A-520-2378-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520–2378/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02602-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovėms Inai Balnytei, Aušrinei Daukšaitei,

atsakovo atstovui advokatui Giedriui Mozūraičiui,

trečiajam suinteresuotam asmeniui D. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos skundą atsakovui Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojų profesinei sąjungai, trečiajam suinteresuotam asmeniui D. S. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba, VVKT, pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – ir Profesinė sąjunga, atsakovas) nesutikimą skirti nuobaudą D. S. (toliau – ir D. S.).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2011 m. spalio 21 d. raštu Nr. 2R-1.22-1144 „Dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą“ kreipėsi į Profesinę sąjungą, prašydamas sutikimo skirti Profesinės sąjungos pirmininkui D. S. tarnybinę nuobaudą – pastabą. 2011 m. spalio 28 d. Tarnyba gavo Profesinės sąjungos raštą, kuriuo buvo informuota, jog Profesinė sąjunga nesutinka, kad būtų skirta tarnybinė nuobauda Profesinės sąjungos pirmininkui D. S.. Tarnybos nuomone, Profesinės sąjungos nesutikimas yra nepagrįstas ir turėtų būti panaikintas.

2011 m. rugpjūčio 10 d. Tarnybos viršininkas įsakymu Nr. 1A-771 „Dėl komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti sudarymo“, atsižvelgdamas į Vilniaus universiteto Onkologijos instituto (toliau – ir Institutas) 2011 m. rugpjūčio 5 d. raštą Nr. R3-995 „Dėl D. S. darbo Vilniaus universiteto Onkologijos institute“ (toliau – ir raštas Nr. R3-995), sudarė komisiją (toliau – ir Komisija) D. S. galimai padarytam tarnybiniam nusižengimui ištirti dėl darbo Institute. Tarnybai gavus Mykolo Romerio universiteto (toliau – ir MRU) 2011 m. rugpjūčio 12 d. pažymą „Apie prof. dr. D. S. pareigas ir darbo laiką universitete“ (toliau – ir MRU raštas), Komisijai Tarnybos viršininko 2011 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 1A-828 „Dėl pavedimo Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos viršininko 2011 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 1A-771 „Dėl komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti sudarymo“ sudarytai komisijai“ buvo pavesta ištirti ir D. S. galimai padarytą tarnybinį nusižengimą dėl darbo MRU. 2011 m. rugsėjo 1 d. Komisija surašė pranešimą apie tarnybinį nusižengimą, kuriuo pasirašytinai informavo Tarnybos Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus (toliau – ir IKTS) vedėją D. S. apie tai, kad jis yra įtariamas padaręs tarnybinius nusižengimus ir dėl jo pradėtas tarnybinių nusižengimų tyrimas.

Pranešimu apie tarnybinį nusižengimą IKTS vedėjas D. S. buvo informuotas, kad atsižvelgiant į Instituto raštą Nr. R3-995 jis nuo 2002 m. lapkričio 20 d. iki 2011 m. vasario 10 d. Institute užėmė įvairias pareigas, dirbo skirtingu laiku, kuris galėjo sutapti su darbu Tarnyboje, nes visą šį laiką D. S. taip pat dirbo ir Tarnyboje. Taip pat, kad dėl leidimo leisti dirbti kitą darbą į Tarnybą nesikreipė ir leidimo dirbti Institute Tarnyba nebuvo išdavusi. IKTS vedėjas buvo informuotas, kad dirbdamas Institute nuo 2002 m. lapkričio 20 d. iki 2006 m. sausio 11 d. galėjo pažeisti tuo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 24 straipsnio 3 dalį.

Pranešime dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo Komisija nurodė, kad D. S. veiksmai nuo 2003 m. liepos 23 d. galėjo pažeisti Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Komisija pareiškė, kad IKTS vedėjo veiksmai nuo 2006 m. sausio 12 d. galėjo pažeisti Valstybės tarnybos įstatymo 161 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį, pagal kurias atitinkamai „Valstybės tarnautojui leidžiama dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose <...> Sprendimą dėl leidimo valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą priima valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo valstybės tarnautojo prašymu <...>“ bei Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo ir sprendimų dėl leidimo valstybės tarnautojams dirbti kitą darbą priėmimo ir atšaukimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 741 (toliau – ir Taisyklės), 2.1 punktą, kuris įtvirtina, kad valstybės tarnautojas prašymą leisti dirbti kitą darbą jį į pareigas priimančiam asmeniui pateikia, kai jis ketina įsidarbinti įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, nesvarbu, kokia jos nuosavybės ir teisinė forma, rūšis ir veiklos pobūdis, ir gauti už šį darbą atlyginimą.

Komisijos nuomone, galimai buvo pažeista Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatyta pareiga nedalyvauti su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderintoje veikloje, nenaudoti valstybės tarnautojo darbo laiko kitiems tikslams, išskyrus kitą darbą, turint valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens leidimą dirbti kitą darbą. Taip pat Komisija informavo D. S., kad jis galėjo pažeisti Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 4 ir 5 dalis, kurios nustatė valstybės tarnautojų, dirbančių ne visą darbo dieną, darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką.

Komisija IKTS vedėją D. S. informavo, kad MRU 2011 m. rugpjūčio 12 d. raštu informavo Tarnybą, jog nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. jis ėjo MRU Teisės fakulteto Bioteisės katedros profesoriaus pareigas, dirbo 0,25 etato darbo krūviu. Taip pat, jog MRU rašte nurodyta, kad D. S. dirbo 6 darbo dienas per savaitę ne daugiau kaip 1 val. 30 min. per darbo dieną pagal Fakultetų dekanų patvirtintą paskaitų, seminarų, konsultacijų ir individualų pedagoginio darbo krūvio planą. Komisija nurodė, kad iš pateiktos informacijos nėra aišku, kokiu laiku 2010-2011 metais D. S. dirbo MRU ir kaip suderino darbo laiką Tarnyboje ir MRU. Komisija pabrėžė, kad tokie IKTS vedėjo D. S. veiksmai galėjo pažeisti Valstybės tarnybos įstatymo 16(1) straipsnio 1 ir 2 dalis, 24 straipsnio 4 ir 5 dalis bei Taisyklių 2.1 punktą.

Tarnyba 2011 m. spalio 7 d. iš MRU gavo pažymą Nr. 3A-(11.21-40103)-152 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir pažyma Nr. 3A-(l 1.21-40103)-152), kurioje nurodyta, kad prof. habil. dr. D. S. MRU eina nuo 2005 metų Teisės fakulteto Bioteisės katedros profesoriaus antraeiles pareigas 0,25 etato krūviu pagal terminuotas sutartis.

2011 m. rugsėjo 8 d. IKTS vedėjas D. S. pateikė paaiškinimą dėl galimai padarytų tarnybinių nusižengimų. Paaiškinime IKTS vedėjas teigė, kad darbas Institute bei MRU nepažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktų bei nurodė, kad Institute dirbo laiku, kuris buvo suderintas su Tarnybos administracija – su IKTS kuruojančiu pavaduotoju, ir niekada nesutapo su darbu Tarnyboje. Taip pat D. S. nurodė, kad jam niekada nebuvo nustatyta jokių pravaikštų, nepateisinamo pavėlavimo į darbą, taip pat nebuvo gavęs tarnybinių nuobaudų, be to, jo tarnybinė veikla visuomet buvo vertinama tik labai gerai arba gerai. IKTS vedėjas paaiškino, kad darbas MRU nesutapo su darbu Tarnyboje todėl, kad MRU jis dirbo ketvirtadieniais ir šeštadieniais po darbo valandų Tarnyboje. D. S. taip pat informavo, kad už darbą MRU tarnybinė nuobauda jam negalėtų būti skirta, nes yra suėjęs šešių mėnesių terminas, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, o paskutinė įsidarbinimo data MRU yra 2010 m. rugsėjo 1 d.

Komisija nustatė, kad IKTS vedėjas D. S. dirbo Institute nuo 2002 m. lapkričio 20 d. iki 2011 m. vasario 10 d. Institute užėmė įvairias pareigas, dirbo skirtingu laiku. 2011 m. rugpjūčio 12 d. MRU pažymoje Nr. R3-995 nurodoma, kad D. S. dirbo MRU nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d., ėjo Teisės fakulteto Bioteisės katedros profesoriaus pareigas 0,25 etato darbo krūviu, dirbo šešias dienas per savaitę pagal Fakultetų dekanų patvirtintus paskaitų, seminarų, konsultacijų tvarkaraščius ir individualų pedagoginio darbo krūvio planą. Todėl Komisija pripažino, kad D. S., būdamas valstybės tarnautoju, dirbo kitą darbą neturėdamas tam leidimo. Pats D. S. taip pat neneigia pažeidęs teisės normas, t. y., kad dirbo Institute ir MRU. Profesinės sąjungos rašte taip pat sutinkama, kad D. S. pažeidimą padarė. Tokią išvadą galima daryti iš teiginio, kad „<...> VVKT nurodomas pažeidimas yra tik formalus, nes Institute ir MRU D. S. dirbo laisvu nuo darbo VVKT laiku“. Taisyklių 2 punkte numatyta valstybės tarnautojo pareiga pateikti prašymą gauti leidimui dirbti kitą darbą, neatsižvelgiant į tai, ar šis darbas bus dirbamas darbo ar ne darbo metu.

Pareiškėjo vertinimu, D. S. turėjo prašyti leidimo dirbti prieš ketindamas įsidarbinti MRU ir Institute, ir nors jis pradėjo dirbti šiose įstaigose, pareiga prašyti leidimo dirbti neišnyko tol, kol D. S. dirbo MRU ir Institute. MRU jis dirbo nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. Komisija padarė išvadą, kad visą laiką, kol D. S. dirbo MRU neturėdamas tam leidimo, buvo pažeidžiamos Valstybės tarnybos įstatymo 16(1) straipsnio bei Taisyklių 2.1 punkto nuostatos, kitaip tariant, buvo daromas tęstinis nusižengimas. Paskutinė minimo nusižengimo padarymo diena buvo 2011 m. birželio 30 d. – D. S. atleidimo iš MRU diena, nuo kurios ir yra skaičiuojamas Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatytas 6 mėnesių naikinamasis terminas tarnybinei nuobaudai skirti. Komisija konstatavo, kad D. S., dirbdamas MRU nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. be į pareigas priimančio asmens leidimo dirbti kitą darbą, pažeidė tuo metu galiojusių Valstybės tarnybos įstatymo 16(1) straipsnio bei Taisyklių 2.1 punkto nuostatas. Nuo paskutinės nusižengimo padarymo dienos (2011 m. birželio 30 d. – atleidimo iš MRU diena) nėra suėjęs 6 mėnesių naikinamasis terminas tarnybinei nuobaudai paskirti (Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis), ir siūlė už nurodytą tarnybinį nusižengimą skirti švelniausią tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Nurodė, kad D. S. dirbo Institute nuo 2002 m. lapkričio 20 d. iki 2011 m. vasario 10 d., Institute užėmė įvairias pareigas, dirbo skirtingu laiku. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad D. S., dirbdamas Institute nuo 2008 m. gruodžio 20 d. iki 2011 m. vasario 10 d. be į pareigas priimančio asmens leidimo dirbti kitą darbą, pažeidė tuo metu galiojusių Valstybės tarnybos įstatymo 16(1) straipsnio bei Taisyklių 2.1 punkto nuostatas, tačiau vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi už minimus teisės aktų pažeidimus tarnybinė nuobauda D. S. negali būti skiriama, nes yra suėjęs 6 mėnesių terminas nuo nusižengimo padarymo dienos – 2011 m. vasario 10 d.

2011 m. spalio 28 d. Tarnyba gavo Profesinės sąjungos raštą „Dėl nesutikimo skirti tarnybinę nuobaudą“, kuriame nurodyta, kad Profesinė sąjunga nesutinka skirti D. S. tarnybinės nuobaudos. Profesinė sąjunga nurodė, kad, jos nuomone, „<...> tarnybiniai patikrinimai prieš D. S. yra vykdomi tendencingai dėl jo kaip DPS pirmininko veiklos ginant DPS narių teises, jo vadovaujamų geros klinikinės praktikos inspektorių nustatytų pažeidimų, kuriuos darbdavys norėtų ignoruoti, bei jo pareikštų atskirųjų nuomonių dėl darbdavio inicijuotų teisės aktų. Panašiais atvejais tarnybiniai patikrinimai prieš kitus VVKT darbuotojus dažniausiai nepradedami, o susitvarkyti dokumentus jiems primenama žodžiu.“ Šie teiginiai, pasak pareiškėjo, nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Visi kiti Profesinės sąjungos argumentai yra susiję ne su D. S. dalyvavimu Profesinės sąjungos veikloje, bet su tarnybinių nusižengimų tyrimais. Todėl toks nesutikimas, Tarnybos nuomone, nepagrįstai varžo darbdavio teises, nes iš darbdavio, šiuo atveju – Tarnybos viršininko, yra atimama galimybė užtikrinti darbo drausmę ir operatyviai bei adekvačiai reaguoti į padarytus tarnybinius nusižengimus. Tokiu būdu kenkiama Tarnybos tikslams ir pažeidžiami jos interesai.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. sausio 14 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Profesinių sąjungų įstatymo (toliau – ir Profesinių sąjungų įstatymas) 21 straipsnio 2, 3, 4, 5 ir 6 dalių normos reguliuoja profesinės sąjungos narių, kurie yra išrinkti į renkamuosius profesinės sąjungos organus, darbo ir socialines garantijas. Šios garantijos tokiems nariams yra numatytos tam, kad jie dėl savo darbo renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų diskriminuojami, t. y. kad su jais nebūtų susidorota už jų veiklą šiuose organuose (pavyzdžiui, be pagrindo paskiriant drausmines nuobaudas, atleidžiant iš darbo, perkeliant į kitą, prastesnį darbą ir pan.), taip pat kad darbo šiuose organuose laikotarpiu jiems būtų išsaugotos lygios su kitais darbuotojais teisės. Tačiau Lietuvos teismų praktikoje yra nuosekliai laikomasi principo, kad profesinė sąjunga savo teisėmis privalo naudotis protingai ir negali be pakankamo pagrindo riboti darbdavio teisių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 6 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A14-355/2007, nurodė, kad Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje ir tarnybos teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų atitinkamose normose įtvirtintas papildomas profesinės sąjungos renkamo organo nario teisių skiriant tarnybines nuobaudas apsaugos mechanizmas turi būti suprantamas tik kaip garantija profesinės sąjungos nariams išvengti diskriminavimo galimybės dėl jų veiklos profesinėje sąjungoje. Šių įstatymo aiškinimo nuostatų kontekste yra apibrėžiamos ir profesinės sąjungos diskrecijos teisės duoti ar ne sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ribos: profesinė sąjunga šią teisę turi naudoti tik kaip priemonę apginti savo narius nuo diskriminacijos narystės profesinėje sąjungoje pagrindu, nesant įrodymų, jog tarnybinę nuobaudą ketinama skirti dėl asmens veiklos profesinėje sąjungoje, profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą yra neteisėtas, kadangi nepagrįstai suvaržytų viešojo administravimo subjektų teisę vykdyti įstatymais priskirtas funkcijas, galimybę reaguoti į pavaldžių tarnautojų darbinės veiklos trūkumus, padarytus pažeidimus.

Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju ir pats D. S. ir Profesinė sąjunga sutinka su tuo, kad D. S. pažeidė teisės normas, t. y. dirbo kitą darbą neturėdamas tam leidimo. Kaip jau buvo minėta ankščiau, įrodymų, pagrindžiančių, kad tarnybinę nuobaudą siūloma paskirta už tai, kad jis yra profesinės sąjungos pirmininkas, nėra. Profesinės sąjungos rašte nurodyti teiginiai, susiję su „aktyvia“ D. S. veikla Profesinėje sąjungoje ir Tarnybos siekį jį bausti dėl šios veiklos, remiasi tik prielaidomis ir subjektyvia Profesinės sąjungos nuomone, todėl tokiais argumentais pagrįstas atsisakymas skirti nuobaudą negali būti laikomas teisėtu. Pareiškėjo vertinimu, Profesinė sąjunga piktnaudžiauja savo teisėmis, o Tarybos nesutikimas skirti tarnybinės nuobaudos D. S. iš esmės pažeidžia Tarnybos teises.

Pareiškėjo vertinimu, Profesinės sąjungos Taryba neturėjo teisės svarstyti klausimo dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą Profesinės sąjungos pirmininkui D. S.. Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – ir Profesinių sąjungų įstatymas) 21 straipsnio 2 dalis numato, kad profesinės sąjungos renkamojo organo nariams, skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Profesinės sąjungos pirmininkas pagal Profesinės sąjungos įstatus yra renkamasis organas, kurį renka Profesinės sąjungos narių susirinkimas. Pagal minėtą nuostatą klausimą dėl sutikimo skirti nuobaudą sprendžia renkamasis profesinės sąjungos organas. Aiškinant šią normą pažodžiui, Profesinės sąjungos pirmininkas turėtų duoti sutikimą dėl nuobaudos paskyrimo sau pačiam, tačiau, remiantis principu nemo esse judex in sua causa potest (niekas negali būti teisėju savo byloje) asmuo neturėtų priimti sprendimų pats dėl savęs. Jeigu renkamuoju organu būtų laikoma ir Profesinės sąjungos Taryba, tai reikia atkreipti dėmesį, kad Profesinės sąjungos įstatuose Tarybai nėra suteikta teisė spręsti dėl sutikimo skirti nuobaudą Profesinės sąjungos pirmininkui. Pareiškėjas darė išvadą, kad sprendimą dėl sutikimo skirti nuobaudą D. S. turėjo spręsti Profesinės sąjungos narių susirinkimas.

Atsakovas Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojų profesinė sąjunga atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas praktiką tokio pobūdžio bylose, nuosekliai laikosi pozicijos, kad profesinės sąjungos renkamasis organas, gavęs vidaus tarnybos įstaigos vadovo, priėmusio sprendimą dėl tarnybinės atsakomybės taikymo, kreipimąsi išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui, kuris yra profesinės sąjungos narys, svarstydamas dėl priimamo sprendimo (sutikimo ar nesutikimo) turi išspręsti jo kompetencijai priskirtą klausimą – patikrinti, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl pareigūno narystės profesinėse sąjungose, dėl veiklos profesinėse sąjungose, ar tarnybinės nuobaudos skyrimo pareigūnui, kuris yra profesinės sąjungos narys, procedūra nebuvo pradėta ir tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl su pareigūno tarnybos funkcijų vykdymu nesusijusių priežasčių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-170/2004 ir kt.).

Pažymėjo, kad tiesioginių įrodymų, jog nuobaudą ketinama skirti dėl aktyvios profesinės sąjungos nario veiklos profesinėje sąjungoje, negali būti, nes niekada joks darbdavys savo pavedime ištirti galimą tarnybinį pažeidimą arba įsakyme skirti tarnybinę nuobaudą nenurodys kaip vieno iš tyrimo ar tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindų darbuotojo veiklos ar konkrečių veiksmų profesinėje sąjungoje, ypač tų, dėl kurių darbdavio sprendimai kompetentingų institucijų buvo pripažinti pažeidžiančiais darbuotojų teises. Toks nuobaudos skyrimo pagrindas būtų neteisėtas ir, aišku, jog darbdavys yra suinteresuotas nuslėpti savo tikruosius tarnybinių pažeidimų tyrimų ar nuobaudų skyrimo motyvus, kai jie yra susiję su darbdaviui nepalankia darbuotojo veikla profesinėje sąjungoje. Tokie motyvai gali būti atskleisti tik netiesiogiai, įvertinant įvairių aplinkybių visumą.

Profesinės sąjungos turimais duomenimis, tarnybinius patikrinimus VVKT viršininkas inicijuoja išimtinai Profesinės sąjungos nariams, nepaisant to, kad analogiškas veikas ar daug grubesnius teisės aktų pažeidimus yra padarę VVKT valstybės tarnautojai, kurie nėra Profesinės sąjungos nariai. Profesinė sąjunga kelis kartus kreipėsi į VVKT, prašydama detalios informacijos apie viršininko G. B. pradėtus tarnybinius patikrinimus, tačiau VVKT, vengdama atsakyti į Profesinės sąjungos užduotus klausimus, pateikė tik darbuotojų, kuriems pradėti tarnybiniai patikrinimai, sąrašą. Todėl 2011 m. rugsėjo 20 d. raštu Profesinė sąjunga kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, kuri, išnagrinėjusi Profesinės sąjungos skundą, įpareigojo VVKT ištirti Profesinės sąjungos prašymus ir priimti dėl jų teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Tarnybos vengimas pateikti Profesinei sąjungai prašomą informaciją, atsakovo vertinimu, rodo siekį nuslėpti VVKT viršininko G. B. šališkumą dėl Profesinės sąjungos narių, jų diskriminaciją bei neigiamą požiūrį į Profesinę sąjungą ir jos vadovą D. S..

Pagal VVKT nurodytus duomenis ir Profesinės sąjungos narių pateiktą informaciją VVKT viršininkas G. B. jo vadovavimo Tarnybai (nuo 2009 m. liepos mėnesio) laikotarpiu pradėjo 16 tarnybinių patikrinimų šiems Profesinės sąjungos nariams: Profesinės sąjungos pirmininkui, IKTS vedėjui D. S. – 4; IKTS vedėjo pavaduotojui A. V. – 1, IKTS vyriausiosioms specialistėms D. L. – 1, D. P. – 2, Ž. K. – 2 (iš viso D. S. vadovaujamo IKTS darbuotojams – 10 tarnybinių patikrinimų), IKTS kuruojančiam viršininko pavaduotojui, Profesinės sąjungos Tarybos nariui R.

J. J. – 4. Tarnybiniai patikrinimai buvo taip pat pradėti Profesinės sąjungos Tarybos nariui S. B., Profesinės sąjungos nariui E. S.. Pabrėžė, kad tik apie 30% VVKT darbuotojų yra Profesinės sąjungos nariai, tačiau iš VVKT rašte pateiktos informacijos matyti, kad tik 1 tarnybinis patikrinimas iš 16 viršininko G. B. pradėtų buvo adresuotas ne Profesinės sąjungos nariui – Personalo skyriaus vedėjui G. T. (jam tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas Profesinės sąjungos iniciatyva dėl kompetentingų institucijų nustatyto viešųjų ir privačių interesų konflikto).

Nurodė, kad iš VVKT tarnybinių patikrinimų statistikos akivaizdu, kad Profesinės sąjungos nariai, o ypač jos pirmininkas D. S. ir jo vadovaujamo IKTS darbuotojai yra diskriminuojami. Tuo VVKT vykdant vidaus administravimą yra pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas lygybės principas, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti teisingumo ir nešališkumo principai, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir kiti principai. VVKT viršininko šališkumas inicijuojant tarnybinius patikrinimus Profesinės sąjungos nariams pažeidžia ir Profesinių sąjungų įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, kuri nustato, kad darbdaviams, jų įgaliotiesiems atstovams draudžiama kištis į profesinių sąjungų vidaus reikalus.

Atsakovo vertinimu, aplinkybę, kad tarnybinių patikrinimų tikslas yra susidoroti su Profesinės sąjungos nariais, patvirtina formalios patikrinimų priežastys, patikrinimų turinys ir faktas, jog paprastai visi jie baigiasi be jokių rezultatų – iki šiol nei karto nebuvo paskirta tarnybinė nuobauda ir paprastai niekas, net patys „įtariamieji“, nesužinodavo apie VVKT viršininko G. B. priimtus sprendimus. Tuo buvo ne mažiau kaip 13 kartų pažeistos Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – ir Nuobaudų skyrimo taisyklės), nuostatos, iš jų 14, 15 punktų nuostatos.

Atsakovas, siekdamas iliustruoti teiginius apie tarnybinių patikrinimų tendencingumą ir siekius susidoroti su D. S., pateikė vieno atvejo iš daugelio tarnybinių patikrinimų pavyzdį: 2011 m. kovo mėnesį pradėti tarnybiniai patikrinimai dėl vėlavimo įvykdyti pavedimą D. S. vadovaujamo IKTS vedėjo pavaduotojui A. V. (2011 m. balandžio 18 d. „Pranešimas apie tarnybinį nusižengimą“; 7 priedas), IKTS vyriausiosioms specialistėms D. P. ir Ž. K. (2011 m. balandžio 18 d. „Prašymai pateikti paaiškinimą“). Pastebėjo, kad pavedimo įvykdymas vėlavo tik 6 darbo dienas. Be to, tarnybiniai patikrinimai buvo pradėti po to, kai IKTS vedėjas D. S. pateikė viršininkui 2011 m. kovo 7 d. raštą ir 2011 m. balandžio 8 d. „Tarnybinį pranešimą“ Nr. R5-355, kuriuose kvestionuojamas pavedimo teisinis ir faktinis pagrindas, bei IKTS darbuotojų A. V., D. P. ir Ž. K. paaiškinimus, kuriuose jie nurodė, kad pavedimo įvykdyti neįmanoma dėl objektyvių aplinkybių. Šių tarnybinių tyrimų tendencingumą rodo faktas, kad kiti VVKT skyriai viršininko pavedimus įvykdyti vėluoja žymiai dažniau, nei IKTS, o vėlavimo trukmė nepalyginamai didesnė. Tai matyti iš Tarnybos raštinės pranešimų apie VVKT vėluojančius pavedimus, atsiųstų tuo laikotarpiu, kai IKTS darbuotojams buvo pradėti tarnybiniai patikrinimai dėl 6 dienų vėlavimo (analogiški pranešimai kiekvieną penktadienį visiems VVKT skyriams siunčiami elektroniniu paštu).

Profesinės sąjungos įsitikinimu, tarnybiniais patikrinimais VVKT viršininkas siekia atkeršyti Profesinei sąjungai dėl tariamai jos inicijuotos 2011 m. vasario 2 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ publikacijos „Vaistų kontrolė virsta superslapta teritorija“. Seimo kontrolierius, susipažinęs su šia publikacija ir Profesinės sąjungos pateikta informacija bei paaiškinimais dėl VVKT pasirašytų konfidencialumo sutarčių, 2011 m. kovo 16 d. pažymoje pripažino, kad VVKT pažeidė darbuotojų teises, ir siūlė įvertinti atsakingų pareigūnų veiksmus, dėl kurių VVKT buvo pasirašyta konfidencialumo sutartis, pažeidžianti teisės aktus bei darbuotojų teises, ir imtis atitinkamų priemonių. 2011 m. vasario 10 d. (po minėtos publikacijos dienraštyje „Lietuvos rytas“) vykusio gamybinio posėdžio metu VVKT viršininkas G.

B. teigė, kad „Pirmiausiai reikia atsikratyti tų baiminančių. Keli niekšeliai – tai dar ne visi mes. Ir kad ir kaip jie stengiasi užvaldyti eilę metų tą įstaigą ir įvesti savo tvarką, bet to greičiausiai nebus. <...>. Nes anksčiau ar vėliau už tokius dalykus atpildas ateis. Neateis šiandien – ateis rytoj. Niekas neužmirštama...“. Profesinės sąjungos nuomone, tokiu būdu VVKT viršininkas G. B. užsiminė apie planuojamus tarnybinius patikrinimus Profesinės sąjungos nariams, Profesinės sąjungos pirmininkui ir VVKT struktūros keitimą, nes po šio viršininko pareiškimo:

1) per 10 mėnesių pradėta apie 10 tarnybinių patikrinimų Profesinės sąjungos pirmininkui D. S., jo vadovaujamame skyriuje dirbantiems 4 Profesinės sąjungos nariams ir Profesinės sąjungos Tarybos nariui R. J. J.;

2) praėjus pusmečiui po publikacijos „Lietuvos rytas“ Profesinei sąjungai pranešta apie reorganizaciją, kurios metu naikinami tik Profesinės sąjungos pirmininko vadovaujamas skyrius ir Profesinės sąjungos Tarybos nario R. J. J. pareigybė. Pažymėjo, kad neteisėtomis pripažintas VVKT konfidencialumo sutartis ir reorganizacijos dokumentus rengė tie patys pareigūnai, todėl ši reorganizacija gali būti dar viena jų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo apraiška bei siekis susidoroti. Prielaidą, kad pareiškėjo vykdomos reorganizacijos tikslas yra susidorojimas su D. S. ir kitais aktyviais Profesinės sąjungos nariais, patvirtina faktas, kad asmenims, geriausiai išmanantiems į kitus skyrius perkeliamas VVKT funkcijas (D. S. vadovaujamo skyriaus darbuotojams), apie reorganizaciją pranešta tik parengus visus jai reikalingų dokumentų projektus.

Pastebėjo, kad darbuotojų teises pažeidusia pripažintą konfidencialumo sutartį rengė ir jos pasirašymą VVKT inicijavo Teisės skyrius, kuriam vadovauja L. L.. Tačiau net po Seimo kontrolieriaus išvados VVKT viršininkas nepradėjo tarnybinio patikrinimo, neskyrė nuobaudų ir nesiėmė kitų priemonių, kad L. L. būtų taikoma atsakomybė už neteisėtos konfidencialumo sutarties rengimą, pasirašymą Tarnyboje ir darbuotojų teisių pažeidimus. Profesinė sąjunga net du kartus kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrą (toliau – ir sveikatos apsaugos ministras) ir VVKT viršininką, prašydama taikyti L. L. ir kitiems atsakingiems asmenims teisinę atsakomybę už teisės aktų ir darbuotojų teisių pažeidimus. Tačiau VVKT viršininkas užuot teisiškai įvertinęs L. L. tarnybinius nusižengimus, ją 2011 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 1A-715 paskyrė atsakinga už VVKT struktūrinius pertvarkymus, kuriais yra naikinamas D. S. vadovaujamas skyrius. L. L. VVKT viršininko 2011 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 1A-771 „Dėl komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti sudarymo“ buvo paskirta ir tarnybinio patikrinimo, kurį atlikus norima D. S. paskirti tarnybinę nuobaudą – pastabą, Komisijos pirmininke. Tik po to, kai D. S., remdamasis Nuobaudų skyrimo taisyklių 9 punktu pareikalavimo nušalinti L. L. nuo tarnybinio nusižengimo tyrimo, pirmininke buvo paskirta A. D.. Tačiau L. L. paskyrimas pirmininke tarnybinio patikrinimo inicijavimo metu taip pat rodo, kad patikrinimo tikslas buvo atkeršyti D. S. už jo, kaip Profesinės sąjungos pirmininko, veiksmus L. L. rengtos konfidencialumo sutarties atžvilgiu (kreipimąsi į Seimo kontrolierių ir kitas atsakingas institucijas, interviu dienraščiui „Lietuvos rytas“, reikalavimą taikyti G. B. ir L. L. tarnybinę atsakomybę už darbuotojų teises pažeidusios sutarties rengimą ir pasirašymą). Iš išdėstytų aplinkybių atsakovui aišku, kad Tarnybos siekis paskirti D. S. pastabą yra diskriminacinio pobūdžio, t. y. kad su Profesinės sąjungos pirmininku D. S. siekiama susidoroti už jo veiklą Profesinėje sąjungoje, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai nedavė sutikimo paskirti D. S. tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Nurodė, kad Nuobaudų skyrimo taisyklių 4 punktas nustato, kad valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo, gavęs oficialią informaciją, kad valstybės tarnautojas įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas po šios informacijos gavimo įpareigoja už įstaigos, kurioje šis valstybės tarnautojas eina pareigas, personalo tvarkymą atsakingą asmenį ar įstaigos struktūrinio padalinio, atsakingo už personalo tvarkymą, vadovą pradėti tirti tarnybinį nusižengimą. Apie D. S. darbą MRU nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. VVKT seniai žinojo: 1) dirbti MRU D. S. buvo leista VVKT viršininko 2008 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 8P-131, kuris buvo priimtas D. S. Tarnybos viršininkui pateikus prašymą leisti dirbti antrą darbą; 2) 2010 m. rugpjūčio 31 d. VVKT išdavė raštą Nr. 2R-1.22-872, adresuotą MRU, „Dėl D. S. darbo laiko“; 3) D. S. apie savo darbą MRU deklaravo viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje, kuri yra viešai paskelbta, o pareigą darbdaviui su ja susipažinti nustato Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas) 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuris nurodo, kad tai, kaip asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, vykdo šio įstatymo nuostatas, kontroliuoja atitinkamų valstybės ar savivaldybių institucijų vadovai ar jų įgalioti atstovai. Minėtas 3 dienų terminas, per kurį po paaiškėjimo apie galimą tarnybinį pažeidimą turi būti pradėtas tarnybinis tyrimas, garantuoja, kad tarnybiniai patikrinimai būtų pradedami už konkretų pažeidimą jam paaiškėjus, o ne tada, kai darbdavys „supyksta“ ant darbuotojo ir nutaria su juo susidoroti dėl priežasčių, kurios iš tiesų nesusijusios su darbuotojo tarnybine veikla, kaip formalų tyrimo pagrindą nurodydamas seniai jam žinomą galimai padarytą tarnybinį pažeidimą. Todėl tai, kad Tarnyba, žinodama apie D. S. darbą MRU, tik po minėtos publikacijos dienraštyje „Lietuvos Rytas“ ir Seimo kontrolieriaus sprendimo nutarė pradėti tarnybinį patikrinimą, rodo, jog tikrieji tarnybinio patikrinimo ir nuobaudos skyrimo motyvai yra siekis atkeršyti ir susidoroti su Profesinės sąjungos pirmininku.

Pažymėjo, kad pažeidimas, kurio padarymu yra įtariamas D. S., yra tik formalus, nes MRU D. S. dirbo laisvu nuo darbo valstybės tarnyboje metu, viešųjų ir privačių interesų konflikto tai nesukėlė, o Tarnyba visą laiką turėjo duomenis apie visas D. S. darbovietes. Diskriminacinį šio tarnybinio patikrinimo ir siekio paskirti nuobaudą pobūdį patvirtina faktas, kad VVKT viršininkas G. B. neinicijavo nei vieno tarnybinio patikrinimo analogišku pagrindu, nors daugelis VVKT darbuotojų dirba keliose darbovietėse. Profesinei sąjungai yra žinoma, kai kurie iš jų neturi leidimų dirbti antrą darbą, tačiau jiems dėl to tarnybiniai patikrinimai nebuvo pradėti, o susitvarkyti dokumentus buvo patarta žodžiu. Be to, valstybės tarnautojas prašymą jį į pareigas priimančiam asmeniui pateikia, kai jis ketina įsidarbinti įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje. Minimo Taisyklių punkto pažeidimas negali būti laikomas tęstiniu, nes jame aiškiai suformuluota, kada turi būti pateiktas prašymas (ketinant įsidarbinti), o teisės akte įtvirtintų sąvokų išplėstinis aiškinimas (kad ta pati norma buvo nuolat pažeidinėjama ir įsidarbinus), atsakovo vertinimu, yra tendencingas, nes teisės aktai nenumato pareigos pateikti prašymo jau dirbant kitoje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje. Toks prašymas būtų ir nelogiškas, kai asmuo faktiškai jau dirba kitoje darbovietėje, ir prilygtų tiesiog informacijos apie įsidarbinimą pateikimui, o ne prašymui duoti leidimą įsidarbinti. Todėl prašymo leisti D. S. dirbti MRU pateikimo terminas pasibaigė 2010 m. rugsėjo 1 d. jam paskutinį kartą įsidarbinus MRU. Vadinasi, nuo galimo tarnybinio pažeidimo padarymo praėjo daugiau nei 6 mėnesiai, todėl nuobauda negalėtų būti skiriama pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį. Atsakovo manymu, bandymas paskirti nuobaudą net praleidus senaties terminus patvirtina piktybišką VVKT viršininko G. B. siekį susidoroti su atsakovo pirmininku D. S. ir atkeršyti už jo veiklą Profesinėje sąjungoje.

Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 44 išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 134 straipsnyje nustatyta garantija darbuotojams – draudimas atleisti iš darbo pagal Darbo kodekso 129 straipsnį be išankstinio atitinkamo organo sutikimo taikoma:

a) darbuotojams, išrinktiems į darbuotojų atstovaujamuosius organus (Darbo kodekso 19 straipsnis); garantija taikoma tuo laikotarpiu, kuriam jie išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (Darbo kodekso 134 straipsnio 1 dalis);

b) kitiems darbuotojams, kuriems Darbo kodekso 134 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos taikymas numatytas kolektyvinėje sutartyje (Darbo kodekso 134 straipsnio 4 dalis);

c) darbuotojams Įstatymų ar kolektyvinės sutarties numatymais atvejais ir tvarka. Darbo kodekso 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija darbuotojų atstovams taikoma tik tiems darbuotojams, kurie išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius-renkamuosius organus. Šiais organais pagal Darbo kodekso 19 straipsnį gali būti:

a) darbovietėje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamieji-renkamieji organai;

b) atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinės sąjungos, kuriai darbovietės darbuotojų kolektyvo susirinkimas perdavė darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkciją, atstovaujamieji-renkamieji organai;

c) darbovietės darbo taryba. Kurie profesinės sąjungos organai yra atstovaujamieji-renkamieji, nustatoma pagal tos profesinės sąjungos įstatus (statutą) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.47 straipsnio 1 dalis, Profesinių sąjungų įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Darbuotojų atstovaujamieji organai – tai organai, turintys Darbo kodekso 22 straipsnyje nustatytas teises. Pagal atsakovo įstatus (31 punktas) atsakovo narių susirinkimui nėra pavestos nei vienos iš Darbo kodekso 22 straipsnyje numatytų funkcijų, tuo tarpu atsakovo Taryba pagal Įstatų 42.5 punktą – apibendrina narių reikalavimus, pasiūlymus, pageidavimus ir teikia darbdaviui ar kitoms institucijoms (atitinka Darbo kodekso 22 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus), pagal 42.6 punktą – priima sprendimą dėl sutikimo skirti drausminę nuobaudą atsakovo nariui (atitinka Darbo kodekso 22 straipsnio 1 dalies 6 punktą), pagal 42.13 punktą – atlieka kitas funkcijas, siekdama atsakovo tikslų (visos kitos Darbo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje numatytos funkcijos).

Pažymėjo, kad atsakovo tikslai suformuluoti atsakovo įstatų 11 ir 12 punktuose yra šie: atstovauti ir ginti atsakovo narių profesines, darbo, ekonomines, socialines teises ir teisėtus interesus individualiuose ir kolektyviniuose darbo santykiuose; atstovauti ir ginti atsakovo narių teisėtus interesus valstybinėse įstaigose, institucijose, organizacijose, kitose įstaigose, institucijose, organizacijose. Atsakovas, vadovaudamasis tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, tiek ir Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsniu, teigė, kad būtent Taryba, o ne suvažiavimas turėjo spręsti dėl nuobaudos Profesinės sąjungos pirmininkui skyrimo, sprendimas dėl nesutikimo su pastabos D.

S. skyrimu yra priimtas tinkamo Profesinės sąjungos organo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos skundo netenkino.

Teismas nustatė, kad Tarnybos viršininkas 2008 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 8P-131 D. S. išdavė leidimą dirbti Institute vyresniuoju mokslo darbuotoju ir MRU profesoriumi. Leidimo galiojimo laikas – 1 metai. Tarnyba 2008 m. birželio 28 d. raštu Nr. 2R-1.50-131, 2009 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. 2R-1.22-969, 2010 m. rugpjūčio 31 D. raštu Nr. 2R-1.22-872, 2011 m. liepos 5 d. raštu Nr. 2R-1.22-705 pranešė MRU, kad D. S. dirba Tarnybos IKTS vedėju, taip pat informavo apie jo darbo laiką tarnyboje. Tarnyba 2009 m. kovo 9 d. raštu Nr. 2R-1.50-97, 2010 m. sausio 12 d. raštu Nr. 2R-1.50-2 pranešė Institutui, kad D.

S. dirba Tarnybos IKTS vedėju, informavo apie jo darbo laiką Tarnyboje. D. S. Profesinės sąjungos vardu 2011 m. vasario 18 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją (toliau – ir Sveikatos apsaugos ministerija), nurodydamas, kad Tarnyboje buvo pasirašytos konfidencialumo sutartys, kurių kai kurios nuostatos yra neteisėtos. Be to, Tarnyboje du kartus organizuotas konkursas į Tarnybos viršininko pareigybę buvo pripažintas neskaidriu, nes pareigybės reikalavimai buvo nustatyti konkrečiam asmeniui. Po to, kai Profesinė sąjunga kelis kartus iškėlė šiuos klausimus, G.

B. netiesiogiai ėmė grasinti susidorojimu su kai kuriais Tarnybos darbuotojais, kurie yra Profesinės sąjungos nariai. D. S. paprašė Sveikatos apsaugos ministerijos imtis priemonių, kad už jo nurodytus pažeidimus atsakingiems asmenims būtų taikoma teisės aktų nustatyta atsakomybė; užtikrinti, kad naujo konkurso į Tarnybos viršininko pareigas metu būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų ir protingumo principo. Imtis visų reikiamų priemonių, kad kitas konkursas į Tarnybos viršininko pareigas vyktų sąžiningai. Profesinė sąjunga 2011 m. rugpjūčio 8 d. padavė skundą Sveikatos apsaugos ministerijai, kurį pasirašė Profesinės sąjungos pirmininkas D.

S. ir kuriuo prašoma netvirtinti naujos Tarnybos struktūros pakeitimų; įpareigoti Tarnybos viršininką toliau tęsti konsultacijas su Profesine sąjunga; įpareigoti Tarnybos viršininką įvertinti drausmine tvarka G. T. ir L. L. tarnybinius nusižengimus bei Tarnybos viršininko tarnybinius nusižengimus. Skunde teigiama, kad Seimo kontrolierius pripažino, kad Tarnyba pažeidė darbuotojų teises, jiems pasirašant konfidencialumo sutartis, kurias parengė Teisės skyriui vadovaujanti L. L.. Seimo kontrolierius siūlė įvertinti atsakingų pareigūnų veiksmus.

Valstybės tarnybos departamentas nustatė, kad G. T., eidamas Personalo skyriaus vedėjo pareigas ir atlikdamas veiksmus, susijusius su jo paties dalyvavimu konkurse Personalo skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigoms užimti, galėjo pažeisti Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 dalį. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nustatė, kad G. T. pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Tačiau Tarnybos viršininkas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų G. T. ir L. L. neteisėtiems veiksmams įvertinti, priešingai, skyrė juos atsakingais už ginčytinus struktūrinius pertvarkymus.

Dienraštyje „Lietuvos rytas“ 2011 m. vasario 2 d. Nr. 27(6089) buvo išspausdintas straipsnis „Vaistų kontrolė virsta superslapta teritorija“ apie tai, kad visi Tarnybos darbuotojai – ir valstybės tarnautojai, ir dirbantys pagal darbo sutartis – turėjo pasirašyti konfidencialumo sutartis neatskleisti jokios informacijos neribotą laiką. Sutartyse numatyta, kad kiekvienas, atskleidęs tokią informaciją, privalėtų sumokėti 5 000 Lt baudą. Straipsnyje nurodyta, kad Tarnybos teisininkai dėl konfidencialumo sutarčių persistengė – valstybės tarnautojams taikomas Valstybės tarnybos įstatymas, su jais tokios sutartys neturėtų būti sudaromos, o darbuotojams galioja Darbo kodekso reikalavimai. Tarnyboje per 2009-201l metus pradėta 14 tarnybinių patikrinimų.

Institutas 2011 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. R3-995 pranešė Tarnybai, kad D. S. nuo 2002 m. lapkričio 20 d. iki konkurso 0,5 etato dirbo vyresniuoju mokslo darbuotoju Lietuvos onkologijos centro Vėžio mokslinių tyrimų klinikoje. Atsižvelgęs į šį Instituto raštą, Tarnybos viršininkas 2011 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 1A-771 sudarė Komisiją D. S. galimai padarytam tarnybiniam nusižengimui tirti. Tarnyboje 2011 m. rugpjūčio 16 d. buvo gauta MRU 2011 m. rugpjūčio 12 d. pažyma, kurioje pažymėta, kad D. S. nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d.

ėjo MRU Teisės fakulteto Bioteisės katedros profesoriaus 0,25 etato pareigas. Atsižvelgęs į šią MRU pažymą, Tarnybos viršininkas 2011 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 1A-828 pavedė Komisijai ištirti D. S. galimai padarytą tarnybinį nusižengimą dėl darbo MRU. D. S. 2011 m. rugpjūčio 18 d. Tarnybos viršininkui pateikė prašymą leisti jam dirbti MRU Bioteisės katedroje profesoriumi 0,25 etato krūviu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. laisvu nuo darbo Tarnyboje laiku. Komisija 2011 m. rugsėjo 1 d. surašė pranešimą apie tarnybinį nusižengimą Nr. 5-07, kuriuo informavo D.

S. apie tai, kad jis yra įtariamas padaręs tarnybinius nusižengimus ir dėl jo pradėtas tarnybinių nusižengimų tyrimas. Pranešimu D. S. buvo informuotas, kad atsižvelgiant į Instituto raštą Nr. R3-995 jis nuo 2002 m. lapkričio 20 d. iki 2011 m. vasario 10 d. Institute užėmė įvairias pareigas, dirbo skirtingu laiku, kuris galėjo sutapti su darbu Tarnyboje, nes visą šį laiką D. S. taip pat dirbo ir Tarnyboje. Taip pat, kad dėl leidimo leisti dirbti kitą darbą į Tarnybą nesikreipė ir leidimo dirbti Institute Tarnyba nebuvo išdavusi.

D. S., dirbdamas Institute nuo 2002 m. lapkričio 20 d. iki 2006 m. sausio 11 d., galėjo pažeisti Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 3 dalį. D. S. veiksmai nuo 2003 m. liepos 23 d. galėjo pažeisti Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Komisija pareiškė, kad IKTS vedėjo veiksmai nuo 2006 m. sausio 12 d. galėjo pažeisti Valstybės tarnybos įstatymo 16(1) straipsnio 1 ir 2 dalis bei Taisyklių 2.1 punktą. Komisijos nuomone, galimai buvo pažeista Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatyta pareiga nedalyvauti su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderintoje veikloje, nenaudoti valstybės tarnautojo darbo laiko kitiems tikslams, išskyrus kitą darbą, turint valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens leidimą dirbti kitą darbą.

Taip pat Komisija informavo D. S., kad jis galėjo pažeisti Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 4 ir 5 dalis, kurios nustatė valstybės tarnautojų, dirbančių ne visą darbo dieną, darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką. Be to, kai D. S. dirbo Institute, tarnyba yra išdavusi ne vieną leidimą Institutui atlikti klinikinius vaistinių preparatų tyrimus. Pareigos, kurias jis užėmė ir užima Tarnyboje, yra susiję su leidimų atlikti ikiklinikinius ir klinikinius vaistinių preparatų tyrimus, išdavimu. Tokie D. S. veiksmai galėjo pažeisti Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalis.

Komisija D. S. informavo, kad MRU 2011 m. rugpjūčio 12 d. raštu informavo Tarnybą, jog nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. jis ėjo MRU Teisės fakulteto Bioteisės katedros profesoriaus pareigas, dirbo 0,25 etato darbo krūviu. Taip pat, jog MRU rašte nurodyta, kad D. S. dirbo 6 darbo dienas per savaitę ne daugiau kaip 1 val. 30 min. per darbo dieną pagal Fakultetų dekanų patvirtintą paskaitų, seminarų, konsultacijų ir individualų pedagoginio darbo krūvio planą. Komisija nurodė, kad iš pateiktos informacijos nėra aišku, kokiu laiku 2010-2011 metais D. S. dirbo MRU ir kaip suderino darbo laiką Tarnyboje ir MRU. Komisija pabrėžė, kad tokie D. S. veiksmai galėjo pažeisti Valstybės tarnybos įstatymo 16(1) straipsnio 1 ir 2 dalis, 24 straipsnio 4 ir 5 dalis bei Taisyklių 2.1 punktą. Komisija D. S. paprašė pateikti paaiškinimą dėl nurodytų galimai padarytų tarnybinių nusižengimų iki 2011 m. rugsėjo 8 d. D. S. 2011 m. rugsėjo 8 d. pateikė paaiškinimą. Komisija 2011 m. spalio 18 d. surašė išvadą Nr. 13P-3, nustatė, kad D. S. dirbo Institute nuo 2002 m. lapkričio 20 d. iki 2011 m. vasario 10 d., Institute užėmė įvairias pareigas, dirbo skirtingu laiku, o nustatyti tiksliai, kokiomis darbo valandomis D. S. dirbo Institute 2002, 2003 bei 2008 metais, neįmanoma.

Komisija konstatavo, kad D. S., dirbdamas Institute, Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių, 15 straipsnio 1 dalies 5 ir 11 punktų nuostatų nepažeidė. 2006 m. liepos 7 d. įsigaliojusio Valstybės tarnybos įstatymo 16(1) straipsnio nuostatos bei 2006 m. liepos 24 d. priimtos Taisyklės D. S. dėl darbo Institute gali būti taikomos tik nuo 2008 m. gruodžio 20 d. Komisija konstatavo, kad D. S., dirbdamas Institute nuo 2008 m. gruodžio 20 d. iki 2011 m. vasario 10 d. be į pareigas priimančio asmens leidimo dirbti kitą darbą, pažeidė tuo metu galiojusių Valstybės tarnybos įstatymo 16(1) straipsnio bei Taisyklių 2.1 punkto nuostatas.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, už minėtus teisės aktų pažeidimus tarnybinė nuobauda D. S. negali būti skiriama, nes yra suėjęs 6 mėnesių terminas nuo nusižengimo padarymo dienos, t. y. 2011 m. vasario 10 d. Remiantis Instituto statuto 10.2 punktu, IKTS nuostatų 1 punktu, Institutas atlieka tyrimus, kuriems atlikti leidimus išduoda Tarnyba. D. S., eidamas pareigas Tarnyboje ir tuo pat metu dirbdamas Institute, t. y. dirbdamas ir kontroliuojamoje ir kontroliuojančioje institucijoje, galėjo patekti į interesų konflikto situaciją.

Tačiau, Komisijos nuomone, D. S., dirbdamas Institute ir atlikdamas pareiginiuose nuostatuose jam nustatytas tiesiogines funkcijas, nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatų. Komisijos nuomone, nors D. S. turėjo prašyti leidimo dirbti prieš ketindamas įsidarbinti MRU, t. y. iki 2010 m. rugsėjo 1 d., pareiga prašyti leidimo dirbti MRU neišnyko tol, kol D. S. dirbo MRU, t. y. nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. Visą laiką, kol D. S. dirbo MRU neturėdamas tam leidimo, buvo pažeidžiamos Valstybės tarnybos įstatymo 16(1) straipsnio, Taisyklių 2.1 punkto nuostatos, t. y. buvo daromas tęstinis nusižengimas.

Paskutinė nusižengimo diena – 2011 m. birželio 30 d., D. S. atleidimo iš MRU diena, nuo kurios skaičiuojamas Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatytas 6 mėnesių terminas nuobaudai skirti, yra nepraleistas. Komisija dėl darbo Institute pasiūlė pripažinti, kad D. S. dirbdamas Institute nuo 2008 m. gruodžio 20 d. iki 2011 m. vasario 10 d., pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 16(1) straipsnio, Taisyklių 2.1 punkto nuostatas ir pasiūlė neskirti už šį pažeidimą tarnybinės nuobaudos, nes yra suėjęs 6 mėnesių naikinamasis terminas.

Komisija dėl darbo MRU pasiūlė pripažinti, kad D. S., dirbdamas MRU nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 16(1) straipsnio, Taisyklių 2.1 punkto nuostatas, pasiūlė D. S. skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą. 2011 m. spalio 19 d. rezoliucija ant Išvados Personalo skyriui buvo pavesta skirti pastabą, atlikti teisės aktų numatytus veiksmus. Tarnyba 2011 m. spalio 21 d. raštu Nr. 2R-1.22-1144 „Dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą“ kreipėsi į Profesinę sąjungą, prašydama sutikimo skirti Profesinės sąjungos pirmininkui tarnybinę nuobaudą – pastabą ir 2011 m. spalio 28 d. gavo Profesinės sąjungos 2011 m. spalio 24 d. raštą „Dėl nesutikimo skirti tarnybinę nuobaudą“, kuriame nurodyta, kad Profesinė sąjunga nesutinka, kad būtų skirta D.

S. tarnybinė nuobauda.

Teismas nurodė, kad valstybės tarnautojų socialines garantijas reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, o jo 5 straipsniu nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Valstybės tarnybos įstatymas profesinių sąjungų renkamųjų organų narių socialinių garantijų nereglamentuoja, tad šiuo atveju taikytini kiti teisės aktai, inter alia Darbo kodekso 240 straipsnio 2 dalis, kuria nustatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prieš skiriant drausminę nuobaudą reikia gauti išankstinį atitinkamo organo sutikimą.

Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nario <...> negavęs tos profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo išankstinio sutikimo. Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems darbuotojams skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas.

Kokios yra profesinių sąjungų renkamųjų organų teisių apimtys, nagrinėjant darbdavių prašymus duoti sutikimus inter alia skirti tarnybines nuobaudas, yra nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiškose bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. balandžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A3-170/2004 išaiškino, kad profesinės sąjungos renkamasis organas, spręsdamas, ar duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui – profesinės sąjungos nariui, privalo įvertinti tokios nuobaudos skyrimo pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama pareigūnui dėl jo narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose, nevertindamas pareigūnui inkriminuojamos veikos pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų.

Teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, kurioje yra ginčijamas profesinės sąjungos renkamojo organo nesutikimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, privalo patikrinti, ar nesutikimas yra grindžiamas dėl pareigūno narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose, ar dėl kitų priežasčių. Teismas privalo nustatyti, ar profesinės sąjungos renkamojo organo nesutikimas nepažeidžia vidaus reikalų įstaigos interesų, ar nekliudo vidaus reikalų įstaigai vykdyti įstatymais jai priskirtų užduočių bei vidaus administravimo funkcijų, ar nekenkia vidaus tarnybos interesams.

Spręsdamas šį ginčą teismas neturi nagrinėti būsimos nuobaudos pagrįstumo klausimų, nesusijusių su pareigūno naryste profesinėje sąjungoje. Šioje administracinėje byloje atsakovas – Profesinė sąjunga bei trečiasis suinteresuotas asmuo – Tarnybos valstybės tarnautojas D. S., kuris yra Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas, kaip tik ir motyvuoja, kad nuobauda būtų paskirta dėl D. S. veiklos profesinėje sąjungoje.

Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes bei surinktus įrodymus, konstatavo, kad aplinkybių, leidžiančių daryti pagrįstas prielaidas, jog nuobauda būtų paskirta dėl D. S. veiklos profesinėje sąjungoje, yra daugiau, nei aplinkybių, leidžiančių daryti prielaidas, kad taip nėra. Aplinkybės, leidžiančios daryti pagrįstas prielaidas, jog nuobauda būtų paskirta dėl D. S. veiklos profesinėje sąjungoje, teismo vertinimu, yra šios: 1) į bylą nėra pateikta įrodymų, jog D. S. tarnybinėmis nuobaudomis būtų buvęs baustas iki 2011 metų;

2) iš 14 tarnybinių patikrinimų, inicijuotų 2009-2011 metais, tik 3 tarnybiniai patikrinimai inicijuoti ne Profesinės sąjungos nariams; inicijuotų tarnybinių patikrinimų statistikoje „pirmauja“ IKT skyrius, kurio visi darbuotojai buvo Profesinės sąjungos nariai;

3) tarnybinių patikrinimų profesinės sąjungos nariams gausos pradžia (2011 metų pradžia) sutampa su D. S., kaip Tarnybos profesinės sąjungos pirmininko, skundais sveikatos apsaugos ministrui bei publikacija dienraštyje „Lietuvos rytas“. Teismo vertinimu, pasitvirtino atsakovo teiginys, jog šie tarnybiniai patikrinimai „pasibaigia niekuo“, nes pagal paties pareiškėjo pateiktą medžiagą tik Personalo skyriaus vedėjo pavaduotojui G. T. buvo paskirta pastaba; be to, teismas atkreipė dėmesį, jog šis tarnybinis patikrinimas inicijuotas Valstybės tarnybos departamento iniciatyva;

3) Tarnybos viršininkas 2008 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 8P-131 D. S. buvo išdavęs metams leidimą dirbti Institute vyresniuoju mokslo darbuotoju ir MRU profesoriumi, tad Tarnybos susirašinėjimas su MRU ir Institutu (2008 m. birželio 28 d. raštas Nr. 2R-1.50-131, 2009 m. rugpjūčio 25 d. raštas Nr. 2R-1.22-969, 2010 m. rugpjūčio 31 d. raštas Nr. 2R-1.22-872, 2011 m. liepos 5 d. raštas Nr. 2R-1.22-705, 2009 m. kovo 9 d. raštas Nr. 2R-1.50-97, 2010 m. sausio 12 d. raštas Nr. 2R-1.50-2) reiškia, jog Tarnybos vadovams buvo žinoma arba, elgiantis rūpestingai, pasiteiravus papildomai, galėjo tapti žinoma, jog D. S., pasibaigus 2008 m. sausio 17 d. išduoto leidimo galiojimui, ir toliau dirba MRU ir Institute. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad domėtis tuo pradėta tuo pačiu laikotarpiu – tik 2011 m. viduryje;

4) dėl tarnyboje įvykdytos reorganizacijos panaikintas tik vienas – Tarnybos IKT skyrius, vadovaujamas D. S., ir kurio visi darbuotojai buvo Profesinės sąjungos nariai; panaikinta Tarnybos vadovo pavaduotojo, kuris buvo Profesinės sąjungos narys, pareigybė. Teismas, įvertinęs norimos skirti D. S. nuobaudos pagrįstumą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodytais aspektais, konstatavo, jog tarnybinė nuobauda D. S. skiriama dėl jo atstovavimo Profesinės sąjungos nariams bei dėl jo veiklos Profesinėje sąjungoje, todėl prašymas negali būti tenkinamas. Padaręs tokią išvadą, teismas nenagrinėjo kitų tarnybinės nuobaudos galimo neteisėtumo motyvų.

III. Pareiškėjas Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo:

1. Teismas nustatė, kad „<...> Tarnyboje du kartus buvo organizuotas konkursas į Tarnybos viršininko pareigybę buvo pripažintas neskaidriu, nes pareigybės reikalavimai buvo nustatyti konkrečiam asmeniui. Po to, kai Profesinė sąjunga kelis kartus iškėlė šiuos klausimus, G. B. netiesiogiai ėmė grasinti susidorojimu su kai kuriais Tarnybos darbuotojais, kurie yra Profesinės sąjungos nariai.“ Pažymi, kad byloje nėra įrodymų, kad konkursas Tarnybos viršininko pareigoms užimti buvo pripažintas neskaidriu dėl to, kad pareigybės reikalavimai buvo nustatyti konkrečiam asmeniui, todėl nėra aišku, kuo remdamasis Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė šią faktinę bylos aplinkybę.

Vien aplinkybė, kad Sveikatos apsaugos ministerija konkurso organizavimą buvo sustabdžiusi, neleidžia daryti išvados apie konkurso neskaidrumą ar pareigybės reikalavimų pritaikymą konkrečiam asmeniui. Nėra aišku, kokiais įrodymais remdamasis pirmosios instancijos teismas nustatė Tarnybos viršininko G. B. grasinimų kai kuriems Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos nariams faktą. Teismas, nustatydamas grasinimų faktą, rėmėsi vien Profesinės sąjungos teiginiu bei tuo, kad teismo posėdžio metu šį teiginį patvirtino Profesinės sąjungos pirmininkas D.

S.. Byloje nėra nei gamybinio pasitarimo garso įrašo, nei jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad Tarnybos viršininkas taip teigė ir kad šį teiginį galima laikyti grasinimu kai kuriems Profesinės sąjungos nariams. Tarnyboje vykstančių gamybinių posėdžių metu yra rašomas protokolas ir daromas garso įrašas. Tarnybos turimas 2011 m. vasario 2 d. vykusio gamybinio posėdžio garso įrašas patvirtina, kad kaip Tarnybos viršininko grasinimas pateikiamas teiginys Profesinės sąjungos yra cituojamas netiksliai, taip pat jis yra išimtas iš konteksto, be kurio nėra įmanoma suprasti šio teiginio prasmės, o dalies žodžių garso įraše nėra.

Nėra aišku, kuo remdamasi Profesinė sąjunga Tarnybos viršininko G. B. žodžius sieja su 2011 m. vasario 2 d. publikacija dienraštyje „Lietuvos rytas“ apie Tarnyboje sudaromas konfidencialumo sutartis. Gamybinio posėdžio įrašas patvirtina, kad jo metu nebuvo kalbama nei apie pačią publikaciją, nei apie jos turinį. Tarnybos viršininkas teigė, kad, paprašytas kai kurių darbuotojų, nori aptarti situaciją dėl nuotraukos, pasirodžiusios kartu su minėta publikacija, vagystės. Nuotrauka, kuri buvo paskelbta kartu su publikacija, buvo padaryta vieno iš Tarnybos darbuotojų vakarėlio metu ir buvo saugoma tik Tarnybos darbuotojams prieinamame kompiuterių tinklo serveryje.

Tai reiškia, kad vieną iš vakarėlio nuotraukų žurnalistams galėjo atiduoti tik vienas ar keli iš Tarnybos darbuotojų. Kadangi tai buvo padaryta be nuotraukas dariusio asmens sutikimo ir be nuotraukoje esančių asmenų sutikimo, Tarnybos viršininkas nuotraukos paėmimą iš Tarnybos kompiuterių tinklo serverio pavadino „vagyste“. Reaguodamas į vieno iš Tarnybos darbuotojų pasisakymą dėl nuotraukos, Tarnybos viršininkas G. B. pasakė: „Pirmiausiai reikia atsikratyti tų baimių. Keli niekšeliai – tai dar ne visi mes. Ir kad ir kaip jie stengiasi užvaldyti eilę metų tą įstaigą ir įvesti savo tvarką, bet to greičiausiai nebus.“ Nėra jokio pagrindo manyti, kad šie žodžiai buvo skirti kai kuriems Profesinės sąjungos nariams, kaip teigia Profesinė sąjunga, nes „niekšeliais“ buvo pavadinti tie asmenys, kurie nuotrauką atidavė žurnalistams.

Gamybinio posėdžio metu Tarnybos Informacinių technologijų skyriaus darbuotojas paaiškino, kad praktiškai nėra jokios galimybės išsiaiškinti, kas paėmė nuotrauką iš Tarnybos kompiuterių tinklo serverio. Tarnybos viršininkas, atsižvelgdamas į šią informaciją, pasakė, kad Tarnyba nėra operatyvinę veiklą vykdanti įstaiga, todėl neturi galimybių ir neketina aiškintis, kokiu būdu nuotrauka iš tik Tarnybos darbuotojams prieinamo serverio buvo paimta ir perduota žurnalistams. Taigi priešingai, nei teigia Profesinė sąjunga ir konstatavo pirmosios instancijos teismas, visiškai neaišku, kuo remiantis galima daryti išvadą, kad Tarnybos viršininkas grasino ir kad grasinimai buvo skirti Profesinės sąjungos nariams.

2. Teismas nustatė aplinkybes apie Profesinės sąjungos 2011 m. rugpjūčio 8 d. paduotą skundą Sveikatos apsaugos ministerijai remdamasis Profesinės sąjungos teiginiais, kurie nėra pagrįsti įrodymais, tačiau ne objektyvia byloje esančia informacija ar ta informacija, kurią buvo galima nustatyti išreikalavus atitinkamus dokumentus bei informaciją iš institucijų. Pirma, Seimo kontrolieriaus rekomendacija įvertinti „Tarnybos viršininko G. B. ir kitų atsakingų pareigūnų veiksmus, dėl kurių Tarnyboje buvo pasirašyta konfidencialumo sutartis <...>“ buvo skirta sveikatos apsaugos ministrui R.

Š.. Pirmosios instancijos teismas šios informacijos tarp nustatytų faktinių aplinkybių neminėjo. Taip pat teismas neminėjo ir to, kad sveikatos apsaugos ministras, susipažinęs su 2011 m. kovo 16 d. pažymoje pateiktais siūlymais, įvertino Tarnybos viršininko veiksmus ir pateikė atitinkamas rekomendacijas dėl konfidencialumo sutarčių. Apie Seimo kontrolieriaus siūlymų nagrinėjimo rezultatus buvo informuotas Seimo kontrolierius, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos seimo kontrolierių įstatymo 20 straipsnio 3 dalis. Antra, Seimo kontrolieriaus išvadoje nėra nurodyti kiti, be Tarnybos viršininko, „atsakingi pareigūnai, dėl kurių buvo pasirašyta konfidencialumo sutartis“.

Teismas rėmėsi Profesinės sąjungos teiginiais, kad konfidencialumo sutartis parengė Tarnybos Teisės skyriaus vedėja L. L., tačiau vienas iš sutarties rengėjų buvo Profesinės sąjungos Tarybos narys R. J. J., kuris konfidencialumo sutartį rengė, ją vizavo ir neturėjo pastabų. Vadinasi, Profesinė sąjunga, 2011 m. rugpjūčio 8 d. skunde Sveikatos apsaugos ministerijai, prašydama įvertinti drausmine tvarka L. L., turėjo prašyti įvertinti ir savo nario R. J. J. veiksmus. Teismas neprašė Sveikatos apsaugos ministerijos pateikti atsakymą į Profesinės sąjungos skundą, neprašė Tarnybos paaiškinti ar pateikti reikalingus dokumentus, susijusius su konfidencialumo sutarčių rengimu.

Tarnyba pažymi, kad savo skunde teismui šios informacijos ji nepateikė, nes nemanė, kad ji yra svarbi ar susijusi su Profesinės sąjungos atsisakymu pritarti tarnybinės nuobaudos skyrimui. Teismo posėdžių metu ši informacija taip pat nebuvo aptariama, todėl Tarnyba neturėjo galimybių paaiškinti ar paneigti Profesinės sąjungos teiginių, kuriuos teismas įvardijo kaip nustatytas faktines bylos aplinkybes ir kuriomis remdamasis vėliau priėmė sprendimą. Trečia, pagal Lietuvos Respublikos seimo kontrolierių įstatymą Seimo kontrolieriai teikia siūlymus (rekomendacijas) ir jų sprendimai nėra privalomi.

Seimo kontrolierių išvados negali būti skundžiamos, todėl vargu, ar galima teigti apie „neteisėtus“ pareigūnų veiksmus vien remiantis kontrolierių išvadomis. Dėl šios priežasties kelia abejonių pirmosios instancijos nustatyta faktinė bylos aplinkybė apie „neteisėtus veiksmus“. Ketvirta, neatitinka tikrovės teismo nustatyta faktinė bylos aplinkybė, kad „Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nustatė, kad G. T. pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.“ Pažeidimą konstatavo paties Tarnybos viršininko sudaryta komisija tarnybiniam nusižengimui tirti.

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2011 m. liepos 26 d. posėdyje svarstė Tarnybos pateiktą komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti išvadą, kuriuo buvo siūloma skirti G. T. tarnybinę nuobaudą – pastabą, ir nusprendė naujo tyrimo nepradėti. Tai, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nustatė, jog G. T. pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, nurodė Profesinė sąjunga, tačiau pirmosios instancijos teismas šios informacijos netikrino ir neprašė nei Tarnybos, nei Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pateikti dokumentus, kurie leistų objektyviai patikrinti, ar Profesinės sąjungos teiginys yra teisingas.

Penkta, neatitinka tikrovės teiginys, kad „<...> Tarnybos viršininkas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų G. T. <...> neteisėtiems veiksmams įvertinti <...>“, nes Tarnybos viršininkas, atsižvelgdamas į komisijos tarnybinio nusižengimo tyrimui tirti išvadą, 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 8P-438 skyrė G. T. tarnybinę nuobaudą – pastabą.

3. Byloje nėra jokių įrodymų, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp publikacijos dienraštyje „Lietuvos rytas“ ir D. S. dalyvavimo Profesinės sąjungos veikloje. Kaip teigiama Profesinės sąjungos darbuotojų atsiliepime, „<...> tarnybiniais patikrinimais VVKT viršininkas siekia atkeršyti Profesinei sąjungai dėl tariamai jos inicijuotos 2011 m. vasario 2d. „Lietuvos ryto“ publikacijos <...>“. Nėra aišku, kieno iniciatyva straipsnis buvo parašytas. Seimo kontrolierius savo, ne Profesinės sąjungos, iniciatyva pradėjo tyrimą dėl straipsnyje pateiktos informacijos. Tarnyboje 2011 m. vasario 2 d. vykusio gamybinio posėdžio nebuvo kalbama nei apie dienraščio „Lietuvos rytas“ straipsnį, nei apie konfidencialumo sutartis.

4. Teismas nustatė, dėl kurių Tarnybos valstybės tarnautojų ar darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, buvo pradėti tarnybiniai patikrinimai bei nurodė, kurie iš šių valstybės tarnautojų ir darbuotojų buvo Profesinės sąjungos nariai. Remdamasis šia informacija, pirmosios instancijos teismas padarė atitinkamas išvadas, kurių pagrindu priėmė sprendimą. Tačiau Tarnyba pažymi, kad informacija apie tai, kurie iš valstybės tarnautojų ir darbuotojų yra Profesinės sąjungos nariai, buvo pateikta pačios Profesinės sąjungos teismo posėdžio metu.

Teismas prašė pateikti informaciją apie tai, kuris iš valstybės tarnautojų ir darbuotojų yra Profesinės sąjungos narys. Byloje nėra Profesinės sąjungos narių sąrašo. Teismui paprašius jį pateikti, Profesinė sąjunga atsisakė, motyvuodama tuo, kad nenori, kad informacija apie konkrečius Profesinės sąjungos narius taptų žinoma darbdaviui, nes bijo susidorojimo. Galimai dėl šios pačios priežasties Tarnyba taip pat neturi Profesinės sąjungos narių sąrašo. Tarnybai 2011 m. rugpjūčio 9 d. raštu Profesinė sąjunga pateikė tik jos Tarybos narių (7 nariai) sąrašą.

Tarnyba atkreipia dėmesį, kad tarp Tarybos narių nėra Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus, kuriam vadovavo D. S., darbuotojų, išskyrus vieną – K. Z.-S., kuri nuo 2010 m. birželio 9 d. iki šiol yra vaiko priežiūros atostogose. Tarnyba atkreipia dėmesį, kad teismo minimas tarnybinis patikrinimas dėl D. S. buvo pradėtas gavus Profesinės sąjungos tarybos narės K. Z.-S. pranešimą, kuriame buvo informacija apie galimus tarnybinius nusižengimus. Taip pat pažymi, kad, atlikus tarnybinio nusižengimo tyrimą, 2010 m. balandžio 6 d. išvadoje Nr. 3 dėl galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo buvo konstatuota, kad D.

S. padarė tarnybinį nusižengimą ir buvo siūloma jam skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą. Nepaisant siūlymo, nuobauda D. S. paskirta nebuvo. Tarnyba atkreipia dėmesį, kad teismas nustatė tik dalį aplinkybių, susijusių su tarnybiniais patikrinimais, pradėtais Tarnyboje 2009-2011 metais: 1. 2009 m. rugsėjo 11 d. Išvadoje Nr. 1 Dėl V. T. siūloma nuobaudos neskirti. Tyrimas pradėtas dėl G. T. tarnybinio pranešimo. Nuobauda neskirta. 2. 2010 m. kovo 3 d. Išvadoje Nr. 1 Dėl S. B. siūloma nuobaudos neskirti. Tyrimas pradėtas dėl Informacinių technologijų skyriaus darbuotojo E. S. tarnybinio pranešimo.

Nuobauda neskirta. 3. 2010 m. balandžio 6 d. Išvadoje Nr. 3 Dėl D. S. siūloma skirti pastabą. Tyrimas pradėtas dėl Profesinės sąjungos Tarybos narės, Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vyriausiosios specialistės K. Z. tarnybinio pranešimo. Nuobauda neskirta. 4. 2010 m. balandžio 6 d. Išvada Nr. 2 Dėl R. J. J. – siūloma skirti pastabą. Tyrimas pradėtas dėl Profesinės sąjungos Tarybos narės, Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vyriausiosios specialistės K. Z. tarnybinio pranešimo. Tarnybos viršininko rezoliucija „Neskirti t. nuobaudos“. 5. 2011 m. gegužės 9 d.

Išvadoje Dėl A. V., D. P. ir Ž. K. siūloma skirti po pastabą. Tyrimas pradėtas dėl D. S. tarnybinio pranešimo. Nuobaudos neskirtos. 6. 2011 m. lapkričio 21 d. Išvadoje Nr. 13P-7 Dėl Ž. K. siūloma skirti pastabą. Tyrimas pradėtas dėl Teisės skyriaus vedėjos L. L. tarnybinio pranešimo. Tarnybos viršininko sprendimas neskirti nuobaudos yra 2011 m. lapkričio 29 d. įsakymas Nr. 8P-653. 7. 2011 m. lapkričio 16 d. Išvadoje Nr. 13P-6 Dėl D. S. siūloma skirti pastabą. Tyrimas pradėtas dėl Teisės skyriaus vedėjos L. L. tarnybinio pranešimo.

Tarnybos viršininko sprendimas neskirti nuobaudos yra 2011 m. lapkričio 29 d. įsakymas Nr. 8P-651. 8. 2011 m. lapkričio 7 d. Išvada Nr. 13P-5 Dėl D. L. siūloma skirti pastabą. Tyrimas pradėtas dėl Teisės skyriaus vedėjos L. L. tarnybinio pranešimo. Tarnybos viršininko sprendimas neskirti nuobaudos yra 2011 m. lapkričio 29 d. įsakymas Nr. 8P-654. 9. 2011 m. spalio 24 d. Išvada Nr. 13P-4 Dėl L. L. siūloma skirti pastabą. Tyrimas pradėtas dėl D. S. tarnybinio pranešimo. Tarnybos viršininko sprendimas neskirti nuobaudos yra 2011 m. lapkričio 29 d.

įsakymas Nr. 8P-652. 10. 2011 m. gruodžio 27 d. Išvadoje Nr. 13P-8 Dėl D. S. siūloma neskirti nuobaudos. Tyrimas pradėtas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymu. Tarnybos viršininko sprendimas neskirti nuobaudos yra 2012 m. sausio 4 d. įsakymas Nr. 8P-1. Iš pateiktos informacijos aiškiai matosi, kad dauguma tarnybinių patikrinimų buvo pradėti dėl pačių Profesinės sąjungos tarnybinių pranešimų. Dėl D. S. tarnybiniai patikrinimai buvo pradėti gavus jo vadovaujamo skyriaus valstybės tarnautojos ir Profesinės sąjungos Tarybos narės tarnybinį pranešimą, Teisės skyriaus vedėjos tarnybinį pranešimą, anoniminį skundą, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymą.

Visi pradėti tarnybiniai patikrinimai buvo baigti ir dėl visų tarnybinių patikrinimų yra surašytos išvados.

5. Teismo konstatuotose faktinėse aplinkybėse nėra nurodyta, kad Tarnyba 2011 m. liepos 28 d. gavo raštą iš Sveikatos apsaugos ministerijos, kuriuo buvo persiųstas Sveikatos apsaugos ministerijoje gautas anoniminis skundas. Skunde nurodyta, kad Tarnybos darbuotojas D. S. dirba MRU ir išreiškiamos abejonės, ar tą gali daryti valstybės tarnautojas. Vykdydama Sveikatos apsaugos ministerijos pavedimą, 2011 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. 2R-1.22- 842 Tarnyba kreipėsi į MRU, prašydama pateikti informaciją apie D. S. darbą MRU. Atsižvelgdama į D. S. byloje esančią informaciją apie tai, kad 2008 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 8P-131 jam buvo išduotas leidimas metams dirbti Institute, Tarnyba 2011 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. 2R-1.50-200 kreipėsi ir į Institutą, prašydama pateikti informaciją apie jo darbą šiame Institute. Teismo posėdyje Tarnybos atstovai papildomai paaiškino, kad Tarnyba paklausimus dėl D. S. darbo Institute ir MRU išsiuntė ne savo iniciatyva, tačiau gavusi pavedimą iš Sveikatos apsaugos ministerijos, kuriuo buvo pavesta išsiaiškinti anoniminiame skunde nurodytą informaciją. Teismas į šią Tarnybos pateiktą informaciją neatsižvelgė, todėl padarė neteisingą išvadą, kad Tarnyba tuo pradėjo domėtis pati.

6. Teismas konstatavo faktinę aplinkybę, kad „Profesinė sąjunga nurodė, kad, jos nuomone, tarnybiniai patikrinimai prieš D. S. yra vykdomi tendencingai dėl jo, kaip Profesinės sąjungos pirmininko, veiklos ginant Profesinės sąjungos narių teises, jo vadovaujamų geros klinikinės praktikos inspektorių nustatytų pažeidimų, kuriuos darbdavys norėtų ignoruoti, bei jo pareikštų atskirųjų nuomonių dėl darbdavio inicijuotų teisės aktų. Panašiais atvejais tarnybiniai patikrinimai prieš kitus Tarnybos darbuotojus dažniausiai nepradedami, o susitvarkyti dokumentus jiems primenama žodžiu.“ Šią faktinę bylos aplinkybę pirmosios instancijos teismas konstatavo remdamasis Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos 2011 m. spalio 24 d. raštu, kuriuo atsisakyta duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą D. S.. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Profesinės sąjungos rašte tik nurodyti motyvai yra susiję su D. S. dalyvavimu Profesinės sąjungos veikloje. Visi kiti Profesinės sąjungos nesutikimo motyvai yra susiję su nusižengimo fakto vertinimu, tarnybinės nuobaudos pagrįstumu, tarnybinio patikrinimo išvados pagrįstumu. Profesinės sąjungos nurodyti motyvai apie tai, kad D. S. gina Profesinės sąjungos narių teises, ignoruojamus darbdavio padarytus ir jo vadovaujamo skyriaus nustatytus geros klinikinės praktikos pažeidimus bei pareikštas atskirąsias nuomones dėl teisės aktų, nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nesiaiškino nei šių Profesinės sąjungos nesutikimo motyvų, nei kuo jie grindžiami.

7. Pirmosios instancijos teismas tarp bylos faktinių aplinkybių nemini fakto, kad Profesinė sąjunga iš esmės neginčija, kad jos pirmininkas D. S. padarė tarnybinius nusižengimus, dirbdamas MRU ir Institute bei neturėdamas tam leidimo, kuris yra reikalingas pagal Valstybės tarnybos įstatymą ir Taisykles. Savo nesutikime Profesinė sąjunga ginčija tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžios ir pabaigos terminus bei nurodo, kad „pažeidimas yra tik formalumas“.

8. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nenustatė jokių faktinių aplinkybių dėl to, koks Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos organas nedavė sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą jos pirmininkui bei neanalizavo Profesinės sąjungos įgaliojimų svarstyti tokio pobūdžio klausimus bei priimti sprendimus. Tarnybos nuomone, sprendimą dėl nesutikimo skirti tarnybinę nuobaudą D. S. turėjo priimti ne Profesinės sąjungos Taryba, tačiau Profesinės sąjungos narių susirinkimas.

9. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nevisapusiškai ištyrė faktines aplinkybes, o kai kurios iš aplinkybių yra pagrįstos ne objektyviais įrodymais, bet Profesinės sąjungos teiginiais. Teismas nepatikrino Profesinės sąjungos teiginių teisingumo ir tikrumo, o į kai kurią Tarnybos pateiktą informaciją neatsižvelgė. Be to, Tarnyba neturėjo pagrindo tikėtis, kad teismas konstatuos tas faktines bylos aplinkybes, kurios nėra pagrįstos įrodymais, todėl savo iniciatyva neprašė pridėti prie bylos Tarnybos gamybinio posėdžio garso įrašo, informacijos apie Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2011 m. liepos 26 d. posėdyje svarstytus klausimus, konfidencialumo sutarties ir kitų įrodymų. Tuo labiau, kad, Tarnybos nuomone, ne visi šie dokumentai susiję su byla, nors ir paneigia Profesinės sąjungos teiginius. Taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas buvo išreikalavęs iš Tarnybos tam tikrus dokumentus savo iniciatyva, todėl tai tik patvirtina, jog Tarnyba negalėjo tikėtis, kad bus konstatuotos tos faktinės aplinkybės, kurių tikrumas nepatikrintas.

10. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo kartu su Profesinės sąjungos atsiliepimu pateiktą ir su Tarnybos skundu nesusijusią informaciją: dienraščio „Lietuvos rytas“ publikaciją, Profesinės sąjungos skundus Sveikatos apsaugos ministerijai, Seimo kontrolieriaus išvadoje pateiktas rekomendacijas, Tarnyboje vykusios reorganizacijos dalį iš dokumentų, kuriuos teismas paprašė pateikti teismo posėdžio, vykusio 2012 m. vasario 1 d., metu, ir pan. Skunde Tarnyba prašė panaikinti Profesinės sąjungos nesutikimą, duotą 2011 m. spalio 24 d. raštu, ir savo skundą pateikė remdamasi šiuo raštu. Atsiliepime Profesinė sąjunga pateikė kitus, 2011 m. spalio 24 d. rašte nenurodytus motyvus ir informaciją. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo Profesinės sąjungos 2011 m. spalio 24 d. rašte „Dėl nesutikimo skirti tarnybinę nuobaudą“ nurodytų motyvų, susijusių su D. S. dalyvavimu Profesinės sąjungos veikloje.

11. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nurodė, kad profesinių sąjungų renkamųjų organų teisių apimtį, nagrinėjant darbdavių prašymus duoti sutikimus skirti tarnybines nuobaudas, yra nustatęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Tarnyba atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamai bylai yra svarbi ne tik teismo cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad profesinės sąjungos renkamasis organas neturi teisinio pagrindo (įstatymas nesuteikė kompetencijos) vertinti nusižengimo fakto, tarnybinio patikrinimo išvados teisėtumo ir pagrįstumo, pasisakyti iš esmės dėl tarnybinės nuobaudos pagrįstumo ir kaltės. Profesinės sąjungos renkamasis organas, svarstydamas, ar duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą tarnybinio patikrinimo išvadoje išdėstytas faktines aplinkybes gali vertinti tik tuo aspektu, ar tarnybinės nuobaudos skyrimo pareigūnui, kuris yra profesinės sąjungos narys, procedūra nebuvo pradėta ir tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl su pareigūno tarnybos funkcijų vykdymu nesusijusių priežasčių (pvz., 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1096/2011; 2004 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-170/2004; 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-900/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1370/2009 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo ir nepatikrino motyvų, kuriais yra grindžiamas Profesinės sąjungos nesutikimas, pateiktas 2011 m. spalio 24 d. raštu. Šiame rašte yra nurodyti tik keli motyvai, susiję su D. S. dalyvavimu Profesinės sąjungos veikloje, tačiau jie nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Visi kiti motyvai nėra susiję su D. S. dalyvavimu Profesinės sąjungos veikloje, todėl šioje byloje jie negali turėti reikšmės, nes, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, profesinės sąjungos renkamasis organas neturi įgaliojimų svarstyti pačios tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros teisėtumo klausimų.

Taip pat pirmosios instancijos teismas, nors ir cituoja, ką teismas turėtų tikrinti tokio pobūdžio byloje, nenagrinėjo ir klausimo dėl Tarnybos interesų pažeidimo, kai nėra duotas sutikimas skirti tarnybinę nuobaudą D. S.. Tarnybos interesų pažeidimo faktą bei kliudymą jai reaguoti į padarytus tarnybinius nusižengimus patvirtina tai, kad šiuo atveju ir pats D. S. ir Profesinė sąjunga sutinka su tuo, kad D. S. pažeidė teisės normas, t. y. dirbo kitą darbą neturėdamas tam leidimo.

12. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis savo paties nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, teigia, kad „<...> aplinkybių, leidžiančių daryti pagrįstas prielaidas, jog nuobauda būtų paskirta dėl D. S. veiklos profesinėje sąjungoje, yra daugiau, nei aplinkybių, leidžiančių daryti prielaidas, kad taip nėra.“ Pirmoji teismo nustatyta aplinkybė, kuria jis remdamasis jis daro prielaidą, kad nuobauda būtų skirta dėl D. S. dalyvavimo Profesinės sąjungos veikloje, yra tokia: „į bylą nėra pateikta įrodymų, jog D.

S. tarnybinėmis nuobaudomis būtų buvęs baustas iki 2011 m.“. Byloje yra pateikta tarnybinio nusižengimo tyrimo 2010 m. balandžio 6 d. išvada Nr. 3 dėl galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo, kurioje konstatuota, kad D. S. padarė tarnybinį nusižengimą ir buvo siūloma jam skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą. Nepaisant siūlymo, nuobauda D. S. nebuvo paskirta. Tai, kad D. S. nebuvo baustas tarnybinėmis nuobaudomis iki 2011 metų, nėra aplinkybė, patvirtinanti, kad jis nedarė tarnybinių nusižengimų. Priešingai, minėta išvada patvirtina, kad nusižengimas buvo padarytas, todėl pats tarnybinės nuobaudos neskyrimo faktas gali patvirtinti tik Tarnybos viršininko sprendimą neskirti nuobaudos už padarytą tarnybinį nusižengimą ir neatsižvelgti į išvadoje pateiktą siūlymą.

Antroji teismo nustatyta aplinkybė yra tokia: „iš 14 tarnybinių patikrinimų, inicijuotų 2009- 2011 metais, tik 3 tarnybiniai patikrinimai inicijuoti ne Profesinės sąjungos nariams; inicijuotų tarnybinių patikrinimų statistikoje „pirmauja“ IKT skyrius, kurio visi darbuotojai buvo Profesinės sąjungos nariai“. Pažymi, kad Tarnyba neturėjo ir neturi informacijos apie tai, kurie Tarnybos valstybės tarnautojai ir darbuotojai yra Profesinės sąjungos nariai, todėl teismo išvada, kad beveik visi tarnybiniai patikrinimai inicijuoti Profesinės sąjungos nariams, yra visiškai nepagrįsta.

Apie tai, kurie iš valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dėl kurių buvo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimai, yra Profesinės sąjungos nariai, Tarnyba sužinojo tik 2012 m. vasario 23 d. posėdžio metu. Profesinė sąjunga atsisakė net teismui pateikti narių sąrašą dėl to, kad jis netaptų žinomas darbdaviui. Taip pat Tarnyba atkreipia dėmesį į tai, kad 2011 m. rugpjūčio 9 d. Tarnyba gavo informaciją apie Profesinės sąjungos Tarybos narius, tačiau po šios datos nebuvo pradėtas nei vienas tarnybinis patikrinimas prieš kurį nors iš Tarybos narių.

Nėra aišku, kuo teismas grindžia aplinkybę apie tarnybinių patikrinimų „gausą“ dėl Profesinės sąjungos narių. Be to, kaip buvo nurodyta faktinėse aplinkybėse, nuo 2011 metais 5 inicijuoti tarnybiniai patikrinimai buvo pradėti pagal paties D. S. tarnybinį pranešimą, vienas tarnybinis pranešimas inicijuotas dėl gauto anoniminio skundo ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymu. Nėra aišku, kuo teismas grindžia aplinkybę, kad „tarnybiniai patikrinimai „pasibaigia niekuo“, nes dėl visų tarnybinių nusižengimo tyrimų buvo surašytos išvados ir yra aiškūs sprendimai dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ar neskyrimo.

Tai, kad nuobauda paskirta tik Personalo skyriaus vedėjo pavaduotojui G. T., tik patvirtina, kad nėra jokio priežastinio ryšio tarp tarnybinių patikrinimų ir narystės Profesinėje sąjungoje. Tarnyba nepradėjo „domėtis“ D. S. darbu kitose darbovietėse savo iniciatyva. Informacijos apie D. S. darbą MRU ir Institute buvo paprašyta po to, kai buvo gautas Sveikatos apsaugos ministerijos pavedimas išsiaiškinti anoniminiame skunde nurodytą informaciją. Tarnyba nesutinka su teismo nuomone, kad Tarnybos viršininkas, žinodamas apie D.

S. išduotą, bet pasibaigusį leidimą dirbti kitą darbą, turėjo elgtis rūpestingai ir tuo domėtis. Tiek Valstybės tarnybos įstatymo, tiek Taisyklių įvairios redakcijos nustatė pareigą pačiam valstybės tarnautojui gauti leidimą dirbti kitą darbą. Byloje nebuvo nagrinėtas Tarnyboje vykusios reorganizacijos klausimas ir tarp faktinių teismo nustatytų bylos aplinkybių nėra nustatyta nei viena aplinkybė, susijusi su reorganizacija. Reorganizacija šiuo metu nėra nuginčyta teismine tvarka, be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad Tarnybai nebuvo žinomas faktas, kad visi D.

S. vadovaujamo skyriaus darbuotojai yra Profesinės sąjungos nariai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 9 d., kai Tarnybai tapo žinoma kurie Tarnybos darbuotojai ir valstybės tarnautojai yra Profesinės sąjungos Tarybos nariai, jų padėtis Tarnyboje nepasikeitė. Taip pat pažymi, kad buvo panaikinta ne viena, kaip nurodo pirmosios instancijos teismas, Tarnybos viršininko pavaduotojo pareigybė, bet dvi Tarnybos viršininko pavaduotojų pareigybės. Apie kito valstybės tarnautojo, užėmusio Tarnybos viršininko pavaduotojo pareigas, dalyvavimą Profesinės sąjungos veikloje Tarnybai nėra žinoma.

Dėl šių priežasčių nėra jokio pagrindo sieti Tarnyboje įvykdytą reorganizaciją su valstybės tarnautojų ir darbuotojų dalyvavimu Profesinės sąjungos veikloje.

Atsakovas Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojų profesinė sąjunga atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. sausio 14 d. nutarime yra išaiškinęs, kad Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2, 3, 4, 5 ir 6 dalių normos reguliuoja tų profesinės sąjungos narių, kurie yra išrinkti į renkamuosius profesinės sąjungos organus, darbo ir socialines garantijas. Šios garantijos tokiems profesinės sąjungos nariams yra numatytos tam, kad jie dėl savo darbo renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų kaip nors diskriminuojami, t. y. kad su jais nebūtų susidorota už jų veiklą šiuose organuose (pavyzdžiui, be pagrindo paskiriant drausmines nuobaudas, atleidžiant iš darbo, perkeliant į kitą, prastesnį darbą ir pan.), taip pat kad darbo šiuose organuose laikotarpiu jiems būtų išsaugotos lygios su kitais darbuotojais teisės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas praktiką tokio pobūdžio bylose, nuosekliai laikosi pozicijos, kad profesinės sąjungos renkamasis organas, gavęs vidaus tarnybos įstaigos vadovo, priėmusio sprendimą dėl tarnybinės atsakomybės taikymo, kreipimąsi išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui, kuris yra profesinės sąjungos narys, svarstydamas dėl priimamo sprendimo (sutikimo ar nesutikimo) turi išspręsti jo kompetencijai priskirtą klausimą – patikrinti, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl pareigūno narystės profesinėse sąjungose, dėl veiklos profesinėse sąjungose, ar tarnybinės nuobaudos skyrimo pareigūnui, kuris yra profesinės sąjungos narys, procedūra nebuvo pradėta ir tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl su pareigūno tarnybos funkcijų vykdymu nesusijusių priežasčių (pvz., 2004 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-170/2004, 2006 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-748/2006, 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-791/2007, 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-900/2009, 2010 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1370/2009, 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3099/2011).

Pažymi, kad tiesioginių įrodymų, jog nuobaudą ketinama skirti dėl aktyvios profesinės sąjungos nario veiklos profesinėje sąjungoje, negali būti, nes niekada joks darbdavys savo pavedime ištirti galimą tarnybinį pažeidimą arba įsakyme skirti tarnybinę nuobaudą nenurodys, kaip vieno iš tyrimo ar tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindų, darbuotojo veiklos ar konkrečių veiksmų profesinėje sąjungoje, ypač tų, dėl kurių darbdavio sprendimai kompetentingų institucijų buvo pripažinti pažeidžiančiais darbuotojų teises.

Toks nuobaudos skyrimo pagrindas būtų neteisėtas ir, aišku, jog darbdavys yra suinteresuotas nuslėpti savo tikruosius tarnybinių pažeidimų tyrimų ar nuobaudų skyrimo motyvus, kai jie yra susiję su darbdaviui nepalankia darbuotojo veikla profesinėje sąjungoje. Tokie motyvai gali būti atskleisti tik netiesiogiai, įvertinant įvairių aplinkybių visumą.

2. Pareiškėjas teigia, jog teismo nustatyta aplinkybė, kad konkursas viršininko pareigoms užimti buvo pripažintas neskaidriu dėl to, kad pareigybės reikalavimai buvo nustatyti konkrečiam asmeniui, nėra patvirtinta įrodymais. Pažymi, kad teismas rėmėsi Profesinės sąjungos pateiktais rašytiniais paaiškinimais, byloje esančiais Profesinės sąjungos raštais, kuriuos pasirašęs Profesinės sąjungos pirmininkas D. S.. 2011 m. vasario 4 d. numatytas konkursas buvo sustabdytas sveikatos apsaugos ministro sprendimu, kuris buvo priimtas, atsižvelgiant į Sveikatos apsaugos ministerijos Korupcijos prevencijos skyriaus 2011 m. sausio 28 d. Tarnybos viršininko pareigybės aprašymo antikorupcinio vertinimo aktą Nr. 16 bei Profesinės sąjungos raštą „Dėl Profesinės sąjungos atstovo delegavimo į konkurso komisiją“. Individualaus teisės akto (šiuo atveju – ministro įsakymo dėl konkurso į Tarnybos viršininko pareigas paskelbimo) panaikinimo atsižvelgiant į antikorupcinio vertinimo aktą priežastis gali būti tik viena – nustatytos korupcijos apraiškos. Profesinės sąjungos rašte, kuriuo rėmėsi ministras, sustabdydamas konkursą, be kitų pastabų buvo nurodyta: viršininko pareigybės aprašyme nurodytas reikalavimas – turėti ne mažesnę kaip 3 metų darbo patirtį, vadovaujant įstaigai, įmonei ar organizacijai, kurių veikla susijusi su sveikatos priežiūra ar farmacija, užkerta kelią konkurse dalyvauti daugumai vadovaujamojo darbo patirtį turinčių darbuotojų – tiems, kurie daugelį metų vadovavo struktūriniams skyriams, departamentams ir pan. Net direktorių pavaduotojai, viceministrai, ministerijų sekretoriai ir valstybės kancleriai įmonėms ar organizacijoms nevadovauja, todėl konkurso reikalavimų neatitinka. Sveikatos apsaugos ministerijos išplatintame pranešime spaudai buvo nurodyta: „Siekiant užtikrinti konkurso skaidrumą bus įvertintos visos konkurso rengimo aplinkybės ir skelbiamas naujas konkursas. Bus peržiūrėti ir patvirtinti nauji reikalavimai konkurso kandidatams, kad jie nekeltų abejonių, jog yra pritaikyti konkrečiam asmeniui“.

3. Pareiškėjo teigimu, nėra aišku, kuo remdamasi Profesinė sąjunga cituotus 2012 m. vasario 10 d. Tarnybos gamybiniame posėdyje išsakytus viršininko G. B. žodžius sieja su 2011 m. vasario 2 d. publikacija dienraštyje „Lietuvos rytas“ „Vaistų kontrolė virsta superslapta teritorija“ apie Tarnyboje sudaromas konfidencialumo sutartis, o gamybinio posėdžio įrašas, anot pareiškėjo, patvirtina, kad jo metu nebuvo kalbama nei apie pačią publikaciją, nei apie jos turinį, buvo aptariama tik nuotraukos vagystė. Atsakovo tvirtinimu, tai nėra tiesa, nes pati apeliacinio skundo rengėja Tarnybos Teisės skyriaus vedėja L.

L. teismo posėdžio metu kalbėjo būtent apie 2011 m. vasario 2 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ publikaciją, aprašančią konfidencialumo sutartis, dėl kurių neteisėtumo Profesinė sąjunga daug kartų kėlė klausimus Tarnybos viduje, o nesulaukusi jokios Tarnybos reakcijos į teikiamus argumentus, kreipėsi į kitas institucijas (Profesinė sąjunga 2010 m. balandžio 30 d. raštu išdėstė argumentus dėl konfidencialumo sutartyje numatytos baudinės sankcijos neteisėtumo, o 2010 m. gegužės 20 d. raštu pateikė Tarnybai siūlymus, kurie, Profesinės sąjungos nuomone, būtų užtikrinę tiek Tarnybos, tiek jos darbuotojų interesų pusiausvyrą.

Nė į vieną iš šių pasiūlymų nebuvo atsižvelgta. Publikacijoje yra teigiama: „VVKT darbuotojų Profesinė sąjunga jau kreipėsi į Valstybės tarnybos departamentą, prašydama išsiaiškinti, ar konfidencialumo sutartyje numatytos bausmės nepažeidžia teisių.“ Publikacijoje cituojamas šio departamento direktoriaus pavaduotojos išaiškinimas, kad su valstybės tarnautojais su tokiais asmenimis konfidencialumo sutartys neturėtų būti sudaromos. Taip pat publikacijoje yra Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojo pasisakymas, o Profesinė sąjunga dėl konfidencialumo sutarčių neteisėtumo kreipėsi ir į Valstybinę darbo inspekciją.

Visus Profesinės sąjungos raštus pasirašė jos pirmininkas D. S., taigi jo dalyvavimo Profesinės sąjungos veikloje sąsajos su publikacija yra tiesioginės. Kad minima publikacija Tarnyboje neabejotinai buvo siejama su Profesine sąjunga, patvirtina ir faktas, jog VVKT Teisės skyriaus vyriausioji specialistė D. C. (viena iš VVKT darbuotojų, pozavusių nuotraukoje, iliustravusioje publikaciją) 2011 m. vasario 2 d. (tą pačią dieną, kaip pasirodė publikacija) pateikė prašymą išstoti iš Profesinės sąjungos. Todėl tai, kad teismas faktinėse bylos aplinkybėse nurodė, jog publikacijoje buvo rašoma apie Tarnyboje pasirašomas konfidencialumo sutartis, jose numatytą 5000 Lt baudą ir t. t., bei publikaciją mini išvadose, kuriomis remdamasis priėmė sprendimą, yra pagrįsta ir teisinga.

Ši aplinkybė patvirtina, kad D. S. nuobaudą siekiama paskirti dėl jo veiklos Profesinėje sąjungoje. Seimo kontrolierius, susipažinęs su Profesinės sąjungos pateiktais argumentais ir informacija, pripažino, kad VVKT pažeidė darbuotojų teises, ir siūlė įvertinti atsakingų pareigūnų veiksmus, dėl kurių VVKT buvo pasirašyta konfidencialumo sutartis, pažeidžianti teisės aktus bei darbuotojų teises, ir imtis atitinkamų priemonių. Raštą Seimo kontrolieriui pasirašė Profesinės sąjungos pirmininkas D. S., todėl jo sąsaja su minėta Seimo kontrolieriaus pažyma yra akivaizdi.

4. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog neaišku, kokiais įrodymais remdamasis teismas nustatė G. B. grasinimų kai kuriems Profesinės sąjungos nariams faktą; anot pareiškėjo, nėra jokio pagrindo manyti, kad išsakyti grasinimai buvo skirti kai kuriems Profesinės sąjungos nariams, nes „niekšeliais“ buvo pavadinti tie asmenys, kurie nuotrauką „pavogė“. Tačiau iš pareiškėjo cituojamų 2011 m. vasario 10 d. Tarnybos gamybiniame posėdyje išsakytų viršininko G. B. žodžių („Keli niekšeliai – tai dar ne visi mes. Ir kad ir kaip jie stengiasi užvaldyti eilę metų tą įstaigą ir įvesti savo tvarką, bet to greičiausiai nebus“) akivaizdu, kad buvo kalbama apie kelis asmenis, kurie ne tik neva „pavogė“ Tarnybos patalpose pozavusių viešų asmenų, viešai Tarnybos serveryje publikuojamą nuotrauką, bet, anot viršininko G.

B., – eilę metų stengiasi užvaldyti Tarnybą ir įvesti joje savo tvarką. Vien nuotraukos perdavimas žurnalistams negalėtų būti interpretuojamas, kaip „eilę metų“ rodomas siekis „užvaldyti“ ir „įvesti tvarką“ įstaigoje. Tačiau aišku, kad po publikacijos „niekšeliais“ buvo pavadinti aktyvūs Profesinės sąjungos nariai ir jos pirmininkas D. S., kurie nesutiko su neteisėtų konfidencialumo sutarčių prievartiniu pasirašymu Tarnyboje, žodžiu ir raštu kėlė dėl to klausimus Tarnyboje ir kreipėsi į įvairias institucijas, o taip pat nuo Profesinės sąjungos įkūrimo 2007 metais gina Tarnybos darbuotojų teises.

Iš posėdžio konteksto akivaizdu, kad grasinimai buvo skirti pirmiausia D. S.. Šie grasinimai buvo cituoti atsakovo atsiliepime į skundą teismui ir pateikti sveikatos apsaugos ministrui tuoj po 2011 m. vasario 10 d. gamybinio posėdžio, prašant dėl jų pradėti G. B. tarnybinį patikrinimą byloje, o Tarnyba tuo metu jų neneigė. Pažymi, kad ir Sveikatos apsaugos ministerija į tai nereagavo, nors tai buvo akivaizdus šiurkštus tarnybinės etikos pažeidimas. Profesinės sąjungos įsitikinimu, tokiu būdu VVKT viršininkas G. B. užsiminė apie planuojamus tarnybinius patikrinimus Profesinės sąjungos pirmininkui D.

S., jo vadovaujamo skyriaus darbuotojams ir skyrių kuruojančiam pavaduotojui R. J. J. bei VVKT struktūros keitimą, panaikinant D. S. vadovaujamą skyrių, nes po šio viršininko pareiškimo:

1) per 8 mėnesius pradėta 10 tarnybinių patikrinimų Profesinės sąjungos pirmininkui D. S., jo vadovaujamame skyriuje dirbantiems 4 Profesinės sąjungos nariams ir Profesinės sąjungos Tarybos nariui R. J. J.;

2) praėjus pusmečiui pranešta apie reorganizaciją, kurios metu naikinamas tik Profesinės sąjungos pirmininko D. S. vadovaujamas skyrius ir 2 Tarnybos viršininko pavaduotojų, iš kurių vienas yra Profesinės sąjungos Tarybos narys R. J. J., pareigybės. Šios reorganizacijos metu panaikintos visų be išimties Profesinės sąjungos narių, prieš kuriuos pradėti tarnybiniai patikrinimai 2011 metais, pareigybės. Dabar visi jie, išskyrus A. V., yra atleisti iš Tarnybos. Neteisėtomis pripažintas VVKT konfidencialumo sutartis ir reorganizacijos dokumentus rengė tie patys pareigūnai (pagrindinė rengėja – L. L.), todėl reorganizacija gali būti dar viena jų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo apraiška bei siekis susidoroti su D. S. ir kitais aktyviais Profesinės sąjungos nariais. Šią prielaidą patvirtina faktas, kad asmenims, geriausiai išmanantiems į kitus skyrius perkeliamas VVKT funkcijas (D. S. vadovaujamo skyriaus darbuotojams), apie reorganizaciją pranešta tik parengus visus jai reikalingų dokumentų projektus.

5. Profesinė sąjunga pažymi, kad savo 2011 m. rugpjūčio 8 d. skunde sveikatos apsaugos ministrui buvo išdėsčiusi būtent tai, ką nurodė teismas. Patikslina, jog Personalo skyriaus vedėjo pavaduotojo G. T. viešųjų ir privačių interesų supainiojimą Tarnyba nustatė pati, tačiau pažymi, kad tarnybinis patikrinimas atliktas ne Tarnybos, o Valstybės tarnybos departamento iniciatyva po to, kai į jį kreipėsi Profesinė sąjunga dėl G. T. galimo interesų konflikto. Dėl konfidencialumo sutarčių rengėjų pareiškėjas teigia, kad vienas iš konfidencialumo sutarties rengėjų, vizavusių sutartį, yra Profesinės sąjungos Tarybos narys R. J. J.. Todėl, anot pareiškėjo, prašydama įvertinti drausmine tvarka L. L., Profesinė sąjunga turėjo prašyti įvertinti ir savo nario R. J. J. veiksmus. Pažymi, kad pagal Tarnybos Darbo reglamentą teisės aktų projektai vizuojami pagal kompetenciją (pareigybes), pvz., farmacininkai vertina farmacijos klausimus, o teisininkai – teisės. Tarnybos viršininko pavaduotojas R. J. J., turintis medicininį išsilavinimą, konfidencialumo sutartis vizavo jo kompetencijai priskirtais klausimais – įvertinęs ten pateiktą konfidencialios informacijos sąrašą. Jo pareigybės aprašymas neįpareigojo vertinti teisinių sutarties aspektų. Atsakomybė už pačių sutarčių ir jose numatytų 5000 Lt baudų teisėtumą, įpareigojimą neatskleisti informacijos, net jeigu tai būtina visuomenėms sveikatai apsaugoti, tenka vien teisės diplomus turintiems ir atitinkamas pareigas užimantiems sutarties rengėjams.

6. Pareiškėjo teigimu, jis neturėjo ir neturi informacijos apie tai, kurie Tarnybos darbuotojai yra Profesinės sąjungos nariai, todėl teismo išvada, kad beveik visi tarnybiniai patikrinimai inicijuoti Profesinės sąjungos nariams, yra nepagrįsta, tačiau: 1) tarnybinių patikrinimų statistika Tarnyboje rodo, kad teismo išvada yra visiškai teisinga; 2) pati neteisėtų konfidencialumo sutarčių, apeliacinio skundo, reorganizacijos ir daugumos kitų Tarnybos vykdomo susidorojimo su D. S. dokumentų rengėja L. L. buvo Profesinės sąjungos Tarybos narė nuo jos įkūrimo 2007 metais iki 2010 m. balandžio 8 d. Ji dalyvavo Profesinės sąjungos įkūrime ir jos visuotiniuose susirinkimuose, todėl bent apytiksliai Profesinės sąjungos narius žinojo. Tai 2012 m. vasario 23 d. teismo posėdyje taip pat paliudijo trečiasis suinteresuotas asmuo D. S.; 3) Tarnybą 2007 m. rugsėjo 11 d. pasiekė Profesinės sąjungos raštas, adresuotas Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komitetui, su daugumos Profesinės sąjungos narių vardais, pavardėmis ir parašais; šioje byloje yra svarbu tai, kad Profesinės sąjungos pirmininkas Tarnybai buvo gerai žinomas, o dauguma tarnybinių patikrinimų ir VVKT reorganizacija buvo nukreipti būtent prieš Profesinės sąjungos pirmininką D. S., jo vadovaujamo skyriaus darbuotojus, Profesinės sąjungos narius ir šį skyrių kuravusį pavaduotoją R. J. J., Profesinės sąjungos Tarybos narį. Iš to matyti, kad susidoroti siekta pirmiausia su Profesinės sąjungos pirmininku – tarnybiniais patikrinimais jo vadovaujamame skyriuje norėta sudaryti vaizdą, kad skyrius dirba blogai, o jo vedėjas D. S. netinkamai jam vadovauja. Be to, VVKT reorganizacijos metu, remiantis leidimų išdavimo ir kontrolės funkcijų atskyrimo argumentu, buvo panaikintas tik D. S. vadovaujamas skyrius, nors kituose Tarnybos skyriuose leidimų išdavimo ir kontrolės funkcijos liko sujungtos. Šios aplinkybės ir teismo išvada rodo, kad tarnybinę nuobaudą Profesinės sąjungos pirmininkui D. S. siekiama paskirti dėl jo veiklos Profesinėje sąjungoje.

7. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas tarp bylos faktinių aplinkybių nemini fakto, kad Profesinė sąjunga iš esmės neginčija, kad jos pirmininkas D. S. padarė tarnybinį nusižengimą. Tačiau, kaip nurodo pats pareiškėjas, tai nėra Profesinės sąjungos renkamo organo kompetencija – jis svarstydamas, ar duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, tarnybinio patikrinimo išvadoje išdėstytas aplinkybes gali vertinti tik tuo aspektu, ar tarnybinės nuobaudos skyrimo pareigūnui, kuris yra profesinės sąjungos narys, procedūra nebuvo pradėta ir tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl su pareigūno tarnybos funkcijų vykdymu nesusijusių priežasčių. Profesinės sąjungos Taryba turėjo išspręsti jos kompetencijai priskirtą klausimą – patikrinti, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl pareigūno narystės profesinėje sąjungoje, dėl veiklos profesinėje sąjungoje. Profesinė sąjunga nesutinka su tarnybinio pažeidimo padarymo faktu, bet jo ir neginčija, o su galimo pažeidimo padarymu susijusias aplinkybes nurodo ir vertina tik tuo aspektu, kiek jos patvirtina, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas ir nuobaudą siekiama paskirti dėl D. S. veiklos Profesinėje sąjungoje. Pavyzdžiui, Profesinės sąjungos nurodoma aplinkybė dėl praleistų tarnybinio patikrinimo inicijavimo ir nuobaudos skyrimo terminų patvirtina, kad tiek patikrinimas, tiek nuobauda yra susijusi su D. S. veikla Profesinėje sąjungoje. Atitinkamai Profesinės sąjungos atsiliepime į skundą teismui buvo teigiama: „Tai, kad Tarnyba, seniai žinodama apie D. S. darbą MRU, tik po minėtos publikacijos dienraštyje ir Seimo kontrolieriaus sprendimo nutarė pradėti tarnybinį patikrinimą, rodo, jog tikrieji tarnybinio patikrinimo ir nuobaudos skyrimo motyvai yra siekis atkeršyti ir susidoroti su Profesinės sąjungos pirmininku“. Todėl teismas sprendime neturėjo nurodyti, kad Profesinė sąjunga neginčija pažeidimo fakto – šioje byloje Profesinė sąjunga neturi galimybės nei ginčyti, nei patvirtinti pažeidimo padarymo fakto.

8. Nors apeliaciniame skunde nurodyta, kad tarnybinis patikrinimas, kuriuo siekiama paskirti ginčijamą pastabą D. S., pradėtas gavus anonimo skundą, atsakovas kelia versiją, kad pradedant ir vykdant tarnybinį tyrimą minimo anoniminio skundo nebuvo, nes: 1) anoniminis skundas nenurodytas nei Tarnybos viršininko 2011 m. rugpjūčio 10 d. įsakyme Nr. 1A-771 „Dėl komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti sudarymo“, nei jo 2011 m. rugpjūčio 30 d. įsakyme „Dėl pavedimo VVKT prie SAM viršininko 2011 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 1A-771 „Dėl komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti sudarymo sudarytai komisijai“; 2) iš „VVKT prie SAM Komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti išvados“ 2011 m. spalio 18 d. Nr. 13P-3 dėl D. S. tarnybinio nusižengimo tyrimo matosi, kad Komisija tarnybiniam nusižengimui tirti (Toliau – ir Komisija) tokio anoniminio skundo nevertino: jis nebuvo pateiktas nei „įtariamajam“ D. S., nei Komisijos veikloje dalyvavusiam įgaliotam Profesinės sąjungos atstovui R. J. J., nepridėtas prie Komisijos išvados ir neminimas Tarnybos skunde Teismui. Taigi, pareiškėjo teiginiai, kad, tirdama D. S. prasižengimą Komisija vadovavosi anoniminiu pareiškimu ir kad Tarnyba ne pati pradėjo domėtis D. S. darbu MRU ir Institute, yra nepagrįsti.

9. Tarnybos teiginys, kad „visi pradėti tarnybiniai patikrinimai buvo baigti ir dėl visų tarnybinių patikrinimų yra surašytos išvados“ neatitinka tikrovės, nes baigti buvo tik patikrinimai, pradėti po to, kai 2011 m. rugsėjo 20 d. Profesinė sąjunga kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją (toliau – ir VAGK), o pastaroji įpareigojo Tarnybą ištirti Profesinės sąjungos prašymus ir priimti dėl jų teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Patikrinimas laikytinas baigtu tik įvykdžius Nuobaudų skyrimo taisyklių reikalavimus. Taigi, iki Profesinės sąjungos kreipimosi į VAGK, Tarnyba nuolat pažeidinėjo Nuobaudų skyrimo taisyklių 14 punktą – asmenys, kuriems buvo pradėti tarnybiniai patikrinimai, nebuvo supažindinti su viršininko įsakymais ir (ar) tyrimo išvadomis ir jų nepasirašydavo. Be to, 2012 m. vasario 23 d. teismo posėdyje Tarnybos Personalo skyriaus vedėjas G. T. į klausimą, kodėl tarnybiniai patikrinimai nebuvo baigiami pagal teisės aktų reikalavimus atsakė, kad buvo kaip buvo, nes buvo padaryta klaida. Dėl to teismo išvada, jog pasitvirtino atsakovo teiginys, jog šie tarnybiniai patikrinimai pasibaigia niekuo, yra tiksli, o pareiškėjo teiginys, kad visi tarnybiniai buvo baigti, neatitinka tikrovės.

10. Tarnyba teigia, kad „dauguma tarnybinių patikrinimų buvo pradėti dėl pačių Profesinės sąjungos tarnybinių pranešimų“, tačiau Profesinė sąjunga kreipėsi dėl tarnybinių patikrinimų pradėjimo tik dviem atvejais: į sveikatos apsaugos ministrą, kad VVKT viršininkui G. B. ir VVKT Teisės skyriaus vedėjai L. L. būtų pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl Konfidencialumo sutarčių po Seimo kontrolieriaus pažymos ir dėl išsakytų grasinimų, o taip pat – VVKT Personalo skyriaus vedėjui G. T. (ne Profesinės sąjungos nariui) dėl Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimų. Teismas teisingai atkreipė dėmesį, kad tai buvo vienintelis tarnybinis patikrinimas, po kurio buvo paskirta pastaba. Kitais atvejais ne Profesinė sąjunga, bet atskiri jos nariai teikė tarnybinius pranešimus, susijusius su pacientų teisių arba viešojo intereso gynimu – atlikdami savo tarnybines pareigas jie informavo VVKT viršininką apie nesaugių, moksliškai neištirtų vaistų registracijos problemas arba klinikinių tyrimų tvarkos pažeidimus. Viršininkas, užuot sprendęs tas problemas, imdavosi represijų prieš jas iškėlusius darbuotojus – pradėdavo prieš juos tarnybinius patikrinimus. Priešingai, nei nurodo pareiškėjas, negalima teigti, kad tarnybiniai patikrinimai buvo pradėti dėl Profesinės sąjungos tarnybinių pranešimų, nes buvo pranešama apie visai kitus pažeidimus, nei tie, dėl kurių pradėti tarnybiniai patikrinimai. Be to, šie pranešimai buvo pateikti atliekant savo tarnybines funkcijas, o ne užsiimant Profesinės sąjungos veikla.

11. Profesinės sąjungos įsitikinimu, pareiškėjas neįrodė, kad jo interesai buvo pažeisti ir to nepagrindė svariais argumentais. Pirma, tarnybinę nuobaudą D. S. siekiama skirti tada, kai jis VVKT viršininko įsakymu yra atleistas iš pareigų, nukeliant atleidimo datą iki teismo sprendimo dėl Profesinės sąjungos nesutikimo atleisti D. S. įsiteisėjimo dienos. D. S. vadovaujamas skyrius jau 3 mėnesius yra panaikintas, D. S. neatlieka Tarnyboje jokių funkcijų. Taigi skirti nuobaudą siekiama faktiškai Tarnyboje nedirbančiam asmeniui.

Antra, Tarnyba laiku nereagavo į galimą tarnybinį pažeidimą, o tarnybinį patikrinimą pradėjo bei siekia paskirti nuobaudą praleidusi teisės aktuose nustatytus terminus. Nuobaudų skyrimo taisyklių 4 punktas nustato, kad valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo, gavęs oficialią informaciją, kad valstybės tarnautojas įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas po šios informacijos gavimo įpareigoja už įstaigos, kurioje šis valstybės tarnautojas eina pareigas, personalo tvarkymą atsakingą asmenį ar įstaigos struktūrinio padalinio, atsakingo už personalo tvarkymą, vadovą pradėti tirti tarnybinį nusižengimą.

Apie D. S. darbą MRU nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. Tarnyba žinojo seniai. Tai, kad Tarnyba, seniai žinodama apie D. S. darbą MRU, tik po minėtos publikacijos dienraštyje ir Seimo kontrolieriaus sprendimo nutarė pradėti tarnybinį patikrinimą, rodo, jog tikrieji tarnybinio patikrinimo ir nuobaudos skyrimo motyvai yra siekis atkeršyti ir susidoroti su Profesinės sąjungos pirmininku. Juolab, kad pažeidimas, kurio padarymu yra įtariamas D. S., yra tik formalus, nes MRU D. S. dirbo laisvu nuo darbo valstybės tarnyboje metu, viešųjų ir privačių interesų konflikto tai nesukėlė, o Tarnyba visą laiką turėjo duomenis apie visas D.

S. darbovietes. Diskriminacinį šio tarnybinio patikrinimo ir siekio paskirti nuobaudą pobūdį patvirtina faktas, kad VVKT viršininkas G. B. neinicijavo nei vieno tarnybinio patikrinimo analogišku pagrindu, nors keliose darbovietėse daug VVKT darbuotojų dirba. Profesinei sąjungai yra žinoma, kad kai kurie iš jų neturi leidimų dirbti antrą darbą, tačiau jiems dėl to tarnybiniai patikrinimai nebuvo pradėti, o susitvarkyti dokumentus buvo patarta žodžiu. Taisyklių 2.1 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas prašymą jį į pareigas priimančiam asmeniui pateikia, kai jis ketina įsidarbinti įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje.

Minimo taisyklių punkto pažeidimas negali būti laikomas tęstiniu, nes jame aiškiai suformuluota, kada turi būti pateiktas prašymas (ketinant įsidarbinti), o teisės akte įtvirtintų sąvokų išplėstinis aiškinimas (kad ta pati norma buvo nuolat pažeidinėjama ir įsidarbinus) yra tendencingas, nes teisės aktai nenumato pareigos pateikti prašymo jau dirbant kitoje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje. Toks prašymas „leisti dirbti kitą darbą“ būtų ir nelogiškas, kai asmuo faktiškai jau dirbą kitoje darbovietėje, ir prilygtų tiesiog informacijos apie įsidarbinimą pateikimui (pastebėtina, kad tokią informaciją Tarnyba visą laiką turėjo), o ne prašymui duoti leidimą įsidarbinti.

Todėl prašymo leisti D. S. dirbti MRU pateikimo terminas pasibaigė 2010 m. rugsėjo 1 d. jam paskutinį kartą įsidarbinus MRU. Vadinasi, nuo galimo tarnybinio pažeidimo padarymo praėjo daugiau nei 6 mėnesiai, todėl nuobauda negalėtų būti skiriama pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį. Taigi Tarnyba laiku nereagavo į galimą pažeidimą. Šiuo metu Tarnyba, praleidusi terminus, stengiasi paskirti nuobaudą joje faktiškai nedirbančiam asmeniui – tai rodo piktybišką siekį atkeršyti Profesinės sąjungos pirmininkui D.

S., o ne įgyvendinti Tarnybos interesą sureaguoti į galimai padarytą pažeidimą.

12. Nors Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 punkto 4 dalis nustato, kad piktnaudžiavimas tarnyba bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimas laikomi šiukščiais pažeidimais, bet: 1) VVKT viršininkas nesiėmė jokių veiksmų G. T. neteisėtiems veiksmams įvertinti, kol to jam nenurodė Valstybės tarnybos departamentas (tai įrodantis raštas yra byloje); 2) tarnybinis patikrinimas dėl Seimo kontrolieriaus nustatyto piktnaudžiavimo net nebuvo pradėtas.

13. Tarnyba teigia, kad jai neaišku, kuo remdamasis teismas nustatė, kad „dėl Tarnyboje įvykusios reorganizacijos panaikintas tik vienas Tarnybos skyrius, vadovaujamas D. S., kurio visi darbuotojai buvo profesinės Sąjungos nariai; panaikinta Tarnybos vadovo pavaduotojo, kuris buvo Profesinės sąjungos narys, pareigybė“. Profesinė sąjunga atsako, kad tai nurodyta Tarnybos viršininko 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsakyme Nr. 1A-815. Be to, Tarnyba neturėtų teigti, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 9 d., kai Tarnybai tapo žinoma, kurie jos darbuotojai ir valstybės tarnautojai yra Profesinės sąjungos Tarybos nariai, jų padėtis Tarnyboje nepasikeitė, kadangi Tarybos narys R. J. J. buvo atleistas iš Tarnybos 2012 m. sausio 3 d. Taip pat 2012 m. sausio 3 d. buvo panaikintas Profsąjungos pirmininko D. S. vadovaujamas VVKT skyrius, kuriame dirbo motinystės atostogose esanti Tarybos narė K. Z.-S.

14. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44, Darbo kodekso nuostatomis, įstatais, Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsniu, teigia, kad Taryba, o ne suvažiavimas turėjo spręsti dėl nuobaudos Profesinės sąjungos pirmininkui skyrimo. Todėl sprendimas dėl nesutikimo su pastabos D. S. skyrimu yra priimtas tinkamo Profesinės sąjungos organo. Nurodo, kad iš išdėstytų aplinkybių yra aišku, kad Tarnybos siekis paskirti D. S. pastabą yra diskriminacinio pobūdžio, t. y. kad su Profesinės sąjungos pirmininku D. S. siekiama susidoroti už jo veiklą Profesinėje sąjungoje. Todėl Profesinė sąjunga teisėtai ir pagrįstai nedavė sutikimo paskirti D. S. tarnybinę nuobaudą – pastabą, o teismas padarė teisingą išvadą, kad tarnybinė nuobauda skiriama pareigūnui dėl jo atstovavimo Profesinės sąjungos nariams bei veiklos Profesinėje sąjungoje, ir pagrįstai netenkino Tarnybos prašymo panaikinti Profesinės sąjungos nesutikimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar pagrįstai ir teisėtai atsakovo Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojų profesinės sąjungos Taryba 2011 m. spalio 24 d. posėdyje priėmė nutarimą, kuriuo atsisakė duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą Profesinės sąjungos pirmininkui D. S..

Pagal bylos duomenis pareiškėjas Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. spalio 21 d. raštu kreipėsi į atsakovą, prašydamas sutikimo skirti Profesinės sąjungos pirmininkui D. S. (Tarnybos Ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų skyriaus vedėjui) tarnybinę nuobaudą – pastabą (t. I. b. l. 183). Pareiškėjas prašymą grindė Komisijos 2011 m. spalio 18 d. išvada Nr. 13P-3. Iš Komisijos išvados matyti, kad buvo nustatyta, jog D. S. turėjo prašyti leidimo dirbti prieš ketindamas įsidarbinti MRU, t.y. iki 2010 m. rugsėjo 1 d., pareiga prašyti leidimo dirbti MRU neišnyko tol, kol D. S. dirbo MRU, t.y. nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. Visą laiką, kol D. S. dirbo MRU neturėdamas tam leidimo, buvo pažeidžiamos Valstybės tarnybos įstatymo 16(1) straipsnio, Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo ir sprendimų dėl leidimo valstybės tarnautojams dirbti kitą darbą priėmimo ir atšaukimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 741, 2.1 punkto nuostatos, t. y. buvo daromas tęstinis nusižengimas, paskutinė nusižengimo diena – 2011 m. birželio 30 d., D. S. atleidimo iš MRU diena, nuo kurios skaičiuojamas Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatytas 6 mėnesių terminas nuobaudai skirti. Komisija pasiūlė pripažinti, kad D. S., dirbdamas MRU nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d., pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 16(1) straipsnio, Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo ir sprendimų dėl leidimo valstybės tarnautojams dirbti kitą darbą priėmimo ir atšaukimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 741, 2.1 punkto nuostatas, pasiūlė D. S. skirti švelniausią tarnybinę nuobaudą – pastabą (t. I, b. l. 7-14).

Atsakovo Profesinės sąjungos Taryba 2011 m. spalio 24 d. rašte „Dėl nesutikimo skirti tarnybinę nuobaudą” nurodė, kad Profesinė sąjunga nesutinka duoti sutikimą skirti D. S. tarnybinę nuobaudą. Nesutikimą argumentavo tuo, kad, atsakovo nuomone, tarnybiniai patikrinimai prieš D. S. yra vykdomi tendencingai dėl jo, kaip Profesinės sąjungos pirmininko, veiklos ginant Profesinės sąjungos narių teises, jo vadovaujamų geros klinikinės praktikos inspektorių nustatytų pažeidimų, kuriuos darbdavys norėtų ignoruoti, bei jo pareikštų atskirųjų nuomonių dėl darbdavio inicijuotų teisės aktų. Profesinė sąjunga taip pat nurodė, kad panašiais atvejais tarnybiniai patikrinimai prieš kitus Tarnybos darbuotojus dažniausiai nepradedami, o susitvarkyti dokumentus jiems primenama žodžiu. Tarnyba apie D. S. darbą MRU nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. seniai žinojo, terminas tarnybinio nusižengimo tyrimui pradėti pasibaigė 2010 m. rugsėjo 3 d., praėjus 3 dienoms po MRU rašto Nr. 2R-1.22-872 išdavimo. Prašymo leisti D. S. dirbti MRU pateikimo terminas pasibaigė 2010 m. rugsėjo 1 d., jam įsidarbinus MRU, taigi nuo galimo pažeidimo padarymo praėjo daugiau nei 6 mėnesiai ir pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį nuobauda negali būti skiriama (t. I, b. l. 173). Byloje buvo pateiktas atsakovo Tarybos 2011 m. spalio 24 d. posėdžio protokolo išrašas, iš kurio matyti, kad Taryba nutarė neduoti sutikimo skirti pastabą D. S. (t. I, b. l. 174).

Vertinant ir nagrinėjant pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodomas aplinkybes, susijusias su ginčo esme, pažymėtina, kad profesinių sąjungų renkamojo organo narių darbo teisių garantijos numatytos Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje. Pagal Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnį darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nario pagal Darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio pirmosios dalies 2 punktą ir savo valia, negavęs tos profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo išankstinio sutikimo.

Šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems darbuotojams skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Konstitucinis Teismas dar 1999 m. sausio 14 d. nutarime konstatavo, kad Profesinių sąjungų įstatyme įtvirtinta aptariamoji norma reguliuoja profesinės sąjungos narių, kurie yra išrinkti į renkamuosius profesinės sąjungos organus, darbo ir socialines garantijas, o pastarosios yra numatytos tam, kad jie dėl savo darbo renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų diskriminuojami, t. y. kad su jais nebūtų susidorota už jų veiklą šiuose organuose (pavyzdžiui, be pagrindo paskiriant drausmines nuobaudas ir kt.), taip pat kad darbo šiuose organuose laikotarpiu jiems būtų išsaugotos lygios su kitais darbuotojais teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio nuostatas kartu su Darbo kodekso 134 straipsnio 3 dalimi, yra pažymėjęs, kad nesant tiesioginės normos, reglamentuojančios darbdavio teisę ginčyti atitinkamo organo atsisakymą duoti sutikimą skirti darbuotojui drausminę nuobaudą, darbdavys pagal DK 134 straipsnio 3 dalies analogiją (Darbo kodekso 9 straipsnio 1 dalis) turi teisę tokį atsisakymą ginčyti tiesiogiai teisme, o teismas gali tokį atsisakymą panaikinti, jeigu darbdavys įrodo, kad atsisakymas iš esmės pažeidžia jo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2012).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje nutartyje taip pat nurodė, kad teismas, nagrinėdamas atitinkamą darbdavio reikalavimą, turi nustatyti ir įvertinti:

a) darbdavio nurodyto intereso buvimo faktą, intereso teisėtumą ir svarbą;

b) ginčijamo atsisakymo duoti sutikimą pagrįstumą;

c) darbdavio nurodytą jo intereso esminio pažeidimo faktą ir šio fakto priežastinį ryšį su ginčijamu atsisakymu. Darbdavys aplinkybę, kad ginčijamas atsisakymas pažeidžia jo interesus, turi įrodyti individualiai, tai negali būti pagrindžiama vien įstatymu suteiktų teisių darbo drausmės užtikrinimo srityje deklaravimu, nes priešingu atveju įstatymuose įtvirtintos profesinių sąjungų renkamojo organo narių darbo teisių garantijos ir profesinėms sąjungoms suteiktos teisės duoti arba neduoti sutikimą leisti darbdaviui skirti darbuotojui – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariui – drausminę nuobaudą būtų paverstos tik procedūra, kurią įgyvendinęs kreipimusi į teismą darbdavys visais atvejais įgytų teisę skirti drausminę atsakomybę.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog teisinio reguliavimo dėl profesinių sąjungų narių garantijų kontekste yra apibrėžiamos ir profesinės sąjungos diskrecijos teisės duoti ar ne sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ribos: profesinė sąjunga šią teisę turi naudoti tik kaip priemonę apginti savo narius nuo diskriminacijos narystės profesinėje sąjungoje pagrindu, nesant įrodymų, jog tarnybinę nuobaudą ketinama skirti dėl asmens veiklos profesinėje sąjungoje, profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą yra neteisėtas, kadangi nepagrįstai suvaržytų viešojo administravimo subjektų teisę vykdyti įstatymais priskirtas funkcijas, galimybę reaguoti į pavaldžių tarnautojų darbinės veiklos trūkumus, padarytus pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1080/2010, kt.) Be to, draudžiama pirmiau aptartą profesinių sąjungų narių garantijų sistemą įgyvendinti tokiu būdu, kuris, priklausomai nuo aplinkybių, suponuotų piktnaudžiavimą teise ir dėl kurio valstybės institucijos vadovybei kiltų kliūčių įgyvendinti tinkamą valstybės institucijos funkcionavimą. Šiuo klausimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nusprendęs, kad profesinės sąjungos savo veikloje gindamos savo narių teises taip pat turi laikytis sąžiningumo principo ir šią veiklą vykdyti rūpestingai, nepiktnaudžiaujant jai suteiktomis teisėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-418/2009).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. birželio 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-368/2012, nurodė, kad valstybės institucijos interesų esminis pažeidimas yra vertinamoji sąvoka, kuri kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama individualiai, atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios bylos medžiagą bei faktinę situaciją. Vertinant valstybės institucijos, kaip darbdavio, interesų pažeidimo reikšmingumą gali būti atsižvelgta į institucijos vykdomų funkcijų pobūdį, jų pareigūnų statuso ypatumus, darbdavio interesų pobūdį ir kt. Kalbant apie profesinių sąjungų renkamojo organo narius, dėl kurių valstybės institucija, kaip darbdavys, kreipiasi į profesinę sąjungą, reikalaujama, kad valstybės institucija, taikanti drausminę procedūrą, pagrįstų ne bet kokį, o esminį teisėtų interesų pažeidimą, t. y. aiškų ir rimtą atitinkamos valdžios institucijos įstatymais jai priskirtų uždavinių vykdymo sutrikdymą.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, ginčydamas atsakovo atsisakymą duoti sutikimą skirti trečiajam suinteresuotam asmeniui drausminę nuobaudą, skunde nurodė, kad atsakovo nesutikimas nepagrįstai varžo darbdavio teises, nes iš darbdavio, šiuo atveju – Tarnybos viršininko, yra atimama galimybė užtikrinti darbo drausmę ir operatyviai bei adekvačiai reaguoti į padarytus tarnybinius nusižengimus, tokiu būdu kenkiama Tarnybos tikslams ir pažeidžiami interesai ir teisės (t. I, b. l. 2-6). Pareiškėjas jokių kitų argumentų ar aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad atsakovo atsisakymas duoti sutikimą pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą D. S. už minėtoje Komisijos 2011 m. spalio 18 d. išvadoje Nr. 13P-3 nustatytą D. S. Valstybės tarnybos įstatymo 16(1) straipsnio, Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo ir sprendimų dėl leidimo valstybės tarnautojams dirbti kitą darbą priėmimo ir atšaukimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 741, 2.1 punkto nuostatų pažeidimą laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d., iš esmės pažeidžia pareiškėjo interesus, nenurodė. Pareiškėjas skundą iš esmės grindė tik deklaratyviais teiginiais apie tai, kad Profesinės sąjungos atsisakymas atima galimybę užtikrinti darbo drausmę ir operatyviai bei adekvačiai reaguoti į padarytus tarnybinius nusižengimus, todėl pareiškėjui nenurodžius ir neįrodžius valstybės institucijos interesų esminio pažeidimo dėl atsakovo atsisakymo, pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo reikalavimai negali būti tenkinami.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad sprendimą dėl nesutikimo skirti tarnybinę nuobaudą D. S. turėjo priimti ne Profesinės sąjungos Taryba, o Profesinės sąjungos narių susirinkimas, tačiau šio savo argumento nepagrindžia įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatomis. Pagal bylos duomenis D. S. yra Profesinės sąjungos pirmininkas, kurį išrinko Profesinės sąjungos narių susirinkimas. Pagal atsakovo įstatų 46 punktą Profesinės sąjungos pirmininkas yra renkamasis organas. Pagal atsakovo įstatus dar renkamieji organai yra Taryba, kontrolės komisija. Darbo kodekso 240 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prieš skiriant drausminę nuobaudą reikia gauti išankstinį atitinkamo organo sutikimą, Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad skiriant darbuotojo įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariui drausminę nuobaudą, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Darbo kodekso 240 straipsnio 2 dalyje ir Profesinių sąjungų įstatymo 2 dalyje įtvirtinta garantija taikoma tik darbuotojams – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-426/2010). Profesinės sąjungos savo veiklą grindžia nustatyta tvarka įregistruotais įstatais, aplinkybės, kokie yra konkrečios profesinės sąjungos organai ir kurie renkamieji profesinės sąjungos organai, kokia jų išrinkimo tvarka ir pan., nustatomos atsižvelgiant į tos profesinės sąjungos įstatus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.47 straipsnis, Profesinių sąjungų įstatymo 8 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kokie atsakovo įstatuose numatyti renkamieji organai, į tai, kad atsakovo įstatų 42.6 punktas numato, jog Taryba priima sprendimą dėl sutikimo skirti drausminę nuobaudą Profesinės sąjungos nariui, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymą dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pagrįstai nagrinėjo ir sprendimą priėmė atsakovo renkamasis organas - Taryba.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. birželio 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-368/2012, nurodė, kad profesinėms sąjungoms nėra suteikta teisė vertinti drausminės procedūros pagrįstumą ir teisėtumą, profesinės sąjungos atliekama kontrolė apima tik patikrinimą, ar tarnybinė nuobauda nėra taikoma dėl pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje, ar nebuvo padaryta akivaizdžios jo veiklos vertinimo klaidos bei piktnaudžiauta įgaliojimais. Profesinė sąjunga, mananti, jog tarnybinė nuobauda pareigūnui skiriama dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje, turi pateikti pakankamai faktų, leidžiančių daryti prielaidą dėl tarnybinės nuobaudos ryšio su profesinės sąjungos veikla buvimo. Kitaip tariant, ji turi įrodyti šio ryšio tikimybę. Taip išsaugoma tam tikra pusiausvyra, kuri leidžia pareigūnams remtis teise į nevaržomą profesinės sąjungos veiklą, o valstybės institucijai, kaip darbdaviui, – išvengti teisminių ginčų vien remiantis nepagrįstais teiginiais. Tik tuo atveju, jeigu profesinė sąjunga įrodo tokias faktines aplinkybes, kurios yra pakankamos daryti prielaidą dėl tarnybinės nuobaudos ryšio su profesinės sąjungos veikla buvimo, valstybės institucija turi įrodyti, kad nebuvo pažeistas draudimas skirti tarnybinę nuobaudą dėl darbuotojo narystės profesinėje sąjungoje. Kitaip tariant, kai profesinė sąjunga, teigianti, kad jos nariui tarnybinė nuobauda taikoma dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje, teismui nurodo aiškias ir konkrečias faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ryšio su profesinės sąjungos veikla, pati valstybės institucija, kaip darbdavys, turi įrodyti, kad tarnybinės nuobaudos neskiria dėl pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje.

Nagrinėjamoje byloje įvertinus atsakovo Profesinės sąjungos nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo atsisakyta duoti sutikimą skirti D. S. tarnybinę nuobaudą ir kurių pagrindu buvo teigiama, kad siekiama skirti tarnybinę nuobaudą dėl D. S., kaip Profesinės sąjungos pirmininko, veiklos ginant Profesinės sąjungos narių teises, jo vadovaujamų geros klinikinės praktikos inspektorių nustatytų pažeidimų, kuriuos darbdavys norėtų ignoruoti, bei jo pareikštų atskirųjų nuomonių dėl darbdavio inicijuotų teisės aktų, pateiktus pirmosios instancijos teismui įrodymus, pareiškėjo argumentus ir pateiktus įrodymus pirmosios instancijos teismui, kurių pagrindu buvo nesutinkama su atsakovo argumentais, darytina išvada, kad byloje yra pagrindas konstatuoti, jog atsakovas pagrįstai atsisakė duoti sutikimą skirti D. S. tarnybinę nuobaudą, nurodydamas, jog tarnybinę nuobaudą ketinama skirti už D. S. veiklą Profesinėje sąjungoje.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir nustatė faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ir byloje esančių įrodymų visumos pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui teikė naujus įrodymus, kuriuos galėjo ir turėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Šie įrodymai nebuvo priimti, nes ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis numato, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas gali tirti naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tik tuo atveju jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (ABTĮ 138 straipsnio 3 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad visos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas teikė papildomus įrodymus, buvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė teikti įrodymus, kuriais jis galėtų atsikirsti į atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus. Pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių jis nepateikė papildomų įrodymų pirmosios instancijos teismui ar šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo jau po to, kai buvo priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas. Pažymėtina, kad taip pat dėl tų pačių aplinkybių nebuvo priimti ir atsakovo teikti apeliacinės instancijos teismui nauji papildomi įrodymai.

Administraciniame procese galioja bendroji įrodinėjimo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (ABTĮ 58 straipsnis). Įvertinus proceso šalių pateiktus įrodymus pirmosios instancijos teismui darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus įvertino tinkamai, įrodymų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra aplinkybės, leidžiančios daryti pagrįstą prielaidą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ryšio su D. S. veikla Profesinėje sąjungoje, kad atsakovas Profesinė sąjunga įrodė aplinkybes, kurių pagrindu atsisakė duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą D. S., t. y. aplinkybes, kurios suponavo atsakovo nuostatą, kad pareiškėjo siekis skirti tarnybinę nuobaudą Profesinės sąjungos pirmininkui yra susijęs su pirmininko veikla Profesinėje sąjungoje, ginant Profesinės sąjungos narių teises.

Nagrinėjamoje byloje buvo pateikti įrodymai, kad Tarnybos viršininkas 2008 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 8P-131 D. S. išdavė leidimą dirbti MRU profesoriumi, leidimo galiojimo laikas – 1 metai (t. I, b. l. 112). Tarnyba 2008 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. 2R-1.50-131 (t. I, b. l. 113), 2009 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. 2R-1.22-969 (t. I, b. l. 114), 2010 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. 2R-1.22-872 (t. 1 b. l. 115), 2011 m. liepos 5 d. raštu Nr. 2R-1.22-705 (T. I, b. l. 116) pranešė MRU, kad D. S. dirba Tarnybos IKTS vedėju, informavo apie jo darbo laiką Tarnyboje. Atsakovas atsisakymą duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą motyvavo ir tuo, kad D. S. interesų deklaracija yra viešai paskelbta, o Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas nurodo, kad kaip asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje vykdo šio įstatymo nuostatas, kontroliuoja atitinkamų valstybės ar savivaldybės institucijų vadovai ar jų įgalioti atstovai. Byloje buvo pateikta D. S. Privačių interesų deklaraciją, kurioje jis yra nurodęs, kad dirba MRU (t. I, b. l. 98-99). Iš 2011 m. spalio 18 d. išvados Nr. 13P-3 matyti, kad Tarnybai gavus MRU 2011 m. rugpjūčio 12 d. pažymą Komisijai Tarnybos viršininko 2011 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 1A-828 buvo pavesta ištirti ir D. S. galimai padarytą tarnybinį nusižengimą dėl darbo MRU (t. I, b. l. 7). Šių įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Tarnybai buvo žinoma arba turėjo būti žinoma apie pareiškėjo darbą MRU po to, kai baigė galioti 2008 m. sausio 17 d. išduotas leidimas, tačiau Tarnyba ilgą laiką nesiėmė jokių veiksmų.

Byloje taip pat buvo pateikti įrodymai, kurių pagrindu darytina išvada apie aktyvią Profesinės sąjungos pirmininko veiklą. 2011 m. vasario 18 d. Profesinės sąjungos vardu D. S. kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją, informuodamas apie Tarnyboje susiklosčiusią nemalonią situaciją, kai yra nesilaikoma Lietuvos Respublikos teisės aktų ir pažeidžiamos darbuotojų teisės (t. 2, b. l. 57-58). Rašte buvo nurodyta apie Tarnyboje neteisėtai pasirašytas konfidencialumo sutartis, apie tai, kad Tarnyboje du kartus organizuotas konkursas į Tarnybos viršininko pareigybę buvo pripažintas neskaidriu, nes pareigybės reikalavimai buvo nustatyti konkrečiam asmeniui, kad Tarnybos viršininkas 2011 m. vasario 10 d. gamybiniame posėdyje netiesiogiai grasino susidorojimu su kai kuriais Tarnybos darbuotojais, kurie yra Profesinės sąjungos nariai.

Profesinė sąjunga 2011 m. rugpjūčio 8 d. Sveikatos apsaugos ministerijai padavė skundą, kurį pasirašė Profesinės sąjungos pirmininkas D. S. ir kuriuo prašoma netvirtinti naujos Tarnybos struktūros pakeitimų; įpareigoti Tarnybos viršininką toliau tęsti konsultacijas su Profesine sąjunga; įpareigoti Tarnybos viršininką įvertinti drausmine tvarka G. T. ir L. L. tarnybinius nusižengimus bei Tarnybos viršininko tarnybinius nusižengimus. Skunde teigiama, kad Seimo kontrolierius pripažino, jog Tarnyba pažeidė darbuotojų teises, jiems pasirašant konfidencialumo sutartis, kurias parengė Teisės skyriui vadovaujanti L.

L.. Seimo kontrolierius siūlė įvertinti atsakingų pareigūnų veiksmus. Valstybės tarnybos departamentas nustatė, kad G. T., eidamas Personalo skyriaus vedėjo pareigas ir atlikdamas veiksmus, susijusius su jo paties dalyvavimu konkurse Personalo skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigoms užimti, galėjo pažeisti Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 dalį. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nustatė, kad G. T. pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, tačiau Tarnybos viršininkas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų G.

T. ir L. L. neteisėtiems veiksmams įvertinti (t. 2, b. l. 59-65). Iš Seimo kontrolieriaus 2011 m. kovo 16 d. pažymos matyti, kad buvo vertinami ir Profesinės sąjungos raštai, t. y. nurodyta, kad Profesinė sąjunga 2010 m. balandžio 30 d. raštu išdėstė argumentus dėl baudinės sankcijos neteisėtumo, nesutiko su konfidencialumo nuostatomis ir Tarnybai 2010 m. gegužės 20 d. raštu teikė siūlymus, į kuriuos nebuvo atsižvelgta, kad Profesinė sąjunga raštu kreipėsi kompetentingas valstybines institucijas dėl konfidencialumo sutarčių (t.

I, b. l. 119-123). Vyriausioji administracinių ginčų komisija nagrinėjo atsakovo skundą dėl Tarnybos veiksmų, t. y. kad Tarnyba nepateikė atsakovui 2011 m. balandžio 26 d. ir 2011 m. rugpjūčio 8 d. raštuose nurodytos informacijos apie visus 2010 -2011 metais pavėluotai įvykdytus viršininko pavedimus bei atvejus, kai dėl vėlavimo įvykdyti pavedimą buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas (t. 2, b. l. 17-19). Byloje buvo pateikti duomenys, kad dienraštyje „Lietuvos rytas“ 2011 m. vasario 2 d. buvo išspausdintas straipsnis „Vaistų kontrolė virsta superslapta teritorija“ (t. 2, b. l. 50-51) apie tai, kad visi Tarnybos darbuotojai – ir valstybės tarnautojai, ir dirbantys pagal darbo sutartis - turėjo pasirašyti konfidencialumo sutartis neatskleisti jokios informacijos neribotą laiką, net atsisveikinus su tarnyba, sutartyse numatyta, kad kiekvienas, atskleidęs tokią informaciją, privalėtų sumokėti 5000 Lt baudą.

Straipsnyje nurodyta, kad Tarnybos teisininkai dėl konfidencialumo sutarčių persistengė - valstybės tarnautojams taikomas Valstybės tarnybos įstatymo, su jais tokios sutartys neturėtų būti sudaromos, o darbuotojams galioja Darbo kodekso reikalavimai. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas pagrįstai grindė šia dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacija, nes publikacijoje paskelbta informacija yra tuo pačiu klausimu, kurį anksčiau kėlė Profesinė sąjunga.

Pagal bylos duomenis D. S. nebuvo skirtos tarnybinės nuobaudos už tai, kad jis netinkamai vykdė jam pavestas tarnybos funkcijas. Tarnybinis patikrinimas, kurį atlikus siekiama pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą, atliktas po pirmiau minėtų Profesinės sąjungos pirmininko aktyvių veiksmų, pareiškėjas nenurodė ir nepateikė byloje įrodymų, kad atsakovo atsisakymas duoti sutikimą skirti D. S. tarnybinę nuobaudą iš esmės pažeidžia pareiškėjo interesus, todėl darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti atsakovo atsisakymą duoti sutikimą skirti D. S. tarnybinę nuobaudą.

Nustačius pirmiau nurodytas aplinkybes, nenagrinėtina ir nepasisakytina dėl proceso šalių nurodomų aplinkybių, susijusių su tarnybiniais patikrinimais dėl kitų darbuotojų, su Tarnybos reorganizacija.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė