2016-09-05 Nr. AB-16823-3-63-3-01649-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2532-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01649-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovei N. N. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės N. N. (toliau – ir atsakovė) 473,80 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.

Prašyme nurodoma, jog pareiškėjai pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydį ir nesumokėtą vietinę rinkliavą išieškoti iš rinkliavos mokėtojų. Pareiškėja pažymėjo, jog atsakovė nėra sumokėjusi pareiškėjai vietinės rinkliavos už turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, (nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) ir (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje (nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d.). Prašymo reikalavimą pareiškėja grindė tuo, jog atsakovė privalėjo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes rinkliava yra atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimu pareiškėjos UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą tenkino iš dalies ir iš atsakovės N. N. pareiškėjai priteisė 382,58 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už atliekų surinkimą ir tvarkymą, kitą prašymo dalį atmetė.

Spręsdamas dėl apmokestinimo vietine rinkliava pagrįstumo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1–2 punktais, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtintais Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai) (Nuostatų redakcijos su vėlesniais pakeitimais), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija.

Teismas nustatė, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, ir nuo 1995 m. sausio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. priklausė butas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Atsižvelgęs į tai bei į aktualias Nuostatų normas, teismas sprendė, kad atsakovė yra (buvo) vietinės rinkliavos mokėtoja.

Teismas akcentavo, kad pareiškėja teikiamu prašymu iš atsakovės prašo priteisti vietinę rinkliavą, susidariusią nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (inter alia – nutartys administracinėse bylose Nr. A438-2346/2012, Nr. A438-2405/2012), teismas nurodė, kad Rinkliavų įstatyme nuostatų dėl senaties terminų nėra įtvirtinta, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatomis.

Atsižvelgęs į MAĮ 68 straipsnį, kuriame reglamentuojamas mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo terminas, teismas nurodė, kad pareiškėjos prašymas priteisti vietinės rinkliavos skolą, susidariusią iki 2010 m. sausio 1 d., yra nepagrįstas (pareiškėja į teismą kreipėsi praleidusi MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą, t. y. 2015 m. rugsėjo 16 d.). Vadovaudamasis šiomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjos prašymą priteisti vietinę rinkliavą už šį laikotarpį atmetė, kitą pareiškėjos prašymo dalį tenkino ir priteisė pareiškėjai iš atsakovės 382,58 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos.

III. Pareiškėja UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos prašymas priteisti vietinės rinkliavos skolą, susidariusią nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., kitą teismo sprendimo dalį palikti galioti.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė materialiosios teisės normų pažeidimų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė MAĮ įtvirtintą senaties terminą, kadangi pareiškėja ne naujai apskaičiuoja ar perskaičiuoja mokestį, bet kreipiasi į teismą dėl jau apskaičiuotos rinkliavos priteisimo. Pareiškėja akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendime analogiškoje administracinėje byloje Nr. A-309-442/2015 ieškinio senaties netaikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 473,80 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., priteisimo iš atsakovės N. N. pagal pareiškėjos UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimu pareiškėjos prašymą tenkino iš dalies ir iš atsakovės pareiškėjai priteisė 382,58 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., kitą pareiškėjos prašymo dalį atmetė, šį sprendimą grįsdamas tuo, kad pareiškėja, kreipdamasi į teismą, praleido MAĮ 68 straipsnyje įtvirtintą penkerių metų mokesčio apskaičiavimo bei perskaičiavimo senaties terminą.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl senaties termino pagal MAĮ 68 straipsnį taikymo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl atsakovės pareigos mokėti nustatyto dydžio vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu bei sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovės apmokestinimo vietine rinkliava pagrįstumo ir teisėtumo, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisako.

Vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl senaties termino taikymo, pirmiausia pažymėtina, kad Rinkliavų įstatyme, reglamentuojančiame aptariamus teisinius santykius, teisės normų, reguliuojančių senaties terminų taikymo klausimus, nėra įtvirtinta.

Kita vertus, iš Rinkliavų įstatymo teisės normų sisteminės analizės matyti, kad šis teisės aktas reglamentuoja pagal reguliavimo objektą, metodą ir dalyką panašius teisinius santykius kaip ir MAĮ – vietinę rinkliavą (MAĮ – valstybės rinkliavą).

Pagal MAĮ 13 straipsnio 15 punktą ir 68 straipsnį valstybės rinkliavai yra taikomos MAĮ nuostatos, įskaitant ir nuostatas dėl senaties termino taikymo, už kurį valstybės rinkliavos (mokesčio) administratoriui leidžiama apskaičiuoti ar perskaičiuoti valstybės rinkliavą (mokestį) jos mokėtojui.

Atsižvelgus į tai, kad MAĮ nėra tiesiogiai taikomas vietinės rinkliavos teisiniuose santykiuose (MAĮ 13 str.), nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalies nuostatomis, reguliuojančiomis teisės analogijos taikymo klausimą. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 6 dalį, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Kaip jau buvo minėta, valstybės rinkliava ir vietinė rinkliava pagal reguliavimo objektą, metodą ir dalyką yra artimiausi vienas kitam bei panašiausi teisiniai santykiai, todėl ši išvada lemia, kad vietinės rinkliavos atžvilgiu turi būti taikomos tos įstatymų normos, kurios taikomos ir valstybės rinkliavos atžvilgiu.

Šiuo aspektu bei atsakydama į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl senaties termino taikymo, teisėjų kolegija pažymi, kad senaties termino taikymo klausimas, nagrinėjant bylas dėl vietinės rinkliavos priteisimo, tokiu pat būdu yra sprendžiamas ir nuoseklioje vyraujančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi MAĮ nuostatomis, bei kad mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-442/2015; 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1201-442/2015; 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-556/2015; 2015 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-602/2015; 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1056-602/2015; 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1712-442/2015 ir kt.).

Pareiškėja apeliaciniame skunde kaip pagrindą netaikyti senaties termino taip pat nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-309-442/2015.

Nagrinėdama šį pareiškėjos argumentą, teisėjų kolegija pastebi, kad apeliaciniame skunde minimoje administracinėje byloje Nr. A-309-442/2015 buvo nagrinėjamas atsakovo, kaip vietinės rinkliavos mokėtojo, statusas, pirmosios instancijos teismui konstatavus, jog atsakovas tokio statuso neturi. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, pažymėjo, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso dalis gyvenamojo namo, ir ši aplinkybė sudarė pagrindą apeliacinės instancijos teismui konstatuoti, jog atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas.

Atsižvelgusi į pareiškėjos nurodytoje administracinėje byloje Nr. A-309-442/2015 analizuotas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2015 m. vasario 12 d. sprendime apeliacinės instancijos teismas nesprendė klausimų, susijusių su senaties termino taikymu, todėl nesuformavo nagrinėjamai bylai aktualios praktikos senaties termino, įtvirtinto MAĮ 68 straipsnyje, taikymo aspektu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo vadovautis pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-309-442/2015.

Akcentuotina, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Taigi, teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Pažymėtina ir tai, kad teismo precedentu būtina vadovautis tik tokioje byloje, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Precedentinę reikšmę turi tie sprendimai, kuriuose sprendžiamas ginčas ne dėl faktų, o dėl teisės, privalomą galią turi tik tokia teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, kuri buvo priimta remiantis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis ir lėmė teismo sprendimą, t. y. privalomą galią turi ne abstrakti teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė sprendime, bet tokia, kuri priimta pagal faktines aplinkybes ir kurias teismas laikė esminėmis, priimant sprendimą ankstesnėje byloje. Privalomą galią teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė vėlesnėje byloje turi tik tada, jeigu ankstesnės ir vėlesnės bylos faktinės aplinkybės sutampa. Be to, netgi nustačius, kad ankstesnės ir vėlesnės bylos aplinkybės yra iš esmės panašios, ne visi teisės normos išaiškinimai yra privalomi, o tik tie, kurie buvo pagrindas teismui priimti atitinkamą sprendimą. Kiti teismo motyvai ir pasisakymai dėl teisės nėra privalomi sprendžiant vėlesnę analogišką bylą, tačiau gali būti laikomi teisės taikymo ir aiškinimo šaltiniu, t. y. teisės normos prasmę padedančių atskleisti teisės taikymo ir aiškinimo metodu arba kaip pagalbinė medžiaga teisėjams įgyvendinti samprotavimo pagal analogiją principą ar nustatant teismo sprendimo ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija).

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams pagrįstai ir teisingai taikė MAĮ nuostatas, reglamentuojančias mokesčio apskaičiavimo bei perskaičiavimo senaties terminą (konkrečiai – MAĮ 68 str.). Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgus į minėtas nuostatas ir įvertinus nagrinėjamo ginčo pobūdį, spręstina, kad MAĮ 68 straipsnyje įtvirtinto termino skaičiavimo pradžia yra sietina su pareiškėjos kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja su prašymu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2015 m. rugsėjo 16 d. (pagal gavimo spaudą ant prašymo, reg. Nr. I-1635, b. l. 3). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai iš atsakovės priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2015 metus) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2015 m. sausio 1 d., t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjos UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė