2021-11-10 Nr. AB-23580-3-61-3-02596-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-867-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02596-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. vasario 5 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose Nr. 116, 337, 177, 105, 300, 114, 130, 219, 289, 324, 827 nežmoniškomis jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teigė, kad nebuvo užtikrinta galimybė naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais mazgais, tualetas nebuvo tinkamai atitvertas, praustuvė įrengta už skiriamosios sienelės, jautėsi stebimas kamerose esančių kitų kalinamųjų, pareigūnų, įskaitant pareigūnes moteris, kurioms matant turėjo naudotis sanitariniu mazgu ir klozetu. Nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas, normalus judėjimas, netinkamai įrengtos kalinimo patalpos bei išdėstytas inventorius patalpose. Buvo suteikta teisė tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, todėl negalėjo tinkamai pasirūpinti savo higiena, švaria aplinka. Nebuvo išduodama pakankamai higienos priemonių, be to, pareiškėjas buvo priverstas praustis kameroje. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neveikė aliarmo mygtukas. Dėl minėtų pažeidimų patyrė nepilnavertiškumo jausmą, diskomfortą, kitus neigiamus išgyvenimus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 5 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. Teisiniu reglamentavimu buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam suaugusiam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Ši ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta. Kamerų ir sanitarinio mazgo kamerose įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara su prikabinama užuolaida. Teisės aktai sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto nenustato. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos ministerijos Vilniaus departamentas kontrolės patikrinimų neatliko. Dušuose nuolat tiekiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Kiekvienam nuteistajam ir suimtajam kaskart einant praustis į dušą buvo išduodama muilo, dušinėse įrengti kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai. Dušų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Įstaigos gyvenamosiose kamerose buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadino šią signalizaciją. Pasivaikščiojimai gryname ore yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, apsaugos ir priežiūros pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlydavo suimtiesiems, nuteistiesiems pasivaikščioti gryname ore.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 140 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

6. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, plotą, laikomų asmenų skaičių, vadovaudamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunkčiu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl vienam asmeniui tenkančios ploto normos apskaičiavimo metodikos, nustatė, kad ploto, tenkančio pareiškėjui, norma nebuvo pažeista, nes jam teko nuo 3,97 kv. m iki 6,90 kv. m, t. y. pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m.

7. Teismas, įvertinęs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nustatytus reikalavimus sanitarinio mazgo įrengimui, atsakovo atstovo atsiliepimo argumentus privatumo pareiškėjui užtikrinimo, naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais, aspektu, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl būtinumo kalinamiems asmenims užtikrinti pakankamą privatumą, vertino, kad atsakovo atstovas neužtikrino visiško pareiškėjo privatumo, kadangi jis visą parą buvo stebimas pareigūnų, be to, dalį laiko pareiškėjas buvo laikomas su kitais suimtaisiais. Teismas pažymėjo, kad pažeidimo intensyvumą mažino tai, jog pareiškėjas 10 parų buvo laikomas vienas.

8. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) reikalavimais, nurodė, kad kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema, šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose higienos norma nenumato. Teismas pareiškėjo argumentus dėl minėtos higienos normų reikalavimų pažeidimų vertino kaip abstrakčius, taip pat nenustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreiptųsi į kalinimo įstaigos administraciją dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų.

9. Teismas, vadovaudamasis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, vertino atsakovo atstovo paaiškinimus, kad visose įstaigos gyvenamosiose kamerose buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Teismas akcentavo, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl aliarminių mygtukų įrengimo yra abstraktūs, neindividualizuoti.

10. Teismas, pabrėždamas Higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatytą reikalavimą, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija, jog jam vieną kartą per savaitę iki 15 min. buvo suteikiama teisė nusiprausti duše. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K yra įrengtos dušo patalpos, kurios aprūpintos karštu vandeniu, asmens privatumui užtikrinti tarp dušų įrengtos pertvaros, o direktoriaus įsakymu yra patvirtinta Lukiškių TI-K laikomų asmenų naudojimosi dušu tvarka. Teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims užtikrinta teisės aktuose numatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše.

11. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, pažymėjo, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į kalinimo įstaigos administraciją su nusiskundimais dėl neišduotų higienos priemonių. Nesant pareiškėjo nusiskundimų administracijai, atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti abstrakčius teiginius. Laisvės atėmimo bausmę vykdanti įstaiga neturi pareigos suimtiesiems (nuteistiesiems) nemokamai suteikti neribotą kiekį buitinių (higieninių) reikmenų.

12. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, nenustatė, kad įstaigos vadovas būtų priėmęs atskirą įsakymą dėl pasivaikščiojimo trukmės. Pažymėjo, jog pareiškėjas neneigia, kad teisė pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą kiemelyje jam buvo užtikrinta. Kadangi galiojantys teisės aktai ilgesnio nei vienos valandos pasivaikščiojimų kiemeliuose laiko nenustato, teismas nekonstatavo pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

13. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatas, reglamentuojančias dalyvavimą socialinės reabilitacijos programose, vertino atsakovo atstovo argumentus, kad buvo vykdomos įvairios programos. Gyvenamosiose kamerose buvo iškabinama informacija apie kalinimo sąlygas nuteistųjų teises ir pareigas. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose yra grindžiamas savanoriškumo principu, o ginčo laikotarpiu įstaigos administracija negavo pareiškėjo prašymų dalyvauti pozityvaus užimtumo priemonėse. Teismas pareiškėjo argumentus aptariamu aspektu vertino kaip deklaratyvius bei sprendė, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų, tačiau jis pats vengė tai daryti.

14. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) 98 paras buvo laikomas pažeidus jo teisę į privatumą naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovui kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą. Teismas, atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę, į tai, kad nėra duomenų, įrodančių, jog pažeidimas sukėlė pareiškėjui ilgalaikių, nepataisomų padarinių bei, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, sprendė, jog 140 Eur suma yra teisinga satisfakcija už pareiškėjo teisės pažeidimą.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo reikalavimus visa apimtimi.

16. Pareiškėjo teigimu, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintus teismo sprendimui keliamus reikalavimus, įrodymų vertinimo taisykles, teismo sprendimas priimtas šališkai, ginant atsakovo poziciją, yra nemotyvuotas, neargumentuojant, kokiu pagrindu teismas vertino atsakovo atstovo pateiktus duomenis kaip tinkamus, teisingus ir patikimus, nepasisakė, kodėl atmetė pareiškėjo pateiktus įrodymus. Atsakovo atstovo pateikti duomenis apie kamerose esančių asmenų judėjimą, sanitarinio mazgo plotą nėra tikslus, todėl reikalinga atlikti papildomą vertinimą, išreikalaujant duomenis, galinčius patvirtinti pateiktų atsakovo atstovo duomenų teisingumą. Teismas atliko formalų pareiškėjui tenkančios ploto normos paskaičiavimą, neanalizuodamas, kiek realiai pareiškėjui teko laisvo ploto kameroje. Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti esminį bylos įrodymą – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. raštą, kuriame teisės aktų reikalavimų, keliamų kalinamų asmenų apgyvendinimui ir laikymui, pažeidimai pripažinti pagrindine priežastimi, kuri sąlygojo kalinimo įstaigos uždarymą. Šis įrodymas yra pagrindas, net nedetalizavus visų aplinkybių, konstatuoti pareiškėjo teisių į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimą. Be to, buvo pažeista pareiškėjo teisė susipažinti su atsakovo atstovo į bylą pateiktais dokumentais. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino dėl konstatuoto pažeidimo pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, todėl nustatyta kompensacija neatitinka teisingumo kriterijaus. Nepripažinus pareiškėjo atstovo – nevyriausybinės organizacijos – tinkamu atstovu, buvo pažeistas laisvės principas.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos, bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2018 m. vasario 5 d. iki 2018 m. gegužės 31 d.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, nustatęs, kad ginčo laikotarpiu 98 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 140 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

21. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra motyvuotas, priimtas šališkai, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, neįsitikinus atsakovo atstovo pateiktų duomenų objektyvumu, atlikus tik formalų pareiškėjui tenkančios ploto normos paskaičiavimą, neįvertinus, kiek realiai pareiškėjui teko laisvo ploto kameroje, ignoruojant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos raštą, kuris, pareiškėjo teigimu, vienareikšmiškai patvirtina skundo pagrįstumą, netinkamai nustačius pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, neužtikrinant pareiškėjo teisės susipažinti su atsakovo atstovo į bylą pateiktais dokumentais bei nepagrįstai nepripažįstant pareiškėjo atstovo tinkamu.

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo iš atsakovo atstovo papildomų įrodymų tikslu visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti ginčą, vadovavosi iš esmės tik atsakovo atstovo pateikta pozicija, kas patvirtina teismo šališkumą, akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; kt.).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kad teismas buvo šališkas. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas. Be to, pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui iš dalies palankų sprendimą, todėl abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu nėra pagrindo.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nevertino įrodymo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. rašto, kuriame teisės aktų reikalavimų, keliamų kalinamų asmenų apgyvendinimui ir laikymui, pažeidimai pripažinti pagrindine priežastimi, kuri sąlygojo kalinimo įstaigos uždarymą. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjo akcentuojamas dokumentas yra bendro pobūdžio, o nuteistų asmenų ginčai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kiekvienu atveju vertinami individualiai, analizuojant visumą bylos duomenų apie konkretų asmenį ir jo laikymo ginčo laikotarpiu konkrečiose kalinimo įstaigos patalpose sąlygas.

26. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą pagal gautą skundą, 2020 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi įpareigojo atsakovo atstovą pateikti teismui atsiliepimą į skundą, duomenis apie patalpų, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas laikomas plotus, sanitarinių mazgų kamerose užimamus plotus, kartu su pareiškėju kalintų asmenų skaičių, tikslias datas, kada pareiškėjas kiekvienoje iš minėtų kamerų buvo kalinamas, ir tai patvirtinančius įrodymus, duomenis dėl kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams, duomenis, ar sanitariniai mazgai kamerose užtikrino pareiškėjo privatumą (kameros planą, fotonuotraukas ir pan.) ir kitą turimą su ginču susijusią medžiagą. Pirmosios instancijos teismas vertino pateiktus ginčui išspręsti būtinus duomenis, kurie ginčui reikšmingais aspektais yra įvertinti.

27. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad buvo pažeista pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojama teisė susipažinti su bylos medžiaga, t. y. su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko nustatyta, kad 2020 m. rugsėjo 7 d. atsakovo atstovo atsiliepimas paštu buvo išsiųstas skunde nurodytu korespondencijos adresu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreiptųsi į pirmosios instancijos teismą tikslu susipažinti su bylos medžiaga, tačiau ši teisė jam nebuvo užtikrinta.

28. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

29. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

30. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

31. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas kelia atsakovo atstovo pirmosios instancijos teismui pateiktų duomenų teisingumo klausimą. Tačiau byloje nėra duomenų, paneigiančių atsakovo atstovo pateiktų įrodymų objektyvumą.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia konkrečių prieštaravimų dėl pirmosios instancijos teismo taikytos vienam asmeniui tenkančio ploto apskaičiavimo metodikos, tik nurodo, kad buvo būtina atlikti ne tik formalų paskaičiavimą, bet ir vertinti, kiek realiai pareiškėjui teko laisvo ploto kameroje. Dėl šio pareiškėjo argumento pažymėtina, kad į realiai asmeniui tekusį asmeninės erdvės plotą atsižvelgiama, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu būtų pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytą gyvenamojo ploto normą, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.

33. Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismo nustatyta pareiškėjui atlygintina neturtinės žalos atlyginimo suma nėra pakankama satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

34. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį (pareiškėjas buvo laikomas neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniais mazgais), jo trukmę (98 paras) ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteista suma (140 Eur) yra adekvati nustatytam pažeidimui, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus bei priteistinos neturtinės žalos dydžius tokio pobūdžio bylose už analogišką pažeidimą. Nustatydamas priteistiną pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taip pat nenustatyta, kad būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam būtų sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

35. Dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl pareiškėjo atstovo akcentuotina, kad atstovavimo administraciniame teisme klausimus reglamentuoja ABTĮ 47 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas asmenų, galinčių būti įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme, tačiau nevyriausybinė organizacija „Iustitia est fundamentum“ į minėtą sąrašą nepatenka, t. y. pagal ABTĮ 47 straipsnį nelaikytina tinkamu fizinio asmens įgaliotu atstovu (pagal pavedimą). Analogiškos nuostatos laikomasi ir ankstesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz. 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-879-520/2016, 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-15-662/2017).

36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė