2017-07-05 Nr. AB-13501-3-61-3-02288-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3995-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02288-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.6.1.3; 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. K. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja O. K. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. ĮV-207 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl kompensacinės išmokos skyrimo.

Pareiškėja nurodė, kad 2015 m. vasario 26 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją, prašydama kaip solistei vokalistei skirti kompensacinę išmoką paskyrus Valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Skundžiamu sprendimu pareiškėjos prašymas buvo netenkintas. Įvertinęs tik pareiškėjos Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje įgytą kūrybinio darbo Lietuvos profesionaliojoje scenoje stažą, kultūros ministras atsisakė skirti jai kompensacinę išmoką, kadangi pareiškėjos darbo stažas neatitinka nustatytų teatrų ir koncertinių įstaigų solistų vokalistų kūrybinio darbo stažo reikalavimų. Pareiškėja teigė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 13 straipsnio 4 ir 5 dalimis, jai kompensacinės išmokos dalis turėjo būti skiriama ir mokama netaikant kūrybinio darbo profesionalioje scenoje stažo reikalavimų. Pareiškėja nurodė, kad Kompensacinių išmokų komisija (toliau – ir Komisija) nevertino jos kūrybinio darbo stažo, pažeisdama Kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybiniams darbuotojams skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 15 punktą, nustatantį, jog Komisija turi vertinti asmens kūrybinio darbo stažą pagal kūrybinį darbą įrodančius dokumentus ir teikti kultūros ministrui išvadas dėl išmokų skyrimo. Pareiškėja taip pat atkreipė dėmesį, kad Aprašas dar nėra suderintas su Įstatymo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusia redakcija.

Atsakovas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjos prašymas skirti kompensacinę išmoką buvo nagrinėjamas vadovaujantis Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 13 straipsniu bei Aprašu. Atsiliepime teigė, kad pagal Įstatymo 13 straipsnio 4 ir 5 dalį, jeigu asmeniui paskirta ir mokėta kompensacinė išmoka, suėjus senatvės pensijos amžiui, yra didesnė nei senatvės pensijos išmoka (ar kita įstatymo nustatyta asmeniui mokama išmoka), asmeniui sukakus senatvės pensijos amžiui, mokama senatvės pensijos išmoka ir skirtumas tarp kompensacinės išmokos ir senatvės pensijos išmokos (ar kitos įstatyme nustatytos išmokos). Kompensacinės išmokos skiriamos ir mokamos asmeniui tik iki jo senatvės pensijos amžiaus, todėl net ir tuo atveju, kai asmuo, nors ir turėdamas teisę į kompensacinę išmoką (turėdamas įstatymo reikalaujamą kūrybinio darbuotojo stažą), pavėluotai, t. y. jau sukakus senatvės pensijos amžiui, pateikia dokumentus, kompensacinė išmoka negali būti skiriama. Atsakovas, nurodė, kad pareiškėja sulaukė senatvės pensijos amžiaus ir gavo valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, todėl jos reikalavimą dėl kompensacinės išmokos išmokėjimo atsakovas laikė nepagrįstu. Atsakovas nurodė, kad pagal Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktą, solistams, vokalistams, kurie iki senatvės pensijos paskyrimo pretenduoja į kompensacinę išmoką, nustatytas privalomas reikalavimas turėti ne mažesnį kaip 25 metų kūrybinio darbo profesionalioje scenoje stažą, tuo tarpu pareiškėjos kūrybinio darbo profesionalioje scenoje stažas dirbant Lietuvos valstybinėje filharmonijoje sudarė 8 metus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl kultūros ministro 2015 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. ĮV-207, kuriuo pareiškėjai atsisakyta skirti kompensacinę išmoką Lietuvos Respublikos teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 13 straipsnio pagrindu teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2015 m. vasario 26 d. prašymu kreipėsi į Kultūros ministeriją, prašydama skirti jai kompensacinę išmoką. Kultūros ministro 2015 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. ĮV-207 pareiškėjai buvo atsisakyta skirti kompensacinę išmoką, neatitinkant teatrų ir koncertinių įstaigų solistų vokalistų kūrybinio darbo stažo reikalavimų. Kultūros ministerija 2015 m. kovo 26 d. raštu Nr. S2-787 informavo pareiškėją, kad ji negali pretenduoti į kompensacinę išmoką bei pateikė jai kultūros ministro 2015 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. ĮV-207 kopiją.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo paskirta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2008 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 315-4, todėl 2015 m. vasario 26 d. prašymo kultūros ministrui pateikimo metu pareiškėjai kompensacinė išmoka jau nebegalėjo būti paskirta. Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, kad skundžiamu kultūros ministro 2015 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. ĮV-207 kompensacinė išmoka pareiškėjai neskirta pagrįstai. Nurodė, kad skundžiamame sprendime buvo vadovaujamasi Kompensacinių išmokų komisijos 2015 m. kovo 12 d. posėdžio protokolo išvadomis, kuriose vienu iš atsisakymo skirti pareiškėjai kompensacinę išmoką pagrindų nurodyta aplinkybė, jog pareiškėja yra senatvės pensijos gavėja.

Teismas pažymėjo, kad asmens darbo profesionaliojoje scenoje stažas aktualus tik sprendžiant jau paskirtos kompensacinės išmokos mokėjimo pratęsimo klausimą, kai asmeniui paskiriama valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija. Tačiau, nurodė, kad pareiškėja nebūtų įgijusi teisės į Kompensacinės išmokos dalį, kadangi, vadovaujantis Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, į kūrybinio darbo profesionalioje scenoje stažą yra įtraukiamas laikas, kurį asmuo dirbo pagal darbo sutartį Lietuvos teatruose ir koncertinėse įstaigose. Iš byloje buvusių bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėja dirbo vienintelėje koncertinėje įstaigoje – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kur įgijo 8 metų ir 17 dienų (nuo 1973 m. balandžio 23 d. iki 1981 m. gegužės 10 d.) darbo stažą.

Teismas kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydamas pateikti dokumentus, patvirtinančius pareiškėjos kūrybinį darbo stažą, tačiau 2017 m. vasario 6 d. raštu teismui buvo atsakyta, jog patikrinus pareiškėjos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos byloje esamus dokumentus buvo nustatyta, kad dokumentų, patvirtinančių O. K. kūrybinį darbo stažą, nėra. O. K. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įgytą iki 1994 m. sausio 1 d. – 15.3361 metų sudaro laikotarpiai: nuo 1966 m. rugsėjo 15 d. iki 1967 m. birželio 15 d. (Šiaulių raj. DŽDT vykdomasis komitetas, mašininkė); nuo 1972 m. rugsėjo 1 d. iki 1972 m. rugsėjo 25 d. (Šiaulių 43-oji vidurinė profesinė technikos mokykla, meistrė); nuo 1973 m. balandžio 23 d. iki 1981 m. gegužės 10 d. (Ansambliai „Nemuno žiburiai“ ir „Estradinės melodijos“, solistė); nuo 1981 m. rugpjūčio 1 d. iki 1986 m. rugpjūčio 11 d. (Šiaulių m. valgyklų, restoranų ir kavinių trestas „Jaunystė“, solistė/vokalistė); nuo 1986 m. spalio 1 d. iki 1987 m. balandžio 9 d. (Šiaulių m. valgyklų, restoranų ir kavinių trestas „Jaunystė“, solistė/vokalistė); nuo 1989 m. spalio 1 d. iki 1990 m. rugpjūčio 27 d. (Panevėžio restoranas „Nevėžis“, solistė/vokalistė). Teismas vadovaudamasis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1dalies 2 punkto nuostatomis, ir pareiškėjai teismui nepateikus įrodymų apie didesnį Lietuvos profesionaliojoje darbo scenoje stažą bei šių įrodymų nesant VSDFV Vilniaus skyriuje, teismas darė išvadą, kad pareiškėjos darbo stažas koncertinėje įstaigoje būtų nepakankamas kompensacinei išmokai pagal Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 13 straipsnio 5 dalį skirti.

Pareiškėjos argumentus, kad vadovaujantis Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nustatyta išimtimi, jos atžvilgiu reikalavimas stažui, įgytam Lietuvos profesionaliojoje scenoje, neturi būti taikomas, teismas atmetė kaip nepagrįstus, kadangi pareiškėja nepateikė duomenų ir teismas nenustatė, kad pareiškėja yra viena iš nurodytų išmokų gavėja, t. y. gauna ištarnauto laiko pensiją ar kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

Teismas taip pat pažymėjo, kad ištarnauto laiko pensijos asmenims po 1995 m. sausio 1 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo įsigaliojimo nebuvo skiriamos, o pareiškėjai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2008 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 315-4 buvo paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, todėl pareiškėjai negalėtų būti taikoma Įstatymo 13 straipsnio 5 straipsnyje numatyta išimtis. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktas, nustatantis 25 m. kūrybinio darbo stažo reikalavimą, buvo numatytas abiejose įstatymo redakcijose, tačiau nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje redakcijoje buvo nustatyta, kad šis reikalavimas taikomas darbui Lietuvos profesionaliojoje scenoje. Teismas nustatė, kad kultūros ministro 2015 m. kovo 25 d. įsakymas Nr. ĮV-207 buvo priimtas galiojant įstatymo redakcijai, numatančiai 25 metų kūrybinio darbo stažo Lietuvos profesionaliojoje scenoje reikalavimą. Prašymo skirti kompensacinę išmoką pateikimo metu pareiškėja buvo senatvės pensijos gavėja, todėl kompensacinė išmoka jai negalėjo būti skiriama, dėl ko nurodytas aplinkybes nustačiusiai Komisijai nekilo pareiga vertinti pareiškėjos darbo stažą patvirtinančius dokumentus, be to, iš Komisijos 2015 m. kovo 12 d. posėdžio protokolo Nr. 3 teismas nustatė, kad Komisija atsižvelgė į Kultūros ministerijos pateiktame pareiškėjos gyvenimo aprašyme nurodytas pareiškėjos darbo vietas ir tai, kad vienintelėje koncertinėje įstaigoje – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, pareiškėja buvo įgijusi tik 8 metų ir 17 dienų darbo stažą.

Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, darė išvadą, kad kultūros ministro 2015 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. ĮV-207 buvo pagrįstai atsisakyta pareiškėjai skirti kompensacinę išmoką. Sprendė, kad pareiškėjos skundžiamas sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti teisinio pagrindo nebuvo, pareiškėjos skundą atmetė.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-2215-535/2017 ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad kūrybinio darbo Lietuvos profesionaliojoje scenoje stažas vertinamas tik pareiškėjai dirbus Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Nurodo, kad teismas nevertino posėdžio metu pateiktų dokumentų, liudijančių kūrybinę veiklą po 1990 metų. Akcentuoja, kad yra profesionali atlikėja ir 1981 gruodžio 28 d. Įsakymu Nr. 583, pareiškėjai buvo patvirtinta aukščiausia estrados solistės - vokalistės kategorija.

Atsakovas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą kaip nepagristą ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu palikti teismo sprendimą nepakeistą. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 27 d. priėmė pagrįstą sprendimą.

Akcentuoja, kad kompensacinė išmoka skiriama asmeniui tik iki Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyto senatvės pensijos amžiaus. Pažymi, kad, jeigu asmuo, nors ir turėdamas teisę į kompensacinę išmoką (turėdamas išdirbta tam tikrą įstatymo nustatytą reikalaujamą kūrybinio darbuotojo stažą Lietuvos profesionalioje scenoje), kreipiasi į ministeriją pavėluotai, t. y. jau sukakus senatvės pensijos amžių, kompensacinė išmoka negali būti skiriama.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2015 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. ĮV-207, kuriuo O. K. atsisakyta skirti kompensacinę išmoką dėl to, kad ji neatitinka nustatytų teatrų ir koncertinių įstaigų solistų vokalistų kūrybinio darbo stažo reikalavimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėja apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 56 str. 4 d.). ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).

Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas teatrų ir koncertinių įstaigų darbo sąlygų ir socialinių garantijų ypatumus nustato Lietuvos Respublikos teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas (ginčui aktuali suvestinė redakcija nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.). Šio įstatymo 13 straipsnyje yra įtvirtintos Teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybinių darbuotojų socialinės garantijos. Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad 6 MGL dydžio kompensacinė išmoka skiriama teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybiniams darbuotojams, kurie dėl savo profesijos specifikos negali dirbti pagal įgytą specialybę iki Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyto senatvės pensijos amžiaus ir dėl to nutraukė darbo sutartį.

Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad kompensacinės išmokos mokamos, kol jų gavėjui sukaks pensijos amžius, išskyrus šio straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytus atvejus. Taigi, kompensacinės išmokos gali būti skiriamos tik asmenims, nesulaukusiems senatvės pensijos amžiaus, tuo tarpu Įstatymo 13 straipsnio 4 ir 5 dalyse, kuriomis vadovaujasi pareiškėja, yra įtvirtintas jau paskirtos kompensacinės išmokos mokėjimo pratęsimas po senatvės pensijos paskyrimo. Pagal Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 13 straipsnio 4 dalį kompensacinės išmokos mokamos tik asmenims, neturintiems teisės gauti didesnių arba tokio pat dydžio valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų.

Tuo atveju, jei asmeniui priklausančios valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dydis yra mažesnis už asmeniui priklausančią kompensacinę išmoką, šiam asmeniui mokama jam priklausančios kompensacinės išmokos dalis, lygi skirtumui tarp asmeniui priklausančios kompensacinės išmokos ir asmens gaunamos valstybinės socialinio draudimo pensijos (Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 13 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į įstatyminį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstų išvadų, kad pareiškėjai valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo paskirta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2008 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 315-4 (b. l. 28), todėl 2015 m. vasario 26 d. prašymo kultūros ministrui pateikimo metu pareiškėjai kompensacinė išmoka jau nebegalėjo būti paskirta.

Todėl, kultūros ministro 2015 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. ĮV-207 kompensacinė išmoka pareiškėjai neskirta pagrįstai.

Būdamas aktyvus bylos nagrinėjime, pirmosios instancijos teismas kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydamas pateikti dokumentus, patvirtinančius pareiškėjos kūrybinį darbo stažą, tačiau 2017 m. vasario 6 d. raštu (b .l. 83-84) teismui buvo atsakyta, jog dokumentų, patvirtinančių O. K. kūrybinį darbo stažą, nėra. Nurodyta, kad O. K. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įgytą iki 1994 m. sausio 1 d. – 15.3361 metų sudaro laikotarpiai: nuo 1966 m. rugsėjo 15 d. iki 1967 m. birželio 15 d. (Šiaulių raj. DŽDT vykdomasis komitetas, mašininkė); nuo 1972 m. rugsėjo 1 d. iki 1972 m. rugsėjo 25 d. (Šiaulių 43-oji vidurinė profesinė technikos mokykla, meistrė); nuo 1973 m. balandžio 23 d. iki 1981 m. gegužės 10 d. (Ansambliai „Nemuno žiburiai“ ir „Estradinės melodijos“, solistė); nuo 1981 m. rugpjūčio 1 d. iki 1986 m. rugpjūčio 11 d. ( Šiaulių m. valgyklų, restoranų ir kavinių trestas „Jaunystė“, solistė/vokalistė); nuo 1986 m. spalio 1 d. iki 1987 m. balandžio 9 d. (Šiaulių m. valgyklų, restoranų ir kavinių trestas „Jaunystė“, solistė/vokalistė); nuo 1989 m. spalio 1 d. iki 1990 m. rugpjūčio 27 d. (Panevėžio restoranas „Nevėžis“, solistė/vokalistė). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjai nepateikus įrodymų apie didesnį Lietuvos profesionaliojoje darbo scenoje stažą bei šių įrodymų nesant VSDFV Vilniaus skyriuje, darytina išvada, kad pareiškėjos darbo stažas koncertinėje įstaigoje būtų nepakankamas kompensacinei išmokai, pagal Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 13 straipsnio 5 dalį, skirti.

Pareiškėja vadovaujasi Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nustatyta išimtimi, pagal kurią reikalavimas darbo stažui netaikomas kūrybiniams darbuotojams, kuriems yra paskirtos ir mokamos valstybinio socialinio draudimo ištarnauto laiko pensijos ar kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas ir teigia, kad jos atžvilgiu reikalavimas stažui, įgytam Lietuvos profesionaliojoje scenoje, neturi būti taikomas. Kaip teisingai pasisakė pirmosios instancijos teismas, šis pareiškėjos argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi pareiškėja nepateikė duomenų ir teismas nenustatė, kad pareiškėja gauna ištarnauto laiko pensiją ar kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punkte nuo 2014 m. liepos 1 d. numatyta, kad 25 metų stažo reikalavimas taikomas darbui Lietuvos profesionaliojoje scenoje, todėl, atsižvelgus į tai, kad vienintelėje koncertinėje įstaigoje – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, pareiškėja buvo įgijusi tik 8 metų ir 17 dienų darbo stažą (nuo 1973 m. balandžio 23 d. iki 1981 m. gegužės 10 d.), t. y. nebuvo sukaupusi 25 m. stažo Lietuvos profesionaliojoje scenoje, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad kultūros ministro 2015 m. kovo 25 d. įsakymas Nr. ĮV-207 yra priimtas pagrįstai ir jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė