2017-11-15 Nr. AB-21169-3-62-3-00753-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1801-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00753-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. (S. J.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. J. (S. J.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–7), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015 metų lapkričio mėnesio iki 2016 m. gegužės 2 d. Alytaus PN buvo laikomas 40–45 kv. m gyvenamojoje patalpoje, kurioje gyveno 20 žmonių, į šį plotą buvo įskaičiuoti visi jose esantys baldai ir kitas inventorius, todėl nebuvo užtikrinta 3,1 kv. m minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamosios patalpos norma. Dėl to pareiškėjas patyrė papildomus intensyvesnius neigiamus išgyvenimus, diskomfortą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10–13) prašė skundą atmesti.

4. Nurodė, kad nuo 2015 m. gruodžio 4 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 5 būrį, 3 bendrabučio tipo miegamąjį, kurio plotas – 44,98 kv. m, jame įrengta 14 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,21 kv. m plotas. Jeigu pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtoje kameroje, jis galėjo apskųsti pareigūnų veiksmus arba kreiptis į administraciją dėl netinkamų sąlygų, tačiau šia savo teise nė karto nepasinaudojo. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo (neveikimo) ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo atlyginti žalą.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 27 d. sprendimu (b. l. 33–37) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju būtent atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, susijusių su kalinimo sąlygomis gyvenamojoje patalpoje, inter alia (be kita ko), su kalinčių asmenų skaičiumi ir jų kaita, pareiškėjo įvardintu laikotarpiu, t. y. kad buvo laikytasi nurodyto teisinio reguliavimo. Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovas, priešingai nei skunde nurodė pareiškėjas, įrodinėja, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Alytaus PN buvo apgyvendintas 5 būrio 3 miegamajame, kuriame buvo įrengta 14 miegamųjų vietų, bendras plotas buvo 44,98 kv. m., todėl vienam asmeniui teko 3,2 kv. m. Atsakovas rėmėsi laisvų ir užimtų vietų kompiuterinės sistemos duomenimis, tačiau 5 būryje buvo tiek 14, tiek 20 lovų vietų miegamieji Nr. 3, kurių plotas buvo vienodas, t. y. 44,98 kv. m. Tokiu būdu, pareiškėjui aiškiai nurodžius, kad aktualiu laikotarpiu jo sekcijoje gyveno 20 žmonių, sekcijos bendras plotas buvo 40–45 kv. m., atsakovui teko pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus, paneigiančius nurodytą aplinkybę, jog pareiškėjo sekcijoje gyveno 14, o ne 20 žmonių.

7. Įvertinęs byloje esančią medžiagą teismas pabrėžė, jog atsakovas patikimais įrodymais nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad aktualiu laikotarpiu pareiškėjo sekcijoje gyveno 20 žmonių. Tikslių duomenų apie tai, kiek asmenų nurodytu laikotarpiu gyveno 3 miegamajame, taip pat tikslesnių duomenų dėl konkretaus gyvenamojo ploto, leidžiančių įvertinti pareiškėjo nurodytus atsakovo neteisėtus veiksmus, nebuvo pateikta. Todėl šiuo aspektu teismas pripažino, kad tokie atsakovo pateikti duomenys yra neišsamūs ir atitinkamai vertintini pareiškėjo naudai bei skaičiuojant pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą atsižvelgtina į 20 miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir spręstina, jog jam vidutiniškai teko 2,24 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto. Be to, nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekusi erdvė dar labiau sumažėjo. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo Alytaus PN neteisėtų veiksmų buvimą, t. y. pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose 2015 m. gruodžio 4 d. – 2016 m. gegužės 2 d. laikotarpiu pažeidimą.

8. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, kad pataisos namų režimas bei asmenims suteikiama judėjimo laisvė yra svarbi aplinkybė sprendžiant dėl jų atžvilgiu įvykdyto teisių pažeidimo bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje numatytų teisių nesilaikymo, nes ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30138/02)), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2744-858/2016 pateiktais išaiškinimais, kad Alytaus PN nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo buvimo Alytaus PN namuose laikotarpiu buvo galima pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku.

9. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad, nors pareiškėjas aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią ploto normą, tačiau įvertinus šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, atsižvelgus į konstatuotus neteisėtus veiksmus, pareiškėjui suteiktą judėjimo laisvę, tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismine praktiką, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

III. 10. Pareiškėjas S. J. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 43–44), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

11. Nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjui atsisakyta priteisti neturtinę žalą. Pareiškėjo manymu, toks teismo sprendimas yra diskriminacinis, kadangi kitose analogiškose bylose neturtinė žala yra priteisiama. Be to, pripažinus, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, tačiau neatlyginus dėl to pareiškėjo patirtos skriaudos, atsakovas nėra atgrasomas nuo tolesnio pareiškėjo teisių pažeidimo.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 50–52) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimą iš esmės grindžia argumentais, kad pareiškėjas neįrodė sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei atsirasti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (toliau – ir ABTĮ).

14. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš Alytaus PN neteisėtų veiksmų, laikant pareiškėją patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus asmeniui tenkantis plotas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad 2015 m. gruodžio 4 d. – 2016 m. gegužės 2 d. laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, tačiau nustatė, jog šio pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti bei neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisė.

15. Pareiškėjas apeliacine tvarka skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nesutinka su tuo, kad jam nebuvo priteista neturtinė žala, teigia, kad toks sprendimas yra diskriminacinio pobūdžio ir neatgraso atsakovo nuo pareiškėjo teisių pažeidimo ateityje.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

17. Apeliaciniame skunde pareiškėjas neginčija nei Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendime nustatyto Alytaus PN pareiškėjo atžvilgiu padaryto pažeidimo (minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto normos neužtikrinimo), nei laikotarpio, kuriuo šis pažeidimas buvo nustatytas (2015 m. gruodžio 4 d. – 2016 m. gegužės 2 d.), o tik teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai už šį pažeidimą pareiškėjui nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

18. Taigi pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės ginčija tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo. Jokių kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjas nereiškia. Priešingai – apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui nustačius pareiškėjo teisių pažeidimą, už jį turi būti priteisiama neturtinė žala. Tuo tarpu atsakovo atstovas apeliacinio skundo dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimo nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 136 straipsniu, nenustatęs pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, t. y. ar pareiškėjui šiuo atveju turėjo būti priteista neturtinė žala pinigais.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

20. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir pareiškėjas šios aplinkybės neginčija, kad nuo 2015 m. gruodžio 4 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. (t. y. 151 dieną) Alytaus PN buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose (pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktą turėjo tekti 3,1 kv. m). Pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas Alytaus PN bendrabučio tipo patalpoje (būryje Nr. 5, 3 miegamajame), kurios gyvenamasis plotas – 44,98 kv. m, joje buvo įrengta 20 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui ginčo laikotarpiu teko 2,24 kv. m gyvenamojo ploto. Dėl nurodytų aplinkybių egzistavo pagrindas konstatuoti Alytaus PN neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str.).

21. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė (žr., pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimą byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08), 1978 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Airija prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5310/71) 162 p.). EŽTT ne kartą pabrėžė, jog tam, kad būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, patiriamos kančios ir sunkumai bet kokiu atveju turi būti didesni, nei neišvengiamas su įkalinimu susijęs kentėjimas. Valstybė privalo užtikrinti, jog asmenys būtų kalinami tokiomis žmogaus orumo nepažeidžiančiomis sąlygomis, kad bausmės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jiems tokių kančių ar sunkumų, kurie viršytų neišvengiamas su įkalinimu susijusias kančias, ir kad jų sveikata bei gerovė būtų tinkamai apsaugotos, atsižvelgiant į praktinius įkalinimo aspektus (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p., 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2000 m. spalio 26 d. sprendimo byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96) 92–94 p.).

22. Vertinant, ar kalinimo metu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas nežmoniško arba žeminančio elgesio draudimas, reikšminga aplinkybe administracinių teismų praktikoje laikoma tai, kokioje laisvės atėmimo įstaigoje pareiškėjas atlieka bausmę ir kokios galimybės jam suteiktos laisvai judėti bei užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų. Pataisos namuose bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, todėl šiuo atveju santykinai mažą patalpų plotą iš dalies gali kompensuoti suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016; taip pat EŽTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimo byloje Insanov prieš Azerbaidžaną (pareiškimo Nr. 16133/08) 120 p., 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Živulinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Kita vertus, pagal naujausią EŽTT praktiką, jei pataisos namuose kalinamam asmeniui ilgą laiką tenka mažiau nei 3 kv. m, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; dėl šios priežasties atmestas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės argumentas, kad asmenims, laikomiems pataisos namuose, suteikiama judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 71024/13 ir 71974/13)).

23. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad nukrypimai nuo 3 kv. m vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normos nebuvo trumpalaikiai (pažeidimas truko 151 dieną), atsitiktiniai ir (ar) nereikšmingi (šiuo atveju pareiškėjui trūko 0,76 kv. m), todėl pareiškėjo situacija suteikia pagrindą konstatuoti, kad jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Kita vertus, neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir trukmę, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju kilusi neturtinė žala akivaizdi ir laikytina pakankamai pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotinas ir priežastinis ryšys tarp pareiškėjo nurodytų dvasinių ir fizinių nepatogumų bei atsakovo veiksmų.

26. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, kurioje tam tikrais atvejais konstatuota, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

27. Nagrinėjamu atveju įvertinusi nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su neturtinės žalos atlyginimu, nes pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija ir jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, priteisiant 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. J. (S. J.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui S. J. (S. J.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 1 200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys