2022-03-02 Nr. AB-5152-3-61-3-04269-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1338-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04269-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. J. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. J. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, ir atsakovas) 2021 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21S31216 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento komisijos (toliau – ir Komisija), nagrinėjusios pareiškėjo skundą ikiteismine tvarka, 2021 lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 6K-1394 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo (toliau – ir Prašymas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad pateikė Prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kadangi (duomenys neskelbtini). Anot pareiškėjo, atsakovas Sprendimu nusprendė nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę bei uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas nurodė, kad apskundė jį ikiteismine tvarka, tačiau skundas buvo atmestas Komisijos sprendimu.

3. Pareiškėjas nesutiko su Departamento pozicija, kad jo pasakojimas buvo nedetalus ir nenuoseklus. Pareiškėjas neturėjo argumentų, kaip pagrįsti, kad jam vis dar gresia pavojus vien dėl to, kad matė, kaip kažkas kitas nužudė žmogų. Pareiškėjo baimė susidurti su persekiojimu dėl kraujo keršto yra ir reali, kadangi asmens nužudymas yra rimtas nusikaltimas. Pareiškėjas nuosekliai papasakojo visą istoriją, dėjo pastangas ir teikė paaiškinimus, kas rodo jo rimtą siekį gauti tarptautinę apsaugą ir baimę patirti persekiojimą, žiaurų elgesį. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Departamentas nepagrįstai nurodė, jog istorija buvo neįtikinama. Anot pareiškėjo, vietovė nepaneigia kraujo keršto tikimybės. Pareiškėjo lytis neturi reikšmės dėl padaryto pažeidimo sunkumo ir kraujo keršto specifikos. Departamentas netinkamai atskyrė garbės nusikaltimus ir kraujo kerštą. Kadangi Departamentas netinkamai nustatė persekiojimo kategoriją, tai buvo padarytos netinkamos išvados bei netinkamai atliktas tyrimas. Pareiškėjas turi išskirtinius požymius, yra persekiojamas dėl kraujo keršto, todėl gali būti priskiriamas persekiojamų asmenų socialinei grupei.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio, todėl Departamentas nepagrįstai rėmėsi vien ja. Be to, apibendrintoji informacija yra iki (duomenys neskelbtini). Departamentas turėjo ne tik surinkti naujausią bei aktualiausią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją.

5. Pareiškėjas pabrėžė, jog savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos Respublikos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, teikė visokeriopą pagalbą, nėra padaręs pažeidimų, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Anot pareiškėjo, Departamento sprendimai negali būti pagrįsti prielaidomis.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jis dalyvavo taikiuose protestuose prieš (duomenys neskelbtini), protestų metu teikė vaistus nukentėjusiems, iškabino žuvusių vardus palapinėje, dėl to buvo sulaikytas, grasinta jo šeimai ir grįžus į kilmės valstybę jį gali nužudyti oro uoste. Pareiškėjo pasakojimas dėl dalyvavimo taikiuose protestuose savaime nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo, jis neįvardijo jo tariamų persekiotojų, nenurodė tariamos jam ir jo šeimai grasinusios partijos, todėl nebuvo galima identifikuoti nei tikėtino persekiotojo, nei motyvų jį persekioti, todėl tyrimo metu įvertinta, jog pareiškėjo nurodyta išvykimo iš kilmės valstybės priežastis neprilygsta persekiojimui ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgiant į tai, Departamento vertinimu, ginčijamame Sprendime padarytos pagrįstos išvados, kad pareiškėjo pasakojimas negali būti laikomas patikimu įrodymu ir jo deklaruojama baimė susidurti su persekiojimu kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta.

8. Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas Prašymo nagrinėjimo metu nepateikė jokių papildomų persekiojimą įrodančių dokumentų ir nepagrindė rizikos patirti persekiojimą tikimybės, todėl atsakovas konstatavo, kad asmuo nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį. Anot atsakovo, pareiškėjo skundo teiginiai nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas nebuvo nagrinėjamas individualiai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) ir Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – Tvarkos aprašas) reikalavimus. Priešingai, Departamentas objektyviai ir nešališkai įvertino pareiškėjo pasakojimą, surinktą kilmės valstybės informaciją bei kitus rastus duomenis ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad nėra duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą prielaidą, jog pareiškėjui jo kilmės valstybėje kyla reali ir individuali grėsmė patirti persekiojimą, todėl jam nesuteiktas prieglobstis, nes jo nurodytos aplinkybės neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies kriterijų.

9. Atsakovas pažymėjo, kad tyrimo metu pareiškėjas nebuvo nurodęs ir prieglobsčio prašymo negrindė tokiomis aplinkybėmis kaip buvimas potencialia kraujo keršto auka, todėl Departamentas pagrįstai šių aplinkybių netyrė. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta ir pareiškėjas nepateikė tokios informacijos, kad jis dėl individualių savybių turėtų būti priskiriamas kokiai nors EPPB nurodytai rizikos asmenų grupei, galinčiai susidurti su padidinta grėsme kilmės šalyje. Pareiškėjo pasakojimo metu nurodytos aplinkybės nepagrindžia, kad pareiškėjas turi savybių, kurių pagrindu būtų galima jį vertinti kaip pažeidžiamą asmenį, todėl Departamentas pagrįstai vertino, jog nenustatyta pagrindo prielaidai, kad pareiškėjas priklauso kuriai nors iš EPPB įvardijamų pažeidžiamų grupių ir kad jam dėl to gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas. Departamentas teigė, kad nagrinėdamas pareiškėjo Prašymą, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją, tačiau nenustatė, kad grįžus į kilmės šalį pareiškėjui grėstų mirties bausmė ar egzekucija, kankinimas ar žiaurus, nežmoniškas elgesys ar orumo žeminimo grėsmė. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga.

10. Atsakovas teigė, jog vadovaujantis EPPB pateikiamais naujausiais duomenimis, įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis, tačiau nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Anot atsakovo, pareiškėjas nepaneigė šių aplinkybių jokiais įrodymais. Departamento vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta. Departamentas neturi duomenų, kad situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų esmingai pasikeitusi, pats pareiškėjas taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta ir kad EPPB gairėse pateikiami duomenys nebeatitinka tikrovės.

11. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Departamento vertinimu, Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, su savimi neturėjo asmens dokumentų, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Aplinkybių visuma leidžia pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjo atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) (toliau – ir Tvarka), 5 punktas nustato, kad įvertinus duomenų visumą, gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai, jeigu tai būtų proporcinga ir protinga. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Departamentas manė, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 17 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo G. J. J. skundą.

13. Teismas laikė pareiškėjo skundą, toje dalyje, kurioje pareiškėjas prašo panaikinti Sprendimą ir Komisijos sprendimą, kuriais atsisakyta pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nepagrįstu ir jį toje dalyje atmetė.

14. Tačiau teismas pakeitė Sprendimą dalyje, kurioje buvo nustatytas laikotarpis draudimui atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo laikotarpis, kuris įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, šiuos laikotarpius sumažindamas iki 2 metų. Atsižvelgiant į minėtus pakeitimus, pakeistas ir Komisijos sprendimas.

15. Teismas išsamiai aptarė Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo pagrindus ir tvarką, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tuo klausimu.

16. Atsižvelgęs į pareiškėjo byloje esančių duomenų visumą, pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo suteikti jam pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą grįsdamas tuo, kad jis buvo grupės, kuri padėdavo demonstracijų metu nukentėjusiems žmonėms, lyderis. Jo grupė duodavo nukentėjusiems vaistų, teikdavo kitokią pagalbą. Taip pat pasakojo, kad padėdavo demonstracijų metu mirusių žmonių artimiesiems rūpintis laidotuvėmis ir remdavo juos finansiškai. Pareiškėjas teigė, kad turėjo palapinę, kurioje iškabindavo demonstracijose žuvusių asmenų nuotraukas su jų vardais ir kita informacija, kad visi žmonės galėtų tai pamatyti. Pareiškėjui buvo grasinama šeimos užpuolimu, todėl jis buvo priverstas išvykti iš šalies. Taip pat grasinimai pasireiškė tuo, kad jam buvo gyvai grasinama nužudymu, o (duomenys neskelbtini) jį buvo uždarę į kalėjimą, kur prieš jį buvo naudojamas elektros šokas.

17. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, šalių nurodytus argumentus, konstatavo, kad Departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Konvencijos „Dėl pabėgėlio statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A nuostatų. Departamentas, tyrimo metu įvertinęs pareiškėjo nurodytus motyvus, kuriais jis grindė prieglobsčio prašymą, pagrįstai konstatavo, kad nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių tikimybę, jog pareiškėjui kilmės šalyje gresia persekiojimui prilygstantys veiksmai.

Teismas pripažino, kad pareiškėjo pateikta istorija yra abstrakti, nepasižymi nuoseklumu ir detalumu, yra prieštaringa. Nors pareiškėjo pasakojimas apie protesto akcijas (duomenys neskelbtini) yra tikėtinas, tačiau Departamentas tyrimo metu nenustatė, kad konkreti grupuotė ar partija taikytųsi ar kaip nors grasintų civiliams tik todėl, kad jie padėjo demonstracijų metu nukentėjusiems asmenims. Visas pareiškėjo pasakojimas iš esmės buvo grindžiamas viešai žinoma informacija. Pareiškėjas nenurodė nei konkrečių asmenų, kurie jam grasino, nei konkrečios partijos pavadinimo.

Pareiškėjo pasakojimas dalyje dėl įkalinimo ir elektros šoko panaudojimo yra visiškai nedetalizuotas, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų paaiškinęs dėl kokių priežasčių prieš jį buvo naudojamas elektrošokas. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas savo istorijoje nenurodė konkrečių vietų, kuriose jis buvo laikomas suėmimo metu. Byloje nėra jokių patikimų duomenų, jog prieglobsčio prašytojas būtų persekiojamas dėl savo politinių įsitikinimų, apklausos metu jis aiškiai nenurodė protestų tikslų ir priežasčių (abstrakčiai paaiškino, kad protestai dėl žmogaus teisių).

Be to, pareiškėjas asmeniškai nedalyvavo politinėje veikloje. Pagal pareiškėjo pasakojimą, jis iš kilmės valstybės išvyko teisėtai, jam iš esmės nebuvo sudaromos jokios kliūtys. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog (duomenys neskelbtini) pareigūnai ar kariai domisi pareiškėju, o pareiškėjo nurodyti epizodai, kuomet jis tariamai susidūrė su persekiojimo veiksmais yra abstraktūs ir nedetalūs, taip pat nepagrįsti jokiais įrodymais. Teismas vertino, kad Departamentas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo teiginiai, kad jam gresia persekiojimas ar kankinimai, yra tik subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, kuri sudarytų pagrindą spręsti, kad jis atitinka Įstatyme nustatytą prieglobsčio suteikimo pagrindą, o nustatytos faktinės aplinkybės bei kilmės valstybės informacija nepatvirtina pareiškėjui tariamai gresiančio persekiojimo tikimybės, todėl Departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta. Taigi, Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas nėra paremtas objektyviais įrodymais ir nėra tikėtinas.

18. Nagrinėjamu atveju teismas darė išvadą, kad taip pat nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Papildomos apsaugos suteikimą pareiškėjas grindė tais pačiais argumentais kaip ir suteikti pabėgėlio statusą. Byloje nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje su pareiškėju bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės. Atsižvelgus į tai, teismo įsitikinimu, pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

19. Nagrinėdamas Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta papildomos apsaugos pagrindą prieglobsčio prašytojui, teismas nustatė, kad Departamento surinktais duomenimis šiuo metu (duomenys neskelbtini) smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl teismas konstatavo, jog Departamentas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, t. y. tarptautinis ar vidaus konfliktas, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų ne tik Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

20. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad Departamentas turėjo surinkti naujesnę ir aktualią informaciją apie pareiškėjo gyvenamąją vietovę, o ne tik vadovautis EPPB gairėmis, vertinant pagrindą suteikti papildomą apsaugą. Teismo įsitikinimu, Departamentas išsamiai įvertino aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje. Pareiškėjas nenurodė jokios informacijos, kuri paneigtų Departamento surinktus duomenis. Pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo nuostatas vienas iš EPPB tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas, todėl Departamentas pagrįstai rėmėsi EPPB, kaip kompetentingos institucijos, (duomenys neskelbtini). parengta ataskaita.

21. Tačiau teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl šią Sprendimo dalį pakeitė, nustatydamas, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

22. Kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką buvo pakeista sumažinant draudimo atvykti laikotarpį iki dvejų metų, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 23. Pareiškėjas G. J. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi.

24. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1- 3 punktus.

25. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Jis negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jo visokeriopam saugumui, įskaitant laisvę, gyvybę ir sveikatą dėl jo dalyvavimo protestuose prieš valdžią. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad civilių gyventojų (duomenys neskelbtini) yra tapę (duomenys neskelbtini). Protestuotojai patiria grasinimus, gąsdinimus, jie grobiami, suimami be orderio ir net nužudomi.

26. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini).

27. Protestus taip pat jėga malšino (duomenys neskelbtini).

28. (duomenys neskelbtini) vykstančio vidinio karinio konflikto, ginkluotų užpuolimų, žmonių grobimų ir kitų nusikaltimų kontekste, kurių nekontroliuoja valdžios struktūros arba net prie jų prisideda, visiškai tikėtina, kad pareiškėjui už dalyvavimą demonstracijose kyla reali persekiojimo grėsmė, dėl kurios pareiškėjas gali prarasti laisvę, gyvybę ir sveikatą. Šiuo atveju pareiškėjas jau patyrė realų smurtą, nes buvo uždarytas į kalėjimą ir kankinamas elektrošoku.

29. Anot pareiškėjo, jis yra priskirtinas padidintos rizikos grupei, kaip opozicijos dalyvis ir aktyvus protestuotojas, nes aktyviai, daug kartų, nepaisydamas grasinimų, dalyvavo protestuose, kvietė protestuotojus ir jiems padėjo. Kadangi pareiškėjui kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas, jam turėjo būti suteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio pagrindu, jis atitinka minėtas įstatymo nuostatas.

30. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad EPPB ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio ir šalims neprivaloma. Be to, apibendrintoji informacija yra iki (duomenys neskelbtini) senumo. Atsižvelgiant į tai, anot pareiškėjo, atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius nėra pagrindo atsakovo išvadai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto.

31. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

32. Anot pareiškėjo, panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi norėtų ir turėtų būti išklausytas tiesiogiai.

34. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

35. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad yra pagrindas pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, kad pareiškėjas nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių jis negali pasilikti kilmės valstybėje, nes kyla grėsmė jo visokeriopam saugumui, įskaitant laisvę, gyvybę ir sveikatą – jis padėjo demonstracijų dalyviams, taip pat buvo sulaikytas. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių jo Prašymo motyvus patvirtinančių įrodymų, pasakojimo turinio patikimumas buvo vertinamas atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją ir laikantis Tvarkos aprašo 99 punkto nuostatų.

Departamento atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas apie protesto akcijas vykusias (duomenys neskelbtini) yra tikėtinas, nes kilmės valstybės informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini). Tačiau, pasak atsakovo, nėra duomenų, kad konkreti grupuotė ar partija taikytųsi ar kaip nors grasintų civiliams žmonėms tik todėl, kad jie padėjo demonstracijų metu nukentėjusiems asmenims ar rūpinosi žuvusiųjų laidotuvėmis. Pareiškėjas nenurodė, kad jis buvo aktyvus protestų dalyvis, kad jis protestų metu išreiškė savo politinę nuomonę, nenurodė, kad prieš jį protestų metu pareigūnai naudojo jėgą, priešingai, apklausų metu teigė, kad nebuvo politiškai aktyvus, tačiau buvo visuomeniškai aktyvus, nepriklausė politinei partijai.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjo pateiktas įvykių aprašymas buvo abstraktus ir nenuoseklus, jo pasakojimas ir teiginiai buvo grindžiami plačiai žinoma informacija, buvo bendro pobūdžio, nesiplečiama nei į grasinimų pobūdį, laiką, būdą, teiginiai neparemti asmenine patirtimi. Nors pareiškėjas teigė, kad dėl jo dalyvavimo demonstracijose grasinimų sulaukė jo šeimos nariai, tačiau jokių tai įrodančių įrodymų nepateikė. Be to, Departamentui pagrįstai pareiškėjo pasakojimas sukėlė abejonių dėl jo baimės realumo ir tuo aspektu, kad mirtimi buvo grasinama ne tik pareiškėjui, bet ir jo šeimai, tačiau iš kilmės šalies baimindamasis išvyko tik pareiškėjas, jo šeimos nariai jokių smurtinių veiksmų nebuvo susilaukę.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo pasakojimas buvo nenuoseklus ir dėl tariamų grasintojų, nes jis nurodė, kad partijoms priklausantys žmonės jam grasino, grasino išžudyti jo šeimą, dėl to jis turėjo išvykti iš šalies, šeima jį palaikė. Jis nepažįstą tų žmonių, tik žino, kad jie priklauso partijoms. Jie grasino, kad jį nužudys ir taip pat uždarė jį į kalėjimą. Anot atsakovo, pareiškėjo abstraktūs teiginiai ir surinkta informacija neleidžia identifikuoti nei tariamų persekiotojų tapatybės, nei jų tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją.

Nei kilmės valstybės informacija, nei prieglobsčio prašytojo pasakojimas neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją, į tai kad asmuo prašymo nagrinėjimo metu nepateikė jokių papildomų persekiojimą įrodančių dokumentų ir nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės, todėl konstatuotina, kad asmuo nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį. Pareiškėjo skundo teiginiai nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas nebuvo nagrinėjamas individualiai, pažeidžiant Įstatymo ir Tvarkos aprašo reikalavimus.

Tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Tokių duomenų nebuvo nustatyta ir nagrinėjant bylą teisme. Atsižvelgus į tai, Departamentas pagrįstai konstatavo, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjui kyla reali persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

Pareiškėjas nepateikė jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų arba įrodymų, o deklaratyvūs skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas tariamai netinkamai išnagrinėjo jo skundą, vertintini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą kaip neteisėtą ar nepagrįstą.

36. Atsakovas atsiliepimą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika 2022 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1241-968/2022, kurioje konstatuota, kad vien fakto, kad prieglobsčio prašytojas galbūt dalyvavo proteste, nepakanka pagrįstai persekiojimo baimei nustatyti.

37. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad Departamentas nesurinko visos aktualios kilmės valstybės informacijos, o surinkta informacija yra (duomenys neskelbtini) senumo, atsakovas pažymėjo, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja rinkti kilmės valstybės informaciją visais prieglobsčio prašytojo norimais aspektais. Be to, kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, buvo surinkta ir įvertinta tiek informacija pagal pareiškėjo prašymo motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo baimė dėl persekiojimo paremta išimtinai jo daromomis subjektyviomis prielaidomis.

Pasisakydamas dėl skundo teiginių, kad Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ESPA, ankstesnis pavadinimas EPPB) išleistos gairės yra tik rekomendacinio pobūdžio, atsakovas nurodė, kad pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo nuostatas vienas iš ESPA tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas (analogiškos nuostatos yra nustatytos ir 2021 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2021/2303 dėl Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros, kuriuo panaikinamas Reglamentas (ES) Nr. 439/2010).

Taigi, ESPA (duomenys neskelbtini) gairės apie padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje yra aktualus ir patikimas šaltinis, kuriuo turėjo pagrindą vadovautis tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas. Atsakovas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1276-492/2022 taip pat pažymėjo, kad nors pareiškėja teigia, kad ESPA (duomenys neskelbtini) ataskaita grįsta duomenimis, surinktais iki (duomenys neskelbtini), taigi apeliacinio skundo rengimo metu informacija yra (duomenys neskelbtini) senumo, tačiau pareiškėja nepateikė byloje duomenų, kuriais remiantis galima būtų konstatuoti, jog saugumo situacija (duomenys neskelbtini) laikotarpį pasikeitė tiek, kad pareiškėją grąžinus į kilmės teritoriją, egzistuotų reali grėsmė jai patirti rimtą žalą.

Atsakovo vertinimu, nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje. Dar daugiau, Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, rėmėsi ne tik ESPA, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjo individualios situacijos kontekste. Pareiškėjas nepateikė jokios aktualios ir patikimos kilmės valstybės, kuri leistų kitaip vertinti padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje.

38. Atsakovas laiko nepagrįstais pareiškėjo teiginius, kad jis atitinka papildomos apsaugos kriterijus. Atsakovas nurodo, kad remiantis ESPA pateikiama informacija ((duomenys neskelbtini). parengtomis gairėmis), šiuo metu (duomenys neskelbtini) smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, didinančių tokią grėsmę, tyrimo metu nenustatyta, skundžiamame Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsni 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.

39. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių apie nepagrįstą išsiuntimą ir uždraudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, atsakovas paaiškina, kad vadovavosi Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, skundžiame Sprendime išsamiai išdėstė ir įvertino aplinkybes, pagrindžiančias išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pareiškėjas nepateikė šias aplinkybes paneigiančių argumentų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 40. Byloje nagrinėjamas ginčas, kuris kilo dėl atsakovo Sprendimo, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

41. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui aktualias Įstatymo nuostatas, sprendė, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjui nesuteikė pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos. Tačiau teismas pakeitė Sprendimą ta apimtimi, kuria buvo nustatytas laikotarpis draudimui atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo laikotarpis, kuris įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, šiuos laikotarpius sumažindamas iki 2 metų. Atsižvelgiant į minėtus pakeitimus, teismas pakeitė ir Komisijos, kuri nagrinėjo pareiškėjo skundą ikiteismine tvarka, sprendimą.

42. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei aiškinimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

43. Prieš pereidama prie ginčo esmės, teisėjų kolegija pasisako dėl pareiškėjo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant tikrinant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose; pareiškėjas apklaustas Departamentui nagrinėjant jo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo; Sprendimo pagrįstumas patikrintas nagrinėjant klausimą Komisijoje – išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje; byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, dalyvaujant pareiškėjui ir jo įgaliotam atstovui; pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių išskirtinių argumentų, kodėl byla apeliacine tvarka turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka; tokių aplinkybių, kaip jau buvo minėta, nenustatė ir šią bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija. Dėl aptartų priežasčių pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina minėtų ribų neperžengdama.

45. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

46. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

47. Dėl įrodinėjimo prieglobsčio bylose pabrėžtina, kad Įstatymo 83 straipsnyje nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, sprendžiant dėl prieglobsčio ar papildomos apsaugos suteikimo: „Kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.“ (2 d.).

48. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl dalyvavimo protestuose ir dėl to kylančios individualios persekiojimo grėsmės pareiškėjui (žr. nutarties 28 p.), teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai (žr. nutarties 17 p.), kad pareiškėjo pasakojimas yra grindžiamas viešai žinoma informacija, o ne asmenine patirtimi, jis stokoja detalumo, pareiškėjas negali įvardinti ir konkretizuoti kas jam grasina (iš pateiktos informacijos negalima identifikuoti persekiojimo vykdytojų bei jų tikslų), pasakojimas yra nenuoseklus ir prieštaringas. Departamentas skundžiame sprendime nurodė, kad pareiškėjo pasakojimas apie protesto akcijas vykusias kilmės šalyje yra tikėtinas. Tačiau nėra duomenų, kad konkreti grupuotė ar partija taikytųsi ar kaip nors grasintų civiliams žmonėms tik todėl, kad jie padėjo demonstracijų metu nukentėjusiems asmenims ar rūpinosi žuvusiųjų laidotuvėmis. Pareiškėjo tvirtinimo, kad dėl dalyvavimo demonstracijose grasinimų sulaukė jo šeimos nariai, nepagrindžia nei jo pasakojimas, ne kiti faktiniai duomenys. Be kita ko, pagrįstos tikimybės dėl individualios persekiojimo grėsmės nepatvirtina ir pareiškėjo pasakojimo dalis dėl patirto smurto, uždarymo į kalėjimą bei kankinimo elektrošoku. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas negalėjo pasakyti nei kas jį sulaikė, nei kur kalėjo, nei už ką. Taip pat pareiškėjo pozicijos nenuoseklumą patvirtina ir aplinkybės, kad prašymo ir bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas nenuosekliai laikosi savo išvykimo iš šalies dėl patiriamos grėsmės versijos. Viena vertus Prašymo tyrimo metu pareiškėjas nurodė, kad patyrė persekiojimo grėsmę dėl dalyvavimo protestuose, kita vertus skunde pirmosios instancijos teismui nurodo kraujo keršto priežastis, vėliau šia versija apeliaciniame skunde nebesiremia. Atsižvelgiant į išdėstytą ir pritariant, bet nekartojant pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Departamentas skundžiamu Sprendimu pagrįstai konstatavo, jog byloje nenustatyta Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių dėl „visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų“, kurios būtų pagrindas suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą.

49. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl EPPB ataskaitos neprivalomumo nei neaktualumo (žr. nutarties 30 p.).

50. Tvarkos aprašo (ginčui aktuali redakcija galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punkte nustatyta, kad, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba to paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į: tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą (97.1 p.).

51. Tvarkos aprašo 7 punkte nustatyta, kad, priimdamas sprendimus dėl prašymo suteikti prieglobstį nenagrinėjimo, prieglobsčio suteikimo ir panaikinimo, Migracijos departamentas vadovaujasi tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes, gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kitas ES valstybes nares, Europos prieglobsčio paramos biurą, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybą, Europos Tarybą, kitas tarptautines organizacijas, nevyriausybines organizacijas, žiniasklaidos priemones bei kitus šaltinius.

52. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Departamentas, atlikęs tyrimą pagal pareiškėjo prašymą, siekdamas įvertinti pareiškėjo pasakojimą bei pagrindus dėl beatodairiškos grėsmės kilmės šalyje, rinko informaciją iš įvairių šaltinių: rėmėsi (duomenys neskelbtini) parengta EPPB, kaip kompetentingos institucijos rinkti kilmės valstybės informaciją, ataskaita, Tarptautinės Migracijos Organizacijos pateikiama informacija apie (duomenys neskelbtini) įgyvendinamas savanoriško grįžimo ir reintegracijos pagalbos programą, informacija apie Europos valstybių ir kitų organizacijų teikiamą teisinę pagalbą, konsultacijas ir kitą pagalbą, ir minėtą informaciją skundžiamame Sprendime išsamiai įvertino. Departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjo kilmės šalyje (pareiškėjo gyvenamoje vietovėje) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei aptartą reglamentavimą, teisėjų kolegija nemato pagrindo sutikti su pareiškėju, kad Departamentas pažeidė reikalavimą rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją.

53. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktų argumentų apie kilmės šalį (žr. nutarties 25-27 p.), minėta, Departamentas tinkamai vykdė savo pareigą rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, kurią teisingai įvertino nagrinėjamos bylos kontekste.

54. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad Departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas visapusiškai ir objektyviai, vadovaujantis Tvarkos aprašo reikalavimais. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, įvertino individualias pareiškėjo savybes ir atsižvelgęs į surinktą aktualią kilmės šalies informaciją, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, nepagrįsta objektyviais įrodymais, išsamus tyrimas nepatvirtino individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį. Pareiškėjo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstą tikimybę, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, ar 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte pagrindas – yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kurie verstų suabejoti tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

55. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, yra abstraktaus pobūdžio ir subjektyvus pareiškėjo nuomonės apie esamą padėtį išdėstymas, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

56. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktus, naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan