2021-04-21 Nr. AB-8495-3-61-3-03495-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2809-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03495-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 10.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. E. G. B. (G. J. E. G. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. E. G. B. (G. J. E. G. B.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. J. E. G. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. rugpjūčio 18 d. įsakymą Nr. 1V-814 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir įpareigoti atsakovą atkurti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 1937 metais galiojo 1928 metų Lietuvos Respublikos Konstitucija. Citavo tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos Konstitucijos 10 straipsnį ir tuo metu teiktus Vidaus reikalų ministerijos paaiškinimus dėl Konstitucijos 10 straipsnio taikymo. Pareiškėjas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju jokių dokumentų, liudijančių apie pareiškėjo tėvo Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą, nėra. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija, atsakovas), priimdama ginčijamą Įsakymą, rėmėsi ne faktinėmis aplinkybėmis ir galiojančiais įstatymais, nesusiejo pareiškėjo tėvo statuso su 1937 metais galiojusiu teisiniu reguliavimu. Iš Migracijos departamentui pateikto natūralizacijos pažymėjimo turinio matyti, kad pareiškėjo tėvas įgijo tokias pačias teises, kaip asmuo gimęs (duomenys neskelbtini), bet niekur nenurodyta, kad jis prarado teises į buvusią pilietybę.

3. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Ministerija nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę turi asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimą, Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatos reikalauja asmeniui, siekiančiam atkurti pilietybę arba pagal kurį siekiama atkurti pilietybė, būti buvus Lietuvos Respublikos piliečiu tęstinai iki pat 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. eA-4691-756/2017). Pareiškėjo tėvas turėjo Lietuvos pilietybę, tačiau iki 1940 m. birželio 15 d. jos neteko.

5. Atsakovas pažymėjo, kad pagal archyvo pažymą tarpukario Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde Lietuvos pilietybės nustojimo (atleidimo) byloje yra 1938 m. vasario 3 d. dokumento kopija, kurioje nurodyta, kad Užsienio reikalų ministerija 1938 m. vasario 3 d. raštu Vidaus reikalų ministerijai praneša, kad Lietuvos konsulato (duomenys neskelbtini) suteiktomis žiniomis, N. N. B., gim. (duomenys neskelbtini) Panevėžio apskr., yra natūralizavęsis (duomenys neskelbtini) piliečiu. Kartu grąžinami pažymėtų piliečių užsienio pasai. Iš to matyti, kad pareiškėjo tėvas nebeturėjo Lietuvos piliečio užsienio paso, kuris tvirtino Lietuvos pilietybę, kadangi iš piliečio pasas nebūtų paimtas.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Migracijos departamentas nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde Lietuvos pilietybės nustojimo (atleidimo) byloje esanti 1938 m. vasario 3 d. dokumento kopija patvirtina, kad pareiškėjo tėvas N. N. B. 1937 m. spalio 29 d. atsisakė Lietuvos pilietybės, todėl N. N. B. iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi, priimdamas (duomenys neskelbtini) pilietybę 1937 m. spalio 29 d., jau buvo laisva valia atsisakęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, 33 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punktu, Migracijos departamentas 2020 m. liepos 17 d. teikimu Nr. 13P-338 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ pateikė siūlymą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų.

8. Migracijos departamentas akcentavo, kad surinkti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjo tėvas pats atsisakė Lietuvos pilietybės. Pareiškėjas skunde deklaratyviai nurodė, kad Migracijos departamentas nesusiejo N. N. B. statuso su 1937 m. teisiniu reguliavimu, tačiau nenurodė nei vienos teisės normos, pagal kurią būtų galima daryti išvadą, kad asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę ir atsisakęs Lietuvos Respublikos pilietybės, galėtų būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu. Aplinkybė, kad N. N. B. grąžino pasą, tik patvirtina, kad jis prarado Lietuvos Respublikos pilietybę.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 11 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

10. Teismas vadovavosi Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 10 ir 17 dalimis, 9 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 7 dalimi, 9 straipsnio 2 dalimi, 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktais, 2 straipsnio 3 dalimi, 38 straipsnio 4–6 dalimis ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju aktualu, ar pareiškėjo tėvas N. N. B. (asmens vardas ir pavardė skirtinguose dokumentuose skiriasi) gali būti laikomas asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

11. Teismas pažymėjo, kad tam, be kita ko, svarbu išsiaiškinti, kaip turi būti suprantama Pilietybės įstatyme minima formuluotė „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo“, t. y. ar tokia įstatymo formuluotė turėtų būti suprantama kaip: 1) apimanti asmenis, kurie bent dalį laikotarpio nuo 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę priėmimo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę; ar 2) taikoma tik tiems asmenims, kurie, nepriklausomai nuo pilietybės įgijimo momento, būtent 1940 m. birželio 15 d. vis dar turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, aiškindamas Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 ir 17 dalyse esančias formuluotes „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens“ ir „iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens“, yra nurodęs, jog lingvistinis ir sisteminis anksčiau pacituotų teisės normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie būtent 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Tas pats buvo pakartota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-5365-502/2018. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinė byloje Nr. eA-2915-602/2019, be kita ko, pažymėjo, kad nenustatytas pagrindas nukrypti nuo minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos (nutarties 66 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šią savo praktiką nuosekliai palaiko ir vėlesnėse nutartyse (2020 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1505-442/2020).

13. Taigi pagal paminėtą nuoseklią teismų praktiką akivaizdu, kad asmuo turi būti laikomas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę būtent 1940 m. birželio 15 d.; jeigu asmuo turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę anksčiau nei 1940 m. birželio 15 d., tačiau suėjus šiai datai – Lietuvos Respublikos pilietybės buvo netekęs, tai jis negali būti laikomas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

14. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pateikė 1937 m. spalio 29 d. natūralizacijos liudijimą, kuris patvirtina, kad pareiškėjo tėvas N. N. B. (asmens vardas ir pavardė skirtinguose dokumentuose skiriasi), (gim. (duomenys neskelbtini)) priėmė (duomenys neskelbtini) pilietybę. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai iš esmės patvirtina, jog pareiškėjo tėvas buvo Lietuvos Respublikos pilietis tam tikru laikotarpiu, tačiau kartu patvirtina ir tai, kad dar 1937 metais pareiškėjo tėvas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, natūralizacijos būdu įgijęs kitos valstybės pilietybę. Taigi pareiškėjui gimus (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), jo tėvas pareiškėjui, kaip savo palikuoniui, negalėjo perduoti Lietuvos Respublikos pilietybės ir teisės ją atkurti, kurios pats jau neturėjo.

15. Teismas akcentavo ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018 yra konstatavęs, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.

16. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, priimtoje 1922 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatytas absoliutus dvigubos pilietybės draudimas, t. y. 9 straipsnyje buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis. 1928 m. gegužės 15 d. Konstitucija taip pat numatė dvigubos pilietybės draudimą. Galiausiai 1938 m. vasario 11 d. priimtoje Lietuvos Konstitucijoje, t. y. jos 13 straipsnio 1 dalyje, taip pat išliko nuostata, kad pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės. Taigi tarpukario Lietuvos Konstitucijos iš esmės draudė dvigubą pilietybę, t. y. tuo pačiu metu būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu, išskyrus išimtinius atvejus. Tad, įgijus kitos valstybės pilietybę, būdavo prarandama Lietuvos Respublikos pilietybė. Konstitucines nuostatas detalizuojančiame 1919 m. Laikinajame įstatyme dėl Lietuvos pilietybės (1922 m. birželio 9 d. papildymas) 6 paragrafe buvo numatyta, kad Lietuvos piliečiais nebuvo laikomi Lietuvos pilietybę atitinkantys, bet kitoje valstybėje natūralizavęsi asmenys, o šio įstatymo (1937 m. lapkričio 30 d. pakeitimas) 7 paragrafe buvo numatyta, kad Lietuvos pilietis, kuris gyvena užsienyje daugiau kaip dvejus metus be užsienio paso arba su negaliojančiu užsienio pasu, netenka Lietuvos pilietybės, išskyrus atvejus, kai Vidaus reikalų ministerija pripažįsta pateisinamus atvejus. 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatyme buvo įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas, išskyrus numatytas išimtis. Šio įstatymo 22 straipsnyje buvo nurodyti atvejai, kada laikoma, jog nutrūksta asmens ryšys su Lietuvos valstybe („gyvenimu“), o būtent – kai asmuo gyvena užsienyje be užsienio paso arba su nustojusiu užsienio pasu arba būdamas priimtas Lietuvos piliečiu įstatymo 11 straipsnio sąlygomis išgyvena savo kiltojoje valstybėje bent dvejus metus be pertraukos.

17. Taigi, nustačius, kad pareiškėjo tėvas N. N. B. (asmens vardas ir pavardė skirtinguose dokumentuose skiriasi) nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis 1940 m. birželio 15 d., t. y. pareiškėjo tėvas neišlaikė nuolatinio ir nepertraukiamo ryšio su Lietuva, pareiškėjas negali būti laikomas palikuoniu asmens pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, t. y. jis neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

18. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad skundžiamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Netenkinus skundo (pagrindinio reikalavimo dėl Įsakymo panaikinimo), netenkintas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Taigi pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. 19. Pareiškėjas G. J. E. G. B. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Tai, kad pareiškėjo tėvas įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę natūralizacijos tvarka, nereiškia, kad jis neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Pilietybės atkūrimas siejamas su asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. 1937 m. galiojo 1925 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija, kurios 10 straipsnis buvo interpretuojamas nevienodai. Vidaus reikalų ministerijos 1935 m. kovo 21 d. rašte buvo konstatuota, kad Lietuvos pilietis, įgydamas kitos valstybės pilietybę, Lietuvos pilietybės nenustoja, jeigu jis atitinkama tvarka nėra iš Lietuvos pilietybės išėjęs, taigi gavęs Vidaus reikalų ministerijos sutikimą išeiti iš Lietuvos pilietybės. Net ir 1938 m. Lietuvos Konstitucijos 13 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės, tačiau šis draudimas nebuvo absoliutus, straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas svetimą pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės. Asmenys, norintys „išeiti iš Lietuvos pilietybės“ turėdavo paduoti prašymus apskrities viršininkui, o gyvenantys užsienyje – diplomatinei atstovybei ar konsulatui. Tačiau vien tik atleidimo iš pilietybės dokumento išdavimas dar nereikšdavo, kad asmuo dėl to netekdavo Lietuvos Respublikos pilietybės. Asmuo buvo laikomas netekusiu pilietybės, tik kai sprendimą dėl pilietybės netekimo priimdavo Ministrų Taryba.

19.2. Nagrinėjamu atveju byloje nėra dokumentų, liudijančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą. Taigi tiek Migracijos departamentas, tiek atsakovas nesusiejo pareiškėjo tėvo statuso su 1937 m. galiojusiu teisiniu reguliavimu. Tokia praktika iškreipia įstatymų leidėjo valią, priimant Pilietybės įstatymą. Migracijos departamentui pateiktame natūralizacijos pažymėjime rašoma, kad N. N. B. įgijo tokias pat teises, kaip asmuo, gimęs (duomenys neskelbtini), bet niekur neparašyta, kad jis prarado teises į savo buvusią pilietybę. Nėra jokių įrodymų, kad N. N. B. apskritai pradėjo procedūrą, dėl kurios neteko pilietybės 1940 m. birželio 15 d.

19.3. Pilietybės įstatymas buvo pakeistas eliminuojant politines išvykimo priežastis. Tačiau teismas, jau galiojant 2016 m. Pilietybės įstatymo pakeitimams, vėl grįžo prie politinių–ekonominių piliečių išvykimo sąlygų, kaip sąlygos atkurti arba neatkurti pilietybę. Šiuo atveju teismas išvis nenagrinėjo, ar asmuo pilietybės neteko dėl savo valingų ar nevalingų veiksmų.

20. Atsakovas Ministerija pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka.

21. Ministerija nurodo, kad pareiškėjo protėvis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau iki 1940 m. birželio 15 d. jos neteko. Pagal archyvo pažymą tarpukario Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde Lietuvos pilietybės nustojimo (atleidimo) byloje yra kopija Užsienio reikalų ministerijos 1938 m. vasario 3 d. rašto Vidaus reikalų ministerijai, kuriuo pranešama, kad, Lietuvos konsulato (duomenys neskelbtini) suteiktomis žiniomis, N. N. B., gim. (duomenys neskelbtini) Panevėžio apskr., yra natūralizavęsis (duomenys neskelbtini) piliečiu. Kartu grąžinami jo ir kitų piliečių užsienio pasai. Iš to matyti, kad pareiškėjo protėvis nebeturėjo Lietuvos piliečio užsienio paso, kuris tvirtino Lietuvos pilietybę. Kadangi iš piliečio pasas nebūtų paimtas, tai rodo, kad 1938 m. pareiškėjo protėvis Lietuvoje buvo laikomas ne Lietuvos piliečiu.

22. Atsakovas pažymi, kad 1919 m. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1922 m. birželio 9 d. papildyme 6 paragrafu, 1928 m. Konstitucijoje, Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1937 m. lapkričio 30 d. pakeitime, 1938 m. Konstitucijos II skyriuje „Pilietybė“, 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatyme buvo vadovaujamasi principine nuostata, kad Lietuvos pilietis tuo pat metu negali būti ir kitos valstybės pilietis, išskyrus atskiras išimtis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

24. Migracijos departamentas pažymi, kad remiantis Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde Lietuvos pilietybės nustojimo (atleidimo) byloje esančia 1938 m. vasario 3 d. dokumento kopija, nustatyta, kad pareiškėjo tėvas N. N.B. 1940 m. birželio 15 d. buvo netekęs (nustojęs) Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi 1937 m. spalio 29 d. įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę natūralizacijos tvarka, todėl pareiškėjas negali būti laikomas palikuoniu asmens pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį. Ginčijamas sprendimas priimtas įvertinus konkrečios bylos įrodymus. Surinkti įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad N. N. B. pats atsisakė Lietuvos pilietybės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 pateikto Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies išaiškinimo kontekste, N. N. B. yra laikytinas asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė nei vienos teisės normos, pagal kurią būtų galima daryti išvadą, kad asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę ir atsisakęs Lietuvos Respublikos pilietybės, galėtų būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu. Konkrečiu atveju pareiškėjo tėvui atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės, Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas yra nutrūkęs.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl vidaus reikalų ministro 2020 m. rugpjūčio 18 d. įsakymo Nr. 1V-814 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, teisėtumo ir pagrįstumo ir pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Ministeriją atkurti jam Lietuvos Respublikos pilietybę pagrįstumo.

26. Bylos duomenimis, vidaus reikalų ministras ginčijamu 2020 m. rugpjūčio 18 d. Įsakymu netenkino pareiškėjo, (duomenys neskelbtini) piliečio, prašymo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę motyvuodamas tuo, kad pareiškėjo tėvas N. N. B. (N. N. B.), 1937 m. spalio 29 d. priimdamas (duomenys neskelbtini) pilietybę, neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, dėl ko pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.

27. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės sutikęs su vidaus reikalų ministro 2019 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 1V-190 motyvacija, nurodyta Migracijos departamento 2020 m. liepos 17 d. teikime Nr. 13P-338 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

28. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame reiškiamus reikalavimus grindžia argumentais dėl išvados, kad pareiškėjo tėvas N. N. B. iki 1940 m. birželio 15 d. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, nepagrįstumo.

29. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio, reglamentuojančio Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, 1 dalis nustato, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena, o 2 dalis – kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

30. Pilietybės įstatymo 7 straipsnis, reglamentuojantis atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, nustato, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš 1–10 punktuose nustatytų sąlygų, iš jų – yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas).

31. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio, kuriame pateikiamos pagrindinės šio įstatymo sąvokos, 3 dalis nustato, kad asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.

32. Aiškinant minėtas Pilietybės įstatymo nuostatas ginčui aktualiais aspektais, teismų praktikoje, be kita ko, yra nurodoma: pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017; 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą administracinė byloje Nr. eA-2915-602/2019); asmuo turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį tuomet, jei atitinka šias sąlygas: 1) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra tokio asmens palikuonis; 2) asmuo Lietuvos Respublikos pilietybės nebuvo netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018; 2020 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-2019/2020).

33. Bylos duomenimis, N. N. B., gimęs (duomenys neskelbtini) (Lietuvos Respublikoje išduotame pase ir kituose dokumentuose nurodyti vardas ir pavardė: N. – N. B.), kuriam 1925 m. buvo išduotas užsienio pasas, iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) išvyko 1925 metais. Lietuvos centriniame valstybės archyve esančioje Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyvinio fondo Lietuvos pilietybės nustojimo (atleidimo) byloje yra Užsienių reikalų ministerijos 1938 m. vasario 3 d. pranešimo Nr. 2180 Vidaus reikalų ministerijai kopija, kuriame (pranešime) tiek, kiek reikšminga nagrinėjam ginčui, nurodoma: „U. R. Ministerija praneša, kad, mūsų konsulato (duomenys neskelbtini) suteiktomis žiniomis, žemiau išvardyti asmens (pastaba – taip dokumente) yra natūralizavęsi (duomenys neskelbtini) piliečiais: <...> 4. N. – N. B., gimęs (duomenys neskelbtini) Panevėžio ap. Lietuvos užs. pasas Nr. (duomenys neskelbtini) Ser.B.Nr. (duomenys neskelbtini) jam buvo išduotas Vidaus Reikalų M-joj 1925 m. rugpjūčio 11 d. Kartu grąžinami pažymėtų piliečių užsienio pasai.“. Byloje taip pat pateiktas (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) natūralizacijos sertifikatas, patvirtinantis, kad N. N. B., kuriam 1937 m. spalio 29 d. jis išduotas, įgijo (duomenys neskelbtini) piliečio statusą.

34. Įvertinusi minėtas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su ginčijamame Sprendime nurodyta išvada, kad pareiškėjo tėvas N. N. B., 1937 m. spalio 29 d. priimdamas (duomenys neskelbtini) pilietybę, neteko Lietuvos Respublikos pilietybės: šiuo aspektu, visų pirma, pažymėtina, kad Migracijos departamento 2020 m. liepos 17 d. teikime Nr. 13P-338 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, skirtingai nei ginčo bylos procesiniuose dokumentuose, nėra nurodyta (teigiama), kad N. N. B. Lietuvos Respublikos pilietybės neteko jos atsisakęs – čia teigiama, kad jis pilietybės neteko įgijęs kitos valstybės pilietybę. Pažymėtina ir tai, kad nėra ir pakankamai įrodymų, patvirtinančių tokią aplinkybę, t. y. kad N. N. B. Lietuvos Respublikos pilietybės neteko jos atsisakęs: byloje nėra duomenų, kad N. N. B., prieš 1937 m. spalio 29 d. įgydamas (duomenys neskelbtini) piliečio statusą, išreiškė valią atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės arba privalėjo tai padaryti, vykdydamas (duomenys neskelbtini) ar kitos šalies pareigūnų reikalavimus; aplinkybė, jog po natūralizacijos N. N. B. grąžino savo turėtą užsienio pasą diplomatinei atstovybei, nesant nurodytoms tokio veiksmo priežastims, savaime tokio fakto taip pat nepatvirtina.

35. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateikti įrodymai yra pakankami išvadai, kad pareiškėjo tėvas N. N. B., 1937 m. spalio 29 d. priimdamas (duomenys neskelbtini) pilietybę, neteko Lietuvos Respublikos pilietybės: Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018); 1937 m. spalio 29 d. galiojo 1928 metų Lietuvos Valstybės Konstitucija, kurios II skyriaus „Lietuvos piliečiai ir jų teisės“ 9 straipsnio (paragrafo) pirmoje dalyje įtvirtinta nuostata „Pilietybės teisė įgyjama ir ji nustojama einant atitinkamu pilietybės įstatymu.“, o 10 straipsnio 1 ir 2 dalyse – „Niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis. Lietuvos pilietis tačiau nepraranda savo pilietybės teisių, patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu, jei atlieka tam tikras įstatymo nurodytas pareigas.“ Nors 1919 m. sausio 9 d. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę su pakeitimais, padarytas iki ginčui reikšmingo laikotarpio, t. y. 1937 m. spalio 29 d., expressis verbis (aiškiais žodžiais) nenustatė, kad asmuo Lietuvos pilietybės netenka įgijęs kitos valstybės pilietybę, įvertinus minėtas Konstitucijos 10 straipsnio nuostatas, galima daryti išvadą, jog nurodytuose teisės aktuose buvo vadovaujamasi principine nuostata, kad Lietuvos pilietis tuo pat metu negali būti ir kitos valstybės pilietis, išskyrus atskiras išimtis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2616-520/2021). Šiame kontekste pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai dėl ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių teisės aktų, reglamentavusių pilietybės (pilietybės teisės) netekimą (nustojimą), nuostatų turinio aiškinimo valstybinės valdžios ir administravimo institucijų, pareigūnų dokumentuose, nėra reikšmingi, kadangi 1928 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos 3 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad „Lietuvos Valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas Konstitucijai“.

36. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas.

37. Kiti apeliacinio skundo argumentai nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi, todėl dėl jų nėra pasisakoma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. J. E. G. B. (G. J. E. G. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Ramutė Ruškytė