.

D. nebuvo pervesti. Prieišingai, jie buvo panaudoti įvairiems mokėjimams be R. D. rašytinių nurodymų, o ne paskolos grąžinimui. Kasatoriaus argumentai, kad specialisto išvada yra nepatikima, apeliacinės instancijos teismo yra atmesti pabrėžiant, jog nėra pagrindo abejoti specialisto išvada, kuri buvo patvirtinta teisiamajame posėdyje ir yra teisėtas įrodymų šaltinis.

Nors kasatorius tvirtina, kad jo veiksmuose nebuvo išankstinės tyčios apgaule užvaldyti svetimą turtą, tačiau, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, vienas iš apgaulės sukčiaujant būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, ir kartu pagrįstai pažymėjo, jog byloje esantys duomenys, M. S. bei nukentėjusiojo parodymai patvirtina, kad jis ir nukentėjusysis buvo pažįstami jau kurį laiką, o kadangi M. S. užsiiminėjo verslu Baltarusijoje, nukentėjusysis R. D. tikėjo jo pateikta informacija, kad fizinis asmuo negali tiesiogiai investuoti pinigų į verslą Baltarusijoje, todėl turi tai padaryti per M. S. firmą „U“. Taigi kasatorius paskatino nukentėjusįjį nenaudingai disponuoti turimais pinigais, suvokė, kad sąmoningai pateikė objektyvios tiesos neatitinkančią informaciją apie pinigų verslui Baltarusijoje investavimą, nukentėjusiojo pinigų pagal paskirtį naudoti neketino, o toks suklaidinimas turėjo lemiamos įtakos R. D. apsisprendimui sudaryti paskolos sutartį, pagal kurią pinigai buvo pervesti kasatoriaus įmonės „U“ sąskaitą. Kasatoriaus argumentai, kad nukentėjusysis buvo šio sandorio iniciatorius, teismų pagrįstai atmesti, nes byloje nėra tai įrodančių duomenų.

Atsiliepime pabrėžiama, kad teismas pagrįstai, remdamiesi nuosekliais nukentėjusiojo parodymais ir kitais byloje ištirtais įrodymais, konstatavo, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad kasatorius padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Nuteistojo M. S. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 376 straipsnio taikymo

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Juos numato BPK 369 straipsnis, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

M. S. kasaciniame skunde yra teiginių, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai visapusiškai ir objektyviai neištyrė bei tinkamai neįvertino visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, todėl savo sprendimuose padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas, jog kasatoriaus veikoje yra nustatyti visi privalomi nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai. Toliau skunde dėstomos bylos aplinkybės, kurias, kasatoriaus manymu, netinkamai įvertino teismai (nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvados, įvairių pinigų sumų pervedinėjimai į įvairių įmonių sąskaitas ir pan.), jos detaliai aptariamos ir analizuojamos, skunde kasatorius pats daro išvadas, kurios, jo manymu, yra teisingos ir turėjo būti įvertintos teismuose.

Kasaciniame skunde nuteistasis M. S. iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodomi apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, pripažino, kad teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, kad padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Tačiau įrodymų vertinimo rezultatas yra susijęs su nuosprendžio pagrįstumu ir yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Pagal kasacinio teismo praktiką šiame teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo iš esmės pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu

Nors kasaciniame skunde nurodyta, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau iš skundo turinio matyti, kad tai daroma tik deklaratyviai, minint įvairių BK straipsnių nuostatas, tačiau iš esmės nenurodant, kokie konkretūs BK pažeidimai buvo padaryti teismuose (akcentuojama tik tai, kad teismai netinkamai pritaikė įstatymą, pripažindami jį kaltu).

Taigi akivaizdu, kad kasatorius ginčija teismų sprendimus esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo aspektu, nes skunde nurodo į pažeidimus, jo manymu, padarytus teismui taikant BPK 20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias būtent įrodymų vertinimą. Be to, skunde nurodoma, kad ir apeliacinės instancijos teismo išvados nepagrįstos, neišsamios, padarytos neįsigilinus į byloje nustatytų aplinkybių visumą.

Pagal teismų praktiką taikant BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ar gauti leistinu būdu ir nuspręsti, ar tokiais įrodymais tinkamai grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą.

Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribas, nenagrinėja tų skundo argumentų, kuriais kasatorius ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina buvusius įvykius, nesutinka su teismų sprendimuose išdėstytomis išvadomis dėl atskirų faktų, nes tai ne teisės taikymo šioje byloje, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus, jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.

Taigi, teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.

320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

Kasatorius skunde teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma skunde, neatsakė į esminius skundo argumentus, dėl to išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, todėl visi apeliaciniame skunde nurodyti neaiškumai taip ir liko nutartyje neaptarti, tačiau, kaip minėta, skundo turinys ir dauguma argumentų rodo, kad jis nesutinka su įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu. Iš bylos duomenų matyti, kad nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu nuteistasis M. S. teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas atsižvelgė ne tik į apeliacinio skundo esminius argumentus, bet ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2012 m. liepos 3 d. nutartyje įvardytus motyvus, iš naujo tinkamai įvertino byloje surinktus duomenys, pateiktus dokumentus, specialisto išvadas ir padarė teisingas išvadas. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad žemesnės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl iš esmės teisingai nustatė nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl M. S. kaltės.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Priimtoje nutartyje į esminius apelianto M. S. skundo argumentus – dėl procesinių pažeidimų, įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, padarytų išvadų ir jo kaltės, yra tinkamai atsakyta. Todėl daroma išvada, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Dėl M. S. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pagrįstumo

Kasaciniu skundu nuteistasis M. S. prašo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžius panaikinti ir bylą nutraukti. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius iš esmės nesutinka su byloje ištirtų įrodymų vertinimu, tačiau dar teigia, jog jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Už sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Be šių objektyvių požymių, būtina nustatyti ir atitinkamą kaltės turinį, t. y. kad tas asmuo suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo. Šioje byloje M. S. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. Kaip minėta, kasatorius, taip pat kaip ir apeliaciniame skunde, teigia, kad svetimo turto apgaule neįgijo, visus pasiskolintus pinigus nukentėjusiajam R. D. grąžino, taigi jo veikoje nėra būtinojo objektyvaus požymio – padarinių, taip pat byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų išankstinę tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą. Nors kasatorius tvirtina, kad nukentėjusiojo R. D. turto (pinigų ) neįgijo, o pinigus pagal paskolos sutartį grąžino pervesdamas dalį paskolos – 94 675 Lt – iš firmos „U“ į nukentėjusiojo R. D. asmenine sąskaitą SEB banke, o kitą dalį – 549 275,95 USD – į nukentėjusiojo ofšorinės bendrovės „D“ sąskaitą, tačiau šiuos argumentus paneigia teismų nustatytos aplinkybes ir byloje surinkti įrodymai, t. y. liudytojų nuoseklūs parodymai, rašytiniai įrodymai bei specialisto išvados.

Nors R. D. buvo vienintelis ofšorinės nedrovės „D“ savininkas, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad bendrovės sąskaitą banke valdė M. S., kuris galėjo laisvai disponuoti sąskaitoje esančiais pinigais. Tai, kad pinigai nebuvo grąžinti, patvirtina ir specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad, teisinės pagalbos pateiktų dokumentų duomenimis, pinigai pagal 2005 m. lapkričio 4 d. paskolos sutartį (549 275,95 USD) iš bendrovės „D“ sąskaitos R. D. nebuvo pervesti. Tuo tarpu kasatoriaus argumentai, kad specialisto išvada yra nepatikima, apeliacinės instancijos teismo yra atmesti pabrėžiant, kad nėra pagrindo abejoti specialisto išvada, kuri buvo patvirtinta teisiamajame posėdyje ir yra teisėtas įrodymų šaltinis.

Kasatorius skunde taip pat teigia, kad buvo pripažintas kaltu nusikalstamos veikos padarymu, nesant neginčytinų įrodymų dėl jo kaltės. Toks kasacinio skundo argumentas nepagrįstas. Baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą kyla tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Tai reiškia, kad asmuo atsako pagal BK 182 straipsnį tik tada, jeigu jis suvokė pavojingą veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame BK straipsnyje numatyti padariniai, ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Todėl, asmenį pripažįstant kaltu padarius sukčiavimą, būtina nustatyti tiesioginę tyčią jo veiksmuose. Pažymėtina, kad kaltė nustatoma ne tik pagal kaltininko parodymus, jo prisipažinimą ar neprisipažinimą dėl padarytos veikos, bet ir pagal nustatytus objektyviuosius požymius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo sprendimuose išsamiai, detaliai ir nuosekliai išanalizavo byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje patikrintus įrodymus bei padarė teisingas išvadas, jog M. S. veiksmuose yra visi būtini nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymiai.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė kasatoriaus teiginius dėl išankstinės tyčios nebuvimo jo veikoje ir pažymėjo, kad kasatorius nusikalstamą veiką padarė piktnaudžiaudamas pasitikėjimu: pasinaudojo tuo, kad ilgą laiką pažinojo nukentėjusįjį, įtikino šį, jog fizinis asmuo negali tiesiogiai investuoti pinigų į verslą Baltarusijoje, todėl turi tai padaryti per M. S. firmą „U“. Taip kasatorius paskatino nukentėjusįjį nenaudingai disponuoti turimais pinigais, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie pinigų į verslą Baltarusijoje investavimą, nors nukentėjusiojo pinigų naudoti pagal paskirtį neketino. Toks suklaidinimas turėjo lemiamos įtakos nukentėjusiojo apsisprendimui sudaryti paskolos sutartį, pagal kurią pinigai buvo pervesti į kasatoriaus įmonės „U“ sąskaitą.

Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas nuteistojo M. S. apeliacinį skundą, kurio argumentai analogiški išdėstytiems kasaciniams skunde, motyvuotai atmetė ir pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino teisingai. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis neturi teisinio pagrindo. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes M. S. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Remiantis kasatoriaus argumentais naikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Antanas Klimavičius

Rimantas Baumilas