2018-05-23 Nr. AB-10347-3-61-3-03391-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1210-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03391-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 34 623 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Teigė, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose trūko apšvietimo, vyravo šaltis ir drėgmė, ant sienų buvo pelėsio, nebuvo ventiliacijos. Naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas privatumas. Lukiškių TI-K administracija nesiėmė jokių veiksmų, kad kalinimo sąlygos pagerėtų. Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–12).

4. Atsakovas prašė taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. V-212 „Dėl Bausmių vykdymo sistemos specialiosios veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ 6.34 punktu, kuriame nustatyta, kad suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus patikrinimo žurnalo minimalus saugojimo terminas 3 metai, duomenų apie pareiškėjo judėjimą už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pateikti nėra galimybės. Nurodė, kad iš pateiktų duomenų apie pareiškėjo judėjimą laikymo Lukiškių TI-K matyti, kad visą laikotarpį, dėl kurio teikiami duomenys, vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele. Teisės aktuose nėra reglamentuota, kad gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio ir pateko į laisvės atėmimo vietą. Atsakovas prašė atlyginti turėtas dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, jei teismo sprendimas bus priimtas atsakovo naudai.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui priteisė 189 Eur neturtinei žalai atlyginti. Dėl likusios dalies skundą atmetė (b. l. 50–54).

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. Vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2016 m. rugpjūčio 19 d. Pritaikius 3 metų ieškinio senaties terminą, atmesta reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d.

7. Teismas vadovavosi CK 6.271, 6.246, 6. 247, 6.249 straipsniais, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalimi.

8. Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte. Pareiškėjas neginčijo atsakovo atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturėjo pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu jam tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus.

9. Pareiškėjas taip pat teigė, kad kameros neatitiko higienos normų, t. y. nebuvo tinkamo apšvietimo, vyravo šaltis ir drėgmė, ant sienų buvo pelėsio. Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus kamerose ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatė. Todėl pareiškėjo argumentas atmestas kaip nepagrįstas.

10. Pareiškėjas nurodė, kad naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas jo privatumas. Teismas atsižvelgė į Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto nuostatas bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 1,5 metro aukščio pertvara. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taigi toks sanitarinio mazgo įrengimas laikytas pareiškėjo kalinimo sąlygų bloginimu ir teisių pažeidimu, sukėlusiu neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovo pareigos užtikrinti teisę į privatumą nevykdymu. Pažymėta, kad pareiškėjo privatumas buvo pažeistas nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d., t. y. gana ilgą laikotarpį. Teismas, įvertinęs privatumo pažeidimo laikotarpį manė, kad neturtinė žala pareiškėjui bus atlyginta, priteisiant 189 Eur.

11. Pareiškėjas teigė, kad kamerose nebuvo ventiliacijos. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Taigi pareiškėjo argumentas atmestas.

12. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija į kalinimo sąlygų pažeidimus nekreipė dėmesio. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais į Lukiškių TI-K dėl netinkamų kalinimo sąlygų, šis jo argumentas buvo abstraktus, todėl atmestas.

13. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Tačiau pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes, leidžiančias spręsti apie faktiškai atsiradusią neturtinę žalą.

14. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų, kurios priteistinos iš pareiškėjo. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas išlaidas. Dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina.

III. 15. Pareiškėjas V. S. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo (b. l. 60–61).

16. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai neišsiaiškino bei neįvertino visų byloje reikšmingų aplinkybių. Teigia, kad iš atsakovo pateiktų duomenų yra matyti, jog visą kalinimo laikotarpį buvo šiurkščiai pažeistos pareiškėjo teisės ir interesai.

17. Pareiškėjas nesutinka dėl ieškinio senaties termino taikymo. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 22 d. sužinojo, kad jo teisės pažeistos, ir tik tada kreipėsi į teismą.

18. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo kalinimas nežmoniškomis sąlygomis truko daugiau nei 2 metus, turėjo įvertinti, kad buvo padarytas negrįžtamas poveikis pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai.

19. Teigia, kad po sporto nebuvo galima tinkamai nusiprausti, tai tekdavo daryti kameroje, nes į dušą nevesdavo. Ventiliacija neveikė nuo 2013 m. iki 2015 m. lapkričio mėn. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kur langai buvo į medienos barą, dėl ko buvo triukšmas ir dulkės. Pareiškėjui, sergančiam (duomenys neskelbtini), draudžiama būti tokioje kameroje. Lukiškių TI-K administracija į tai nereagavo, tokioje kameroje pareiškėją laikė 2 metus.

20. Pareiškėjas pažymi, kad jis visą laiką rašė skundus, bet niekas į juos nereagavo.

21. Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį plotą, neįskaičiavo sanitarinio mazgo, lovų, stalo ploto.

22. Pareiškėjas teigia, kad kamerose drėgna, pelėsis, šalta.

23. Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 64–68), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

24. Teigia, jog pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – neteisėta veika. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Mano, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.

25. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą. Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti kopijas iš dokumentų, kurie įstaigoje laikomi popierine forma. Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.

26. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į Lukiškių TI-K atsiliepimą, kuriame pabrėžia pažeidimus Lukiškių TI-K kamerose: nėra privatumo naudojantis tualetu, kameros plotas neatitiko nustatytų standartų, karantino kamerose, kurios purvinos, pareiškėjui teko būti savaites. Taip pat teigia, kad dėl to, kad serga (duomenys neskelbtini), jam turėjo būti suteiktos tinkamos sąlygos atlikti bausmę, bet tai nebuvo padaryta. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K tyčia sunaikino dokumentus, kurie įrodytų, kur, kokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui V. S., jo teigimu, padarytos dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, priteisimo.

28. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

29. Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, Lukiškių TI-K atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas pritaikė 3 metų ieškinio senaties terminą ir atmetė reikalavimo dalį priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d. Dėl likusio laikotarpio (nuo 2013 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d.) konstatavo, kad sanitarinio mazgo įrengimas nebuvo tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 189 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą.

30. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Nagrinėjamu atveju pirmiausia pasakytina, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisinimo nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d. taikė trejų metų ieškinio senaties terminą konstatavęs, jog pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 19 d. į teismą kreipėsi praleidęs paminėtą terminą, o pagrindo jam atnaujinti nėra.

32. Apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, dėl ko senaties termino pradžia galėtų būti skaičiuojama kitaip. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d.

33. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad sprendžiant dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto atitikimo teisės aktų reikalavimams, nagrinėjamu atveju taikytinas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

34. Akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Taigi baldų užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta jo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą: pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas ir jam teko 7,58 kv. m ploto, t. y. viršijo nustatytą minimalią normą.

36. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su higienos normų pažeidimais, pažymėtina, jog pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde akcentavo, jog Lukiškių TI-K buvo drėgna, šalta, buvo pelėsio. HN 76:2010 26 punktas nustato, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra turi būti 18–28 °C (šiltuoju periodu), 18–22 °C (šaltuoju periodu); o santykinė oro drėgmė – 35–65 proc. (šiltuoju periodu), 35–60 proc. (šaltuoju periodu). HN 76:2010 56 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių.

37. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiant viešosios deliktinės atsakomybės, kildinamos iš nepriimtinų kalinimo sąlygų įrodinėjimo ypatumus, nuosekliai pažymima, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų kalinimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas laisvės atėmimo bausmės vykdymo ar atlikimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl tų sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013).

38. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas aiškiai nurodė, jo teigimu, buvusius higienos normų pažeidimus: kameroje drėgna, šalta, yra pelėsio. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kameroje Nr. 348. Tačiau atsakovo atstovo į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai yra neaktualūs nei ginčo laikotarpiui, nei kamerai, kurioje buvo laikomas pareiškėjas. Jokių kitų paaiškinimų apie kameros Nr. 348 būklę ir jos atitiktį higienos normų reikalavimams atsakovas nenurodė. Taigi darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl higienos normų pažeidimų (šalta, drėgna, yra pelėsio).

39. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja, kad kameroje neveikė ventiliacija, pažymėtina, kad HN 76:2010 24 punkte nustatyta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kad langas kameroje Nr. 348 būtų netinkamas vėdinimui, todėl šis pareiškėjo teiginys nesudaro pagrindo konstatuoti pažeidimą.

40. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog niekas nereagavo į jo rašytus skundus taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas šio teiginio visiškai nedetalizavo, nenurodė kam, kada, dėl kokių aplinkybių jis rašė skundus.

41. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat reiškia argumentus dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu, pažymėtina, kad šį pažeidimą pripažino pirmosios instancijos teismas, todėl pakartotinai vertinti šias aplinkybes nėra pagrindo.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo teiginius dėl nesuteikimo galimybės nusiprausti po sporto, įrengto medienos baro, karantino kameros būklės, tačiau pažymėtina, kad šių teiginių kaip faktinio žalos atsiradimo pagrindo pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tai reiškia, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo dalyko ir jo pagrindo bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde naujai reiškiami argumentai nevertinami.

43. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos būdo ir dydžio, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

44. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

45. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

46. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, be to, kamera neatitiko higienos normų reikalavimų (drėgna, šalta, buvo pelėsio). Tačiau šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog visą ginčo laikotarpį pareiškėjas Lukiškių TI-K kameroje buvo laikomas vienas. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju aplinkybė, jog sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas, neprilygsta pažeidimo, kai kameroje yra laikomi keli asmenys ir jie naudojantis sanitariniu mazgu yra matomi vieni kitų, intensyvumui.

47. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui nustatė adekvatų neturtinės žalos priteistiną dydį nustatytiems pažeidimams, kurio keisti pagrindo nėra.

48. Nors pareiškėjas prašė, kad jam būtų priteistas 34 623 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

49. Teisėjų kolegija nevertina atsakovo argumentų dėl prašymo atlyginti dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kadangi tokio atsiliepime į apeliacinį skundą suformuoto prašymo tenkinimas būtų nesuderinamas su non reformatio in peius principu, draudžiančiu pabloginti skundą padavusio asmens teisinę padėtį. Akcentuotina, jog atsakovas, nesutikdamas su tam tikra pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, turėjo teisę pateikti apeliacinį skundą, tačiau šia teise nepasinaudojo.

50. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė