2015-10-20 Nr. AB-20323-3-61-3-07280-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-701-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07280-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. E. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal M. E. N. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja M. E. N. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), kuriame prašė panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7394, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 4 d. skundą, ir įpareigoti VSDFV pareiškėjos skundą išnagrinėti iš esmės.

Pareiškėja nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi į VSDFV Šiaulių skyrių su prašymu išmokėti skirtumą susidariusį tarp paskirtos ir 2010–2011 metais mokėtos pensijos. VSDFV Šiaulių skyrius 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. (10.1)S-37875 pateikė pažymą apie nesumokėtos pensijos dydį už 2010–2011 metus, ir nurodė, kad negali išmokėti neišmokėtos pensijos dalies, kadangi nėra reglamentavimo dėl neišmokėtos pensijos priteisimo. Nesutikdama su VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimu, pareiškėja 2013 m. lapkričio 4 d. pateikė skundą VSDFV, tačiau VSDFV atsisakė šį skundą nagrinėti kaip paduotą praleidus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytą terminą. Toks VSDFV sprendimas, pareiškėjos nuomone, yra neteisėtas, kadangi Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalis, tiek kiek joje nustatytas sumažintų pensijų mokėjimas dirbantiems asmenims prieštaravo Konstitucijai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Kadangi Lietuvoje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kreiptis dėl perskaičiuotos pensijos priteisimo nebuvo teisinio pagrindo. Vadinasi, nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ turi būti skaičiuojamas terminas kreiptis dėl neišmokėtos pensijos priteisimo, nes iki to laiko galiojusios Laikinojo įstatymo nuostatos buvo privalomos VSDFV ir teismams, kuriems, išskyrus Konstitucinį Teismą, nesuteikta kompetencija vertinti įstatymų atitikties Konstitucijai.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–11).

Nurodė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 metų sausio mėnesį, taigi pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija ir nukentėjusiųjų asmenų pensija sužinojo 2010 metų sausio mėnesį. Pareiškėja, prašydama įpareigoti VSDFV Šiaulių skyrių išmokėti jai 2010–2011 metais neišmokėtą pensijos dalį, su 2013 m. lapkričio 4 d. skundu kreipėsi į VSDFV. VSDFV įvertinusi tai, kad VSDFV Šiaulių skyrius pirmąją sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją pareiškėjai išmokėjo 2010 metų sausio mėnesį, nustatė, kad kreipdamasi į VSDFV pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV trejų metų terminą. Dėl šios priežasties VSDFV 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7394, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 31 punktu, pareiškėjos 2013 m. lapkričio 4 d. prašymą atsisakė nagrinėti ir nurodė, kad, jei iki 2013 m. lapkričio 21 d. bus pateikti įrodymai, sudarantys pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Tačiau pareiškėja per nurodytą terminą VSDFV jokių įrodymų nepateikė ir kreipėsi į teismą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pirmoji socialinio draudimo senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį (dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra), todėl nuo šios datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo teises, susijusias su socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja, siekdama apginti savo teises, susijusias su socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimu, pirmiausia 2013 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi į VSDFV Šiaulių skyrių, vėliau 2013 m. lapkričio 4 d. su skundu kreipėsi į VSDFV. Taip pat matyti, kad, pareiškėjai 2013 m. rugpjūčio 8 d. kreipusis į VSDFV Šiaulių skyrių, šis 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. (10.1)S-37875 ne tik pateikė informaciją apie laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. mokėtos senatvės pensijos dydį, tačiau kartu nurodė, kad kol kas nėra priimta jokio teisės akto, reglamentuojančio mokėtų pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, kaip prieštaravusį Konstitucijai, senatvės pensijų sumažintos dalies išmokėjimą. Įvertinus VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendime Nr. (10.1)S-37875 pateiktos informacijos turinį, darytina išvada, kad šiuo sprendimu VSDFV Šiaulių skyrius iš esmės atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą išmokėti susidariusią socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką.

Šias byloje nustatytas faktines aplinkybes vertinant Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje ir VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 32 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo bei LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 suformuluoto išaiškinimo kontekste, darytina išvada, kad pareiškėjos kreipimusi į VSDFV Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme laikytina 2013 m. rugpjūčio 8 d., t. y. data, kai jis kreipėsi į VSDFV Šiaulių skyrių. Taigi pareiškėja akivaizdžiai, t. y. daugiau nei 8 mėnesius, praleido terminą paduoti skundą.

Pareiškėjos teiginys, kad terminas kreiptis dėl neišmokėtos pensijos priteisimo turi būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“, nes iki to laiko galiojusios Laikinojo įstatymo nuostatos buvo privalomos VSDFV ir teismams, kuriems, išskyrus Konstitucinį Teismą, nesuteikta kompetencija vertinti įstatymų atitikimo Konstitucijai, vertintinas kaip nepagrįstas. Jis prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje ir VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 32 punkte įtvirtintam teisiniam reguliavimui, taip pat LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 suformuluotam išaiškinimui.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus konstatuota, kad VSDFV, nustačiusi, kad pareiškėja praleido VSDFV Šiaulių skyriaus spendimo mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją apskundimo terminą, 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7394 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 4 d. skundą ir šiame sprendime nurodė, kad, jei iki 2013 m. lapkričio 21 d. pareiškėja pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, prašymo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Šis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra jokio pagrindo šį sprendimą naikinti ir įpareigoti VSDFV pareiškėjos 2013 m. lapkričio 4 d. skundą išnagrinėti iš esmės.

III. Pareiškėja M. E. N. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo šį pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti, įpareigoti atsakovą jam pateiktą pareiškėjos skundą išnagrinėti iš esmės (b. l. 34–37).

Pareiškėja prašo atsižvelgti į tai, kad neišmokėta pensijos dalis buvo nusavinta antikonstituciniu būdu. Nesant specialių teisės normų, numatančių kaip spręsti antikonstitucinio reglamentavimo pasekmes, turėtų būti vadovaujamasi Bendromis Konstitucijos nuostatomis, tarptautiniais teisės aktais, pagrindiniais teisės principais. Taip turėtų būti sprendžiamas ir senaties termino klausimas. Todėl terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. (Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo). Mano, kad sprendžiant ginčą būtų pagrindas atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, priimtas bylose Nr. A552-432/2013, Nr. A552-519/2013.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 41–44).

Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais motyvais. Mano, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas teisingai pritaikius teisės normas ir visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes. Pažymi, kad pareiškėjos nurodomose bylose faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, nes byloje Nr. A552-432/2013 pareiškėja dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo kreipėsi nepraleidusi įstatymo nustatyto termino, o byloje Nr. A552-519/2013 buvo nagrinėjamas ginčas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išmokėjimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja iš esmės siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo su 2013 m. rugpjūčio 8 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Šiaulių skyrių. VSDFV teritorinis skyrius 2013 m. rugpjūčio 19 d. rašte Nr. (10.1)S-37875 nurodė, kad nėra priimto jokio teisės akto, reglamentuojančio pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažintos senatvės pensijų dalies išmokėjimą (b. l. 13). Pareiškėja su 2013 m. lapkričio 4 d. skundu kreipėsi į VSDFV, prašydama įpareigoti VSDFV Šiaulių skyrių išmokti jai neišmokėtą senatvės pensijos dalį (b. l. 12). VSDFV 2013 m. lapkričio 7 d. rašte Nr. (6.5)I-7394 (b. l. 15–16) konstatavo, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą, todėl atsisakė skundą nagrinėti. Pareiškėjai pasiūlyta iki 2013 m. lapkričio 21 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti praleistą terminą. Be to, šiame sprendime pateikta informacija apie pensijų kompensavimo įstatymo rengimą. Pareiškėja termino atnaujinti neprašė ir VSDFV sprendimą apskundė teismui.

Taigi ginčas šioje byloje kilo dėl VSDFV 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. (6.5)I-7394 teisėtumo, kuriuo pareiškėjos skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies atsisakyta nagrinėti iš esmės, konstatavus, kad pareiškėja yra praleidusi skundo padavimo terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Šiaulių skyriui paduotas 2013 m. rugpjūčio 8 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nenurodė atsakovui VSDFV individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose nepagrįsta ir pareiškėjos pozicija, kad teisė reikalauti išmokėti pensiją atsirado tik Konstituciniam Teismui priėmus sprendimą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prieštaravimo Konstitucijai. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Teisėjų kolegija sutinka ir su kitais pirmosios instancijos teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendime nurodytais argumentais, atsakant į pareiškėjos skundo motyvus. Naujų argumentų apeliaciniame skunde pareiškėja iš esmės nepateikia. Kaip pagrįstai pastebėta atsakovo atsiliepime, šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių nustatytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose Nr. A552-432/2013 ir Nr. A552-519/2013, kuriomis prašo vadovautis pareiškėja, todėl teismas šioje byloje neturi pagrindo ginčo spręsti analogiškai.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos paliktinas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos M. E. N. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė