2016-03-29 Nr. AB-6878-3-61-3-06564-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-660-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06564-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 11.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Š. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja V. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus (toliau – ir NŽT Vilniaus rajono skyrius, atsakovas) vedėjo 2013 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025 „Dėl atsisakymo priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pilietei V. Š.“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025).

Pareiškėja paaiškino, kad 2013 m. sausio 11 d. NŽT Vilniaus rajono skyriui pateikė NŽT Utenos skyriaus 2013 m. sausio 7 d. išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 41JP-1 (toliau – ir Išvada Nr. 41JP-1). NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2013 m. vasario 5 d. pasirašė įsakymą dėl piliečių pasirinktų naujų žemės sklypų individualiai statybai tvirtinimo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267, kurio 5 priede pareiškėjai buvo patvirtintas (suteiktas) 10-as sklypas (duomenys neskelbtini). 2013 m. kovo 12 d. buvo surašytas žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas. NŽT Vilniaus rajono skyrius 2013 m. spalio 10 d. raštu informavo pareiškėją apie tai, kad NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo pavaduotoja, atliekanti skyriaus vedėjo funkcijas, 2013 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025 nusprendė nepriimti sprendimo atkurti jai nuosavybės teises į suteikiant pasirinktą naują žemės sklypą individualiai statybai pagal NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267 5 priedą.

Pareiškėja, teigė, kad Įsakymas Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025 yra neteisėtas ir naikintinas. Pasak pareiškėjos, sprendimas atkurti jai nuosavybės teises į buvusio savininko T. K. turėtą 1,0118 ha žemės sklypą buvo priimtas NŽT Utenos skyriaus vedėjui pasirašius 2013 m. sausio 7 d. išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 41JP-1. Terminą paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus pareiškėjai atnaujino Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo kompetencijai nepriklausė spręsti klausimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atitinkamai ir nuspręsti nepriimti sprendimo atkurti nuosavybės teises. Įsakyme Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025 nurodytos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 4 dalies, 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 21 straipsnio 4,5 dalių ir Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatos NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo pavaduotojai tokios kompetencijos nesuteikė. Be to, Įsakyme Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025 nenurodyta, kad jo priėmimui yra visos Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytos sąlygos. Pareiškėjos teigimu, tokių sąlygų nėra.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 24–29) atsakovas paaiškino, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-285-283/2011 atnaujino V. Š. terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į T. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę Utenos mieste paduoti, taip pat terminą nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Pareiškėja 2012 m. sausio 5 d. pateikė NŽT Utenos žemėtvarkos skyriui prašymą atkurti nuosavybės teises, išmokant už senelio nuosavybės teise valdytą žemę kompensaciją pinigais.

NŽT Utenos žemėtvarkos skyrius 2012 m. kovo 6 d. Pažymoje dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 41PAŽ-(14.41.33.)-16 nurodė, kad pareiškėja turi teisę į 1,0118 ha žemės (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos vardu buvo parengtas NŽT sprendimo projektas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę atlyginant pinigais. NŽT 2012 m. kovo 9 d. raštu pareiškėja buvo kviesta į Utenos žemėtvarkos skyrių susipažinti su šiuo projektu. Pareiškėja 2012 m. gegužės 16 d. NŽT Utenos skyriui pateikė naują prašymą parengti išvadą ir ją persiųsti į Vilniaus rajono Avižienių seniūniją.

NŽT Utenos skyrius 2013 m. sausio 7 d. patvirtino išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 41JP-1,pagal kurią pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko T. K. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini)1,0118 ha žemės (vertė – 5290 Lt), kuri priskirta valstybės išperkamai žemei. Išvadoje Nr. 41JP-1 nurodyta, kad pilietė pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypą, vandens telkinį (duomenys neskelbtini) vietovėje. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, atsakovas teigė, kad vadovaujantis galiojančiomis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatomis, pareiškėja negalėjo pakeisti valią dėl būdo, kuriuo prašo atkurti nuosavybės teises į 1,0118 ha valstybės išperkamos žemės plotą, iš atkūrimo būdo – pinigais į atkūrimo būdą – gauti lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą.

Kadangi pareiškėja 2012 m. gegužės 16 d. prašymu negalėjo reikalauti pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, todėl NŽT Utenos skyrius neturėjo teisinio pagrindo rengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Pareiškėja NŽT Vilniaus rajono skyriui 2013 m. sausio 22 d. pateikė prašymą už valstybės išperkamą žemę suteikti jai žemės sklypą individualiai statybai. Kadangi pareiškėja negalėjo keisti valios dėl būdo, kuriuo pageidauja atkurti nuosavybės teises, ir pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą – gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai, NŽT Įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025 buvo pagrįstai nuspręsta nepriimti sprendimo atkurti nuosavybės teises pareiškėjai suteikiant naują žemės sklypą individualiai statybai.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad NŽT Utenos skyriaus vedėjas 2013 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 41VĮ-(14.41.2.)-1894 nusprendė neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko T. K. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą 1,0118 ha žemę, pagal 2013 m. sausio 7 d. išvadą Nr. 41JP-1.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu (b. l. 77–82) pareiškėjos V. Š. skundą tenkino ir panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025 „Dėl atsisakymo priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pilietei V. Š.“.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad 2012 m. sausio 6 d. NŽT Utenos žemėtvarkos skyriuje buvo gautas pareiškėjos V. Š. prašymas atkurti nuosavybės teises, išmokant už senelio T. K. valdytas žemes kompensaciją pinigais (b. l. 41). 2013 m. sausio 7 d. NŽT Utenos skyrius patvirtino išvadą Nr. 41JP-1 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 41JP-1, pagal kurią pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko T. K. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdytą 1,0118 ha žemės (vertė – 5290 Lt), kuri priskirta valstybės išperkamai žemei (b. l. 40). 2013 m. sausio 22 d. NŽT Vilniaus rajono skyriuje gautas pareiškėjos prašymas įtraukti ją pagal Išvadą Nr. 41JP-1 į pretendentų sąrašą individualių namų statybai skirtiems sklypams gauti (duomenys neskelbtini) vietovėje (b. l. 44).

NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 21 straipsnio 4, 5 dalių, Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatomis, vykdydamas NŽT direktoriaus pavaduotojo 2013 m. rugpjūčio 28 d. pavedimą Nr. 1PAV-(1.8)-547, 2013 m. spalio 3 d. priėmė įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025 „Dėl atsisakymo priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pilietei V. Š.“ (b. l. 4). NŽT Utenos skyrius 2013 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 41VĮ-(14.41.2.)-1894 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę pagal V. Š. vardu parengtą išvadą“ nusprendė neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko T. K. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą 1,0118 ha žemę, pagal V. Š. vardu parengtą Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyrius 2013 m. sausio 7 d. patvirtintą išvadą Nr. 41JP-1 (b. l. 45).

Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025 teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Spręsdamas pareiškėjos reikalavimo panaikinti Įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025 pagrįstumą, teismas pirmiausia vertino šio administravimo akto atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis)), taip pat vertino, ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių Įsakymas Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025 turėtų būti panaikintas.

Teismas nustatė, kad Įsakymas Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025 priimtas vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 21 straipsnio 4, 5 dalių ir Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei remiantis NŽT 2013 m. rugpjūčio 28 d. pavedimu Nr. 1PAV-(1.8)-547 „Dėl darbo grupės 2013 m. liepos 18 d. išvadoje Nr. 1LS-(7.5)-86 nurodytų siūlymų įgyvendinimo“.

Atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. birželio 27 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žemė grąžinama natūra nedelsiant. Piliečiams, kuriems teismo sprendimu atnaujinti šio įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodyti praleisti terminai, žemė grąžinama natūra tik pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus Vyriausybės nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai šie piliečiai prašymus atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pateikė iki Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimo dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimui parinktos teritorijos ribų patvirtinimo priėmimo.

Toje Lietuvos valstybės teritorijos dalyje, kur buvo likusi rėžių sistema, žemė grąžinama bei kompensuojama natūra pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Tokiu pat būdu perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis savininko turėtajam žemės sklypas. To paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užimta: namų valdų (sodybų) sklypų; valstybinių įstaigų ir organizacijų bei visuomeninės paskirties pastatams ir įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų, išskyrus poilsiaviečių pastatų ir statinių užimtus žemės sklypus; kitų visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių, paplūdimių ir kt.); yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai.

Šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi žemėtvarkos projektuose. Tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais (Atkūrimo įstatymo 21 str. 4 d.).

Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos privalo per mėnesį nuo sprendimo, kurio pagrindu išlikęs nekilnojamasis turtas nebepriskirtinas valstybės išperkamam turtui, Vyriausybės nustatyta tvarka raštu informuoti pilietį, kurio prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nagrinėja ir kurio išlikęs nekilnojamasis turtas buvo priskirtas valstybės išperkamam, apie galimybę tokį išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinti natūra ir pasiūlyti jam pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių į šį turtą atkūrimo.

Per 3 mėnesius nuo Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų pasiūlymo gavimo dienos pilietis gali pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, ir prašyti, kad šis nekilnojamasis turtas būtų grąžintas natūra, apie tai raštu pranešdamas jo prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nagrinėjančiai institucijai. Jeigu pilietis per nustatytą terminą nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, pakeitimo arba atsisako pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, nekilnojamasis turtas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama įstatymų nustatyta tvarka.

Tuo atveju, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo yra priimtas, šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, privalo raštu Vyriausybės nustatyta tvarka informuoti pilietį, kurio išlikęs nekilnojamasis turtas buvo priskirtas valstybės išperkamam ir natūra nebuvo grąžintas, apie numatomą šio turto perleidimą privačion nuosavybėn ir galimus šio turto perleidimo privačion nuosavybėn būdus (Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis).

NŽT 2013 m. rugpjūčio 28 d. pavedime Nr. 1PAV-(1.8)-547 (b. l. 51–55, 56–57), kuriuo atsakovas rėmėsi priimdamas Įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025, konstatuota, kad 2013 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267 (b. l. 6, 7), kuriuo pareiškėjai buvo patvirtintas pasirinktas naujas žemės sklypas individualiai (duomenys neskelbtini), priimtas pažeidžiant, be kita ko, ir Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4, 5 dalių nuostatas. Iš šio pavedimo ir atsakovo atsiliepimo į pareiškėjos skundą (b. l. 21–29) turinio teismas nustatė, kad esminis atsakovo argumentas nepriimti sprendimo atkurti pareiškėjai nuosavybės teises suteikiant jai pasirinktą naują žemės sklypą individualiai statybai yra aplinkybė, kad pareiškėja pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas buvo netekusi teisės pakeisti valią dėl būdo, kuriuo pageidauja atkurti nuosavybės teises į 1,0118 ha valstybės išperkamos žemės plotą, iš atkūrimo būdo – pinigais į atkūrimo būdą – gauti lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą. Taigi byloje yra kilęs ginčas dėl Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatų taikymo.

Teismas nustatė, kad dėl to paties pareiškėjos prašymo, t.y. 2012 m. sausio 5 d. prašymo (b. l. 41) ir NŽT Utenos skyriaus 2013 m. sausio 7 d. išvados Nr. 41JP-1 (b. l. 40), buvo priimtas dar vienas sprendimas neatkurti nuosavybės teisių pareiškėjai – NŽT Utenos skyriaus 2013 m. lapkričio 25 d. įsakymas Nr. 41VĮ-(14.41.2.)-1894 (b. l. 45), kurio teisėtumą pareiškėja ginčijo teismine tvarka. Tiek Panevėžio apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-541-2179/2014, tiek nagrinėjamoje administracinėje byloje iš esmės keliamas tas pats teisinis ginčas dėl Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatų taikymo, t. y. dėl pareiškėjos teisių išreikšti valią dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę.

Atsižvelgdamas į ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. A296-552/2015, priimtą patikrinus Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-541-2179/2014 pagrįstumą ir teisėtumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. A296-552/2015 išaiškino, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi nuo 1999 m. birželio 2 d. iki 2002 m. spalio 25 d., numatė galimybę piliečiams iki 2002 m. liepos 1 d. pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Atkūrimo įstatymo pakeitimo 2002 m. spalio 15 d. įstatymu Nr. IX-1139 21 straipsnio 3 dalyje liko numatyta tik galimybė iki 2003 m. sausio 1 d. pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas ar sprendimas nepradėtas vykdyti. Šie terminai yra naikinamieji, asmenys, nerealizavę teisių per šiuos terminus, vėliau jų įgyvendinti negali (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. liepos 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1375/2013, 2014 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2501/2013).

Teismas minėtoje byloje pripažino, kad NŽT Utenos skyrius teisingai taikė ginčijamo įsakymo priėmimo dieną galiojusius teisės aktus, tinkamai įvertino tai, kad pareiškėja buvo išreiškusi valią gauti piniginę kompensaciją ir savo valios dėl atlyginimo būdo keisti tuo metu nebegalėjo. Tačiau LVAT nurodė ir tai, kad įstatymų leidėjas Atkūrimo įstatymo pakeitimo 2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymu Nr. XII-1150 (įsigaliojo nuo 2014 m. lapkričio 1 d.) pakeitė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnį, šio straipsnio 4 dalyje naujai numatęs, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas.

Pasikeitęs nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių reguliavimas leido pirmosios instancijos teismui prieiti prie išvadų, kad pareiškėja, išreiškusi valią gauti piniginę kompensaciją, nuo 2014 m. lapkričio 1 d. turėjo teisę pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje. Iš esmės tokia pareiškėjos valia ir buvo išreikšta jos 2012 m. gegužės 12 d. prašyme bei įforminta NŽT Utenos skyriaus 2013 m. sausio 7 d. išvadoje Nr. 41IP-1. Atsižvelgęs į tai, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai nėra priimtas, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad minėta pareiškėjos valia atitinka visas aktualios (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1150) redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas.

Be to, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje nagrinėjamai teisinėje situacijoje priėjo prie išvadų, kad nors priėmimo metu ginčijamas įsakymas buvo teisėtas ir pagrįstas, tačiau šiuo metu jis prieštarauja galiojančioms Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatoms, t. y. tapo neteisėtas iš esmės ir turi būti panaikintas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Teismas priėjo prie tokių išvadų atsižvelgdamas ir į tai, kad piliečiai savo valią dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę galėjo pakeisti iki 2015 m. kovo 1 d., t. y. šis terminas jau yra pasibaigęs ir pareiškėjai būtų atimta galimybė tai padaryti įprastine tvarka, nors jos kaltės dėl užsitęsusio ginčo sprendimo teismuose nėra. Panaikindamas Įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025 teismas pažymėjo, kad atsakovas privalėtų patikrinti, ar pareiškėjos pageidaujamoje kaimo vietovėje yra laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, ir, esant teigiamam atsakymui, turėtų pradėti nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai, suteikiant lygiavertį turėtajam miško sklypą, procedūrą.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas nusprendė pareiškėjos skundą patenkinti ir panaikinti Įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025.

III. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 91–94) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-296-552/2015 nustatytais prejudiciniais faktais (ABTĮ 58 str. 2 d., Teismų įstatymo 9 str.). Nors pirmosios instancijos teismą rėmėsi minėtu LVAT sprendimu, tačiau netinkamai taikė nustatytus prejudicinius faktus ir vertindamas NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025 teisėtumą priėjo prie neteisingų išvadų. LVAT 2015 m. kovo 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-296-552/2015 aiškiai ir nedviprasmiškai išaiškino, kaip turi būti vertinamas pareiškėjos 2012 m. gegužės 12 d. NŽT Utenos skyriui pateiktas prašymas. Atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. lapkričio 1 d.) nustatytas sąlygas, pareiškėjos 2012 m. gegužės 12 d. prašymas vertintinas kaip pareiškėjos valios dėl atlyginimo už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę pakeitimas iš atkūrimo būdo – pinigais į atkūrimo būdą – gauti lygiavertį miško plotą (duomenys neskelbtini) vietovėje. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į aplinkybę, kad NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025 atsisakyta atkurti nuosavybės teises ne perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą, o Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje 4 punkte numatytu būdu – suteikiant nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai. Įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025 nebuvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimas šioje administracinėje byloje yra nepagrįstas ir naikintinas. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negalėtų būti įvykdytas, nes NŽT negalėtų priimti sprendimo, prieštaraujančio įsiteisėjusiam LVAT 2015 m. kovo 2 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. A-296-552/2015, kuris turi prejudicinę reikšmę.

Pareiškėja V. Š. su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 99) pareiškėja teigia, kad jos atžvilgiu susiklostė situacija, atitinkanti Atkūrimo įstatymo pakeitimo 2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymu Nr. XII-1150, kuris įsigaliojo nuo 2014 m. lapkričio 1 d., pakeistoje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje numatytas sąlygas. Atsakovas Įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025 nepagrįstai atsisakė priimti sprendimą pareiškėjos atžvilgiu, nes LVAT sprendimu administracinėje byloje Nr. A-296-552/2015, kuris turi prejudicinę reikšmę, nurodė, kaip turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai panaikino NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamą ginčą pareiškėja iškėlė, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025 „ Dėl atsisakymo priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pilietei V. Š.“.

Šio administracinio akto esmę atskleidžia ir pareiškėjai atitinkamas teisines pasekmes sukelia Įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025 1 punktas, kuriuo nuspręsta nepriimti sprendimo atkurti nuosavybės teises pilietei V. Š., nurodytai NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267 5 priede, suteikiant pasirinktą naują žemės sklypą individualiai statybai.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas pareiškėjos skundą patenkino ir panaikino skundžiamą individualių administracinį aktą, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai vertino bylai reikšmingas aplinkybes, neteisingai taikė teisės normas, nesivadovavo teismo įsiteisėjusiame sprendime nustatytais prejudicinę reikšmę turinčiais faktais.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta apimtimi, pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja pretendente atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) tapo praėjus itin daug laiko nuo nuosavybės teisių atkūrimo proceso, kuris prasidėjo 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymu Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, o šiam įstatymui nuo 1997 m. liepos 9 d. netekus galios, buvo tęsiamas pagal 1997 m. liepos 1 d.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr.VIII-359, pradžios. Pagal Atkūrimo įstatymą piliečiai prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr.IX-2490 redakcija) nuostatas piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu (teisminio proceso Nr.3-65-3-00187-2011-7) atnaujino V. Š. jos praleistus Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus prašymui paduoti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į T. K. (pareiškėjos senelio) nuosavybės teise valdytą 1,0118 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat terminus nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Šis Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimas nebuvo apskųstas ir įsiteisėjo per 14 dienų nuo jo paskelbimo (ABTĮ 96 str.1 d., 127 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, galėjo paduoti tik po to, kai įsiteisėjo minėtas teismo procesinis sprendimas dėl terminų atnaujinimo, ir tokį prašymą padavė 2012 m. sausio 5 d., bylai nėra aktuali iki šios datos vykusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatų raida, reglamentavusi tvarką ir terminus dėl piliečio valios, padavus prašymą atkurti nuosavybės teises atitinkamu būdu ar atlyginti už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą pasirinktu būdu, pakeitimo.

Bylai aktualios tos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje nurodytos šio įstatymo taikymo specialiosios nuostatos, kurios galiojo pareiškėjos 2012 m. sausio 5 d. prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo metu, šio prašymo sprendimo ir NMA Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025 priėmimo metu.

Byloje nėra ginčo tuo aspektu, kad pagal teismo įsiteisėjusį sprendimą pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į savo senelio iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 1,0118 ha žemės sklypą, kuris iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams ((duomenys neskelbtini)) nustatyta tvarka priskirtoje teritorijoje. Nuosavybės teisės į miesto žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja sutiko su tuo, kad jos seneliui iki nacionalizacijos priklausiusi žemė priskirta valstybės išperkamai žemei, todėl neprašė institucijos, įgaliotos priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, grąžinti žemę turėtoje vietoje (natūra). Įsiteisėjus Panevėžio apygardos administracinis teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimui, pareiškėja 2012 m. sausio 5 d. padavė Utenos rajono žemėtvarkos skyriui prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriame prašė priimti sprendimą dėl kompensavimo už žemę pinigais. Pagal šio pareiškėjos prašymo padavimo metu galiojusios redakcijos Atkūrimo įstatymo 16 straipsni 9 dalį, kurioje nurodyti būdai, kuriais valstybė atlygina piliečiams už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius, pareiškėjos 2012 m. sausio 5 d. prašymas atitiko aptariamo straipsnio 6 punkte numatytą atlyginimo būdą - pinigais už išperkamą žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d. Pareiškėja 2012 m. gegužės 16 d. padavė NŽT Utenos žemėtvarkos skyriui prašymą parengti išvadą T. K. valdytai žemei ir perduoti Vilniaus rajono Avižienių seniūnijai. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies prasme šis prašymas reiškia tai, kad pareiškėja prašė taikyti kitą nuosavybės teisių atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdą nei buvo nurodžiusi 2012 m. sausio 5 d. paduotame prašyme, nors pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas toks valios dėl atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą pakeitimo variantas nebuvo numatytas.

Byloje nustatyta, kad NŽT Utenos žemėtvarkos skyrius pateikė 2013 m. sausio 7 d. išvadą Nr.41IP-1 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 41JP-1, kurioje konstatavo, kad V. Š. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,0118 ha T. K. žemės, kuri yra Utenos miestui iki 1991 m. liepos 31 d. priskirtoje teritorijoje, priskirta valstybės išperkamai žemei ir pilietė pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) vietovėje. NŽT Utenos žemėtvarkos skyrius 2013 m. sausio 8 d. raštu Išvadą Nr.41IP-1 ir V. Š. 2012 m. gegužės 16 d. prašymą persiuntė NŽT Vilniaus rajono skyriui. Pareiškėja 2013 m. sausio 22 d. prašymu kreipėsi į NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, prašydama įtraukti ją į pretendentų sąrašą gauti žemės sklypą individualiai statybai Avižienių kadastrinėje vietovėje. NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267 patvirtino piliečių pasirinktų naujų žemės sklypus individualiai statybai atitinkamose Vilniaus rajono kadastrinėse vietovėse sąrašus, tarp jų (duomenys neskelbtini) (5 priedas), į kurį įrašė V. Š. (eil. Nr.14), pasirinkusią sklypą Nr.10 (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja šioje byloje prašė panaikinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo pavaduotojos 2013 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025, kuriuo nuspręsta nepriimti sprendimo atkurti V. Š. nuosavybės teises pagal NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267 5 priedą, suteikiant jai pasirinktą naują žemės sklypą individualiai statybai. Įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025 įžanginėje dalyje nurodyta, kad jis buvo priimtas atsižvelgiant į NŽT 2013 m. rugpjūčio 28 d. pavedimą Nr. 1PAV-(1.8)-547, parengtą įvertinus NŽT direktoriaus sudarytos darbo grupės 2013 m. liepos 18 d. išvadą Nr. 1LS-(7.5)-86, kurioje įvertinus naujų žemės sklypų individualiai statybai rengimo perduoti piliečiams neatlygintinai nuosavybėn dokumentus, buvo nustatyti atitinkami pažeidimai.

Pagal administracinių teismų praktiką, kai atitinkamas individualus administracinis aktas yra priimamas pirmiau atliktų procedūrų pagrindu, tokį procedūrinį dokumentą, neperrašant nustatytų aplinkybių, pakanka nurodyti individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje kaip to individualaus administracinio akto pagrindimą nustatytomis aplinkybėmis. Esant tokiai individualaus administracinio akto teisinei konstrukcijai, teismas paprastai tokį procedūrinį dokumentą (aktą, išvadą ir pan.) vertina kaip individualaus administracinio akto sudėtinę (motyvuojamąją) dalį.Todėl šiuo atveju Įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025 įžanginėje dalyje nurodytas NŽT 2013 m. rugpjūčio 28 d. pavedimas Nr. 1PAV-(1.8)-547, kuriame išdėstytos NŽT direktoriaus sudarytos darbo grupės 2013 m. liepos 18 d. išvados, laikytinas minėto individualaus administracinio akto motyvuojamąja dalimi.

Minėtame procedūriniame dokumente, be kita ko, pateiktos išvados, kad NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267 patvirtindamas piliečių, kurie pasirinkto naujus žemės sklypus individualiai statybai, sąrašą, taip pat NŽT Utenos skyriaus vedėjas, patvirtindamas V. Š. vardu 2013 m. sausio 7 d. išvadą Nr.41IP-1, pažeidė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas. Taigi NMA Vilniaus rajono skyrius 2013 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025 nuspręsdamas nepriimti sprendimo suteikti pareiškėjai naują žemės sklypą individualiai statybai šalino nustatytus teisės aktų pažeidimus.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmiau minėtų pareiškėjos prašymų padavimo metu galiojęs Atkūrimo įstatymo 21 straipsnis nenumatė, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirta miestų teritorijoms, ir pareiškę valią už valstybės išperkamą žemę kompensuoti pinigais, galėtų pakeiti valią dėl atlyginimo būdo, atsakovas 2013 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025, pagrįstai ir teisėtai nusprendė neatkurti pareiškėjai nuosavybės teisės suteikiant pasirinktą naują žemės sklypą individualiai statybai, t.y. pagrįstai nutraukė pradėtą nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą atlyginant už valstybės išperkamą žemę minėtu būdu.

Apeliantas pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad šis administracinis aktas reiškia atsisakymą atkurti nuosavybės teises už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą atlyginant tik Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte numatytu būdu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į šiai bylai reikšmingą aplinkybę, kad pareiškėjos atžvilgiu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tą pačią žemę buvo priimtas Agentūros Utenos skyriaus sprendimas dėl kurio vykdo administracinis ginčas, kuriame teisminis procesas baigėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. A296-552/2015. Šioje byloje pareiškėja prašė panaikinti NŽT Utenos skyriaus 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr.41VĮ-(14.41.2)-1894 neatkurti jai nuosavybės teisių į buvusio savininko T. K. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą 1,0118 ha žemę, pagal NŽT Utenos skyriaus parengtą 2013 m. sausio 7 d. išvadą Nr.41IP-1.

ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. LVAT 2015 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. A296-552/2015 (teisminio proceso Nr.3-65-3-00602-2013-1) nustatė aplinkybes, kad V. Š., kuri 2012 m. sausio 5 d. prašyme buvo pareiškusi valią gauti kompensaciją pinigais, 2012 m. gegužės 12 d. prašymu pageidaudama gauti lygiavertį žemės sklypą Vilniaus rajone pakeitė savo valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo, nors pagal tuo metu galiojusį Atkūrimo įstatymo 21 straipsnį tuo metu ją keisti negalėjo.

LVAT 2015 m. kovo 2 d. sprendime atkreipė dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjas Atkūrimo įstatymo pakeitimo 2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymu Nr. XII-1150 (įsigaliojo nuo 2014 m. lapkričio 1 d.) pakeitė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnį, jo 4 dalyje naujai numatydamas, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas.

LVAT teisėjų kolegija 2015 m. kovo 2 d. sprendime konstatavo, kad pasikeitęs nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja, išreiškusi valią gauti piniginę kompensaciją, nuo 2014 m. lapkričio 1 d. turėjo teisę pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje. Iš esmės tokia pareiškėjos valia ir buvo išreikšta jos 2012 m. gegužės 12 d. prašyme bei įforminta Tarnybos Utenos skyriaus 2013 m. sausio 7 d. išvadoje Nr. 41IP-1.

Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai nėra priimtas, todėl ji atitinka visas aktualios (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1150) redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas. LVAT 2015 m. kovo 2 d. sprendime konstatavo, kad nors priėmimo metu Agentūros Utenos skyriaus 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr.41VĮ-(14.41.2)-1894 buvo teisėtas ir pagrįstas, tačiau šiuo metu jis prieštarauja galiojančioms Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatoms, t.y. tapo neteisėtas iš esmės ir turi būti panaikintas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Prie tokių išvadų teisėjų kolegija priėjo atsižvelgdama ir į tai, kad piliečiai savo valią dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę galėjo pakeisti iki 2015 m. kovo 1 d., t.y. šis terminas jau yra pasibaigęs ir pareiškėjai būtų atimta galimybė tai padaryti įprastine tvarka, nors jos kaltės dėl užsitęsusio ginčo sprendimo teismuose nėra. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovas privalėtų patikrinti, ar pareiškėjos pageidaujamoje kaimo vietovėje yra laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, ir, esant teigiamam atsakymui, turėtų pradėti nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai, suteikiant lygiavertį turėtajam miško sklypą, procedūrą.

Remdamasis išdėstytais argumentais LVAT 2015 m. kovo 2 d. sprendimu panaikino Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - V. Š. skundą patenkino ir panaikino NŽT Utenos skyriaus vedėjo 2013 m. lapkričio 25 d. įsakymą Nr. 41VĮ-(14.41.2.)-189 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę pagal V. Š. vardu parengtą išvadą“.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas NŽT 2013 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025, netinkamai atsižvelgė į LVAT 2015 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. A296-552/2015 (teisminio proceso Nr.3-65-3-00602-2013-1), kuris nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę reikšmę.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo Nr.VIII-39 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo 2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr.XII-1150 (įsigaliojo 2014 m. lapkričio 1 d.) 2 straipsniu Atkūrimo įstatymo 21 straipsnis buvo papildytas nauja 4 dalimi, kurioje nustatyta: „4. Piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka.“.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas šiuo teisiniu reguliavimu numatė galimybę piliečiams, kurie pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, iki nustatyto termino (2015 m. kovo 1 d.) pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti būtent tuo (vienu) būdu, kuris nurodytas Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje - atlyginti lygiaverčiu miško plotu. Taigi įstatymų leidėjas šiuo įstatymo pakeitimu nenumatė galimybės pakeisti valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą miesto žemę būdo ta apimti, kad suteiktų teisę prašyti atlyginti už ją perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai. Taigi minėtas nuo 2014 m. lapkričio 1 d. įsigaliojęs Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies pakeitimas NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025 pagrįstumo ir teisėtumo vertinimui neturi jokios įtakos, nes atsakovas šiuo individualiu administraciniu aktu, priešingai nė nustatė pirmosios instancijos teismas, pagrįstai ir teisėtai nusprendė neatkurti pareiškėjai nuosavybės teisių suteikiant pasirinktą naują žemės sklypą individualiai statybai, t.y. nusprendė neatkurti nuosavybės teisių taikant būtent šį atlyginimo už valstybės išperkamą miesto žemę būdą, kurį taikyti pareiškėja prašė dar kartą keisdama savo valią (2013 m. sausio 22 d. prašymas) dėl atlyginimo už valstybės išperkamą miesto žemę būdo, nors tokios galimybės nenumatė ir nenumato Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatos. NŽT Vilniaus rajono skyrius 2013 m. spalio 3 d. įsakymas Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025 neužkerta pareiškėjai kelio į nuosavybės teisių atkūrimą, o kaip tai turi būti atliekama išaiškinta LVAT 2015 m. kovo 2 d. sprendime Nr. A296-552/2015 (teisminio proceso Nr.3-65-3-00602-2013-1).

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, panaikindamas NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3025, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas panaikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimant naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjos V. Š. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė