2013-10-24 Nr. AB-7293-3-62-3-00891-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1496/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00891-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), sekretoriaujant Ingai Grišutinienei,

dalyvaujant pareiškėjui J. B., Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atstovaujančios atsakovą Lietuvos valstybę, atstovui Nedui Radišauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atviros kolonijos, 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde ir atsiliepime į atsakovo atsiliepimą (I t., b. l. 4–8, 14–19, 24–26, 150–162) nurodė, jog jo laisvė, atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pataisos namai, Pataisos įstaiga), laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 19 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d. buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes buvo kalinamas netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis, perpildytose kamerose. Visą bausmės atlikimo laiką pataisos įstaiga buvo perpildyta, pažeidžiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus.

Šiuo metu Pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atlieka 1521 nuteistasis ir tai viršija Teisingumo ministro 2011 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 1R-33 patvirtintas normas, todėl administracija pareiškėjui negali suteikti minimalaus gyvenamojo ploto, t. y. 3,1 kv. m ploto. Bendro naudojimo patalpos neatitinka minimalių higienos reikalavimų. Patalpų langai kiauri, išpuvę, sanitariniai mazgai nevalomi, rozetės išdegusios. Būriuose, kuriuose nuteistųjų būdavo apie 80, jis buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 8 praustuvėmis, iš kurių 3 praustuvės skirtos indams plauti, 6 tualetais, 4 pisuarais. 9 būrio virtuvėlėje nėra įrengta kriauklė indams plauti, nėra poilsio kambario, kambariuko produktams laikyti.

Skalbyklos ir džiovyklos negali patenkinti tokio didelio nuteistųjų skaičiaus poreikių. Valgykla yra pastoviai purvina ir neatitinka higienos reikalavimų. Pataisos namai neturi leidimo – higienos paso. Kadangi pastatai nepritaikyti tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, vėdinimo sistema gyvenamose patalpose neatitinka reikalavimų, yra užteršta, taip pat patalpose nėra evakuacinio išėjimo, dalis statinių dengti šiferio lakštais. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus yra palankios sąlygos graužikams ir buities parazitams veistis.

Per visą bausmės atlikimo laiką pataisos įstaiga buvo perpildyta, pažeidžiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus, bei Higienos normų reikalavimus. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus pataisos namuose neturi būti daugiau kaip 1320 nuteistųjų, vienam nuteistajam turi tekti nemažiau ploto kaip 3,1 kv. m, tačiau šio reikalavimo nesilaikoma. Pataisos namai neturi Statinio techninio ir Techninio energetinio pasų. Pataisos namai neatitinka Lietuvos higienos normos HN76:2010 reikalavimų, o taip pat ir priešgaisrinių reikalavimų.

Nėra gaisro gesinimo priemonių. Įstatymas numato tinkamas kalinimo sąlygas, kurios nėra suteikiamos nuo 2009 m. lapkričio mėnesio. Nuteistųjų laikymo ir gyvenimo sąlygos neatitinka nei Lietuvos Respublikos įstatymų, nei tarptautinių įsipareigojimų bausmių vykdymo klausimais. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad atsakovas pažeidė Konstitucijos 25 straipsnio reikalavimus, nes nesuteikė pareiškėjo prašomos informacijos. Pagal Europos Sąjungos standartus pareiškėjui turi tekti ne mažesnis kaip 5 kv. m gyvenamasis plotas, o pagal Lietuvos Respublikos – ne mažesnis kaip 3,1 kv. m.

Atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje jam teko mažesnis negu 3,1 kv. m gyvenamasis plotas. Bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pareiškėjas atlieka nežmoniškomis, antisanitarinėmis, nepritaikytomis nuteistiesiems atlikinėti bausmę bei žiauriomis sąlygomis. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pažeidžiant teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. patyrė emocinę depresiją, dvasinius ir fizinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, privatumo stoką.

Tai pat jo judėjimas Pataisos namuose yra suvaržytas, negali pereiti savo noru į kitą lokalinį sektorių, ar kitas vietas, esančias už lokalinio sektoriaus, net už buvimą kitoje brigadoje, nei registruotas, nuteistasis baudžiamas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (I t., b. l. 29–37) paaiškino, jog kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę.

Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais.

Pagal Aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtinto Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarką“ gyvenamųjų patalpų plotas skaičiuojamas kaip aritmetinė atskirų kambarių ir bendro naudojimo patalpų plotų suma. Dėl to nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pagal minėtą teisės aktą gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji.

Be to, ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktorius savo įsakymu tvirtina Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarką, kuri reglamentuoja gyvenamųjų patalpų valymą kiekvieną dieną drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nuteistieji privalo budėti (palaikyti švarą ir tvarką) gyvenamosiose patalpose pagal administracijos patvirtintą ir iškabintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamojoje patalpoje grafiką.

Gyvenamųjų patalpų valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuoja būrio viršininkas. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Sanitariniai, techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami darbuotojų kiekvieną dieną. Skalbyklos, džiovyklos patalpų plotams teisės aktai nenumato minimalios ploto ribos. Prausyklų ir tualetų patalpos, gyvenamosios patalpos yra tinkamai įrengtos, laikantis teisės aktų keliamų reikalavimų, visų patalpų sanitarinė-higieninė būklė atitinka galiojančius teisės aktus.

Dėl to pareiškėjo teiginys, kad jis kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis neatitinka tikrovės. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo buvimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto minimali riba (3,1 kv.

m) pažeista nebuvo. Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje. Taip pat, nėra jokių objektyvių duomenų, kad patalpų apšvietimas ir ventiliacija neatitinka reikalavimų bei turi neigiamą įtaką pareiškėjo sveikatos būklei. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų, o tuo pačiu ir neįrodė, kad Pravieniškių pataisos namai nesilaikė tokių teisės normų reikalavimų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 1 000 (vieną tūkstantį) litų

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymais nuo 2009 m. lapkričio 26 d. iki 2010 m. gegužės 6 d. buvo paskirtas gyventi 12 būrio 3 brigados patalpoje, kuri buvo skirta gyventi 16 asmenų; nuo 2010 m. gegužės 6 d. iki 2011 m. kovo 1 d. paskirtas gyventi 12 būrio 4 brigados gyvenamojoje sekcijoje, kuri skirta gyventi 26 asmenims; nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. liepos 5 d. paskirtas gyventi 13 būrio 1 brigados gyvenamojoje sekcijoje, kuri skirta gyventi 14 asmenų; nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d. (skundo išsiuntimo teismui dienos) paskirtas gyventi 9 būrio 3 brigados gyvenamojoje sekcijoje, kuri skirta gyventi 16 asmenų (šią aplinkybę pripažįsta tiek pareiškėjas, tiek ir atsakovo atstovas) (2013-01-29 pažyma Nr. 62-349, 2013-01-23 pažyma Nr. 77-93, 2013-01-08 pažyma Nr. 77-31 ir Nr. 77-29, 2013-02-05 pažyma Nr. 77-122).

Teismas pažymėjo, kad atsakovas, skaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintu Organizaciniu tvarkomuoju statybos techniniu reglamentu STR 1.14.01:1999, nes bausmės atlikimo vietos yra specifinės įstaigos ir gyvenamųjų patalpų sąvoka šių įstaigų veiklos kontekste turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ yra apibrėžta Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste. Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte nustatant ploto normą vienam asmeniui taip pat buvo nurodyta, kad ši norma (ne mažiau kaip 3 kv. m vienam žmogui) yra taikoma pataisos įstaigų bendrabučio gyvenamajam kambariui (neteko galios 2010 m kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010 m. balandžio 11 d.)). Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš to, kad Pataisos namuose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, į būrio/brigados gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų plotą atsižvelgtina tik vertinant bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas.

Kadangi duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje brigadoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nepateikta, todėl vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą teismas apskaičiavo konkrečios brigados gyvenamosios patalpos plotą padalindamas iš Pataisos įstaigos 2013 m. sausio 29 d. pažymoje Nr. 62-349 ir 2013 m. vasario 5 d. pažymoje Nr. 77-122 nurodyto konkrečios brigados miegamųjų vietų skaičiaus. Tokiu būdu nustatyta, kad Pataisos įstaigos II lokalinio sektoriaus 12 būrio 3 brigadoje vienam asmeniui teko 2,02 kv. m gyvenamojo ploto (32,34/16); Pataisos įstaigos II lokalinio sektoriaus 12 būrio 4 brigadoje – 2,54 kv. m (66,25/26); Pataisos įstaigos II lokalinio sektoriaus 13 būrio 1 brigadoje – 2,46 kv. m (34,54/14); Pataisos įstaigos III lokalinio sektoriaus 9 būrio 3 brigadoje – 2,03 kv. m (32,63/16).

Atsižvelgdamas į atliktus skaičiavimus, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nuo 2009 m. lapkričio 19 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d. atliko laisvės atėmimo bausmę patalpoje, kuri buvo žymiai mažesnė nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų, t. y., žymiai mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto, pareiškėjas patyrė tam tikrų fizinių nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y., konstatuota, kad J. B. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Aplinkybė, kad Pataisos įstaigos administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje minėtus teisės aktų reikalavimus, nėra pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, nes pažeidimo laikotarpis nėra trumpas - nuo 2009 m. lapkričio 19 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d. Taigi, teismui pripažinus, jog pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam tinkamomis kalinimo sąlygomis buvo pažeista, atsižvelgus į nustatyto pažeidimo trukmę ir mastą, į tai, kad visą laikotarpį, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą pareiškėjas buvo kalinamas Pataisos įstaigoje pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis teismo įvertintas 1 000 Lt suma.

Tikrindamas kitų pareiškėjo skunde nurodytų higienos ir sanitarinių sąlygų atitikimą teisės aktų reikalavimams, teismas nustatė, kad nei Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Higienos normos HN 76:1999, nei Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto, taip pat nenurodytas minimalus bendras šių patalpų plotas.

Bylos duomenys patvirtina, kad gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2011 m. liepos 20 d. direktoriaus įsakymu Nr. V-416 patvirtintą Tvarką. Skalbimo, patalynės keitimo paslaugos taip pat reglamentuotos administraciniais aktais ir sutartimis. Nuteistųjų patalynė ir drabužiai, kuriais nuteistuosius aprūpina Pataisos įstaiga, skalbiami 2012 m. kovo 20 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 76-25, pagrindu. Patalynė ir rankšluosčiai nuteistiesiems suteikiami pagal Pataisos įstaigos direktoriaus 2012 m. gegužės 21 d.

įsakymu Nr. V-127 patvirtintą Patalynės gavimo, apskaitos ir naudojimosi ja tvarkos aprašo nuostatas. Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtina, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose. Siekdamas užtikrinti teisės aktais reglamentuotas pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, atsakovas su specializuota įmone UAB „Dezinfa“ pasirašė sutartį dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Dėl higienos ir valymo priemonių pirkimo taip pat sudaryta sutartis su UAB firma „Koslita“.

Teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, jog paminėtų sutarčių šalys nesilaiko sutarčių sąlygų arba naudoja gautas priemones ne pagal paskirtį, arba jų visai nenaudoja patalpų valymui bei dezinfekcijai, jog neskalbiama ir nekeičiama patalynė ir t. t. Visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d. Pataisos įstaigai yra išdavęs leidimą – higienos pasą Nr. 9-0128(13).

Taip pat akcentuota, kad tiek Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalies, tiek Higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (tai pat ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos sistemos neatitikimo teisės aktų reikalavimams, paneigti remiantis Kauno visuomenės sveikatos centro 2010 m. birželio 29 d. pažymos Nr. 39-299(13) duomenimis, kad visose patalpose yra natūralus vėdinimas, kuris užtikrinamas varstomais langais, ventiliacinėmis angomis bei natūralios traukos kanalais, kaip tai numatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte. Nustatyta, kad žmonių evakavimo planai iš Pataisos įstaigos 2-osios valdybos būrių patalpų, patvirtinti Pataisos įstaigos direktoriaus 2012 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. V-18 ir pateikti kiekvienam būriui.

Teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai duoda pagrindą išvadai, jog klozetų, dušų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų normų reikalavimus, be to, dalis statinių dengti šiferio lakštais, nėra įrengta poilsio kambarių ir sandėliukų maistui laikyti, pataisos namai neturi leidimų – pasų (energetinio, techninio). Šių pareiškėjo argumentų Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka atsakovo atstovas nepaneigė, tačiau teismas pabrėžė, kad galiojantys teisės aktai teisės ginti viešąjį interesą pareiškėjui nesuteikia. Pareiškėjas skunde tik konstatavo, jo manymu, atsakovo atstovo padarytus teisės aktų pažeidimus, t. y. tam tikrų dokumentų nebuvimą, statinio neatitikimą priešgaisriniams reikalavimams, šilto ir šalto vandens sistemos trumpalaikių pasimatymų ir maitinimo patalpose nebuvimą, per mažas skalbyklos ir džiovyklos patalpas, sanitarinių mazgų, dušų, pagalbinių patalpų netinkamą skaičių, bei deklaratyviai nurodė, kad tuo atsakovas pažeidė jo teises, tačiau pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Be to, pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, todėl teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines arba psichines savybės galėjo sąlygoti didesnis nei įprasta, išskirtinai neigiamas, jo manymu, antisanitarinių kalinimo sąlygų poveikis.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas jam nepagrįstai atsisakė suteikti informaciją apie bausmės atlikimo sąlygas, nuteistųjų skaičių, techninį, higienos pasus ir t. t., teismas, įvertinęs byloje esančių atsakovo raštų argumentus bei byloje esančių įrodymų visumą, konstatavo, kad Pravieniškių pataisos namų 2012 m. liepos 18 d. ir Kalėjimų departamento 2012 m. balandžio 27 d. raštais (I t., b. l. 9–10) pareiškėjui buvo atsakyta iš esmės išsamiai bei tinkamai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas vilkino atlikti veiksmus arba nepagrįstai atsisakė juos atlikti (suteikti informaciją) ir dėl to pareiškėjui galėjo atsirasti neturtinė žala.

Teismas pažymėjo, kad negali vadovautis pareiškėjo pateiktomis Pataisos namų patalpų nuotraukomis, nes neaišku, ar iš tiesų nuotraukos padarytos patalpose, kur laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, taip pat negalima nustatyti nuotraukų autentiškumo ir tokių įrodymų pateikimas negali prieštarauti teisės aktų nustatytai tvarkai. Kadangi Bausmių vykdymo kodekso 1 priede pateikiamas sąrašas daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, tarp jų 14 punkte nurodyti fotoaparatai, pareiškėjo pateiktos nuotraukos, padarytos pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką, negali būti pripažinti įrodymais šioje byloje (ABTĮ 57 straipsnio 5 dalis).

Vadovaudamasis teisiškai reikšmingų aplinkybių visuma bei ginčo situacijos teisiniu reglamentavimu, teismas nusprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pataisos įstaigoje, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Be to, byloje esantys įrodymai dėl šios skundo reikalavimų dalies nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, taigi nepatvirtina ir neturtinės žalos atsiradimo fakto, todėl pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 punkto normų analizė duoda pagrindą išvadai, kad nuteistieji, Pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku gali vaikščioti savo gyvenamosiose patalpose, lokalinio sektoriaus koridoriuose bei pasivaikščiojimų kieme. Byloje nepateikta įrodymų, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems Pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose ir pasivaikščiojimų kieme, todėl pareiškėjo argumentai dėl suvaržytos judėjimo laisvės atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nuo jo patalpinimo į Pataisos įstaigą nebuvo pateikęs nei vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Nors teismas pripažino, kad dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (per mažo gyvenamosios patalpos ploto), įvertinus pažeidimų trukmę ir mąstą, pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, tačiau įvertinus bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio nuostatas.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliaciniu skundu (II t., b. l. 26–29) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą, panaikinant jo dalį, kuria pareiškėjui priteista piniginė neturtinės žalos išraiška, nes pareiškėjas neturtinės žalos neįrodė bei jos nepatyrė.

Apeliaciniame skunde pažymi, kad pagal teismų praktiką, reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Taigi vien teiginys, kad mažesnis gyvenamosios patalpos (kameros) plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, nelaikytinas pakankamu pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Pareiškėjas turi pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir šį įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė teises ir laisves. Pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, todėl šie argumentai nepakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, bei įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį į laikymo sąlygas pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, taip pat į tai, kad bausmės atlikimo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo pateikęs skundų dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo, todėl kyla pagrįsta abejonė, kad pareiškėjas asmeniškai ir realiai patyrė gyvenimo kokybės pablogėjimą ir atitinkamai neturtinę žalą. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika atsakovas pažymi, kad tokių reikšmingų aplinkybių kaip minimalus žiaurumo laipsnis, akivaizdus sveikatos būklės pablogėjimas ar sąmoningas siekimas pažeminti pareiškėją šioje byloje nenustatyta.

Pareiškėjas J. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 33–36) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, arba priimti naują sprendimą, pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo tenkinant visiškai.

Pareiškėjas nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, nors mano, kad teismo sprendime nebuvo atsižvelgta į visas faktines bylos aplinkybes ir netinkamai įvertinti pateikti įrodymai. Mano, kad teismas privalėjo vadovautis pareiškėjo pateiktomis nuotraukomis. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas ir po teismo sprendimo nenutraukė jo teisių pažeidinėjimo, jis ir toliau kalinamas netinkamomis sąlygomis. Mano, kad atsakovas savo veiksmais pažeidė Konvencijos 3 straipsnį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, nuo 2009 m. lapkričio 19 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d. nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Taip pat pareiškėjas nurodė kitus pažeidimus, dėl kurių buvo ypatingai pablogintos jo laikymo sąlygos, sutriko sveikata: būriuose, kur gyventojų būdavo apie 80 nuteistųjų, buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 8 praustuvėmis (iš kurių 3 skirtos indams plauti), 6 tualetais ir 4 pisuarais; skalbyklos ir džiovyklos patalpos nepritaikytos patenkinti tokio didelio nuteistųjų skaičiaus poreikio; vėdinimo sistema gyvenamose patalpose neatitinka reikalavimų, dalis statinių dengti šiferio lakštais, nėra evakuacijos išėjimo; dėl didelio nuteistųjų skaičiaus yra palankios sąlygos atsirasti graužikams ir tarakonams; pataisos namai neturi higienos paso, kuris yra privalomas, taip pat statinio techninio ir techninio energetinio pasų.

Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, vertindamas pareiškėjo kalėjimo sąlygas Pravieniškių kolonijoje, pažymėjo, kad pareiškėjui miegamajame buvo skirta apie 5 m² ploto. Šis skaičius turi būti vertinamas atsižvelgiant į tai, kad nuo kėlimosi 6 val. 30 min. meto iki gulimosi 22 val. 30 min. pareiškėjas galėjo naudotis plačia judėjimo laisve visoje teritorijoje, kurią sudarė atskiras miegamasis, poilsio kambarys, virtuvė, sanitariniai mazgai ir atviras kiemas. Miegamasis buvo didelė 92,2 m² ploto patalpa, kurioje netrūko nei apšvietimo, nei ventiliacijos. Teismas laiko, kad ploto, apšvietimo ir ventiliacijos sąlygos buvo žymiai geresnės negu EŽTT nustatytos cituotoje Peers prieš Graikiją byloje, kur pareiškėjas kartu su kitu asmeniu kalėjo menkai apšviestoje ir prastai ventiliuojamoje 7 m² ploto kameroje ir turėjo žymiai mažiau galimybių judėti už kameros ribų.

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

2006 m. gruodžio 12 d. priimtinumo nutartimi Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, bet to, kad nenustatyta faktų, kad tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

EŽTT 2010 m. balandžio 1 d. sprendime Gultyayeva prieš Rusiją, 67413/01, pabrėžė, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas.

Nagrinėjamoje byloje skundžiamu 2013 m. vasario 26 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose buvo pažeistos.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 6.15 punkto nuostatas, pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 76:2010 gyvenamojo ploto norma nenurodyta, tačiau nustatyti laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – Taisyklės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr.1R-85 redakcija). Šių Taisyklių 111.1, 111.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Teismas konstatavo, kad nurodytu laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 19 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Gyvendamas perpildytoje patalpoje pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, todėl pats teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 1 000 Lt.

Teismas nenustatė kitų pareiškėjo skunde nurodomų higienos ir sanitarinių sąlygų pažeidimų, kurie būtų priežastiniu ryšiu susiję su subjektyviomis jo patirtomis neigiamomis pasekmėmis, pažymėjo, kad pareiškėjui nesuteikta teisė ginti viešąjį interesą. Taip pat atkreipė dėmesį į laikymo sąlygas pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo judėjimo laisvė buvo suvaržyta.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šiuos įstatymo reikalavimus.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad atsakovas, apskaičiuodamas gyvenamojo ploto dydį, nepagrįstai rėmėsi Reglamentu STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“. Bausmės atlikimo vietos yra specifinės įstaigos ir gyvenamųjų patalpų sąvoka šių įstaigų veiklos kontekste turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-170/2013). Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Higienos normoje HN 76:2010. Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte nustatant ploto normą vienam asmeniui taip pat buvo nurodyta, kad ši norma (ne mažiau kaip 3 kv. m vienam žmogui) yra taikoma pataisos įstaigų bendrabučio gyvenamajam kambariui. Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš to, kad pataisos namuose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, į būrio/brigados gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų plotą atsižvelgtina vertinant bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktų paskaičiavimų pagrindu padaryta išvada, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2009 m. lapkričio 19 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d.) laisvės atėmimo bausmę atliko patalpose, kurių plotas mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, todėl buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Akcentuotinos ir bausmės atlikimo Pravieniškių pataisos namuose bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose, kompensavo suteikta judėjimo laisvė.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog Pataisos įstaigoje skalbyklos, džiovyklos, tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra įrengta per mažai sanitarinių mazgų, prausyklų, ir dėl to, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų; dėl didelio nuteistųjų skaičiaus ir užterštos vėdinimo sistemos gyvenamosiose patalpose atsiranda pelėsis, susidarė palankios sąlygos veistis buitiniams parazitams; valgyklos patalpos neatitinka higienos reikalavimų. Taip pat pabrėžė, kad nėra evakuacinių išėjimų, dalis statinių dengti šiferio lakštais; Pataisos įstaiga neturi leidimo – higienos paso, statinio techninio ir techninio-energetinio pasų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė į šiuos pareiškėjo skundo argumentus, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiais klausimais ir teismo argumentų nekartoja. Minėtų pareiškėjo argumentų dėl higienos ir kitų veiksnių nepakanka tam, kad pareiškėjo įkalinimo sąlygas laikyti nežmoniškomis ar pažeidžiančiomis pareiškėjo orumą, o elgesį su pareiškėju vertinti kaip kankinimą Konvencijos 3 straipsnio prasme. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo pareiškėjo pateiktomis Pataisos namų patalpų nuotraukomis, nes jos padarytos pažeidžiant įstatymo nustatyta tvarką, todėl negali būti vertinami kaip įrodymai byloje (ABTĮ 57 str. 5 d.)

Tačiau minėtos aplinkybės nepaneigia nustatyto fakto, kad pareiškėjo nurodytu, ginčui aktualiu, laikotarpiu jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, taip sukeliant pareiškėjui neturtinę žalą.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo jam suteikto gyvenamojo ploto grindžia sveikatos sutrikimais, tačiau teisėjų kolegija nevertina minėtų argumentų dėl žalos ir atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, Nr. 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tačiau šiuo atveju svarbi yra aplinkybė, kad Pravieniškių pataisos namai nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose, iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė. Tačiau minėtos aplinkybės taip pat nepaneigia nustatyto fakto, kad pareiškėjui šioje byloje vertinamu laikotarpiu nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui.

Atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad įvertinus pažeidimo mastą, trukmę, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 1 000 Lt suma yra pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtų neigiamų pasekmių atlyginimui.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo ir pakeisti ar panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą, remiantis apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais, todėl apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė