2020-06-23 Nr. AB-12608-3-62-3-02501-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1484-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02501-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovo atstovas), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 metų bausmę atlikinėjo Alytaus PN. Kamerose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, kurį mažino baldai ir kiti įrenginiai. Patalpose buvo netinkama ventiliacija, trūko oro, buvo netinkamas apšvietimas. Sanitariniuose mazguose nebuvo veidrodžių, per mažai įrengta sanitarinių įrenginių, nebuvo dušo. Pareiškėjas pažymėjo, jog nuobaudas atliko kamerų tipo patalpose, kuriose trūko gyvenamojo ploto. Kameroje buvo tupimas tualetas, nebuvo ventiliacijos, buvo šalta, drėgna ir tamsu. Sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas.

3. Pareiškėjo teigimu, jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė pažeminimą, sveikatos sutrikimus, depresiją, nepatogumus. Apie tai, jog pažeidžiamos jo teisės, jis sužinojo tik prieš rašydamas skundą teismui. Jis nežinojo apie pažeidžiamas teises, nes Alytaus PN administracija nesuteikdavo jokios informacijos apie galiojančius teisės aktus, nedavė pasirašyti, kad jis yra supažindintas su galiojančiais teisės aktais. Alytaus PN bibliotekoje nebuvo jokios teisinės literatūros bei nebuvo prieigos prie interneto. Senaties terminas netaikomas iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimams.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti, skundo reikalavimui taikyti senaties terminą.

5. Atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą ir kreiptis į teismą laiku. Pareiškėjas bausmę Alytaus PN atliko nuo 2014 m. kovo 4 d. iki 2015 m. liepos 31 d. Pareiškėjui atvykus į Alytaus PN jis buvo supažindintas su nuteistųjų teisėmis, pareigomis bei elgesio taisyklėmis pasirašytinai. Pareiškėjas galėjo domėtis teisės aktais ir dėl blogų sąlygų kreiptis į administraciją. Pareiškėjui nebuvo suvaržyta teisė susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo A. T. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valstybės veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN nuo 2014 m. kovo 4 d. iki 2015 m. liepos 31 d.

8. Teismas, esant atsakovo atstovo prašymui skundo reikalavimui taikyti senaties terminą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis ieškinio senaties taikymo ir atnaujinimo institutą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl šių nuostatų taikymo, nurodė, kad patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė, kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą.

9. Teismas vertino, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą. Pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl netinkamo gyvenamojo ploto, kamerų perpildymo į Alytaus PN administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundą grindė tuo, kad nežmoniškos gyvenimo sąlygos jam sukėlė orumo pažeminimą, judėjimo laisvės apribojimą, o tai reiškia, kad pareiškėjui jo bausmės atlikimo metu buvo žinoma apie patirtą žalą.

10. Teismas iš į bylą pateiktos pareiškėjo individualaus darbo knygelės nustatė, kad pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas su teisėmis, pareigomis, atsakomybe ir elgesio taisyklėmis. Teismas akcentavo, kad pareiga suimtuosius (nuteistuosius) pasirašytinai supažindinti su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais negali apimti pareigos juos supažindinti ir su visais teisės aktais, kurie suimtajam (nuteistajam) gali būti kada nors aktualūs, bei su viešai skelbiamais teisės aktais. Lietuvos higienos normų ir kitų teisės aktų nuostatos, reguliuojančios laisvės atėmimo vietų įrengimą ir eksploatavimą, suimtiesiems (nuteistiesiems) jokių teisių ar pareigų tiesiogiai nesukuria, todėl atsakovas neturėjo pareigos savo iniciatyva supažindinti pareiškėjo su šiomis nuostatomis.

11. Teismas, akcentuodamas, kad reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo senaties terminas taikytinas, atmetė pareiškėjo argumentus dėl ieškinio senaties taikymo CK 1.134 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu negalimumo. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. kovo 4 d. iki 2015 m. liepos 31 d. žinojo (turėjo žinoti) apie galbūt atliekamus jo teisių pažeidimus, į teismą kreipėsi 2018 m. spalio 31 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Teismas nurodė, kad nesant įrodymų dėl ieškinio senaties terminui atnaujinti svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

III. 12. Pareiškėjas A. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti teisingą sprendimą – netaikyti senaties termino.

13. Pareiškėjas nurodo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką, žeminantį orumą elgesį arba būti kitaip baudžiamas. CK 1.134 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimams. Pareiškėjo teigimu, yra aktualūs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008 pateikti išaiškinimai, pagal kuriuos ieškinio senatis netaikoma reikalavimams, neturintiems ekonominio intereso.

14. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos valstybė pažeidinėja Konvencijos 3 ir 8 straipsnius. Konvencijos 2 ir 3 straipsniuose įtvirtintoms absoliučioms teisėms negali būti taikomi jokie apribojimai. Konvencijos 3 straipsnis nenustato senaties termino, todėl tokio termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė.

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog jam padaryta turtinė ar neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai žala pasireiškė. Nenustačius ir neįrodžius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Bylos dalykas – 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui A. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN nuo 2014 m. kovo 4 d. iki 2015 m. liepos 31 d.

18. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo, nustatęs, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie galbūt atsakovo atstovo atliekamus pareiškėjo teisių pažeidimus, į teismą kreipėsi 2018 m. spalio 31 d., t. y. praleido sutrumpintą trejų metų senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareikšti.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes, pareiškėjo teigimu, Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokio senaties termino, be to, ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių. Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad neturėjo būti taikomas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, senaties terminas turi būti atnaujintas, pabrėžia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94))

22. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

23. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015; kt.).

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; kt.).

25. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

26. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

27. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2014 m. kovo 4 d. iki 2015 m. liepos 31 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2018 m. spalio 31 d., t. y. žymiai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

28. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

29. Kaip jau minėta, CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

32. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių ieškinio senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nenurodė jokių argumentų ir neteikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo žinomi teisės aktai, reglamentuojantys pareiškėjo teises ir jo teisinę padėtį, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.

33. Pareiškėjo argumentai dėl ieškinio senaties atnaujinimo, išsakyti apeliacinės instancijos teismui, nėra pagrįsti jokiais įrodymais, yra abstraktūs ir nepagrindžia būtinumo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė