2016-08-23 Nr. AB-16120-3-61-3-03080-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1059-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03080-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Ž. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: teismui pripažinus, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, atnaujinti praleistą terminą, esant svarbioms priežastims; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija), nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį, susidariusią dėl Konstitucijai prieštaraujančios Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo, t. y. 195,77 Lt; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo, t. y. 554,95 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad Ministerija nuo 2002 m. vasario 1 d. paskyrė jam valstybinę pensiją, kuri vėliau buvo mažinama pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas, dėl ko nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Ministerija mokėjo pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją. Pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 1 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.) jo valstybinė pensija sumažėjo antrą kartą (valstybinės pensijos nepriemoka dėl Konstitucijai prieštaravusio Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. yra 195,77 Lt.).

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, teisingumo, teisinės valstybės principu, jo elementais, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais, asmens teise gauti užtarnautos pensijos išmokas, asmens konstitucine teise į nuosavybę, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija dėl pensinio aprūpinimo, asmens nuosavybės teisių apsaugos, taip pat rėmėsi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, jos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija.

Pareiškėjo nuomone, šioje byloje galimas ir civilinės atsakomybės Lietuvos valstybei taikymas, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis dėl žalos atlyginimo. Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Laikinąjį įstatymą, kurį taikant pareiškėjas negavo dalies valstybinės pensijos, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų nustatytas. Neteisėti Seimo veiksmai sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 ir darė išvadą, kad pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos valstybinės pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 dienos.

Pasak pareiškėjo, jo teisę reikalauti priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį patvirtina ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažyma Nr. (12)-SN-03 dėl skundų tyrimo, kurios išvadų 12 punkte nurodyta, kad iš tyrimo metu surinktos medžiagos ir pateiktų paaiškinimų darytina išvada, jog valstybė privalo vadovautis teisinės valstybės principais, privalo užtikrinti asmenų teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, jog jiems tokio dydžio išmokos, kurios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos toliau.

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu ir nurodė, kad neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepriteisimas dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo ir sumažintos valstybinės pensijos nepriteisimas diskriminuotų jį tarp kitų Lietuvos Respublikos pensininkų.

Pareiškėjas pateikė teismui 2015 m. kovo 30 d. prašymą, kuriame prašė tenkinti skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo, be kita ko, nurodė, kad, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį iš viso už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėta 160,72 Eur, t. y. 554,95 Lt, o pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kuri prieštaravo Konstitucijai ir konstituciniams valstybės principams, už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui neišmokėta 56,70 Eur, t. y. 195,77 Lt.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė administracinę bylą nutraukti arba pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovai nurodė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, skaičiuojant pareiškėjo valstybinę pensiją, taikyta nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimas yra jau įvykdytas. Ministerija veikia pagal įstatymus ir nėra teisės normos (taisyklės), pagal kurią Ministerija galėtų ir turėtų kompensuoti pareiškėjui šį perskaičiavimą. Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nepripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, tik šio straipsnio taikymo pratęsimo konstitucingumas pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį 2012 metams ir 2013 metams nagrinėjamas Konstituciniame Teisme. Atsakovai darė išvadą, kad nepriemoka, susidariusi taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 gruodžio mėn., galėtų būti išmokama tik jeigu Konstitucinis Teismas pripažintų Laikinojo įstatymo 15 straipsnį antikonstituciniu. Ministerija rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2014 m. birželio 10 d., praėjus daugiau kaip 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, daugiau negu 1 metams nuo jo paskelbimo; praėjus daugiau kaip metams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo; daugiau negu 7 mėnesiams po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 paskelbimo; 3 metų terminą praleidęs daugiau kaip metus, t. y. po daugiau kaip 4 m. nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos gavimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui A. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, t. y. 56,70 Eur. Likusioje dalyje teismas skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai; Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštaravo Konstitucijai, todėl teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, t. y. 554,95 Lt, atmetė kaip neturintį teisinio pagrindo. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, teismas pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, todėl šį pareiškėjo reikalavimą, teismui vertinant, kad jis termino skundui paduoti nepraleido, tenkino ir pareiškėjui A. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. priteisė valstybinės pensijos dalį, t. y. 195,77 Lt / 56,70 Eur.

III. Pareiškėjas A. Ž. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą ta apimtimi, kuria pareiškėjo skundo dalis dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo yra atmesta, panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas remiasi Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, Lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. (12)-SN-03 12 punktu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi, pabrėžia, kad konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, socialinio solidarumo imperatyvai inter alia reiškia, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turi dalytis visa visuomenė. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, kas reiškia pareigūnų ir karių, gaunančių valstybines pensijas, diskriminavimą kitų Lietuvos Respublikos piliečių, gaunančių išmokas iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, atžvilgiu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pabrėžia, kad pareiškėjo pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, buvo mažinama teisėtai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsižvelgdama į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. Ž. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė 2012 - 2013 metais pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies, priteisęs jam pensijos dalies nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Likusius skundo reikalavimus atmetė, pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pateiktu apeliaciniu skundu pareiškėjas ginčija tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas netenkino jo pateikto skundo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išsako teismo sprendimo kritiką tuo aspektu, kad teismas netinkamai interpretavo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnius, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalį, Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnį bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalį bei neatsižvelgė į tai, kad iki šiol nėra numatyta valstybines pensijas gaunančių asmenų patirtų praradimų kompensavimo tvarka, kuo pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, lyginant asmenis, gaunančius socialinio draudimo pensijas su asmenimis, gaunančiais valstybines pensijas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareikėjo apeliacinio skundo reikalavimą, į tai, kad pareiškėjas iš esmės kvestionuoja tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria jo skundas buvo netenkintas, siekdama nepažeisti apeliacinį procesą inicijavusio asmens teisių, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi minėtu pagrindu perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo taip pažeistos pareiškėjo teisės, kad būtų pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką. Be to, tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo (pvz., 2016 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-995-552/2016; 2016 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-915-5552/2016; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1903-552/2015). Dėl šių priežasčių apelianto argumentai, susiję su Ministerijos veiksmų neteisėtumu, jam 2012 - 2013 metais neišmokant valstybinės pensijos dalies, pripažįstami nepagrįstais.

Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra susiję su asmenų lygiateisiškumo prieš įstatymą pažeidimu, Lietuvos valstybei iki šiol nenustačius negautų valstybinių pensijų dalių kompensavimo mechanizmo.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Konstituciniam teismui pripažinus, kad: 1) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nedelsiant numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tik tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu; 2) kad įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas ir sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo ilgesnio termino nustatymas yra objektyviai pateisinamas, teisėjų kolegija negali konstatuoti, kad Lietuvos valstybė privalėjo teisės aktais numatyti valstybinių pensijų gavėjų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta ir atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o Lietuvos valstybei nekilo tiesioginė pareiga nustatyti šiuo pagrindu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Teisėjų kolegija nenustatė ir kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Veslava Ruskan Dalia Višinskienė