A-438-426-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-426/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00105-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2; 11.6.1.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Danutei Puzirauskienei,

atsakovo atstovei Giedrei Jančiauskienei,

tretiesiems suinteresuotiems asmenims G. B. (G. B.), I. R.,

trečiojo suinteresuoto asmens Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos atstovei Zentai Ražanauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Č. B. (Č. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Č. B. (Č. B.) skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys G. B. (G. B.), V. B., A. B. (A. B.), I. R., B. B. (B. B.), Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Č. B. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas įpareigoti atsakovą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka suformuoti žemės sklypą prie nuosavybės teise priklausančių pastatų, adresu: (duomenys neskelbtini). Patikslintame skunde nurodė – (duomenys neskelbtini).

Paaiškino, kad 1995 m. birželio 28 d. dovanojimo sutarties pagrindu motina J. B. perleido jos nuosavybės teise valdytą gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini) (buvusioje (duomenys neskelbtini)). Vilniaus apskrities viršininko administracija, tenkinant pareiškėjo prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. B. (pareiškėjo tėvo) buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę, 2001 m. lapkričio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 01-1629, kuriuo nuosavybės teisės buvo atkurtos į naudojamą 0,2145 kv. m namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Minėtame sprendime nurodyta, kad sprendimas priimtas tenkinant pareiškėjo prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. B. (pareiškėjo tėvo) buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę.

Pareiškėjas nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija netenkina jo prašymo ir neformuoja papildomo žemės sklypo, esančio prie namų, kuris kadastrinių matavimų byloje užfiksuotas kaip naudojamas sodas ir daržas. Pažymėjo, jog Vilniaus miesto apskrities viršininko administracija 2007 m. spalio 29 d. raštu Nr. S17-15 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydama suformuoti žemės sklypą, kad iš esmės būtų išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2008 m. vasario 8 d. raštu Nr. A51-3275(3.6-PD-4) informavo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 723 patvirtino ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribas. Rašte taip pat nurodė, kad J. B. iki nacionalizacijos turėta žemėvalda ties (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini) k.) priskirta valstybės išperkamai žemei, nes užimta privačių namų valdų žemės sklypais bei patenka į Verkų regioninio parko ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingą (duomenys neskelbtini) rekreacinę teritoriją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 723. Nurodė, jog, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teigimu, tokia žemė pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 12 punktą yra priskirtina prie valstybės išperkamos žemės ir natūra negali būti grąžinama.

Pažymėjo, jog tokį sprendimą, kad visas ginčo žemės sklypas priskiriamas valstybės išperkamai žemei, Vilniaus miesto savivaldybės administracija priėmė nekompetentingai ir neatsakingai, kadangi į bylą pateikti dokumentai: Verkių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planas, Teritorijų planavimo suvestinis skaitmeninis žemėlapis, kadastrinių matavimų byloje esantis žemės planas patvirtina, kad žemė, kurią siekiama susigrąžinti, yra laisva, pažymėta kaip pastarojo naudojamas daržas ir sodas, ir nėra įtraukta į teritoriją, kuri laikytina ypač vertinga ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu. Dėl paminėtų priežasčių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsisakymas atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus yra neteisėtas ir nepagrįstas bei grubiai pažeidžia teisėtus interesus.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimuose išdėstytais motyvais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad iš Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos pateiktų apeliacinės instancijos teismui planų apie nagrinėjamam ginčui aktualaus sklypo statusą Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punkto kontekste matyti, kad, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 723 patvirtintą Ekologiniu ir rekreaciniu požiūriais ypač vertingų teritorijų, esančių Verkių regioniniame parke, ribų planą, ginčo sklypas pagal sutartinius žymėjimus pateko į rekreaciniu požiūriu ypač vertingą teritoriją, nors pats sklypas nebuvo pažymėtas kaip rekreaciniu požiūriu ypač vertinga teritorija. Kai pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 723 dėl ginčui aktualios teritorijos buvo pakeistas. Pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 1173 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 583 „Dėl ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintą ekologiniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų planų sąrašą Verkių regioninio parko (duomenys neskelbtini) rekreacinė teritorija yra sumažinta iki 108,06 ha (pagal 2005 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 723 buvo 166,14 ha).

Akcentavo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą Nr. 1173 lydinčiame Ekologiniu ir rekreaciniu požiūriais ypač vertingų teritorijų, esančių Verkių regioniniame parke, ribų plane ginčo teritorija pažymėta kaip turintis atitinkamas (pažymėtas) ribas sklypas ir pagal sutartinius ženklus patenka į žymėjimą „Sklypai“ (analogiškai kaip ir sklypai (duomenys neskelbtini), kuriuose pažymėti ir statiniai). Pagal minėtus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus įgyvendinančius planus bei Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos aiškinamąjį raštą, ginčo sklypas yra išimtas iš (duomenys neskelbtini) rekreaciniu požiūriu ypač vertingos teritorijos.

Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 18 d. nutartyje konstatavo, kad šios aplinkybės nustatymas nėra pakankamas pagrindas įpareigoti atsakovą suformuoti žemės sklypą pareiškėjui. Todėl manė, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pagrįstai atsisakė suformuoti ginčo sklypą tuo pagrindu, jog žemė, esanti šalia sklypo (duomenys neskelbtini), pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį buvo priskirta valstybės išperkamai žemei (nes buvo užimta privačių namų valdų žemės sklypais bei pateko į Verkių regioninio parko ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingą (duomenys neskelbtini) rekreacinę teritoriją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 723). Atkreipė dėmesį, kad visos šios aplinkybės byloje jau yra nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi ir jų ginčyti nebėra pagrindo. Tuo remiantis pareiškėjo patikslintame skunde išdėstyti argumentai, jog atsakovo sprendimas neformuoti papildomo žemės sklypo buvo priimtas nekompetentingai ir neatsakingai, yra nepagrįsti ir prieštaraujantys apeliacinės instancijos teismo šioje byloje jau neginčijamai nustatytoms aplinkybėms.

Nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 18 d. nutartyje taip pat konstatavo, kad byloje svarbu nustatyti, kas yra pastatų (duomenys neskelbtini) savininkas, kadangi pareiškėjo byloje pareikštas reikalavimas yra tiesiogiai siejamas su aplinkybe, kad būtent jis yra pastatų (duomenys neskelbtini) savininkas. Pažymėjo, kad vienintelė teisėta pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkė yra V. B. Teigė, jog 1995 m. birželio 28 d. dovanojimo sutartimi J. B. padovanojo sūnui Č. B. gyvenamąjį namą, plane pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini), turintį 163,90 kv. m bendro naudingo ploto, ūkio pastatus, plane pažymėtus indeksais (duomenys neskelbtini), garažą, plane pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini), esančius 2145 kv. m žemės sklypo plote (duomenys neskelbtini).

Atsakovas pažymėjo, jog, remiantis valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 0,2145 ha), esančio (duomenys neskelbtini), savininkas yra Č. B. Nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas – 2001 m. lapkričio 22 d. Apskrities viršininko sprendimas Nr. 01-1629. Remiantis valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatų (gyvenamojo namo, kiemo rūsio, lauko virtuvės, ūkinio pastato, garažo), esančių adresu: (duomenys neskelbtini), savininkas yra Č. B. Nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas – 1995 m. birželio 28 d. dovanojimo sutartis Nr. 4694. Todėl, atsižvelgiant į tai, pareiškėjas nėra pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkas. 1995 m. birželio 28 d. dovanojimo sutarties pagrindu jo motina J. B. perleido jam jos nuosavybės teise valdytą gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini). Šią aplinkybę, kad Č. B. nėra pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkas, taip pat patvirtina ir valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenys (registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Remdamasis pateiktais įrodymais atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neturi nuosavybės teisės į žemę atkūrimo teisės, kadangi neišpildo pagrindinės Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos sąlygos – būti piliečiu, turinčiu nuosavybės teise pastatus, kurie būtų ant žemės sklypo, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo G. B. (G. B.) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, jog nesutinka su pareiškėjo skundu, kadangi pareiškėjas nepagrįstai reikalauja atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą tik jam vienam. Į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusios savininkės J. B. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą yra daugiau pretendentų, t. y. Č., A., B. B. ir I. R. Todėl prie pareiškėjo naudojamo namų valdos žemės sklypo (0,2145 kv. m) į išlikusį savininko turėtą laisvą ginčo žemės sklypo plotą nuosavybės teisės pareiškėjui turi būti atkurtos ne jam vienam, o kartu su visais paminėtais pretendentais bendrosios nuosavybės teise, nes šalia pareiškėjo esantis ginčo žemės sklypas turi būti formuojamas ne kaip jo namų valdos naudojamas žemės sklypas, o kaip šalia esantis atskiras laisvas valstybinės žemės sklypas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. R. sutiko su skundo motyvais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo B. B. prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 18 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo, konstatuodamas, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė visų nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog byloje nepateikta įrodymų, jog pareiškėjas yra pastatų ((duomenys neskelbtini)) savininkas; byloje nėra įrodymų (Nekilnojamojo turto registro pažymėjimų, kt.), kurie paneigtų byloje esančią medžiagą, kad gyvenamojo namo ((duomenys neskelbtini)) savininkė yra V. B., o ne pareiškėjas; byloje turėtų būti nustatyta, kokių duomenų pagrindu atsakovas atliktose analizėse ginčo sklypą žymėjo kaip „Apskrities sklypą“ bei „Apskrities ir registrų c. laikinąjį sklypą“; taip pat kadangi ginčas keliamas dėl sklypo formavimo Verkių regioniniame parke, t. y. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos administruojamoje teritorijoje, kuriai nustatyti atitinkami teisės aktų sureglamentuoti tvarkymo režimo reikalavimai, spręstina dėl tikslingumo šį viešojo administravimo subjektą įtraukti į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 26 d. sprendimu atmetė Č. B. (Č. B.) skundą kaip nepagrįstą.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus, pažymėjo, jog sprendžiant ginčo klausimus konkrečiu atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracija neatliko įstatymo neatitinkančių veiksmų. Teismas padarė išvadą, jog atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija konkrečiu atveju pagrįstai atsisakė suformuoti ginčo sklypą tuo pagrindu, jog žemė, esanti šalia sklypo (duomenys neskelbtini), pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį buvo priskirta valstybės išperkamai žemei (nes buvo užimta privačių namų valdų žemės sklypais bei pateko į Verkių regioninio parko ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingą (duomenys neskelbtini) rekreacinę teritoriją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 723). Teismas akcentavo, jog nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę natūra sąlygas ir tvarką reglamentuoja Atkūrimo įstatymo 5 straipsnis ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka), 106 punktas. Pareiškėjas nepatvirtino įrodymais, jog atitinka paminėto įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas ir kad turi teisę į skunde nurodytą reikalavimą.

Teismo nuomone, iš bylos įrodymų bei ginčo klausimų nagrinėjimo procedūroje aptartų teisės aktų ir faktinės situacijos pasikeitimo (t. y. anksčiau ginčo žemės sklypas priklausė rekreaciniu požiūriu ypač vertingai teritorijai, o šiuo metu sklypas išimtas iš vertingų teritorijų sąrašo bei dalį sklypo pagal planą užima valstybinės reikšmės miškai) darytina išvada, jog prie pastatų sklypo gali reikalauti grąžinti tik savininkas, nes ginčo sklypas (sodas-daržas) pagal byloje esančius dokumentus yra V. B. priklausančio žemės sklypo gretimybė (V. B., adresu: (duomenys neskelbtini)), o pareiškėjas paminėtu adresu šalia jo neturi nei žemės sklypo, nei pastatų. Teismas pažymėjo, jog, pasikeitus aptartai situacijai, ginčo žemės sklypo pretendentai, jei būtų siekiama grąžinimo, kaip atskiro sklypo suformavimo, Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje šiuo klausimu turėtų atlikti iš naujo atitinkamas administracines procedūras (pretendentų valia).

Teismas pripažino, jog administracinės bylos proceso šalių – institucijų argumentai, teiktuose dokumentuose, paaiškinimuose, atsiliepimuose į skundus, yra teisingi ir adekvatūs susiklosčiusios situacijos faktinėms aplinkybėms bei nurodytiems teisės aktams. Kartu teismas nurodė, jog pareiškėjo skundo motyvais ir pagal bylos medžiagą tenkinti skundo reikalavimą – įpareigoti atsakovą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka suformuoti žemės sklypą prie nuosavybės teise priklausančių pastatų adresu: (duomenys neskelbtini), - nėra įstatymų numatyto pagrindo.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas Č. B. (Č. B.) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais bei argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, jog pareiškėjas Č. B. iš esmės siekia, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės į prie jo namų valdos (duomenys neskelbtini) išlikusį savininkės J. B. turėtą laisvą (neužstatytą) žemės sklypą. Tai, jog pareiškėjas yra nurodytos namų valdos savininkas, taip pat jog siekiamas susigrąžinti žemės sklypas priklausė buvusiai savininkei, neginčijama.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, jog nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento <...>, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, jog nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise <...>. Kaip matyti, įstatymo nuostatose, esant keliems pretendentams, yra įtvirtintas nuosavybės teisių atkūrimo bendrojon nuosavybėn (į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį) principas. Šis principas atkartotas ir pareiškėjo nurodytame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punkte, nustatančiame, kad kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir yra didesnis kaip 0,2 arba 0,3 hektaro, piliečio pageidavimu jam grąžinamas natūra šis didesnis prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas, taip pat prie šio naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas. Kai yra keli piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę, – jų pageidavimu neatlygintinai bendrojon arba šių statinių savininko nuosavybėn perduodamas prie statinių naudojamo žemės sklypo išlikęs laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plotas.

Pagal bylos duomenis, teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. B. nuosavybės teisėmis valdytą žemę turi ne tik pareiškėjas Č. B., bet ir tretieji suinteresuoti asmenys A. B., B. B., G. B. bei I. R. (T 1, b. l. 13, 14, 15, 16, 17).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo reikalavimas suformuoti ginčo žemės sklypą nuosavybės teisėms atkurti tik jam vienam negali būti laikomas pagrįstu.

Iš bylos taip pat matyti, kad sprendžiant ginčą teisme iš esmės pasikeitė faktinė situacija, buvusi pagrindu pareiškėjui kreiptis į teismą, – ginčo žemės sklypas nebepriskirtas rekreaciniu požiūriu ypač vertingai teritorijai. Atsižvelgiant į tai, iš naujo gali būti sprendžiamas grąžinimo privačion nuosavybėn klausimas, įvertinant nustatytą aplinkybę, jog dalis žemės sklypo užimta valstybinės reikšmės miško. Taigi ginčo žemės sklypo pretendentai turėtų atlikti atitinkamas administracines procedūras.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas iš esmės yra pagrįstas, todėl jo panaikinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Č. B. (Č. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius