2020-04-29 Nr. AB-8709-3-61-3-02549-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1351-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02549-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnyba (teisių perėmėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse) (toliau – ir pareiškėjas, Tarnyba) kreipėsi į teismą, prašydamas: ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2018 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. 1-1526 (toliau – ir Sprendimas) 2 punktu patvirtinto Nekilnojamojo turto, kuriam taikomas 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo sudarymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3.1 punktas (3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčiai) atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą teisėtumo principą, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (toliau – ir TPĮ) 3 straipsnio 2 dalies 6 bei 7 punktuose įtvirtintus teisėkūros aiškumo bei sistemiškumo principus bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 9 straipsnyje įtvirtintą apmokestinimo aiškumo principą; nustačius, jog minimos nuostatos neatitinka nurodytų teisės aktų nuostatų, pripažinti jas prieštaraujančiomis nurodytiems įstatymams.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimo 1.3 punkte nustatyti 2 atvejai, kada taikomas 3 procentų tarifas, t. y. faktiškai naudojamam nekilnojamajam turtui, kurio baigtumas nesiekia 100 procentų (Sprendimo 1.3.1 papunktis); nekilnojamajam turtui, kuris yra apleistas ir (ar) neprižiūrimas (Sprendimo 1.3.2 papunktis). Aprašo 1 punkte nustatyta, kad Aprašas reglamentuoja nekilnojamojo turto objektų, apmokestinamų 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifu, sąrašo (toliau – ir Sąrašas) sudarymo bei keitimo procedūrą. Aprašo 2 punkte nurodyta, jog Aprašo tikslas yra nustatyti nekilnojamąjį turtą, kuris yra apleistas ar neprižiūrimas arba prižiūrimas ir / arba naudojamas pažeidžiant statinių techninę priežiūrą reglamentuojančius teisės aktus, Lietuvos Respublikos statybos įstatyme ir / ar kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, įvertinti apmokestinamų pastatų savininkų veiksmus dėl šių objektų naudojimo, priežiūros, būklės gerinimo ar jų užimamos teritorijos tvarkymo bei apmokestinti maksimaliu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu nustatyta tvarka į Sąrašą įtrauktus objektus. Pagal Aprašo 3 punktą į sąrašą įrašomas fizinių ir juridinių asmenų nekilnojamasis turtas, kuris pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTMĮ) 4 straipsnį yra pripažįstamas mokesčio objektu ir nepatenka į šio įstatymo 7 straipsnyje išvardytų nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinamų objektų sąrašą bei atitinka vieną arba kelis kriterijus, tame tarpe nekilnojamasis turtas yra apleistas ar neprižiūrimas, kurio būklė kelia pavojų jame ar arti jo gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei, aplinkai ar turtui ir kuris per priežiūros vykdytojų nustatytą terminą nebuvo suremontuotas, rekonstruotas ar nugriautas (Aprašo 3.2. punktas), faktiškai naudojamas nekilnojamasis turtas, kurio statyba neužbaigta Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir SĮ) nustatyta tvarka (Aprašo 3.3. punktas).

3. Pareiškėjas darė išvadą, kad Aprašo 3.2 ir 3.3 punktuose nustatyti kriterijai, pagal kuriuos nekilnojamasis turtas įrašomas į Sąrašą, atitinka Sprendimo 1.3 punkte nustatytus atvejus, kokiam nekilnojamajam turtui taikomas 3 procentų tarifas. Aprašo 3.2 punktas atitinka NTMĮ 2 straipsnio 1 dalyje pateiktą apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąvoką (nekilnojamasis turtas, kurio būklė kelia pavojų jame ar arti jo gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai ir kuris per viešojo administravimo subjekto, vykdančio statinių naudojimo priežiūrą, nustatytą terminą nebuvo suremontuotas, rekonstruotas ar nugriautas, ir kuris yra įtraukas į apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašą), todėl Aprašo 3.2 punktas nustato Sprendimo 1.3.2 papunktyje nurodyto apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto kriterijus. Aprašo 3.3 punktas atitinka Sprendimo 1.3.1 papunktį, nes šios nuostatos nekilnojamąjį turtą kvalifikuoja pagal statybos neužbaigtumą. Tuo tarpu Aprašo 3.1 punkte (3.1.1–3.1.3 papunkčiai) nustatyti kriterijai yra siejami su tam tikrų statinių naudotojų pareigų nevykdymu ir nepatenka nei į vieną Sprendimo 1.3 punkte nurodytą atvejį. Į Sąrašą įrašomi ir maksimaliu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu apmokestinami objektai, kuriems Sprendimo 1.3 punkte nėra nustatytas 3 procentų tarifas. Aprašo 3.1 punkte nustačius kriterijus, kurie nėra susiję su Sprendimo 1.3 punkte nurodytais nekilnojamojo turto objekto požymiais, kyla teisės akto nuostatų suderinamumo ir neaiškumo klausimas. Apraše nustatomos papildomos prievolės, kurių Sprendimo 1.3 punkte nėra. Teisės aktas yra neaiškus, dviprasmiškas, toks teisinis reglamentavimas pažeidžia teisėtumo, teisėkūros aiškumo ir sistemiškumo, apmokestinimo aiškumo principus.

4. Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškimą prašė pareiškimą atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė), vykdydama jai suteiktą išimtinę diskreciją nustatyti vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifus, Sprendimu nustatė nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2019 metams nekilnojamajam turtui, esančiam Savivaldybės teritorijoje. Sprendimo 1.3 punktu Taryba išskyrė, kokiems objektams taikomas 3 procentų tarifas, o šio tarifo taikymo atvejų detalizavimui ir taikymo tvarkai Taryba Sprendimu patvirtino atskirą teisės aktą, t. y. Aprašą, kurio 3.1 punkte (3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčiuose) yra išsamiai aprašyti bei detalizuoti Sprendimo 1.3 punkte įtvirtinti atvejai.

6. Atsakovas nurodė, kad Aprašas buvo parengtas nuosekliai vadovaujantis atitinkamais Lietuvos Respublikos teisės aktais ir juose įtvirtintais imperatyviais reikalavimais, įskaitant ir reikalavimus, numatytus SĮ. Dėl šių reikalavimų ignoravimo ar klaidingo interpretavimo pareiškėjas kvestionuoja Aprašo nuostatų teisėtumą. Nevertindamas ginčijamų Aprašo nuostatų sistemiškai, pareiškėjas susidaro klaidingą įspūdį, kad tam tikrų statinių apmokestinimo 3 procentų dydžio tarifu siejimas su statinių naudotojų pareigų nevykdymu, įtvirtinamas Aprašo 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčiuose, atitinkamai nėra įtvirtintas Sprendime. Priešingai negu vertina pareiškėjas, Sprendimo 1.3.2. papunktyje nurodytas atvejis „nekilnojamajam turtui, kuris yra apleistas ir (ar) neprižiūrimas“ negali būti tapatinamas tik su Aprašo 3.2 punkte nurodytu konkrečiu atveju, t. y. „yra apleistas ar neprižiūrimas, kurio būklė kelia pavojų jame ar arti jo gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei, aplinkai ar turtui ir kuris per priežiūros vykdytojų nustatytą terminą nebuvo suremontuotas, rekonstruotas ar nugriautas“, kadangi Aprašo 3.2 punkte nurodytas atvejis apibūdina išskirtinai statinių, kurie kelia pavojų jame ar arti jo gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, būklę. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su pareiškimu ir teigdamas, kad Aprašo 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčiuose yra įtvirtintos papildomos, galimai perteklinės nuostatos (apmokestinimo atvejai), kurios nėra numatytos Sprendime, nevertina šių nuostatų kompleksiškai su kitais nagrinėjamu atveju itin svarbiais teisės aktais.

7. Atsakovas taip pat nurodė, kad Aprašu yra siekiama ne tik nustatyti nekilnojamąjį turtą, kuris yra apleistas ar neprižiūrimas arba prižiūrimas ir / arba naudojamas pažeidžiant statinių techninę priežiūrą reglamentuojančius teisės aktus, SĮ ir / ar kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau ir įvertinti apmokestinamų pastatų savininkų veiksmus dėl šių objektų naudojimo, priežiūros, būklės gerinimo ar jų užimamos teritorijos tvarkymo, bei apmokestinti maksimaliu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu nustatyta tvarka į Sąrašą įtrauktus objektus. Pareiškėjo ginčijami Aprašo 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčiai, įtvirtinantys tam tikrus statinių naudotojų veiksmus ir tokiu būdu detalizuojantys, sukonkretinantys Sprendimo 1.3.2 papunktyje numatytą atvejį „apleistas ir neprižiūrimas“, yra skirti pastarajam tikslui, t. y. įvertinti apmokestinamų pastatų savininkų veiksmus dėl nekilnojamojo turto objektų naudojimo, priežiūros, būklės gerinimo ar jų užimamos teritorijos tvarkymo. Tokiu būdu yra siekiama skatinti atsakingą statinių savininkų turimo nekilnojamojo turto naudojimą, kuris efektyviai prisidėtų prie mieste kuriamo harmoningo kraštovaizdžio išlaikymo ir puoselėjimo. Todėl Aprašo 3.1 punkto nuostatų įtvirtinimo tikslingumo kvestionavimas pažeistų viešąjį interesą.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas pareiškime ne tik netiksliai nurodo skundžiamą teisės aktą, kuris skiriasi nuo reikalavime nurodyto teisės akto, tačiau ir apskritai nepagrindžia savo pareiškime suformuluoto reikalavimo, nepaaiškina, kodėl prašomas ištirti Aprašo nuostatas laiko neteisėtomis.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 23 d. sprendimu nusprendė: pripažinti, kad Tarybos Sprendimo 2 punktu patvirtinto Aprašo 3.1 punktas, 3.1.1 papunktis, 3.1.2 papunktis ir 3.1.3 papunktis prieštarauja TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose įtvirtintiems teisėkūros aiškumo ir sistemiškumo principui, VSĮ 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintam teisėtumo principui ir MAĮ 9 straipsnyje įtvirtintam apmokestinimo aiškumo principui; nustatyti, kad pripažinti neteisėtais Tarybos Sprendimo 2 punktu patvirtinto Aprašo 3.1 punktas, 3.1.1 papunktis, 3.1.2 papunktis ir 3.1.3 papunktis negali būti taikomi nuo įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo paskelbimo Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų registre dienos; įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paskelbti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų registre.

10. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl Aprašo, kuris yra norminis teisės aktas, 3.1 punkto ir 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčių atitikties pareiškėjo prašyme nurodytoms įstatymų nuostatoms. Pagal Aprašo 3 punktą į Sąrašą įrašomas fizinių ir juridinių asmenų nekilnojamasis turtas, kuris pagal NTMĮ 4 straipsnį yra pripažįstamas mokesčio objektu ir nepatenka į šio įstatymo 7 straipsnyje išvardytų nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinamų objektų sąrašą bei atitinka vieną arba kelis iš Aprašo 3.1–3.3 punktuose nustatytų kriterijų. Aprašo 3.1. punkte nustatytas atvejis, kai patalpų ir statinių savininkai arba naudotojai nevykdo SĮ 47 straipsnyje nustatytų statinių naudotojų pareigų prižiūrint statinį: naudoja statinį (jo patalpas) ne pagal paskirtį, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus atvejus ir tvarką (Aprašo 3.1.1 papunktis); nesilaiko normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių, inžinerinių sistemų) savybės, atitinkančios Europos Parlamento ir Tarybos Reglamente (ES) Nr. 305/2011 nustatytus esminius statinių reikalavimus (Aprašo 3.1.2 papunktis); SĮ ir kitų įstatymų nustatyta tvarka neorganizuoja ir (ar) neatlieka statinio techninės priežiūros (Aprašo 3.1.3 papunktis).

11. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 4 straipsnio 6 dalyje, 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte, NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje, TPĮ 3 straipsnio 2 dalyje, 3 straipsnio 2 dalies 6–7 punktuose, MAĮ 9 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl reikalavimų, keliamų teisiniam reguliavimui, nustatė, kad Sprendimo 2 punktu patvirtinto Aprašo nuostatos reglamentuoja nekilnojamojo turto objektų, apmokestinamų 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifu, sąrašo sudarymo bei keitimo procedūrą. Aprašo tikslas yra nustatyti nekilnojamąjį turtą, kuris yra apleistas ar neprižiūrimas arba prižiūrimas ir / arba naudojamas pažeidžiant statinių techninę priežiūrą reglamentuojančius teisės aktus (Aprašo 2 punktas). Esant šioms aplinkybėms, nekilnojamasis turtas, kuris Aprašo nustatyta tvarka yra įtraukiamas į Sąrašą, yra apmokestinamas 3 procentų dydžio nekilnojamojo turto mokesčio tarifu.

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad teisėkūros aiškumo ir sistemiškumo bei apmokestinimo aiškumo principai įpareigoja atsakovą nustatyti tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį nekilnojamojo turto mokesčio tarifo nustatymas ir su juo susijęs teisinis reglamentavimas būtų išdėstyti glaustai, suprantamai, tiksliai. Sprendimo ir Aprašo normos turi būti aiškios, nedviprasmiškos, vienodai suprantamos visiems subjektams, kuriems jos skirtos. Be kita ko, šios nekilnojamojo turto mokesčio tarifo nustatymą reglamentuojančios teisės nuostatos turi būti parengtos sistemiškai ir derėti tarpusavyje.

13. Teismas nurodė, kad Sprendimu įgyvendinamas NTMĮ 6 straipsnis, pagal kurį Tarybai pavesta nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus Savivaldybės teritorijoje. Pagal Sprendimo nuostatas Savivaldybės teritorijoje taikomas 0,7 procentų tarifas Sprendimo 1.2.1–1.2.7 papunkčiuose nurodytiems objektams, 3 procentų tarifas Sprendimo 1.3.1–1.3.2 papunkčiuose nurodytiems objektams (faktiškai naudojamam nekilnojamajam turtui, kurio baigtumas nesiekia 100 procentų ir nekilnojamajam turtui, kuris yra apleistas ir (ar) neprižiūrimas, bei 1 procento tarifas Sprendimo 1.1 punkte nurodytiems objektams (nekilnojamam turtui, kuris nėra nurodytas Sprendimo 1.2 punkte (1.2.1–1.2.7 papunkčiai) ir Sprendimo 1.3 punkte (1.3.1–1.3.2 papunkčiai). Iš Sprendimo turinio teismas nustatė, kad jame yra nustatomas ir apibūdinamas nekilnojamojo turto mokesčio objektas, kaip tai numatyta NTMĮ 4 straipsnyje, ir minėtiems apmokestinamiems objektams taikomi Sprendime nurodyti atitinkamai 0,7 , 1 ir 3 procentų dydžio nekilnojamojo turto mokesčio tarifai. Taigi, nekilnojamojo turto mokesčio tarifai diferencijuojami pagal Sprendime nurodytas apmokestinamo objekto ypatybes. Sprendime pateiktas išsamus nekilnojamojo turto objektų sąrašas, kuriems taikomi skirtingi nurodyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifai.

14. Teismas nurodė, kad Sprendimo 2 punktu patvirtinto Aprašo nuostatos reglamentuoja nekilnojamojo turto objektų, apmokestinamų 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifu, sąrašo sudarymo bei keitimo procedūrą. Pagal Aprašo 3 punktą į Sąrašą įrašomas fizinių ir juridinių asmenų nekilnojamasis turtas, kuris pagal NTMĮ 4 straipsnį yra pripažįstamas mokesčio objektu ir nepatenka į šio įstatymo 7 straipsnyje išvardytų nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinamų objektų sąrašą bei atitinka vieną arba kelis Aprašo 3.1–3.3 punktuose nurodytų kriterijų. Aprašo 3.2 punkto nuostata detalizuoja Sprendimo 1.3.2 papunktį, kuriame nurodytas apmokestinimo objektas, t. y. nekilnojamasis turtas, kuris yra apleistas ir (ar) neprižiūrimas. Aprašo 3.3 punkto nuostata detalizuoja Sprendimo 1.3.1 papunktį, kuriame nurodytas apmokestinimo objektas, t. y. faktiškai naudojamas nekilnojamasis turtas, kurio baigtumas nesiekia 100 procentų. Tuo tarpu Aprašo 3.1 punkte nustatyta, kad į Sąrašą įrašomas ir tas nekilnojamasis turtas, kurio patalpų ir statinių savininkai arba naudotojai nevykdo SĮ 47 straipsnyje nustatytų statinių naudotojų pareigų prižiūrint statinį: naudoja statinį (jo patalpas) ne pagal paskirtį, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus atvejus ir tvarką (Aprašo 3.1.1. papunktis); nesilaiko normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių, inžinerinių sistemų) savybės, atitinkančios Europos Parlamento ir Tarybos Reglamente (ES) Nr. 305/2011 nustatytus esminius statinių reikalavimus (Aprašo 3.1.2. papunktis); SĮ ir kitų įstatymų nustatyta tvarka neorganizuoja ir (ar) neatlieka statinio techninės priežiūros (Aprašo 3.1.3. papunktis).

15. Teismas, sistemiškai vertindamas Sprendimo 1.3 ir 2 punktus bei Aprašo nuostatų turinį, pažymėjo, kad Aprašas yra skirtas reglamentuoti Sprendimo 1.3 punkte nurodytų mokesčio objektų įtraukimo į Sąrašą bei jų apmokestinimo tvarką, tačiau ne atvejus, kuriems nekilnojamojo turto objektams taikytinas 3 procentų dydžio nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Sprendimo 1.3 punkte nustatytas baigtinis nekilnojamojo turto objektų, kuriems taikomas 3 procentų dydžio nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašas. Tuo tarpu Aprašo 3.1 punkte ir 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčiuose nustatomi Sprendime nenurodomi atvejai, kai nekilnojamam turtui taikomas 3 procentų dydžio nekilnojamojo turto mokesčio tarifas.

16. Teismas konstatavo, kad sistemiškai aiškinant ginčijamo Aprašo 3.1 punkto ir 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčių nuostatas, yra praplečiamas nekilnojamojo turto, kuriam taikomas 3 procentų dydžio nekilnojamojo mokesčio tarifas, objektų sąrašas. Toks teisinis reglamentavimas neatitinka Aprašo paskirties tikslinti Sprendimo 1.3 punkto nuostatas bei prieštarauja teisėkūros aiškumo ir sistemiškumo principams.

17. Teismas akcentavo, kad konstatavus, jog Aprašo 3.1 punkto ir 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčių nuostatos prieštarauja teisėkūros sistemiškumo principui, yra pagrindas konstatuoti, kad minėtos Aprašo nuostatos taip pat prieštarauja ir MAĮ 9 straipsnyje įtvirtintam apmokestinimo aiškumo principui bei VSĮ 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintam teisėtumo principui.

18. Teismas pažymėjo, kad padaryta išvada dėl Aprašo 3.1 punkto ir 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčių nuostatų prieštaravimo teisėkūros sistemiškumo principui savaime nesuponuoja išvados, kad atsakovas negali nustatyti teisinio reglamentavimo, pagal kurį 3 procentų dydžio nekilnojamojo turto tarifas būtų taikomas nekilnojamojo turto objektams, kurie naudojami ne pagal paskirtį, naudojami nesilaikant nustatytų statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimų, neorganizuojama ir (ar) neatliekama statinio techninė priežiūra, tačiau toks teisinis reglamentavimas turi atitikti teisėkūros sistemiškumo ir teisinio aiškumo principus.

19. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 118 straipsnio 1 ir 2 dalimis, atsižvelgdamas į tai, kad Aprašo 3.1 punkto ir 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčių nuostatos yra skirtos apibrėžti teisinį reglamentavimą dėl nekilnojamojo mokesčio tarifo 2019 metams Savivaldybės teritorijoje, darė išvadą, kad norminio administracinio akto dalies taikymas yra iš esmės nukreiptas į ateitį, todėl Aprašo 3.1 punkto ir 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčių nuostatos negali būti taikomos nuo įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo paskelbimo dienos.

III. 20. Atsakovas Taryba apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti.

21. Atsakovas vertina skundžiamą teismo sprendimą kaip priimta: klaidingai aiškinus Aprašo nuostatas ir dėl to neteisingai įvertinus, jog šios nuostatos neatitinka teisėkūros aiškumo ir sistemiškumo bei apmokestinimo aiškumo principų; nepagrindus, kodėl tik pažodinis vieno norminio teisės akto nuostatų (Sprendimo 1.3 punktas) atkartojimas kitame, detalizuojančiame norminiame teisės akte (Aprašo 3.1 punktas) gali būti pripažįstamas atitinkančiu teisėkūros aiškumo ir sistemiškumo bei apmokestino aiškumo principus; iš esmės ignoravus ir paneigus sisteminį teisės aiškinimo būdą.

22. Atsakovas nurodo, kad Aprašo 3.1 punkto 1, 2 ir 3 dalimis jokiu būdu nėra įtvirtinama daugiau apmokestinimo atvejų, negu jų numatyta Sprendimo 1.3 punktu, bei nėra sukuriami jokie nauji teisiniai santykiai, kurie nėra numatyti Sprendime. Ginčijamose Aprašo 3.1 punkto 1, 2 ir 3 dalyse, kartu su Aprašo 3.2 punktu, yra tik detalizuojamas Sprendimo 1.3.2 papunktyje numatytas apmokestinimo atvejis ir tai yra akivaizdu šias ginčijamas norminių teisės aktų nuostatas vertinant ne tik pažodžiui, ne vien tik skaičiuojant punktus ir papunkčius ir žiūrint, ar jų skaičius atitinka apmokestinimo atvejų skaičių, o būtent analizuojant šių normų turinį ir sistemiškai vertinant kartu su SĮ įtvirtintomis sąvokomis.

23. Atsakovo teigimu, įvertinus ginčijamas Sprendimo ir Aprašo nuostatas, aiškiai matyti, kad vienam apmokestinimo atvejui (faktiškai naudojamas nekilnojamasis turtas, kurio baigtumas nesiekia 100 procentų) Apraše skirtas vienas detalizuojantis punktas (3.3 punktas), tuo tarpu kitam apmokestinimo atvejui (apleistas ir neprižiūrimas nekilnojamasis turtas), kuris savo esme yra kur kas sudėtingesnis bei kompleksiškesnis, aprašyti bei detalizuoti atitinkamai skirti du detalizuojantys punktai (3.1 punktas ir jo 1, 2 ir 3 dalys bei 3.2 punktas). Dėl skundžiamame teismo sprendime visiškai neatskleistos priežasties teismas pripažino, kad vienas iš šių dviejų detalizuojančių punktu, t. y. 3.1 punktas ir 1, 2 bei 3 jo dalys yra visai ne detalizuojantis, o neva sukuriantis naują apmokestinimo atvejį, t. y. atvejį, kuomet maksimaliu mokesčio tarifu yra apmokestinami statiniai, kurie naudojami nesilaikant SĮ numatytų statinio naudojo pareigų. Tačiau įsigilinus į šio punkto turinį akivaizdu, kad Aprašo 3.1 punkto 1, 2 ir 3 dalys jokių naujų apmokestinamų objektų ir atvejų neįtvirtina, o tiesiog detalizuoja, „išskleidžia“ Sprendimo 1.3.2 papunktyje įtvirtintą apmokestinimo atvejį – „apleistas ir (ar) neprižiūrimas nekilnojamasis turtas“. Kitaip tariant, Aprašo 3.1 punktas (jo 1, 2 ir 3 dalys) kartu su Aprašo 3.2 punktu, yra dvi sudedamosios vieno Sprendimo 1.3.2 papunktyje įtvirtinto apmokestinimo atvejo „apleistas ir (ar) neprižiūrimas nekilnojamasis turtas“ dalys, du to paties atvejo „apleistas ir (ar) neprižiūrimas nekilnojamasis turtas“ aspektai, kuomet turtas yra laikomas apleistu ir neprižiūrimu.

24. Atsakovas paaiškina, kad aspektai, kuomet turtas yra laikomas apleistu ir neprižiūrimu, yra apibūdinti Aprašo 3.1 (1, 2 ir 3 jo dalys) ir 3.2 punktuose. Akivaizdu, kad Aprašo 3.1 ir 3.2 punktu nuostatomis yra tiesiog detalizuojamas vienas iš dviejų Sprendimo 1.3 punkte įtvirtintų apmokestinimo atvejų, t. y. 1.3.2 papunktyje įtvirtintas atvejis – „apleistas ir neprižiūrimas nekilnojamasis turtas“. Vien ta aplinkybė, kad šis apmokestinimo atvejis Apraše detalizuojamas išsamiau ir plačiau, negu vienu punktu, jokiu būdu nereiškia, kad Aprašo 3.1 punktu (1, 2 ir 3 jo dalimis) yra nustatomi nauji apmokestinimo atvejai ar sukuriami nauji teisiniai santykiai.

25. Atsakovas akcentuoja, kad statinio priežiūrą ar nepriežiūrą galima ir yra būtina konstatuoti ne tik vizualiai įvertinant statinio keliamą grėsmę aplinkiniams, tačiau ir statinio naudotojui atliekant ar neatliekant veiksmus, susijusius su statinių naudojimu ir priežiūra, nurodytus SĮ 47 straipsnio 1 dalyje. Būtent todėl statinių naudotojų (savininkų) pareigų, numatytų SĮ vykdymas ar nevykdymas, yra laikytinas vienu iš „neprižiūrimo ir apleisto turto“, kaip apmokestinimo atvejo, aspektų, ir būtent dėl to šis aspektas yra įtvirtintas Sprendimo 1.3.2 papunktyje numatyto apmokestinimo atvejo detalizavimui.

26. Atsakovas pažymi, kad išsamesnis vieno apmokestinimo atvejo detalizavimas, atskleidžiant visus pagal teisės aktus galimus „apleisto ir neprižiūrimo nekilnojamojo turto“ sąvokos aspektus kaip tik reiškia didesnį Sprendimo 1.3.2 papunkčio aiškumą bei kartu apmokestinimo aiškumą, o ne priešingai, kaip konstatavo teismas. Toks išsamus apmokestinimo atvejo “apleistas ir neprižiūrimas nekilnojamasis turtas“ detalizavimas, koks yra įtvirtintas net dviem Aprašo punktais (3.1 ir 3.2) panaikina bet kokias galimybes interpretacijai ir nevienodam ar nelygiaverčiam nekilnojamojo turto mokesčio tarifo taikymui. Toks išsamus ir išimtinai tik imperatyviomis SĮ nuostatomis pagrįstas šio atvejo detalizavimas yra naudingas ir itin reikalingas siekiant išvengti pačių mokesčio mokėtojų subjektyvaus vertinimo ir praktikoje itin dažnai pasitaikančių interpretacijų, kuomet statinių savininkų (naudotojų) naudojamas turtas pagal teisės aktus laikomas ar nelaikomas apleistu ir neprižiūrimu. Taigi akivaizdu, kad teisėkūros aiškumo ir sistemiškumo bei apmokestinimo aiškumo principų neatitiktų būtent vienpusiškas ir lakoniškas atvejo „apleistas ir neprižiūrimas nekilnojamasis turtas“ aprašymas Apraše, neapibūdinant vieno iš dviejų šio apmokestinimo atvejo aspektų, numatytų SĮ 47 straipsnyje, kaip kad siūlė pareiškėjas ir pritarė teismas, o ne itin išsamus, aiškus ir abu esamus aspektus įtvirtinantis atsakovo patvirtintas šio apmokestinimo atvejo detalizavimas (aprašymas).

27. Atsakovo vertinimu, teismo skundžiamame sprendime išdėstyta pozicija suponuoja ydingą išvadą, jog dviem Sprendimo 1.3 punkte numatytiems apmokestinimo atvejams detalizuoti Apraše atitinkamai taip pat gali būti įtvirtinami ne daugiau kaip du šiuos atvejus išsamiau detalizuojantys punktai, arba kad apmokestinimo atvejį detalizuojantys punktai privalo būti išdėstyti pažodžiui atkartojant patį apmokestinimo atvejį – mat tik tokiu būdu neva būtų užtikrinami teisėkūros aiškumo ir apmokestinimo aiškumo principai. Tačiau objektyvi ir naudinga, o ne ydinga ir absoliučiai formali teisėkūra yra kur kas sudėtingesnis procesas, nei paviršutiniškas punktų ir papunkčių skaičiaus atitikimo užtikrinimas bei tų pačių žodžių vartojimas (sąvokos apibrėžimai tomis pačiomis sąvokomis). Teisėkūros sistemiškumo principas, kurį akcentavo teismas, būtent ir suponuoja tai, jog teisės aktų aiškumą ar neaiškumą nulemiantis kriterijus neturėtų būti tai, ar vieno teisės akto nuostatas detalizuojančios kito teisės nuostatos turi tiek pat dalių bei punktų. Teisės akto aiškumas ar neaiškumas turėtų būti siejamas tik su teisės akto nuostatų turiniu.

28. Atsakovo teigimu, klaidingas skundžiamo teismo sprendimo išvadas lėmė tik skaitinė ginčijamų Sprendimo ir Aprašo punktų išraiška, kadangi teismas visiškai nevertino ir nepasisakė, kodėl Aprašo 3.1 punkto (jo 1, 2 ir 3 dalių) nuostatos negali būti laikomos detalizuojančiomis Sprendimo 1.3.2 papunktyje įtvirtintą apmokestinimo atvejį. Konstatavęs, kad Aprašo 3.1 punkte (1, 2 ir 3 jo dalyse) įtvirtintos nuostatos nėra detalizuojančios, teismas nepaaiškino, kas lemia atitinkamos nuostatos buvimą detalizuojančia. Atitinkamai teismas nepasisakė, kodėl Aprašo 3.2 punkto nuostatos, taip pat detalizuojančios Sprendimo 1.3.2 papunktyje numatytą apmokestinimo atvejį, kaip ir Aprašo 3.1 punkto nuostatos, tik kitu aspektu, laikytinos teisėtomis ir neprieštaraujančiomis teisėkūros aiškumo ir apmokestinimo principui.

29. Atsakovas vertina, kad teismas, padarydamas išvadą, kad Aprašo 3.1 punkte (1, 2 ir 3 jo dalyse) yra įtvirtinti papildomi apmokestinimo atvejai, kurie nėra numatyti Sprendime, paprasčiausiai nesigilino į šių nuostatų turinį, nevertino, ką pagal SĮ reiškia sąvoka „apleistas ir neprižiūrimas nekilnojamasis turtas“ ir kas į šią sąvoką patenka. Teismas klaidingai konstatavo, kad išsamus šios sąvokos atskleidimas, nuosekliai aprašant abu šios sąvokos (reiškinio) aspektus, tariamai „praplečia“ baigtinį Sprendime įtvirtintų apmokestinimo atvejų sąrašą ir sukuria naujus teisinius santykius. Akivaizdu, kad visiškai ignoruodamas SĮ nuostatas, aiškiai išdėstytas pačiame Apraše, teismas nepagrįstai neįžvelgė Sprendimo 1.3.2 papunkčio ir Aprašo 3.1 punkto (1, 2 ir 3 jo dalių) vienareikšmiškai tiesioginio ryšio. Teismas nepagrįstai nepripažino, jog Aprašo 3.1 punkto (1, 2 ir 3 jo dalių) nuostatos lemia tai, jog apibendrintai ir lakoniškai Sprendimo 1.3.2 papunktyje įtvirtintas apmokestinimo atvejis „apleistas ir neprižiūrimas nekilnojamasis turtas“, jį išsamiai detalizavus net dviem teisės aktuose įtvirtintais aspektais, tampa aiškesnis, atitinkamai aiškesniu padarydamas ir mokestinės prievolės turinį.

30. Atsakovas, atkreipdamas dėmesį į Konstitucinio Teismo, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią atskleidžiant teisės normų turinį paprastai nepakanka taikyti vien lingvistinį aiškinimo metodą, o Tarybos tvirtinami vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifai turi būti nustatyti tik pagal galiojančiuose įstatymuose numatytus kriterijus, laikosi pozicijos, kad teismo neteisėtomis pripažintos nuostatos buvo parengtos nuosekliai vadovaujantis atitinkamais Lietuvos Respublikos teisės aktais ir juose įtvirtintais imperatyviais reikalavimais, visų pirma reikalavimais, numatytais SĮ. Būtent dėl SĮ 47 straipsnio reikalavimų ignoravimo ar klaidingo interpretavimo teismas padarė klaidingas išvadas.

31. Pareiškėjas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

32. Pareiškėjas nurodo, kad Taryba, įgyvendindama jai priskirtas funkcijas nėra absoliučiai savarankiška ir jos veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka.

33. Pareiškėjas, vadovaudamasis MAĮ 9 straipsniu, pažymi, kad tiek Sprendime, tiek Apraše vartojamos sąvokos bei kriterijai, pagal kuriuos nustatomi apmokestinimo objektai, turi būti aiškūs, nedviprasmiški, tikslūs ir turi atitikti aukštesnės galios mokesčių teisės aktuose vartojamas sąvokas.

34. Pareiškėjo vertinimu, apeliacinio skundo argumentai ir teisės aktuose įtvirtintos „apleisto ir neprižiūrimo nekilnojamojo turto“ sąvokos analizė tik dar kartą įrodo, kad Aprašo 3.1.1–3.1.3 papunkčiais Sprendimo 1.3 punkte nustatytas apmokestinamų objektų sąrašas yra praplėstas, o atsakovas, priimdamas Sprendimą, netinkamai taikė įstatymus, pažeidė NTMĮ nuostatas.

35. Pareiškėjas pažymi, kad Sprendimas bei juo patvirtintas Aprašas yra priimti įgyvendinant NTMĮ. Todėl, identifikuojant mokesčio objektą, turi būti vadovaujamasi būtent šio įstatymo nuostatomis ir jame apibrėžtomis sąvokomis. Įvertinus tai, kad specialiame teisės akte, reglamentuojančiame konkrečią teisinių santykių sritį, t. y. nekilnojamojo turto mokesčio nustatymą (NTMĮ 2 straipsnio 1 dalis), yra apibrėžta „apleisto ir neprižiūrimo turto“ sąvoka, nėra jokio teisinio pagrindo detalizuojant, kas yra apleistas ar neprižiūrimas turtas, vadovautis SĮ. NTMĮ 2 straipsnio 1 dalis nesuteikia teisės Tarybai pačiai nustatyti atvejus / sąlygas, kurioms esant turtas būtų laikomas apleistu ar neprižiūrimu. Todėl apleisto ar neprižiūrimo turto sąvoka turi būti suprantama ir aiškinama būtent taip, kaip ji yra apibrėžta NTMĮ. Priešingu atveju, būtų pažeistas sistemiškumo, teisėtumo bei įstatymo viršenybės principai.

36. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Taryba Aprašo 3.1.1–3.1.3 papunkčiais ne detalizavo Sprendimo 1.3.2 papunkčio nuostatas, o nustatė naujus apmokestinimo atvejus, kurie nėra nustatyti Sprendimo 1.3 punkte ir tuo pažeidė teisėkūros aiškumo ir sistemiškumo principus, taip pat apmokestinimo aiškumo bei teisėtumo principus.

37. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad apmokestinimo aiškumo principas suponuoja pareigą mokesčių teisės aktų prieštaravimus ar neaiškumus vertinti mokesčio mokėtojo naudai, todėl Aprašo 3.1.1–3.1.3 papunkčiai, kurie neva „detalizuoja“ Sprendimo 1.3 punktą, pagrįstai teismo pripažinti prieštaraujančiais įstatymuose įtvirtintiems principams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 38. Šioje byloje sprendžiama, ar savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto dalis atitinka įstatymą.

39. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

40. Apeliantas teigia, kad Aprašo 3.1 punkto 1, 2 ir 3 dalimis nėra įtvirtinama daugiau apmokestinimo atvejų, negu jų numatyta Tarybos sprendimo 1.3 punktu; ginčijamose Aprašo 3.1 punkto 1, 2 ir 3 dalyse, kartu su Aprašo 3.2 punktu, yra tik detalizuojamas Tarybos sprendimo 1.3.2 papunktyje numatytas apmokestinimo atvejis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, susipažinęs su Sprendimo ir Aprašo turiniu, su šiais apelianto argumentais nesutinka.

41. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Sprendime yra nustatomas ir apibūdinamas nekilnojamojo turto mokesčio objektas, nekilnojamojo turto mokesčio tarifai diferencijuojami pagal Sprendime nurodytas apmokestinamo objekto ypatybes ir Sprendime pateiktas išsamus nekilnojamojo turto objektų sąrašas, kuriems taikomi skirtingi nurodyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifai.

42. Pagal Lietuvos teisės tradiciją dokumentuose vadinamuose „tvarka“, „tvarkos aprašas“ paprastai yra nurodomos procedūros. Iš ginčo Aprašo matyti, kad jo kūrėjas taip pat nurodė, kad Aprašo nuostatos reglamentuoja nekilnojamojo turto objektų, apmokestinamų 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifu, sąrašo sudarymo bei keitimo procedūrą (Aprašo 1 punktas). Bet, be procedūrų ir Sprendimo nuostatų detalizavimo, Aprašo 3.1 punkte ir 3.1.1, 3.1.2, 3.1.3 papunkčiuose nustatomi Sprendime nenurodomi atvejai, kai nekilnojamam turtui taikomas 3 proc. dydžio nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, t. y. į Sąrašą įrašomas ir tas nekilnojamasis turtas, kurio patalpų ir statinių savininkai arba naudotojai nevykdo Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 47 straipsnyje nustatytų statinių naudotojų pareigų prižiūrint statinį: naudoja statinį (jo patalpas) ne pagal paskirtį, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus atvejus ir tvarką (Aprašo 3.1.1. papunktis); nesilaiko normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių, inžinerinių sistemų) savybės, atitinkančios Europos Parlamento ir Tarybos Reglamente (ES) Nr. 305/2011 nustatytus esminius statinių reikalavimus (Aprašo 3.1.2. papunktis); Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka neorganizuoja ir (ar) neatlieka statinio techninės priežiūros (Aprašo 3.1.3. papunktis). Apelianto teiginiai, kad Apraše tik detalizuojamas Tarybos sprendimo 1.3.2 papunktyje numatytas apmokestinimo atvejis, neatitinka ginčijamo dokumento turinio.

43. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad sistemiškai aiškinant ginčijamo Aprašo 3.1 punkto ir 3.1.1, 3.1.2 ir 3.1.3 papunkčių nuostatas, yra praplečiamas nekilnojamojo turto, kuriam taikomas 3 proc. dydžio nekilnojamojo mokesčio tarifas, objektų sąrašas. Toks teisinis reglamentavimas neatitinka Aprašo paskirties tikslinti Sprendimo 1.3 punkto nuostatas bei prieštarauja Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose įtvirtintiems teisėkūros aiškumo ir sistemiškumo principui, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintam teisėtumo principui ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintam apmokestinimo aiškumo principui.

44. Vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir aiškumas, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui, esančiam savivaldybių administravimo subjekto priimtuose norminiuose administraciniuose aktuose: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius.

45. Kartu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymi, kad ne bet koks teisinio reguliavimo neaiškumas ar neapibrėžtumas yra pagrindas administraciniam teismui atitinkamą teisinį reguliavimą pripažinti prieštaraujančiu teisėkūros aiškumo ir sistemiškumo principams. Sprendžiant, ar konkretus teisinis reguliavimas atitinka iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo imperatyvus, nepakanka konstatuoti, kad šis reguliavimas nėra aiškus, kai jis aiškinamas vien taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą. Galimos situacijos, kai taikant įvairius teisės aiškinimo metodus, iš jų – sisteminį, yra išsiaiškinama atskirų norminių aktų paskirtis, tikslai, jo reguliuojamų santykių pobūdis ir apimtis, reguliavimo ypatumai.

46. Šioje administracinėje byloje yra nustatyta, kad savivaldybių administravimo subjekto priimtuose norminiuose administraciniuose aktuose sukurtas didelis neaiškumas, tai reikšmingai įtakoja asmenų teisės ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad ginčo normos prieštarauja įstatymams.

47. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu dalis teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius