2013-05-23 Nr. AB-1960-3-61-3-02018-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1074/2013

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-02018-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.6.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Alytaus visuomenės sveikatos centrui, Klaipėdos visuomenės sveikatos centrui, Panevėžio visuomenės sveikatos centrui, Šiaulių visuomenės sveikatos centrui, Telšių visuomenės sveikatos centrui, Vilniaus visuomenės sveikatos centrui dėl įsakymo panaikinimo, įpareigoji atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. S. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2012 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. P-139 „Dėl A. S. atleidimo iš pareigų“; 2) priteisti solidariai iš atsakovų vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos (2012 m. birželio 30 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir ministerija), 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir solidariai priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde nurodė, kad ji Tarnybos 2012 m. vasario 29 d. raštu buvo įspėta apie pareigybės panaikinimą. Visą įspėjimo laikotarpį pareiškėjai nebuvo siūlomos jokios pareigos, o 2012 m. birželio 30 d. buvo atleista iš pareigų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 41 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, 4 dalimi, 43 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu.

Sveikatos apsaugos ministras ir Tarnybos direktorius 2012 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. V-143/V-7 „Dėl Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos reorganizavimo, reorganizavimo sąlygų aprašo patvirtinimo“ patvirtino Tarnybos reorganizavimo, reorganizavimo sąlygų aprašą (toliau – ir Aprašas) ir priėmė sprendimą nuo 2012 m. liepos 1 d. reorganizuoti Tarnybą skaidymo būdu, išdalijant jos teises ir pareigas apskrityse veikiantiems Alytaus visuomenės sveikatos centrui, Klaipėdos visuomenės sveikatos centrui, Panevėžio visuomenės sveikatos centrui, Šiaulių visuomenės sveikatos centrui, Telšių visuomenės sveikatos centrui, Vilniaus visuomenės sveikatos centrui (toliau – ir centrai). Pareiškėjos vykdytą įstaigos strateginį planavimą (pareigybės aprašymo 13, 14 punktai), apėmusį ir Tarnybai pavaldžių centrų veiklos planavimą, perėmė Sveikatos apsaugos ministerija, kuriai po reorganizacijos prisidėjo 10 įstaigų veiklos planavimas. Tai patvirtina Sveikatos apsaugos ministerijos 2012 m. gegužės 18 d. raštas ir sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-597 patvirtintos naujos Sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos departamento Visuomenės sveikatos strategijos skyriaus pareigybės, įskaitant ir vyr. specialisto (A lygio 13 kategorija) pareigybę. Kitas pareiškėjos vykdytas funkcijas, susijusias su valstybės rinkliavų dydžių skaičiavimu, įkainių ir finansinių normatyvų rengimu (pareigybės aprašymo 16, 18 punktai) faktiškai perėmė visuomenės sveikatos centrai apskrityse, perėmę Tarnybos leidimų, licencijų išdavimo funkciją. Pareiškėjos vertinimu, jos vykdytos funkcijos išliko, nes buvo naikinama ne konkreti jos pareigybė, bet mažinamas pareigybių skaičius dėl ekonominių priežasčių. Šios priežastys pranešime apie pareigybės panaikinimą nenurodytos, todėl jis neatitiko Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 130 straipsnio 2 dalyje nustatytų įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą reikalavimų.

Pareiškėja teigia, kad turėjo pirmenybės teisę būti palikta darbe pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes turėjo daugiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą tarnyboje bei absoliučią teisę likti tarnyboje pagal minėto straipsnio 6 punktą, kadangi yra Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė. Pareiškėjos pirmenybės teisės aspektai nebuvo vertinami, siūlant kitiems asmenims eiti Alytaus visuomenės sveikatos centro Darbo organizavimo skyriaus vedėjo (A lygio 14 kategorija), Šiaulių visuomenės sveikatos centro Darbo organizavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 11 kategorija), Telšių visuomenės sveikatos centro Darbo organizavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (planavimui, A lygio 9 kategorija) pareigas. Be to, pareiškėjai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nebuvo siūlytos ir Klaipėdos visuomenės sveikatos centro Darbo organizavimo skyriaus vyr. specialisto planavimui pareigos (A lygio 10 kategorija), Panevėžio visuomenės sveikatos centro Biržų skyriaus vedėjo pareigos (A lygio 13 kategorija), Šiaulių visuomenės sveikatos centro Darbo organizavimo skyriaus vedėjo pareigos (A lygio 14 kategorija), kurių pareigybių aprašymuose nustatytus reikalavimus ji atitiko. Be to, pareiškėjai dėl Tarnybos reorganizavimo galėjo būti siūlomos naujai įsteigtos pareigos Sveikatos apsaugos ministerijoje, pvz., dėl neaiškių pirmumo kriterijų nuo 2012 m. liepos 1 d. Sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos strategijos skyriaus vyr. specialisto (A lygio 13 kategorija) pareigas buvo pasiūlyta eiti Tarnybos Strateginio planavimo ir analizės skyriaus vyr. specialistei G. R., nors abi atitiko pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus.

Pareiškėja nurodė, kad jai nebuvo suteikta visa būtina informacija, nesudarytos objektyvios galimybės pretenduoti į esamas bei naujai steigiamas pareigybes, nebuvo tinkamai užtikrintos VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos. Skundžiamas įsakymas buvo priimtas negavus Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos sutikimo dėl pareiškėjos atleidimo iš pareigų. Tarnybos darbuotojų profesinė sąjunga nesutiko atleisti pareiškėjos iš einamų pareigų, nes jos atleidimas, informacijos nepateikimas ir pareigų nesiūlymas yra susijęs su aktyvia veikla, ginant darbuotojų teises ir teisėtus interesus Tarnybos reorganizavimo procese. Prašymas atleisti iš darbo profesinės sąjungos narius buvo gautas likus vienai dienai iki numatomo atleidimo, nepateikus jokios informacijos apie naujai įsteigtas pareigybes, jose keliamus kvalifikacinius reikalavimus. Darbdavys nebeturėjo laiko ginčyti atsisakymo duoti sutikimą atleisti pareiškėją, todėl priėmė skundžiamą įsakymą, pažeisdamas renkamo profesinės sąjungos organo nariams įstatymų suteikiamas garantijas.

Pareiškėja manė, kad jai bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl nepageidavo būti paskirta į pareigas centruose ar Sveikatos apsaugos ministerijoje, o prašė taikyti pažeistų teisių gynimo būdą, nustatytą DK 297 straipsnio 4 dalyje. Taip pat prašė priteisti 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nes Tarnyboje išdirbo daugiau nei 10 metų, nuosekliai kilo karjeros laiptais, jos darbas buvo vertinamas tik gerai ir labai gerai, nebuvo jokių priekaištų dėl atliekamo darbo. Pareiškėja nurodė, jog šiuo metu yra bedarbė, nes dėl ilgalaikio darbo Tarnyboje nebegali įsidarbinti gydytoja pagal turimą išsilavinimą. Atleidimas iš darbo nesant vertinimo kriterijų ir paaiškinimų, siekiant susidoroti su ja, kaip Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos primininke, jai sukėlė dvasinių išgyvenimų, stresą, pažeminimą bei neužtikrintumą savo ateitimi. Be to, prarado galimybę tęsti darbą ir siekti karjeros valstybės tarnyboje, visuomenės sveikatos priežiūros sistemoje.

Atsakovo atstovas Sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (I t., b. l. 128-134) nurodė, kad ministerija pagal savo kompetenciją ėmėsi priemonių užtikrinti Vyriausybės pavedimą įgyvendinti Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 14 straipsnio nuostatas, tačiau reorganizavimo procedūrose, kaip reorganizavime dalyvaujanti institucija, nedalyvavo. Ministerija tik užtikrino technines sąlygas reorganizavimo procesui įgyvendinti. Sprendimą dėl Tarnybos reorganizavimo priėmė ir Aprašą patvirtino sveikatos apsaugos ministras ir Tarnybos direktorius. Sveikatos apsaugos ministras Aprašą tvirtino tik kaip reorganizuojamos Tarnybos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos, o ne kaip reorganizavime dalyvaujančių įstaigų vadovas.

Nurodė, kad Visuomenės sveikatos strategijos skyriaus vyr. specialisto (A lygis 13 kategorija) pareigybė negali būti vertinama kaip naujai įsteigta, siekiant įgyvendinti iš Tarnybos perimtas funkcijas, nes ši pareigybė ministerijoje jau buvo 2009 m., 2011 m. sausio 19 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintas pareigybės aprašymas. Kadangi Sveikatos apsaugos ministerija reorganizavime nedalyvavo, tai, nesiūlydama pareiškėjai eiti laisvų pareigų Sveikatos apsaugos ministerijoje, jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Ministerija nė vienam Tarnybos tarnautojui, išskyrus Tarnybos vadovą bei darbuotoją, dirbusį pagal darbo sutartį, jokių pareigų nesiūlė. Tarnybos 9 valstybės tarnautojai tarnybinio kaitumo būdu buvo priimti į ministerijoje buvusias laisvas pareigas, kurių specialiuosius reikalavimus atitiko. Pareiškėja pasinaudoti galimybe būti perkelta tarnybinio kaitumo būdu į laisvas pareigas noro neišreiškė, nors apie laisvas pareigybes ministerijoje žinojo. Darbdavys arba jo teises ir pareigas perimantis asmuo privalėjo užtikrinti Tarnybos valstybės tarnautojams teisės aktuose nustatytas socialines garantijas. Sveikatos apsaugos viceministras 2012 m. birželio 22 d. pavedimu Nr. 17-389 pavedė centrų direktoriams pateikti informaciją Tarnybos direktoriui apie laisvas pareigas įstaigose nuo 2012 m. liepos 1 d., jas siūlyti eiti reorganizuojamos Tarnybos tarnautojams ir darbuotojams. Atsakovo vertinimu, jis maksimaliai stengėsi sudaryti sąlygas sklandžiam reorganizavimo procesui užtikrinti.

Pabrėžė, kad pareiškėja neįrodė ministerijos neteisėtų veiksmų, dėl kurių jai galėjo atsirasti ar atsirado prašoma atlyginti žala. Pareiškėjos teiginys, kad neteko pajamų, yra nepagrįstas, nes jai Vilniaus visuomenės sveikatos centras moka išeitinę trijų mėnesių išmoką. Pareiškėja nepateikė duomenų, kad yra bedarbė, neteko socialinių garantijų. Pareiškėjos teiginius dėl apsunkintos galimybės susirasti darbą, patirtų išgyvenimų ar galimybės siekti karjeros valstybės tarnyboje vertino kaip prielaidas, nepagrįstas jokiais įrodymais ir paaiškinimais.

Atsakovas Alytaus visuomenės sveikatos centras atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (I t., b. l. 107-108) paaiškino, kad Alytaus visuomenės sveikatos centras nedalyvavo Tarnybos reorganizavimo procese, o su kitais centrais buvo tik vienas iš Tarnybos teisių ir pareigų perėmėjų. Centras negali atsakyti už galimai padarytus pažeidimus pateikiant pareiškėjai pranešimą apie pareigybės panaikinimą, siūlant eiti pareigas ar jos neteisėtą atleidimą. Nurodė, kad centre 2012 m. vasario 29 d. – 2012 m. birželio 30 d. laikotarpiu nebuvo laisvų darbo vietų, kurių paskirtis susijusi su veiklos planavimu, analize, ataskaitų teikimu. Atsakovas, nebūdamas pareiškėjos darbdavys bei nedalyvavęs reorganizavimo procese kaip iniciatorius ar organizatorius, neprivalėjo jai siūlyti laisvų pareigybių. Pažymėjo, kad Alytaus visuomenės sveikatos centro Darbo organizavimo skyriaus vedėjo pareigas ėjo A. A., laimėjusi konkursą į minėtas pareigas. Atkreipė dėmesį, kad Alytaus visuomenės sveikatos centro Darbo organizavimo skyriaus vedėjo pareigybė yra A lygio 13, o ne 14 kategorijos.

Atsakovas Klaipėdos visuomenės sveikatos centras atsiliepime į pareiškėjos skundą jį prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (I t., b. l. 109-110) paaiškino, kad pareiškėjos darbdavys buvo Tarnyba, todėl ji ir turėjo pareigą siūlyti laisvas pareigas pareiškėjai, bet ne darbdavio teritorinis struktūrinis padalinys. Nurodė, kad Klaipėdos visuomenės sveikatos centro Darbo organizavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (planavimui) pareigos (A lygio 10 kategorija) buvo laikinai laisvos, nes jas ėjusi valstybės tarnautoja B. K. buvo vaiko priežiūros atostogose, kol jam sueis treji metai. Ši informacija Tarnybos vadovui turėjo būti žinoma. Atsakovo nuomone, jis yra netinkamas atsakovas, nes neturėjo pareigos atlikti jokių veiksmų pareiškėjos atžvilgiu.

Atsakovas Panevėžio visuomenės sveikatos centras atsiliepime į pareiškėjos skundą jį prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (I t., b. l. 111-114) paaiškino, kad centras nepagrįstai byloje įtrauktas kaip atsakovas. Centras yra Tarnybai pavaldi ir atskaitinga teritorinė visuomenės sveikatos priežiūros įstaiga. Sprendimus dėl darbuotojų atleidimo, reorganizuojant Tarnybą, buvo įgaliotas priimti Tarnybos direktorius. Centras teikė visą reikalingą informaciją pagal paklausimus Tarnybos direktoriui ir Sveikatos apsaugos ministerijai. Pažymėjo, kad Tarnyba 2012 m. kovo 30 d. rašte Nr. S-627 informavo, kad Tarnybos tarnautojai, atitinkantys pateiktuose pareigybių aprašymuose nustatytus specialiuosius reikalavimus, suteikta galimybe tarnybinio kaitumo būdu eiti atitinkamas pareigas nesusidomėjo, todėl Tarnyba neprieštaravo, kad būtų organizuojamas konkursas. A. S. centrui nepateikė prašymo dalyvauti viešai skelbtuose konkursuose eiti vyriausiojo specialisto pareigas.

Atsakovas Vilniaus visuomenės sveikatos centras atsiliepime į pareiškėjos skundą jį prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (II t., b. l. 2-7) paaiškino, kad pareiškėja buvo atleista dar iki Tarnybos reorganizacijos, kai jokios Tarnybos teisės ir pareigos nebuvo perėjusios nė vienam iš centrų. Už pareiškėjos atleidimą yra atsakingas tik Tarnybos vadovas V. B., bet ne centrai. Vilniaus visuomenės sveikatos centras Tarnybai pasiūlė 11 pareigybių naujoms funkcijoms įgyvendinti ir tik Tarnybos vadovas turėjo teisę spręsti, kam šias pareigybes siūlyti eiti. Pareiškėjos atleidimo laikotarpiu centras buvo tiesiogiai pavaldus Tarnybai, todėl neturėjo pagrindo pareiškėjai siūlyti eiti pareigas.

Pažymėjo, kad pareiškėja nuo 2012 m. vasario 29 d. žinojo apie būsimą atleidimą, tačiau nepareiškė noro dirbti nė viename centre. Ji nepasitenkinimą susiklosčiusia padėtimi išreiškė tik skunde teismui, t. y. po pusės metų nuo įspėjimo, todėl manė, kad ji kreipėsi į teismą ne siekdama apginti savo pažeistas teises, bet norėdama pasipelnyti iš valstybės. Pareiškėja teismui nepateikė duomenų, kad ieško darbo. Pareiškėjos prašymas priteisti neturtinę žalą irgi nepagrįstas, nes nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių neigiamus dvasinius išgyvenimus. Pareiškėja, daugiau nei penkis mėnesius neieškanti kito darbo, turi prisiimti atsakomybę dėl tenkančių neigiamų pasekmių.

Atsakovas Šiaulių visuomenės sveikatos centras prašė pareiškėjos skundo dalį dėl darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą, kitą skundo dalį paliko spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime (II t., b. l. 35-35) nurodė iš esmės tokius pačius argumentus, kaip ir kiti centrai.

Atsakovas Telšių visuomenės sveikatos centras atsiliepime į pareiškėjos skundą jį prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (II t., b. l. 38) paaiškino, kad centrui nebuvo pavesta Tarnybai pateikti jokios kitos informacijos, išskyrus informaciją apie laisvas pareigas. Telšių visuomenės sveikatos centras, vykdydamas sveikatos apsaugos viceministro 2012 m. birželio 22 d. pavedimą Nr. 17-389, Tarnybai pateikė pavedime nurodytą informaciją apie centre nuo 2012 m. liepos 1 d. laisvas pareigybes.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Tarnybos reorganizavimas buvo atliktas kompetentingo organo sprendimu ir buvo realus. Pažymėjo tai, kad teismas neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo. Konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kaip darbo sutarties nutraukimo svarbios priežasties, realumas nustatomas pagal tai, ar išliko funkcijos arba jų dalis darbovietėje, kurias atliko atleidžiamas darbuotojas. Dėl atlikto reorganizavimo nuo 2012 m. liepos 1 d. neliko Tarnybos, taigi, ir pareiškėjos eitų Tarnybos Strateginio planavimo skyriaus vedėjo pavaduotojos pareigų.

Teismas, vertindamas pareiškėjos teiginius dėl nepagrįsto neteikimo pasiūlymų į kitas pareigas, sutiko su pareiškėjos teiginiais, kad jai, kaip valstybės tarnautojai, individualiai nebuvo siūlyta eiti jokių pareigų. Tačiau darbdavys, šiuo atveju – Tarnybos vadovas V. B., galėjo pateikti pareiškėjai bendrą informaciją apie laisvas vietas ir tai nebūtų laikoma VTĮ 43 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Iš liudytojo V. B. parodymų padarė išvadą, kad informacija iš centrų Tarnybai buvo pateikta ir ši informacija elektroniniu paštu buvo persiųsta Tarnybos tarnautojams. Tai patvirtina ir Tarnybos direktoriaus V. B. pasirašytas 2012 m. birželio 28 d. raštas Nr. S-1238 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodyta, kad informacija apie laisvas pareigybes centruose Tarnybos darbuotojams buvo išsiųsta elektoriniu paštu (I t., b. l. 41). Pažymėjo, kad šį raštą su skundu teismui pateikė pati pareiškėja.

Teismas sutiko su centrų atsiliepimuose išdėstyta nuostata, kad jie neturėjo pareigos pareiškėjai siūlyti eiti laisvų pareigų, nes tuo metu centrai buvo pavaldūs Tarnybai ir nebuvo atsakingi už Tarnybos darbuotojų atleidimą.

Nustatė, kad Tarnybos direktorius 2012 m. kovo 6 d. rašte Nr. S-474 „Dėl personalo administravimo“ prašė prieš skelbiant konkursus į laisvas valstybės tarnautojų pareigas, priimant sprendimus dėl tarnybinio kaitumo ar sudarant naujas darbo sutartis su darbuotojais, per Tarnybos Teisės ir personalo skyrių pasiūlyti Tarnybos valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, atitinkantiems pareigybės aprašymuose nustatytus specialiuosius reikalavimus, eiti atitinkamas pareigas/darbą. Tarnybos tarnautojams atsisakius – organizuoti konkursus į laisvas valstybės tarnautojų pareigas, priimti sprendimus dėl tarnybinio kaitumo ar sudaryti naujas darbo sutartis su darbuotojais įstatymų nustatyta tvarka (I t., b. l. 122). Iš Tarnybos 2012 m. birželio 28 d. rašto Nr. S-1238 „Dėl informacijos pateikimo“ matyti, kad profesinė sąjunga buvo informuota apie tai, jog visiems Tarnybos darbuotojams elektroniniu paštu buvo išsiųsta informacija apie laisvas pareigybes centruose, o informacijos apie laisvas pareigybes Sveikatos apsaugos ministerijoje neturi (I t., b. l. 41). Visa byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjai buvo suteikta informacija apie laisvas pareigybes ir ji apie jas žinojo, tačiau neišreiškė iniciatyvos dėl galimybės eiti centruose buvusias laisvas pareigas.

Pagal Valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas taisyklių 5 punktą valstybės tarnautojas, siekiantis būti perkeltas į kitas pareigas toje pačioje įstaigoje, prašymą perkelti į kitas pareigas pateikia į pareigas jį priimančiam asmeniui, o pagal 7 punktą – valstybės tarnautojas, siekiantis būti perkeltas į kitas pareigas kitoje įstaigoje, prašymą jį perkelti pateikia įstaigoje, į kurią siekia būti perkeltas, valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui. Šiuo atveju pareiškėja prašymo nei Tarnybos direktoriui, nei centrams, nei Sveikatos apsaugos ministerijai nebuvo pateikusi. Taigi, ji nerodė iniciatyvos būti perkelta į tam tikras, jos manymu, jai tinkamas pagal turimą išsilavinimą, kvalifikaciją, darbo stažą, pareigas. Pažymėjo, kad pareiškėja neturėjo jokių absoliučių garantijų, nustatytų VTĮ 44 straipsnio 6 dalyje, draudžiančių atleisti valstybės tarnautoją, be kita ko, ir VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

Aprašo 7 punkte nurodoma, kokios Tarnybos funkcijos perduodamos centrams. Nors tam tikra pareiškėjos vykdytų funkcijų dalis ir buvo perduota centrams, tačiau juose nebuvo įsteigta nė viena nauja pareigybė, kuri būtų perėmusi būtent pareiškėjos vykdytas funkcijas ir jos būtų perduotos kuriam nors centro tarnautojui. Iš esmės pagrindinės pareiškėjos vykdytos funkcijos buvo susijusios su Tarnybos strateginiu veiklos planavimu, tačiau, reorganizavus Tarnybą, neteko prasmės ir Tarnybos veiklos planavimas, o ministerija yra centrinė viešojo administravimo įstaiga, kuriai strateginis veiklos planavimas yra būdinga veikla, užtikrinti jai pavaldžių įstaigų, šiuo atvejų ir centrų, veiklos planavimą. Pareiškėja teigė, kad jos vykdytą įstaigos strateginį planavimą (pareigybės aprašymo 13, 14 punktai), apėmusį ir Tarnybai pavaldžių visuomenės sveikatos centrų veiklos planavimą, perėmė Sveikatos apsaugos ministerija, kuriai po reorganizacijos papildomai prisidėjo 10 įstaigų veiklos planavimas. Teismas nustatė, kad Sveikatos apsaugos ministerijoje pareigybių skaičius padidėjo 32 pareigybėmis, tačiau nebuvo nustatyta, kad ministerijoje buvo įsteigta nauja pareigybė, perėmusi pareiškėjos vykdytas funkcijas.

Teismas, įvertinęs anksčiau išdėstytas aplinkybes, sutiko su atsakovo atstovo Sveikatos apsaugos ministerijos nuostata, kad Visuomenės sveikatos departamento Visuomenės sveikatos strategijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė nėra naujai įsteigta. Patvirtintas naujas pareigybės aprašymas nėra tapatus naujos pareigybės įsteigimui. Be to, Sveikatos apsaugos ministerija neturėjo pareigos, vadovaudamasis VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai teikti siūlymus dėl pareigų valstybės tarnyboje, nes ji buvo įspėta dėl jos galimo atleidimo panaikinus jos pareigybę būtent Tarnyboje dėl reorganizavimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos atžvilgiu netaikytinos DK 135 straipsnio nuostatos, o kartu ir pirmenybės teisė būti paliktai Tarnyboje. Nenustatė, kad kam nors prieš pareiškėją būtų pritaikyta pirmenybės teisė priimant į pareigas valstybės tarnyboje. Byloje nėra duomenų, kad būtent dėl pareiškėjos aktyvios narystės profesinėje sąjungoje, ji buvo atleista iš Tarnybos. Nors pareiškėja ir buvo atleista iš pareigų valstybės tarnyboje, negavus profesinės sąjungos, kuriai ji pati ir vadovavo, sutikimo, tačiau to negalima pripažinti besąlyginiu pagrindu tokį atleidimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu. Nebuvo nustatyta, kad pareiškėja buvo atleista iš pareigų dėl siekio susidoroti su ja, kaip aktyvia profesinės sąjungos nare. Teismas padarė išvadą, kad nebuvo pažeistos renkamo profesinės sąjungos organo nariams įstatymų suteiktos garantijos, nes pareiškėjai įspėjimas buvo įteiktas prieš keturis mėnesius iki atleidimo, kaip tai numatyta kolektyvinėje sutartyje. Tarnybos direktorius kreipėsi į Tarnybos darbuotojų profesinę sąjungą su prašymu duoti sutikimą atleisti pareiškėją iš pareigų. Prašymas atleisti iš darbo profesinės sąjungos narius profesinei sąjungai buvo pateiktas likus vienai dienai prieš numatomą atleidimą dėl objektyvių, nuo Tarnybos direktoriaus V. B. nepriklausiusių veiksmų, nes centrai Tarnybai pateikė duomenis 2012 m. birželio 25, 26 d., pareiškėja prašymo perkelti į jokias pareigas nepateikė, todėl V. B. 2012 m. birželio 28 d. kreipėsi dėl sutikimo pareiškėją atleisti.

Pareiškėja prašė priteisti ir neturtinę žalą, patirtą dėl neteisėto jos atleidimo. Šiuo atveju, teismas, įvertinęs anksčiau išdėstytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėja iš Tarnybos buvo atleista teisėtai ir pagrįstai, todėl nebuvo pagrindo tenkinti ir jos reikalavimo priteisti neturtinę žalą.

Pareiškėjos prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teismas atmetė, nes atmetus skundą, pareiškėja pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio nuostatas tokios teisės neįgijo.

III. Pareiškėja A. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2012 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. P-139 „Dėl A. S. atleidimo iš pareigų“; priteisti solidariai iš atsakovų vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos (2012 m. birželio 30 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Sveikatos apsaugos ministerijos, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir solidariai priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde (II t., b. l. 144-149), nurodoma, kad:

1. Pareiškėjos vykdytas Tarnybos funkcijas, susijusias su įstaigos strateginiu planavimu, de fato perėmė Sveikatos apsaugos ministerija. Tai patvirtina ir tai, kad Sveikatos apsaugos ministras 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-597 patvirtino naujas Visuomenės sveikatos departamento Visuomenės strategijos skyriaus pareigybes, tarp jų ir vyr. specialisto pareigybę, kurios paskirtis organizuoti, koordinuoti visuomenės sveikatos stebėjimo klausimus ir kt. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad Sveikatos apsaugos ministerija dalyvavo Tarnybos reorganizavime, todėl jos atžvilgiu turėtų būti taikomi teisės aktų reikalavimai dėl pareigos pasiūlyti laisvas pareigybes reorganizuojamos Tarnybos darbuotojams ir valstybės tarnautojams.

2. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 3 d. pasitarime aprobuotu Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimu, pareiškėja nurodo, kad pirmenybės teisė būti paliktam dirbti, kai mažinamas pareigybių skaičius, VTĮ normomis nėra reglamentuota, todėl taikytinos DK normos. Pagal DK 135 straipsnio 2 dalį, pareiškėjos turima pirmenybės teisė pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 6 punktą yra absoliuti ir jos taikymas nepriklauso nuo pirmenybės teisę turinčių darbuotojų kvalifikacijos.

3. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimą Nr. 44, darbdavys, turintis veikiančius struktūrinius padalinius, privalo atleidžiamam darbuotojui pasiūlyti atitinkamas laisvas darbo vietas visos savo organizacijos mastu. Pareiškėjai nebuvo pasiūlyta užimti laisvas pareigas visuomenės sveikatos centruose, nors pareigybės aprašymuose keliamus reikalavimus ji atitiko.

4. Prašymai dėl tarnybinio kaitumo iš Tarnybos į Sveikatos apsaugos ministeriją buvo teikiami centralizuotai, t. y. juos visus parašė Tarnybos personalo skyriaus tarnautojai būtent tų Tarnybos tarnautojų, kurie Visuomenės sveikatos departamento direktoriaus A. Š. buvo tiesiogiai selektyviai, be jokių pirmumo kriterijų, nurodyti Tarnybos vadovui. Todėl teismo argumentai, kad pareiškėja nerodė iniciatyvos pereiti dirbti į ministeriją yra akivaizdžiai nepagrįsti.

5. Teisės aktuose yra numatyta pareiga gauti darbuotojus atstovaujančio organo sutikimą, kai darbuotojų atstovą norima atleisti iš darbo. Šiuo atveju sutikimas nebuvo gautas, tačiau vis tiek pareiškėja buvo atleista iš Tarnybos užimamų pareigų.

6. Tarnybos darbuotojų profesinė sąjunga nesutiko atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų, nes jos atleidimas, informacijos nepateikimas ir pareigų reorganizavime dalyvaujančiose įstaigos nesiūlymas yra susijęs su pareiškėjos aktyvia veikla, ginant tarnybos darbuotojų teises ir teisėtus interesus institucijos reorganizavimo procese.

Atsakovo atstovas Sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime (III t., b. l. 5-8) į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodo, kad apeliacinio skundo turinys toks pat, kaip pareiškėjos skundo pirmosios instancijos teismui. Todėl Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimo argumentai lieka tokie patys, kaip atsiliepime pirmosios instancijos teismui.

Atsakovai Alytaus visuomenės sveikatos centras, Panevėžio visuomenės sveikatos centras, Klaipėdos visuomenės sveikatos centras, Vilniaus visuomenės sveikatos centras ir Telšių visuomenės sveikatos centras atsiliepimuose į pareiškėjos apeliacinį skundą sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį palikti nepakeistą ir atmesti pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos atleidimo iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai jo pareigybė panaikinama. To paties įstatymo 43 straipsnio 1 dalis numato, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies norma yra skirta karjeros valstybės tarnautojui, kurio užimama pareigybė naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų procedūra dar nepasibaigė, todėl ji turi būti aiškinama (suprantama) kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Todėl tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas (2011 m. birželio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3380/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos (suformuluotos atitinkamų garantijų pavidalu) taikytinos, suponuojant situaciją, kai atitinkama pareigybė yra realiai naikinama, t. y. toliau neišlieka. Todėl, sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia yra būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė yra panaikinta (žr., pavyzdžiui, nutartis administracinėse bylose Nr. A143-247/2010, Nr. A662-674/2011, Nr. A756-346/2011, Nr. A146-174/2011, Nr. A143-1086/2011 ir kt.).

Taip pat yra išaiškinęs, kad nagrinėdami ginčus dėl atleidimo iš valstybės tarnybos, kai panaikinama pareigybė, teismai neapsiriboja formaliu fakto nustatymu, kad buvo priimtas administracinis aktas dėl pareigybės panaikinimo, tačiau nagrinėja struktūrinius pertvarkymus tuo aspektu, kuris atskleidžia, ar atitinkamos (ginčui aktualios) pareigybės panaikinimas yra realus (šiuo tikslu teismas palygina panaikintų ir įsteigtų padalinių funkcijas; panaikintų ir įsteigtų pareigybių sąrašus, panaikintų ir įsteigtų pareigybių aprašymus, atkreipdamas dėmesį į pareigybių aprašymuose nustatytus specialiuosius reikalavimus; analizuoja funkcijų perskirstymą tarp padalinių ir pareigybių, kt.). (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A2-1791/2005;

Nr. A146-2643/2011, Nr. A756-346/2011, Nr. A662-348/2012, Nr. A662-670/2013 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų visuma bei ABTĮ 136 straipsnyje numatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog Tarnybos reorganizavimas buvo atliktas kompetentingo organo sprendimu ir buvo realus; Tarnyba nuo 2012 m. liepos 1 d. buvo reorganizuota skaidymo būdu, išdalijant jos teises ir pareigas visuomenės sveikatos centrams apskrityse, siekiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimo Nr. 63 „Dėl sutikimo reorganizuoti biudžetinę įstaigą Valstybinę visuomenės sveikatos priežiūros tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos“ 2 punkte bei sveikatos apsaugos ministro ir Tarnybos direktoriaus 2012 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. V-143/V-7 „Dėl Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos reorganizavimo, reorganizavimo sąlygų aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Aprašo 5 punkte nustatytų tikslų bei pagrindžiant Aprašo 6 punkte nustatytu teisiniu pagrindu; dėl atlikto reorganizavimo nuo 2012 m. liepos 1 d. neliko Tarnybos, taigi, ir pareiškėjos eitų Tarnybos Strateginio planavimo skyriaus vedėjo pavaduotojos pareigų.

Vertinant nagrinėjamos bylos aplinkybes Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies prasme, pažymėtina, jog tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje ta prasme, kad turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas. Tokia valstybės tarnautojo teisė yra suponuojama atitinkama darbdavio pareiga užtikrinti šios teisės realizavimą. Tai reiškia, kad, numatydamas atitinkamos pareigybės panaikinimą, darbdavys (atsakovas) per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie jo užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti, vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011)

Pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjos teiginiais, kad jai, kaip valstybės tarnautojai, individualiai nebuvo siūlyta eiti jokių pareigų, tačiau, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2591/2011), vertino, kad pareiškėjai buvo suteikta informacija apie laisvas pareigybes ir ji apie jas žinojo. Teismo nuomone, šią išvadą patvirtina Tarnybos direktoriaus V. B. parodymai, šio direktoriaus 2012 m. birželio 28 d. pasirašytas raštas Nr. S-1238 „Dėl informacijos pateikimo“ (I t., b. l. 41), Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. sausio 17 d. pavedimas Nr. 17-55 „Dėl informacijos pateikimo“ (I t., b. l. 115), Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2012 m. sausio 18 d. raštas sveikatos apsaugos viceministrui A.

K. (I t., b. l. 116, 117), Tarnybos 2012 m. vasario 29 raštas Nr. S-389 „Dėl valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos reorganizavimo“ (I t., b. l. 118), Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 1 d. raštas Nr. S-(2.9)-728 „Dėl Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos reorganizavimo ir pareigybių sąrašo pakeitimo“ (I t., b. l. 119-120), Tarnybos 2012 m. vasario 7 d. raštas Nr. S-256 „Dėl pareigybių sąrašo pakeitimo“ (I t., b. l. 121), Tarnybos direktoriaus 2012 m. kovo 6 d. raštas Nr. S-474 „Dėl personalo administravimo“ (I t., b. l. 122), Tarnybos 2012 m. kovo 6 d. raštas Nr. S-476 „Dėl pareigybių sąrašo pakeitimo“ (I t., b. l. 123), Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 22 d. raštas Nr. S-(2.9)-1007 „Dėl personalo administravimo“ (I t., b. l. 124), Tarnybos 2012 m. kovo 30 d. raštas Nr. S-627 „Dėl konkursų organizavimo“ (I t., b. l. 125), sveikatos apsaugos viceministro A.

K. 2012 m. birželio 22 d. pavedimas Nr. 17-389 „Dėl pasiūlymų užimti laisvas pareigybes“ (I t., b. l. 126), Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2012 m. birželio 26 d. raštas Nr. S-(2.9)-2054 „Dėl informacijos pateikimo“ (I t., b. l. 127), Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. birželio 25 d. raštas Nr. 5-12(2)-2-2235 Tarnybos direktoriui V. B. (II t., b. l. 12-13), Tarnybos 2012 m. birželio 25 d. raštas Nr. S-1179 (II t., b. l. 14), Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. birželio 27 d. raštas Nr. 5-12(2)-2-2292 (II t., b. l. 34), Telšių visuomenės sveikatos centro 2012 m. birželio 26 d. raštas Nr. 13-833 „Dėl laisvų pareigybių“ (II t., b. l. 42), Tarnybos 2012 m. birželio 28 d. raštas Tarnybos profesinei sąjungai Nr. S-1238 „Dėl informacijos pateikimo“ (I t., b. l. 41).

Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šie raštai yra tik institucijų, dalyvavusių reorganizavime, apsikeitimas informacija, pavedimai, įpareigojimai, nurodymai viena kitai, o ne informacijos suteikimas būtent pareiškėjai, kurios, pagal 2012 m. vasario 29 d. pranešimą apie pareigybės panaikinimą (I t., b. l. 14), pareigybė nuo 2012 m. liepos 1 d. buvo panaikinta dėl Tarnybos reorganizavimo. Kaip minėta, darbdavys per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie jo užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti, vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą.

Nagrinėjamu atveju įrodymų, kad Tarnyba (jos direktorius) būtų suteikusi minėtą informaciją būtent pareiškėjai, o ne kitoms reorganizavime dalyvavusioms institucijoms, byloje nėra. Remiantis tiek įstatymo nuostatomis, tiek administracinių teismų praktika, darbdavys turi pareigą rūpintis, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostata būtų įgyvendinama tinkamai, t. y. suteikiant būtent tam valstybės tarnautojui, kurio pareigybė panaikinama, visą informaciją apie galimybę užimti kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – žemesnės kategorijos pareigas.

Tik tokiu atveju valstybės tarnautojas, kurio pareigybė panaikinama, turi galimybę arba sutikti eiti jam nurodytas pareigas, arba jų atsisakyti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo teiginys, kad pareiškėjai buvo suteikta informacija apie laisvas pareigybes ir ji apie jas žinojo, tačiau neišreiškė iniciatyvos dėl galimybės eiti centruose buvusias laisvas pareigas, nepagrįstas tiek dėl pakankamų įrodymų byloje nebuvimo, tiek dėl darbdavio pareigos suteikti informaciją pareiškėjai apie laisvas pareigybes kitose valstybės institucijose.

Taigi, skundžiamas Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2012 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. P-139 „Dėl A. S. atleidimo iš pareigų“ Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies prasme negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Situacija, kai dėl pareigybės panaikinimo atleidžiamas veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo narys, Valstybės tarnybos įstatyme nėra aptarta. Todėl, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, šiuo atveju taikytini valstybės tarnautojų statusą ir socialines garantijas reglamentuojantys kiti įstatymai bei teisės aktai.

Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymas (toliau – ir Profesinių sąjungų įstatymas) yra specialus teisės aktas, kuris yra skirtas ginti profesinių sąjungų narius nuo bet kokio neteisėto poveikio (10, 18 str.). Šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis numato, kad darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo, įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nario, savo iniciatyva, kai sumažinamas darbuotojų skaičius dėl gamybos ar darbo organizavimo pakeitimų ir kitais atvejais savo paties valia, negavęs tos profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo išankstinio sutikimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas dar 1999 m. sausio 14 d. nutarime konstatavo, kad Profesinių sąjungų įstatyme įtvirtinta aptariamoji norma reguliuoja profesinės sąjungos narių, kurie yra išrinkti į renkamuosius profesinės sąjungos organus, darbo ir socialines garantijas, o pastarosios yra numatytos tam, kad jie dėl savo darbo renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų diskriminuojami, t. y. kad su jais nebūtų susidorota už jų veiklą šiuose organuose (pavyzdžiui, be pagrindo paskiriant drausmines nuobaudas ir kt.), taip pat kad darbo šiuose organuose laikotarpiu jiems būtų išsaugotos lygios su kitais darbuotojais teisės.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 134 straipsnio 1 dalis numato platesnį ratą darbuotojų, profesinių sąjungų narių – darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (šio Kodekso 19 straipsnis) (nebūtinai renkamąjį organą), laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal šio Kodekso 129 straipsnį (darbdavio iniciatyva ne dėl darbuotojo kaltės, inter alia dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių, taip pat tais atvejais, kai priežastis nustato šis Kodeksas ir kiti įstatymai) be išankstinio to organo sutikimo. Ar patenkinti darbdavio pareiškimą duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą, atstovaujamasis organas privalo nuspręsti per keturiolika dienų nuo pareiškimo gavimo; sutikimą ar nesutikimą atleisti darbuotoją iš darbo turi pateikti raštu (DK 134 str. 2 d.). Darbdavys turi teisę teismo tvarka ginčyti darbuotojams atstovaujančio organo atsisakymą duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą, o teismas gali panaikinti tokį sprendimą, jei darbdavys įrodo, kad šis sprendimas iš esmės pažeidžia jo interesus (DK 134 str. 3 d.).

Kolektyvinės sutarties, sudarytos 2011 m. gruodžio 23 d. tarp Tarnybos ir jos darbuotojų profesinės sąjungos, 4.15 punkte nustatyta, kad darbdavys, atleisdamas iš darbo profesinės sąjungos narį dėl ekonominių priežasčių, įstaigos struktūrinių pertvarkymų ar mažinant darbuotojų skaičių, taip pat pagal vertinimo komisijos išvadą, privalo gauti išankstinį profesinės sąjungos komiteto sutikimą. Darbdavys, prašydamas profesinės sąjungos sutikimo atleisti darbuotoją, turi pateikti visus būtinus dokumentus, susijusius su profesinės sąjungos nario atleidimu. Kolektyvinės sutarties 4.17 punkte nustatyta, kad atleisti valstybės tarnautoją darbdavio iniciatyva galima tik panaikinant jo pareigybę dėl svarbių priežasčių (II t., b. l. 132-137).

Remiantis minėtų teisės aktų nuostatų analize, daroma išvada, kad darbdavys visais atvejais, kai savo iniciatyva atleidžia darbuotoją, įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo narį, ne dėl jo kaltės, privalo gauti darbuotojus atstovaujančio organo išankstinį sutikimą, o, nesutikdamas su nesutikimu, ginčyti jį teisme. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo argumentas, kad negalima, neatsižvelgiant į reorganizacijos esminius tikslus konstatuoti, kad dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų Tarnyboje buvo mažinamas tik darbuotojų skaičius ir pareiškėjos atleidimą vertinti tik tuo aspektu, nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju net ir dėl Tarnybos reorganizavimo (t. y. darbovietės struktūrinių pertvarkymų), remdamasis tiek Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, tiek DK 134 straipsnio 1 dalimi, Tarnybos direktorius privalėjo gauti Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos sutikimą atleisti pareiškėją, profesinės sąjungos pirmininkę, iš pareigų.

Tarnybos direktorius 2012 m. birželio 28 d. raštu Nr. S-1234 „Dėl numatomo darbuotojų atleidimo“, vadovaudamasis Darbo kodekso 134 straipsnio 1 ir 4 dalimis bei Tarnybos kolektyvinės sutarties 4.15 punkto nuostatomis, prašė Tarnybos profesinės sąjungos kuo skubiau sutikti dėl Tarnybos darbuotojų profesinės sąjungos narių atleidimo iš darbo, iš jų ir dėl pareiškėjos (I t., b. l. 39). Tarnybos darbuotojų profesinė sąjunga 2012 m. birželio 28 d. rašte „Dėl numatomo darbuotojų atleidimo“ prašė Tarnybos skubiai pateikti informaciją apie laisvas pareigybes Sveikatos apsaugos ministerijoje ir teritorinėse visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose, pateikti pareigybių aprašymus (I t., b. l. 40). Tarnyba 2012 m. birželio 28 d. rašte Nr. S-1238 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo profesinę sąjungą, kad visiems Tarnybos darbuotojams elektroniniu paštu buvo išsiųsta informacija apie laisvas pareigybes centruose, o informacijos apie laisvas pareigybes Sveikatos apsaugos ministerijoje neturi (I t., b. l. 41). Tarnybos darbuotojų profesinė sąjunga 2012 m. birželio 29 d. protokole „Dėl numatomo darbuotojų atleidimo“ informavo Tarnybos direktorių, kad profesinė sąjunga nesutinka, jog pareiškėja (A. S., Strateginio planavimo skyriaus vedėjos pavaduotoja, profesinės sąjungos pirmininkė) būtų atleista iš darbo. Profesinė sąjunga savo atsisakymą motyvavo tuo, kad Vyriausybės 2012 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 590 nuo 2012 m. liepos 1 d. reorganizavus Tarnybą, Sveikatos apsaugos ministerijoje patvirtintos 32 papildomos pareigybės, tačiau tik 8 Tarnybos darbuotojai buvo priimti į darbą. Darbuotojai, kuriuos numatoma atleisti iš pareigų, iš jų ir pareiškėja, konkrečių siūlymų tęsti darbą Sveikatos apsaugos ministerijoje negavo. Pažymėjo, kad nors teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos turi laisvų pareigybių, į jas iš viso buvo priimta tik 19 darbuotojų Vilniaus visuomenės sveikatos centre. Kiti darbuotojai konkrečių siūlymų tęsti darbą po reorganizavimo veiklą tęsiančiose teritorinėse visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose negavo (I t., b. l. 37-38).

Iš minėtų dokumentų akivaizdu, kad sutikimo atleisti pareiškėją, profesinės sąjungos pirmininkę, iš pareigų Tarnybos darbuotojų profesinė sąjunga Tarnybai nedavė. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad byloje nėra duomenų, jog būtent dėl pareiškėjos aktyvios narystės profesinėje sąjungoje, ji buvo atleista iš Tarnybos; nėra nustatyta, kad pareiškėja buvo atleista iš pareigų dėl siekio susidoroti su ja, kaip aktyvia profesinės sąjungos nare; nebuvo pažeistos renkamo profesinės sąjungos organo nariams įstatymų suteiktos garantijos, nes pareiškėjai įspėjimas buvo įteiktas prieš keturis mėnesius iki atleidimo, kaip tai numatyta kolektyvinėje sutartyje, o Tarnybos direktorius kreipėsi į Tarnybos darbuotojų profesinę sąjungą su prašymu duoti sutikimą atleisti pareiškėją iš pareigų, netenka prasmės, kadangi profesinės sąjungos atsisakymas atleisti pareiškėją iš tarnybos motyvuotas ne susidorojimu ar aktyvia veikla profesinėje sąjungoje, tačiau netinkamu Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatų įgyvendinimu. Toks atsisakymas nelaikytinas profesinės sąjungos piktnaudžiavimu ar nesąžiningumu, akivaizdu, jog profesinė sąjunga savo diskrecijos teisės duoti ar ne sutikimą nenaudojo aiškiai klaidingai, tačiau siekė, kad Tarnybos valstybės tarnautojų bei darbuotojų atleidimas iš pareigų (darbo) nepažeistų įstatyme įtvirtintų šių darbuotojų garantijų. Šiuo aspektu pažymėtina, jog vien formalaus Tarnybos kreipimosi į profesinę sąjungą sutikimo neužtenka pripažinti, kad buvo tinkamai įgyvendintos Profesinių sąjungų 21 straipsnio bei DK 134 straipsnio nuostatos, todėl skundžiamas Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2012 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. P-139 ir dėl minėto įstatymų nuostatų pažeidimo nelaikomas teisėtu ir pagrįstu.

Pareiškėja taip pat teigė, jog pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 6 punktą ji turėjo pirmenybės teisę likti dirbti po reorganizacijos Tarnybos funkcijas perėmusiose valstybės institucijose. DK 135 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai, kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (Kodekso 19 straipsnis). Kadangi pirmenybės teisės būti paliktam dirbti valstybės tarnyboje, kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius Valstybės tarnybos įstatymas nenumato, kaip minėta, remiantis šio įstatymo 5 straipsniu, nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi DK 135 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir pripažįstama, kad pareiškėja, be kitų anksčiau minėtų socialinių garantijų, turėjo ir pirmenybės teisę likti dirbti po reorganizacijos Tarnybos funkcijas perėmusiose valstybės institucijose. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2012 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. P-139 taip pat nelaikomas teisėtu ir pagrįstu.

Dėl pareiškėjai priteistinos kompensacijos už galimai neteisėtą atleidimą iš tarnybos pažymėtina, kad siekiant maksimaliai apsaugoti neteisėtai atleisto iš darbo (tarnybos) darbuotojo (tarnautojo) teises ir interesus, įstatymo yra nustatytos papildomos jo teisių garantijos neteisėto atleidimo iš darbo (tarnybos) atveju (DK 297 str. 3, 4 d., įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.). Jei teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, nustato, jog darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne.

Jeigu darbuotojas grąžinamas į pirmesnį darbą, jam priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 str. 3 d.). Jeigu darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, jam priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 str. 4 d.).

Teismai, parinkdami vieną iš šių alternatyvių darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti ir siekti, kad priimtu sprendimu būtų užtikrinta darbuotojų (tarnautojų) teisių apsauga ir įvykdytas socialinis teisingumas, šie teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų (tarnautojų) interesams ginti. Be to, DK 297 straipsnio 3 dalies nuostata įtvirtina darbuotojo (nagrinėjamu atveju – valstybės tarnautojo) pažeistų teisių gynimo būdą, skirtą kompensuoti darbuotojui kylančius neigiamus padarinius dėl jo neteisėto atleidimo iš darbo.

Tokia kompensacija atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus (įskaitant ir valstybės tarnautojus) nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdavius (nagrinėjamu atveju – viešojo administravimo institucijų vadovus), kad jie neteisėtai neatleidinėtų darbuotojų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, priteisdamas pagal DK 297 straipsnį vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką taip pat turi išskaityti darbuotojo (tarnautojo) gautą išeitinę išmoką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-3178/2011;

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-290/2005). Be to, Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama teismo teisė sumažinti DK 297 straipsnio 3 dalyje numatytas sumas, o šių sumų mažinimas gali būti laikomas pagrįstu tik esant išskirtinėms aplinkybėms, iš kurių būtų aišku, kad priteistos kompensacijos (vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį) dydis aiškiai prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas arba sukelia sunkių bei neigiamų padarinių darbdaviui (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012 ir kt.). Taip pat, remiantis DK 250 straipsniu, darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, kurios dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Tačiau, sprendžiant priteistinų kompensacijų pagrįstumo, jų pobūdžio ir dydžio klausimą, nagrinėjamoje byloje būtina rinkti naujų įrodymų, todėl šis klausimas perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo tiek priteisti solidariai iš atsakovų vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos (2012 m. birželio 30 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tiek priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Sveikatos apsaugos ministerijos, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Kaip minėta, jei teismas pripažįsta, kad darbuotojo (valstybės tarnautojo) atleidimas iš darbo (pareigų) yra neteisėtas, priteisia atitinkamą kompensaciją, be to, yra galimybė tokiam darbuotojui (tarnautojui) atlyginti ir neturtinę žalą.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimo Nr. 63 „Dėl sutikimo reorganizuoti biudžetinę įstaigą Valstybinę visuomenės sveikatos priežiūros tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos“ (Žin., 2012, Nr. 11-466) 2.5 punkte numatyta, kad po reorganizavimo veiksiančių biudžetinių įstaigų Vilniaus visuomenės sveikatos centro, Kauno visuomenės sveikatos centro, Klaipėdos visuomenės sveikatos centro, Šiaulių visuomenės sveikatos centro, Panevėžio visuomenės sveikatos centro, Alytaus visuomenės sveikatos centro, Marijampolės visuomenės sveikatos centro, Utenos visuomenės sveikatos centro, Telšių visuomenės sveikatos centro, Tauragės visuomenės sveikatos centro savininko teises ir pareigas įgyvendins Sveikatos apsaugos ministerija.

To paties nutarimo 3 punktu Sveikatos apsaugos ministerijai pavesta užtikrinti Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 14 straipsnio nuostatų įgyvendinimą, t. y. užtikrinti reorganizavimo procesą. Sveikatos apsaugos ministro ir Tarnybos direktoriaus 2012 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. V-143/V-7 „Dėl Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos reorganizavimo, reorganizavimo sąlygų aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos reorganizavimo, reorganizavimo sąlygų aprašo 8 punktas taip pat numatė, kad po reorganizavimo tęsiančių veiklą visuomenės sveikatos centrų apskrityse savininko teises ir pareigas įgyvendins Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.

Aprašo 23 punkto antra pastraipa numatė, kad sprendimą dėl reorganizuojamos įstaigos turto paskirstymo priima Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Atsižvelgiant į tai, šioje valstybės tarnybos teisinių santykių byloje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija yra tinkamas atsakovas, kuris ir turėtų atlyginti pareiškėjai patirtą žalą bei išmokėti atitinkamą kompensaciją pareiškėjos reikalavimų tenkinimo atveju.

Taigi, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė teisės nuostatas, susijusias su valstybės tarnautojų atleidimu, reorganizuojant biudžetinę įstaigą, padarė neteisingą išvadą dėl skundžiamo įsakymo teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2012 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. P-139 „Dėl A. S. atleidimo iš pareigų“ panaikinant kaip neteisėtą ir nepagrįstą, o bylos dalis dėl pareiškėjai priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą.

Panaikinti Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2012 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. P-139 „Dėl A. S. atleidimo iš pareigų“

Bylą dalyje dėl pareiškėjai priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas