Legislator Case Law & Legislation
2020-01-29 Nr. AB-1903-3-61-3-01420-2018-1 AI generated

2020-01-29 Nr. AB-1903-3-61-3-01420-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2020-01-29 Nr. AB-1903-3-61-3-01420-2018-1
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjos G. Š. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Legislator headnote

AI generated

2020-01-29 Nr. AB-1903-3-61-3-01420-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 1. Pareiškėja padavė skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 3R-128 AG-80/06-2018 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. gruodžio 22 d. raštą Nr. A51-90688/17(3.3.2.5-EM4) (toliau – ir Raštas); 3) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę pateikti pažymą, patvirtinančią visišką atsiskaitymą pagal 1992 m. kovo 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 22-1414 (toliau – ir Sutartis) arba nurodyti įsiskolinimo pagal Sutartį dydį.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-501-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01420-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjos G. Š. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 3R-128 AG-80/06-2018 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. gruodžio 22 d. raštą Nr. A51-90688/17(3.3.2.5-EM4) (toliau – ir Raštas); 3) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę pateikti pažymą, patvirtinančią visišką atsiskaitymą pagal 1992 m. kovo 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 22-1414 (toliau – ir Sutartis) arba nurodyti įsiskolinimo pagal Sutartį dydį.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

2.1. Pareiškėja ir jos sutuoktinis Sutartimi lygiomis dalimis įsigijo dviejų kambarių butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas). Pareiškėja ir jos vyras 1991 m. lapkričio 26 d. pateikė pareiškimą Vilniaus miesto valdybos Fabijoniškių seniūnijai dėl privatizuojamo Buto. Vilniaus Fabijoniškių seniūnija pateikė 1992 m. vasario 14 d. mokėjimo pranešimą, kuriame nurodyta, kad perkamo Buto kaina pagal įkainojimo aktą yra 17 669 rublių, ir įpareigojimą prieš pasirašant sutartį sumokėti 1 169 rublių į Fabijoniškių seniūnijos sąskaitą.

Už Butą buvo visiškai atsiskaityta, mokėjimo kvitai buvo pateikti už privatizavimo procedūras atsakingai institucijai, tačiau Nekilnojamojo turto registre yra nurodomas įrašas apie įsiskolinimą už įsigytą Butą. Esant tokiam įrašui, turto savininkai negali disponuoti jiems priklausančiu turtu. Pareiškėja 2017 m. birželio 22 d. kreipėsi į Administraciją prašydama pateikti pažymą, patvirtinančią, kad už Butą yra visiškai atsiskaityta. Administracijos Turto departamentas (toliau – ir Turto departamentas) 2017 m. birželio 28 d. raštu Nr. A51-42712/17(2.14.1.8-TR2) nurodė, kad nėra išlikę dokumentai, patvirtinantys atliktus mokėjimus už perkamą Butą, todėl nėra galimybės pateikti pažymą, patvirtinančią, kad už Butą yra visiškai atsiskaityta.

Pareiškėja 2017 m. spalio 17 d. raštu Nr. 260 paprašė nurodyti pagal turimus dokumentus Buto savininkų nesumokėtą lėšų dalį pagal Sutartį, t. y. skolos sumą, kurios pagrindu viešajame registre nurodomas įrašas dėl įsiskolinimo, trukdantis savininkams disponuoti turtu. Turto departamentas 2017 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. A51-76583/17(2.14.1.8-TR2) nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybėje nėra išlikę mokėjimo dokumentai, todėl negali pateikti pažymos, patvirtinančios, kad už Butą yra visiškai ar iš dalies atsiskaityta.

Administracijos direktoriaus pavaduotojas, išnagrinėjęs skundą dėl minėto gauto atsakymo, Raštu nurodė, kad parengtas institucijos atsakymas atitinka įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus reikalavimus, o pareiškėja privalo teismine tvarka nuginčyti įrašą apie įsiskolinimą už butą. Pareiškėja dėl Administracijos Rašto padavė skundą Komisijai, kuri Sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Sprendime nurodoma, kad Administracija neturėjo duomenų ir dokumentų, kuriais remiantis galėtų nustatyti mokėtinos sumos dydį, kadangi nėra išlikę mokėjimo dokumentai.

2.2. Komisijos Sprendimas yra priimtas objektyviai ir išsamiai neįvertinus faktinių aplinkybių, rašytinių įrodymų. Administracijos Personalo departamento archyvo 2017 m. gegužės 25 d. raštu Nr. A101-4856/17(2.5.1.14-PD1) pareiškėjai buvo pateiktos visų archyve saugomų Buto privatizavimo dokumentų kopijos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių (neteko galios 2001 m. rugpjūčio 1 d.) (toliau – Taisyklės) 13 punkte buvo įtvirtinta nuostata, kad jeigu pirkėjas gyvenamąjį namą, butą perka išsimokėtinai, jis turi miesto, rajono valdybai, įmonei, įstaigai, organizacijai parašyti patvirtintos formos (šių taisyklių 2 priedas) pasižadėjimą, kuriame nurodoma kiekvieną ketvirtį mokama suma, palūkanos, mokėjimo terminas, delspinigiai bei kitos įsiskolinimo grąžinimo sąlygos. Jokio pasižadėjimo dėl pinigų mokėjimo kas ketvirtį Buto pirkėjai nepasirašė, jo nėra ir Vilniaus miesto savivaldybės archyve, kuriame saugomi kiti pareiškėjai pateikti dokumentai, susiję su Buto privatizavimu. Visus privatizavimo procesui būtinus dokumentus rengė būtent atsakinga institucija ir ji sprendė, ką ir kur pasirašyti, kokius dokumentus pateikti. Tai, kad archyviniuose dokumentuose nėra teisės aktų reikalaujamos formos pasižadėjimo dėl dalinių mokėjimų, tik patvirtina pareiškėjos nurodomą faktą, kad pirkėjai už privatizuojamą Butą atsiskaitė. Visą laikotarpį nuo Sutarties pasirašymo Buto pirkėjai negavo jokių pretenzijų iš atsakingų institucijų dėl nesumokėtos privatizuoto Buto kainos dalies ar raginimų sumokėti įsiskolinimą, jokie mokėjimai nebuvo išieškomi. Nedengiant įsiskolinimo už privatizuojamą Butą teisės aktų nustatyta tvarka, atsakinga institucija būtų taikiusi detaliai reglamentuotas įsiskolinimo išieškojimo procedūras. Komisija Sprendime remiasi prielaidomis ir nurodo, kad tuo atveju, jeigu pareiškėja būtų atsiskaičiusi už privatizuojamą Butą, neįtikėtina, kad ji 16 metų būtų nesikreipusi dėl tokio įrašo panaikinimo. Tačiau pareiškėjai faktas apie Nekilnojamojo turto registre esantį įrašą dėl įsiskolinimo už Butą paaiškėjo tik 2017 metais ketinant parduoti nekilnojamąjį turtą. Visą šį laiką pareiškėja neturėjo jokių abejonių dėl Buto įsigijimo ir netinkamai sutvarkytų dokumentų.

2.3. Pareiškėja skunde Komisijai pateikė du alternatyvius reikalavimus – įpareigoti atsakovą pateikti pažymą, patvirtinančią visišką atsiskaitymą pagal Sutartį, arba įpareigoti atsakovą nurodyti įsiskolinimo pagal Sutartį dydį. Komisijos Sprendime išdėstyti argumentai iš esmės dėl reikalavimo pateikti pažymą, patvirtinančią visišką atsiskaitymą už privatizuotą turtą, tačiau remiantis tais pačiais argumentais atmestas ir pareiškėjos reikalavimas įpareigoti nurodyti įsiskolinimo pagal Sutartį dydį.

2.4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu, Administracija turi pareigą vykdyti jai priskirtas funkcijas. Viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų teisės principų ir gero administravimo, atsakingo valdymo principų. Administracija turi visus Sutarties rengimo dokumentus ir pačią Sutartį. Šiuose dokumentuose yra aiškiai fiksuota privatizuojamo Buto kaina (17 669 rubliai), taip pat pirkėjų sumokėta kainos dalis (1 169 rubliai). Administracijai neturint tiesioginių įrodymų, patvirtinančių atliktus kitus mokėjimus, nėra jokių kliūčių nurodyti įsiskolinimo pagal Sutartį dydį pagal turimus dokumentus.

3. Atsakovas Administracija atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

4.1. Nors pareiškėja nurodė, kad Sprendimas yra priimtas objektyviai ir išsamiai neįvertinus faktinių aplinkybių, rašytinių įrodymų, tačiau jokių pagrįstų, šiuos teiginius pagrindžiančių argumentų ar įrodymų teismui nepateikė. Administracijos Personalo departamento archyve dokumentų apie atliktus mokėjimus už perkamą Butą nebuvo rasta, todėl Administracija neturi teisinio pagrindo išduoti pareiškėjai pažymą, patvirtinančią visišką atsiskaitymą pagal Sutartį arba nurodyti įsiskolinimo pagal Sutartį dydį.

4.2. Pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 2 punktą (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. lapkričio 23 d.) viešojo administravimo institucija, teikdama dokumentus asmenims, privalo vadovautis dokumentų tikslumo principu, kuris reiškia, kad asmeniui teikiami dokumentai turi atitikti institucijos disponuojamus dokumentus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad šis principas reiškia, jog valstybės ir savivaldybių institucijos ar įstaigos turi pateikti tik tokią informaciją, kuriomis jos disponuoja pagal savo kompetenciją. Jeigu Administracija nedisponuoja pareiškėjos prašoma informacija, t. y. neturi dokumentų, kuriais remiantis galėtų nustatyti mokėtinos sumos dydį ar patvirtinti, kad už Butą pagal Sutartį yra visiškai atsiskaityta, Administracija neturi nei pareigos, nei teisės tokią informaciją pareiškėjai pateikti.

4.3. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 patvirtintos Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės (toliau – Rodyklė) 10.15 punktu, ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį patvirtinantys apskaitos dokumentai (sąskaitos faktūros, mokėjimo pavedimai, avanso apyskaitos, kasos pajamų ir išlaidų orderiai ir kita) saugomi 10 metų, tačiau šiuo atveju net nėra duomenų, ar už Butą pagal Sutartį apskritai buvo vykdomi kokie nors mokėjimai. Pareiškėja, teigdama, kad už Buto pirkimą buvo visiškai atsiskaityta, turėtų šiuos faktus įrodyti. Nuo Sutarties sudarymo yra praėję 26 metai, įrašas apie įsiskolinimą už Butą galioja nuo 1992 m. kovo 10 d. Pagal Taisyklių 12 punktą tuo metu pirkdamas gyvenamąją patalpą pirkėjas už butą galėjo atsiskaityti iš karto arba išsimokėtinai. Iš pareiškėjos pateiktos Sutarties matyti, kad Buto pirkėjas įsipareigojo atsiskaityti už perkamą turtą iki 2002 m., t. y. Butas buvo perkamas išsimokėtinai iki 2002 m. Pagal Tvarkos 13 punktą, jeigu pirkėjas gyvenamąjį namą, butą pirko išsimokėtinai, jis privalėjo parašyti patvirtintos formos pasižadėjimą, kuriame nurodoma kiekvieną ketvirtį mokama suma, palūkanos, mokėjimo terminas, delspinigiai bei kitos įsiskolinimo grąžinimo sąlygos. Tačiau, kaip minėta, nėra išlikusių jokių dokumentų, susijusių su atliktais mokėjimais ir patvirtinančių atsiskaitymo faktą.

4.4. Pareiškėjos teiginius, kad jai faktas apie likusį įrašą dėl įsiskolinimo už Butą paaiškėjo tik 2017 metais ketinant parduoti nekilnojamąjį turtą, paneigia Administracijos į bylą teikiamas Nekilnojamojo turto registro 2018 m. kovo 1 d. išrašas Nr. 10/116939 (su istorija), iš kurio matyti, kad pareiškėja dalį Buto įgijo nuosavybės teise nuo 2006 m. spalio 19 d., remiantis 2006 m. spalio 16 d. paveldėjimo teisės liudijimu Nr. 8611. Pareiškėja, tvarkydama paveldėjimo teisės dokumentus, vėliausiai 2006 metais turėjo žinoti apie Nekilnojamojo turto registre esantį įrašą apie įsiskolinimą. Pareiškėjos teiginiai, kad archyviniuose dokumentuose nėra teisės aktų reikalaujamos formos pasižadėjimo dėl dalinių mokėjimų, o tai patvirtina faktą, jog pirkėjai už privatizuojamą Butą atsiskaitė, yra visiškai nepagrįsti ir jokiu būdu nesudaro prielaidos tokioms išvadoms padaryti, kadangi atliktus mokėjimus už buto privatizavimą šiuo atveju galėtų patvirtinti tik finansiniai ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį patvirtinantys apskaitos dokumentai, o tokių dokumentų pareiškėja nėra pateikusi.

4.5. Pareiškėjos skunde nurodomi teiginiai vertintini kaip nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo naikinti ginčijamus Komisijos Sprendimą ir Administracijos Raštą, taip pat nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo įpareigoti atsakovą pateikti pažymą, patvirtinančią visišką atsiskaitymą pagal Sutartį arba nurodyti įsiskolinimo pagal Sutartį dydį.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl Komisijos Sprendimo ir Administracijos Rašto teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 6 straipsnis nustato, jog institucija, teikdama dokumentus, vadovaujasi šiais principais: dokumentų išsamumo, dokumentų tikslumo, teisėtumo, objektyvumo, pagalbos, dokumentų prieinamumo, abipusio naudojimo. Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai nustato, kad dokumentų išsamumo principas reiškia, jog pareiškėjui turi būti pateikti visi pagal teisės aktus teiktini jo prašymo turinį atitinkantys dokumentai, o dokumentų tikslumo principas reiškia, kad pareiškėjui teikiami dokumentai turi atitikti institucijos disponuojamus dokumentus. Įstatymas informaciją apibrėžia kaip žinias, kuriomis disponuoja institucija, vykdydama viešąsias funkcijas (Įstatymo 3 str. 5 d.). Taigi valstybės ir savivaldybių institucijos ar įstaigos turi pateikti tik tokią informaciją, kuria jos disponuoja pagal savo kompetenciją. Todėl kilus ginčui, kai atitinkama institucija neteikia prašomos informacijos, turi būti vertinama, ar institucija disponuoja prašoma informacija.

6. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad Administracija nedisponavo pareiškėjos prašoma informacija ir neturėjo duomenų bei dokumentų, kuriais remiantis galėtų nustatyti mokėtinos sumos dydį pagal Sutartį, todėl ji neturėjo teisės ir pareigos tokią informaciją pateikti pareiškėjai. Pabrėžė, kad pagal Rodyklės 10.15 punktą metinės finansinės ir biudžeto vykdymo ataskaitos (ataskaitų rinkinių ir kita) minimalus saugojimo terminas yra 10 metų.

7. Teismas konstatavo, kad Komisijos Sprendimas ir Administracijos Raštas yra pagrįsti ir teisėti, nėra teisinio pagrindo šiuos aktus panaikinti.

III. 8. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti, t. y. panaikinti Komisijos Sprendimą ir Administracijos Raštą bei įpareigoti atsakovą pateikti pažymą, patvirtinančią įsiskolinimo pagal Sutartį dydį. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

9. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad:

9.1. Skundžiamame teismo sprendime išdėstyti argumentai iš esmės tik dėl reikalavimo pateikti pažymą, patvirtinančią visišką atsiskaitymą už Butą, o pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą nurodyti įsiskolinimo pagal Sutartį dydį buvo atmestas tais pačiais argumentais.

9.2. Byloje pateikti visi su Buto privatizavimu susiję dokumentai, išlikę Administracijos Personalo departamento archyve: 1988 m. liepos 25 d. orderis, 1991 m. lapkričio 26 d. pareiškimas, 1991 m. lapkričio 26 d. susitarimas, 1992 m. vasario 14 d. mokėjimo pranešimas, 1992 m. kovo 9 d. pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutartis, Sutartis. Tiek 1992 m. vasario 14 d. mokėjimo pranešime, tiek Sutartyje yra aiškiai fiksuota privatizuojamo Buto kaina (17 669 rubliai). Sutartyje aiškiai nurodyta pirkėjų 1992 m. vasario 26 d. sumokėta kainos dalis (1 169 rubliai) bei likusi mokėti kainos dalis – 16 500 rubliai ir 660 rublių palūkanos.

9.3. Nesutinka, kad, atsižvelgiant į byloje pateiktą medžiagą, nėra galimybės pateikti pažymą dėl įsiskolinimo sumos, kurios pagrindu viešajame registre nurodomas įrašas dėl įsiskolinimo, užtikrinantis kreditoriaus Vilniaus miesto savivaldybės interesus, ir ribojantis Buto savininkų teisę disponuoti turtu. Kreditoriui (atsakovui), kurio naudai viešajame registre yra nurodytas įsiskolinimo už įsigytą Butą juridinis faktas, nepateikiant informacijos apie įsiskolinimo dydį, taip užkertamas kelias skolininkui padengti įsiskolinimą ir nevaržomai disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu turtu.

10. Atsakovas Administracija atsiliepimu prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

11. Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą. Pabrėžia, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų, kad teismas pažeidė proceso teisės normas arba netinkamai taikė ir aiškino teisės normas. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė juridinio pagrindo, kuris pagrįstų skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumą. Pareiškėja grindžia savo reikalavimą tais pačiais motyvais, kurie buvo nurodyti skunde. Pareiškėja nepateikė jokių motyvuotų argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti, kad skundžiamas teismo sprendimas nepagrįstas teisės aspektu, t. y., kad teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjos G. Š. reikalavimo įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pateikti jai pažymą, patvirtinančią visišką atsiskaitymą už butą pagal 1992 m. kovo 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 22-1414 arba nurodyti įsiskolinimo pagal šią sutartį dydį, pagrįstumo.

11. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, sprendime konstatavęs, kad atsakovas pagrįstai atsisakė pateikti pareiškėjai jos prašomą informaciją, kadangi savivaldybėje nėra išlikusių jokių dokumentų, susijusių su atliktais mokėjimais už butą (duomenys neskelbtini), kurie pagal Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 patvirtintos Bendrųjų saugojimo terminų rodyklės 10.15 punktą buvo saugomi 10 metų.

12. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, argumentuodama tuo, kad iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos personalo departamento archyve išlikusių buto privatizavimo dokumentų galima pateikti pažymą dėl įsiskolinimo sumos, kurios pagrindu viešame registre nurodomas įrašas dėl įsiskolinimo.

13. Teisėjų kolegija, pareiškėjos apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

14. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamo pirmosios instancijos teismo motyvams, kuriais teismas atmetė pareiškėjos skundą. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2017 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. A51-76583/17(2.14.1.8-TR2) nurodė pareiškėjai, kad peržiūrėjus Buto 1992 m. kovo 10 d. pirkimo-pardavimo sutarties rengimo dokumentus, dokumentų apie atliktus mokėjimus už perkamą butą nerasta. Savivaldybės administracijos Turto departamentas neturėdamas mokėjimo pavedimų, negali pateikti prašomos pažymos, patvirtinančios, kad už butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), yra visiškai ar iš dalies atsiskaityta. Nesant dokumentų, patvirtinančių (konkretų) dalinį atsiskaitymą už minėtas patalpas, negalimas ir likusios mokėjimo sumos paskaičiavimas.

15. Patikrinusi bylą ginčui taikytinų teisės normų aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 6 ir 3 straipsnių nuostatas, jas taikydama nenukrypo ir nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos panašaus pobūdžio bylose.

16. Nagrinėjamo ginčo kontekste taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas tikslumo principo, kuriuo, pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, be kita ko, vadovaujasi įstaigos, teikdamos informaciją, taikymą, nurodo, jog valstybės ir savivaldybių institucija ar įstaiga turi pateikti tik tokią informaciją, kuria ji disponuoja pagal savo kompetenciją. Todėl kilus ginčui, kai atitinkama institucija neteikia prašomos informacijos, turi būti vertinama, ar institucija disponuoja prašoma informacija. Nustačius, jog nėra paneigta, kad atsakovas objektyviai negalėjo pateikti prašomos informacijos, konstatuotina, jog atsakovas Įstatymo nuostatų nepažeidė (žr. 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2697/2012; 2013 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2940/2012; taip pat žr. 2010 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-449/2010). Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos neprivalo teikti informacijos, kurios neturi (žr. 2015 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-368-438/2015; 2015 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1265-624/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kartu aiškindamas informacijos išsamumo ir tikslumo principus, taip pat yra nurodęs, jog institucijos ir įstaigos, atsakydamos į asmens prašymą pateikti informaciją, turi pateikti visą teiktiną jų disponuojamą informaciją. Įstatymas nustato institucijos ar įstaigos pareigą prašančiam asmeniui pateikti turimo, o ne asmens norimo gauti, turinio informaciją (taip pat ir informacijos kiekio prasme) (žr. 2015 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1090-624/2015).

17. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovui nepateikus pareiškėjos prašytos informacijos, jai užkertamas kelias padengti įsiskolinimą ir nevaržomai disponuoti nuosavybės teise priklausančiu turtu, teisėjų kolegija pažymi, jog esant nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiai situacijai, pareiškėja turi galimybę kreiptis į Valstybės įmonę Registrų centras ir išsiaiškinti kokiu pagrindu Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke atsirado įrašas įsiskolinimas už įsigytą turtą (2018 m. kovo 1 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo žymos 8.1, 8.2).

18. Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos G. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė