2013-09-18 Nr. AB-5002-3-61-3-01587-2011-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. P146-159/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01587-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 80.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baraanovo (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. A. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. P438-53/2013 pagal pareiškėjo R. A. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A502-1587/2012.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–4), prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK, Komisija) narės J. M., einančios Komisijos pirmininkės pareigas, 2011 m. birželio 29 d. vienasmenišką atsisakymą Nr. 7R-113(4R-326) „Dėl Jūsų skundo“ ir įpareigoti Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją nagrinėti jai pateiktą pareiškėjo 2011 m. birželio 28 d. skundą.

Pareiškėjas paaiškino, kad pateikė Komisijai 2011 m. birželio 28 d. skundą, kuriame nurodė, jog Lietuvos Respublikos Prezidentė (toliau – ir Prezidentė, Prezidentas) neatsakė į jo 2011 m. gegužės 19 d. pateiktą prašymą, ir prašė įpareigoti Prezidentę atsakyti į jo 2011 m. gegužės 19 d. prašymą. VAGK narė J. M., einanti Komisijos pirmininkės pareigas, visos Komisijos vardu 2011 m. birželio 29 d. raštu Nr. 7R-113(4R-326) atsisakė nagrinėti Komisijai pateiktą skundą ir nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 ir 29 straipsnius, Komisijos kompetencijai nepriskiriama tirti Lietuvos Respublikos Prezidento veiklos.

Toks atsisakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5 straipsniui. Komisijos narė neturėjo įgaliojimų vienasmeniškai priimti tokį sprendimą. Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo (toliau – ir AGKĮ) 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad narių kandidatūras, iš jų ir pirmininko kandidatūrą, Vyriausybei teikia teisingumo ministras. Tai, kad įstatyme nustatyta, jog Komisijos pirmininko kandidatūrą Vyriausybei teikia teisingumo ministras, rodo išskirtinį Komisijos pirmininko statusą kitų Komisijos narių atžvilgiu.

Įstatyme nėra nustatyti Komisijos nario, pavaduojančio pirmininką, kompetencija, paskyrimo tvarka, atvejai ir sąlygos. Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 (toliau – ir Nuostatai), 50 punkto 2 dalyje nustatyta, kad kai komisijos pirmininko nėra, jį laikinai pavaduoja komisijos pirmininko pavaduotojas. Kai nėra VAGK pirmininko, jį laikinai pavaduoja komisijos pirmininko paskirtas vienas iš VAGK narių, tačiau nei AGKĮ, nei Nuostatuose nėra nustatyti atvejai ir sąlygos tokiam paskyrimui bei pavaduojančiojo Komisijos nario ir Komisijos pirmininko pavaduotojo kompetencija.

Nuostatų prieštaravimą įstatymui pagal reguliavimo apimtį rodo ir tai, kad Komisijos pirmininko tokiu būdu paskirtas vienas iš VAGK narių akivaizdžiai negali įgyti visų Komisijos pirmininko teisių ir pareigų (pvz., teikti pasiūlymus dėl vienkartinės priemokos dydžio kiekvienam komisijos nariui (Nuostatų 53 p.), tvirtinti VAGK valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių aprašymus (Nuostatų 54.1 p.) ar kt.). Nuostatų 30 punktas nustato, jog Komisijos posėdžius organizuoja ir jiems vadovauja komisijos pirmininkas, o jo nesant − komisijos pirmininko pavaduotojas.

Nuostatų 50 punkto 2 dalis nenustato, ar Komisijos pirmininko pavaduotojas nuolatinis, ar laikinas, jo įgaliojimų apimties, paskyrimo tvarkos, jo paskyrimo sąlygų ir atvejų. Nuostatų 17 punkto 2 dalis nustato, kad skundą (prašymą), teikiamą Komisijai, priima Komisijos narys, kuris išnagrinėja ir išsprendžia Nuostatų 23 punkte nurodytus klausimus. Taigi, be Komisijos pirmininko pavedimo Komisijos narys gali atlikti tuos veiksmus, kuriuos pagal Nuostatų 23 punktą turi teisę atlikti Komisijos pirmininkas. Šiuo konkrečiu atveju Komisijos pirmininkas bylos nagrinėjimo metu Komisijos posėdyje nedalyvavo, nėra duomenų, ar jis davė ir ar turėjo teisę duoti pavedimus Komisijos nariams priimant skundą ar atliekant kitus veiksmus.

Todėl akivaizdu, kad teisinis reguliavimas yra neišsamus, o teismas turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Nuostatų 50 punkto 2 dalies, 17 punkto 2 dalies normų atitikties pagal turinį ir reguliavimo apimtį AGKĮ 7 straipsnio 1 daliai, taip pat nustatyti, ar nėra pažeidžiamas teisinės valstybės principas dėl to, kad nei įstatyme, nei Nuostatuose nėra nustatyti Komisijos nario, pavaduojančio pirmininką, ir Komisijos pirmininko pavaduotojo kompetencija, paskyrimo tvarka, tokių paskyrimų atvejai ir sąlygos.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija (toliau – ir Prezidento kanceliarija) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 13–17) atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui atsakymas į jo 2011 m. gegužės 19 d. kreipimąsi yra pateiktas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos 2011 m. birželio 30 d. raštu Nr. (1D-2497) 2D-4559, ir pareiškėjas jį gavo. Dėl šio rašto 2011 m. liepos 21 d. pareiškėjas pateikė skundą Komisijai, kuri 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 3R-197 (AG-171/01-2011) skundo netenkino, motyvuodama tuo, jog 2011 m. birželio 28 d. skundo nagrinėjimas neturėtų pareiškėjui jokios teisinės ar praktinės reikšmės. Be to, VAGK kompetencijai nepriskiriama tirti Lietuvos Respublikos Prezidento veiklos, todėl ji negali nagrinėti administracinių ginčų, kai pareiškėjas atsakovu byloje nurodo Lietuvos Respublikos Prezidentą.

Konstitucija, kiti teisės aktai neįtvirtina prezidento pareigos asmeniškai nagrinėti asmenų prašymus, asmeniškai atsakyti pareiškėjams į jų prašymus, asmeniškai tirti jų skundus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2143/2011). Pagal Lietuvos Respublikos Prezidento 2008 m. birželio 18 d. potvarkiu Nr. 2K-490 patvirtintus Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuostatus (toliau – ir Kanceliarijos nuostatai), būtent Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai pavesta organizuoti asmenų prašymų nagrinėjimą, o Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos kanclerio 2009 m. rugpjūčio 12 d.

įsakymu Nr. 25A-276 (toliau – ir Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklės), detalizuojama šios pareigos įgyvendinimo tvarka. Minėtasis Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos 2011 m. birželio 30 d. raštas Nr. (1D-2497) 2D-4559 buvo apskųstas ta apimtimi, kiek, pareiškėjo nuomone, jam nebuvo atsakyta į du iš trijų kreipimesi suformuluotų prašymų, t. y.

1) atsiųsti pareiškėjui oficialų Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstą valstybine kalba;

2) imtis priemonių, kad šio dokumento tekstas būtų paskelbtas Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose. Identiškus minėtiems 2 prašymams pareiškėjas buvo suformulavęs ir savo 2009 m. spalio 16 d. kreipimesi Lietuvos Respublikos Prezidentei D. Grybauskaitei. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija 2009 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. (1D-3624)-2D-6491 atsakė į pareiškėjo 2009 m. spalio 16 d. kreipimąsi, kurį pareiškėjas apskundė Komisijai. Komisija 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 3R-233 (2009/04-4R-336) pareiškėjo skundą atmetė.

Šį Komisijos sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2010 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT), kuris 2011 m. gegužės 2 d. priėmė neskundžiamą nutartį pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Šioje LVAT nutartyje yra pasisakyta dėl prašymų, kuriuos pareiškėjas pakartotinai kelia savo 2011 m. birželio 19 d. kreipimesi. LVAT konstatavo, jog klausimai, susiję su tinkamu Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių paskelbimu, priskirti Užsienio reikalų ministerijos kompetencijai.

Atsižvelgdamas į tai, atsakovas darė išvadą, jog ginčas tarp pareiškėjo ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos dėl oficialaus Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto Sutarties protokolo teksto valstybine kalba atsiuntimo pareiškėjui bei ėmimosi priemonių, kad dokumento tekstas būtų paskelbtas Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose, yra išnagrinėtas ir išspręstas teisme. Be to, tai, ar VAGK narė J. M. tikrai yra paskirta eiti Komisijos pirmininkės pareigas, yra fakto klausimas, dėl to nėra pagrindo tikrinti pareiškėjo nurodytų įstatymo ir Vyriausybės nutarimo nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams.

Pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, o tik bendro pobūdžio samprotavimus apie tai, kas, jo nuomone, turėtų būti, bet nėra įtvirtinta jo nurodytuose teisės aktuose. Pareiškėjas abejoja ne nurodytų teisės aktų nuostatose expressis verbis nustatyto teisinio reguliavimo atitiktimi įstatymui ir konstituciniam teisinės valstybės principui, bet ginčija tai, kas šiuose teisės aktuose nėra nustatyta, nors, pareiškėjo nuomone, turėtų būti nustatyta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 17 d. sprendimu (I t., b. l. 56–62) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos faktines aplinkybes, nustatė, jog nagrinėjamo skundo dalykas yra tai, ar pagrįstai VAGK narė, einanti Komisijos pirmininkės pareigas, J. M. 2011 m. birželio 29 d. raštu Nr. 7R-113(4R-326) atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2011 m. birželio 28 d. skundą Komisijai, kuriame pareiškėjas prašė įpareigoti Lietuvos Respublikos Prezidentę atsakyti į jo 2011 m. gegužės 19 d. prašymą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas inicijavo analogišką ginčą 2009 m. spalio 16 d. pateikdamas prašymą Lietuvos Respublikos Prezidentui atsiųsti oficialų Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstą valstybine kalba ir imtis priemonių, kad dokumentų tekstai būtų paskelbti Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos interneto tinklalapiuose.

Į šį prašymą pareiškėjui atsakė Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija 2009 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. (1D-3624)-2D-6491. Atsakymą pareiškėjas apskundė Komisijai, kuri 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 3R-233 (2009/04-4R-336) skundą atmetė. Minėtą Komisijos sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2010 m. spalio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-785-281/2010 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas šį teismo sprendimą apskundė LVAT, kuris 2011 m. gegužės 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2143/2011 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Nurodytoje byloje pareiškėjas teigė, kad Prezidento kanceliarija, 2009 m. lapkričio 9 d. raštu atsakiusi į jo 2009 m. spalio 16 d. raštą, adresuotą Prezidentei, peržengė savo kompetencijos ribas, jo manymu, minėtą raštą turėtų išnagrinėti ir į jį atsakyti Lietuvos Respublikos Prezidentė. LVAT, remdamasis Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymu (toliau – ir Prezidento įstatymas), Lietuvos Respublikos Prezidento 2008 m. birželio 18 d. potvarkiu Nr. 2K-490 patvirtintais Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuostatais ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos kanclerio 2009 m. rugpjūčio 12 d.

įsakymu Nr. 25A-276 patvirtintomis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje taisyklėmis, padarė išvadą, kad byloje nagrinėjamu atveju Prezidento kanceliarija buvo tinkamas subjektas išnagrinėti ir atsakyti į pareiškėjo 2009 m. spalio 16 d. raštą, taip pat vertino, kad atsakovas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjo keliami klausimai patenka į Užsienio reikalų ministerijos kompetencijos sferą.

Įvertinęs paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui yra žinomi jo keliamų ginčų išnagrinėjimo rezultatai ir tai, kad pagal teisinį reglamentavimą ir LVAT praktiką dėl pareiškėjo inicijuojamų ginčų, susijusių su tarptautinių sutarčių paskelbimu, ir kitų jo keliamų klausimų yra pasisakyta dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės procesinės padėties, nagrinėjant tokio pobūdžio administracinius ginčus, t. y. pareiškėjui yra išaiškinta, jog pagal Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1 dalį Respublikos Prezidentui funkcijas įgyvendinti padeda Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija. Teismas, remdamasis Kanceliarijos nuostatų 2.5, 6.6, 6.11, 21 punktais, konstatavo, jog nepaisydamas nurodytų aplinkybių, pareiškėjas pakartotinai inicijuoja ginčus dėl Prezidentei pateiktų prašymų tais pačiais klausimais, kurie jau yra išnagrinėti, bei, gavęs Prezidento kanceliarijos atsakymą, savo pasirinkimu skundžia juos Komisijai, nurodydamas atsakovu Lietuvos Respublikos Prezidentą ir prašydamas įpareigoti jį pateikti atsakymą.

Spręsdamas, ar pagrįstai Komisija atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, teismas vertino AGKĮ 2 straipsnio 2 ir 3 dalių, 9 straipsnio 1 ir 2 dalių, 17 punkto 2 dalies, 23 punkto, 50 punkto 2 dalies, ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pažymėjo, kad kai nėra VAGK pirmininko, laikinai jį pavaduoja Komisijos pirmininko paskirtas vienas iš Komisijos narių. Teismas sprendė, jog VAGK narė, einanti Komisijos pirmininkės pareigas, pagrįstai 2011 m. birželio 29 d. raštu Nr. 7R-113(4R-326) atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2011 m. birželio 28 d. skundą, nes jis skunde kėlė klausimą dėl Prezidento neveikimo (atsakymo nepateikimo į jo skundą), o Lietuvos Respublikos Prezidento veiklos tyrimas nepriskiriamas VAGK kompetencijai (ABTĮ 16, 29 str.; AGKĮ 9 str. 2 d.). Be to, teismo vertinimu, yra nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad Komisijos narė, einanti Komisijos pirmininkės pareigas, neturėjo įgaliojimų vienasmeniškai atsakyti į jo skundą, priešingai, Nuostatų 17 ir 23 punktuose įtvirtintas reglamentavimas numato, kad Komisijos narys, priėmęs Komisijai pateiktą skundą (prašymą), patikrina jo priklausymą šios komisijos kompetencijai, taigi padaryta išvada, kad nustatęs, jog skundas Komisijai nepriskirtinas nagrinėti, Komisijos narys turi teisę ir pareigą „išnagrinėti ir išspręsti“ šį klausimą, t. y. atsisakyti nagrinėti šį skundą. Teismas pažymėjo, jog VAGK atsisakymas nagrinėti pareiškėjo 2011 m. birželio 28 d. skundą neužkirto jam kelio patikrinti Prezidento kanceliarijos 2011 m. birželio 30 d. atsakymo į jo 2011 m. gegužės 19 d. prašymą teisėtumo. Savo teisę apskųsti minėtą Prezidento kanceliarijos 2011 m. birželio 30 d. atsakymą pareiškėjas realizavo 2011 m. liepos 21 d. paduodamas skundą Komisijai ir atsakovu nurodydamas Prezidento kanceliariją, Komisija šį skundą išnagrinėjo priimdama 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 3R-197 (AG-171/01-2011).

Teismas taip pat sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes jam nekilo abejonių dėl Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 50 punkto 2 dalies ir 17 punkto 2 dalies normų atitikties AGKĮ 7 straipsnio 1 daliai.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (I t., b. l. 67–76) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies atitikimo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai bei 5 straipsnio 3 daliai; sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 50 punkto 2 dalies ir 17 punkto 2 dalies normų atitikimo AGKĮ 7 straipsnio 1 daliai, taip pat dėl to, ar nėra pažeidžiamas teisinės valstybės principas, atsižvelgiant į tai, kad nei įstatymu, nei Nuostatais nėra nustatyti Komisijos nario, pavaduojančio pirmininką, ir Komisijos pirmininko pavaduotojo kompetencija, paskyrimo tvarka bei atvejai ir sąlygos tokiems paskyrimams; sustabdyti bylos nagrinėjimą ir patikrinti, ar Kanceliarijos nuostatų 17 punktas atitinka Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1 ir 3 dalis, taip pat teisinės valstybės principą; sustabdyti bylos nagrinėjimą ir patikrinti, ar Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklių punktai, kurie nustato, jog prašymai, kuriuose keliami klausimai yra susiję su Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytais Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimais, nagrinėjami Prezidento kanceliarijoje, atitinka Konstituciją ir įstatymus.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai nurodė, jog byloje yra duomenų, kad pareiškėjas inicijavo analogišką ginčą. Pareiškėjas pateikė Komisijai 2011 m. birželio 28 d. skundą dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės neveikimo, nes atsakovas nedavė jokio atsakymo į jam pateiktą prašymą.

2. Remdamasis ABTĮ 32 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjas savo skunde atsakovu buvo nurodęs Lietuvos Respublikos Prezidentą, tačiau teismas nepagrįstai atsakovu nurodė ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliariją, kuri yra atskiras juridinis asmuo.

3. Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties protokolo tekstas valstybine kalba oficialiai iki šio momento nepaskelbtas, tai prieštarauja teisinės valstybės principui.

4. Asmuo, pateikęs atsakymą Prezidento kanceliarijos vardu, t. y. Lietuvos Respublikos Prezidentės patarėjas užsienio politikos klausimais M. Ž., parengęs ir pasirašęs ant Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos blanko, Prezidento kanceliarijoje apskritai nedirba.

5. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi Kanceliarijos nuostatais, bet visiškai nepasisakė dėl prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir patikrinti, ar šių Kanceliarijos nuostatų 10 ir 17 punktai atitinka aukštesnės galios teisės aktus. Be to, teismas vadovavosi Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklėmis, tačiau taip pat bylos nesustabdė ir dėl pareiškėjo prašymo patikrinti šio norminio administracinio akto teisėtumą nepasisakė.

6. Konstitucijos 5 straipsnio, 77 straipsnio 2 dalies, 84 straipsnio 1, 2 dalių, Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių, Kanceliarijos nuostatų 1, 6.6, 6.11, 10, 17 punktų, Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklių 4, 21.1 punktų nuostatos rodo, kad Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos kancleris, viršydamas savo įgaliojimus, 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 25A-276 visiškai neteisėtai ir nepagrįstai pasisavino ir perdavė Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo ir dokumentų valdymo skyriui teisę nagrinėti prašymus, kuriuose keliami klausimai yra susiję su Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytais Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimais. Pareiškėjo manymu, Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklių 4 ir 21.5 punktai, numatantys, kad prašymai, kuriuose keliami klausimai yra susiję su Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytais Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimais, nagrinėjami Prezidento kanceliarijoje, akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsniui, Prezidento įstatymo 13 straipsnio 1 daliai.

7. Tai, kad Prezidento patarėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Prezidento 2009 m. gruodžio 31 d. potvarkiu Nr. 2K-87, 1 punkte nurodyta, kad Respublikos Prezidento patarėjo pareigybė yra politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigybė, kurios viena iš funkcijų yra nustatyta tvarka nagrinėti ir rengti atsakymus į asmenų skundus, pareiškimus bei prašymus arba, esant reikalui, juos persiųsti kompetentingoms institucijoms (8.11 p.), nepatvirtina Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjų pavaldumo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos kancleriui. Be to, minėtas Lietuvos Respublikos Prezidento 2009 m. gruodžio 31 d. potvarkis Nr. 2K-87 viešai nepaskelbtas.

8. Remiantis ABTĮ 111 ir 112 straipsnių nuostatomis bei Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimu, teismai, kilus abejonėms, turi tirti administracinių teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams. Anot pareiškėjo, Nuostatų 50 punkto 2 dalis prieštarauja AGKĮ 7 straipsnio 1 daliai. Taip pat pareiškėjui kilo abejonių ir dėl Nuostatų 17 punkto 2 dalies.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą (I t., b. l. 112–117) grindė iš esmės tapačiais argumentais, kuriuos išdėstė ir pirmosios instancijos teismui. Papildomai atsakovas pažymėjo, jog ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies konstitucingumo klausimas jau buvo išspręstas Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimu. Remdamasis Konstitucijos 102, 110 straipsniais ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, nurodė, jog pareiškėjas, prašydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Prezidento potvarkio atitinkamų punktų atitikties Konstituciją ir įstatymus, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, kad Prezidento aktas (ar jo dalis), jo manymu, prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, bet privalo savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties aukštesnės galios teisės aktui pagrįsti aiškiai suformuluotais argumentais, motyvais.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A502-1587/2012 (I t., b. l. 134–140), pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad administracinis ginčas kilo dėl VAGK narės, einančios Komisijos pirmininkės pareigas, atsisakymo (2011 m. birželio 29 d. raštas Nr. 7R-113(4R-326) nagrinėti pareiškėjo 2011 m. birželio 28 d. skundą Komisijoje, kuriame pareiškėjas prašė įpareigoti Lietuvos Respublikos Prezidentę atsakyti į jo 2011 m. gegužės 19 d. prašymą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymas (11 straipsnis) garantuoja suinteresuotų asmenų teisę su skundu (prašymu) kreiptis į atitinkamą administracinių ginčų komisiją tik šios komisijos kompetencijai priskirtais klausimais. Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai priskirta nagrinėti skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl minėtų subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo (AGKĮ 9 straipsnio 1 dalis). Paminėto straipsnio antroji dalis nustato, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija nesprendžia ABTĮ 16 straipsnyje, 18 straipsnyje, 19 straipsnio 2 ir 3 dalyse ir 20 straipsnio 1 dalyje nurodytų ginčų (bylų), taip pat mokesčių bylų ir administracinių ginčų, kuriems nagrinėti įstatymai numato kitokią tvarką. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 29 straipsnyje. ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirta tirti Respublikos Prezidento veiklos. Taigi tokios kompetencijos neturi ir Vyriausioji administracinių ginčų komisija. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2011 m. birželio 28 d. pateikė Komisijai skundą, nurodęs, jog Prezidentė neatsakė į jo 2011 m. gegužės 19 d. pateiktą prašymą, ir paprašė įpareigoti Prezidentę atsakyti į jo 2011 m. gegužės 19 d. prašymą. Aukščiau aptarto reguliavimo pagrindu teismas padarė išvadą, kad ginčas pagal pareiškėjo suformuluotą reikalavimą nepriskirtinas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos kompetencijai. Todėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos narės, einančios Komisijos pirmininkės pareigas, atsisakymas nagrinėti pareiškėjo skundą yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl VAGK narės, einančios Komisijos pirmininkės pareigas, įgalinimų vienasmeniškai spręsti skundo (prašymo) priėmimo klausimą. Pagal Nuostatų 17 punkto antrą dalį, skundą (prašymą), teikiamą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, priima šios komisijos narys, kuris išnagrinėja ir išsprendžia šių nuostatų 23 punkte nurodytus klausimus. Nuostatų 23 punkte nustatyta, kad Komisijos pirmininkas išnagrinėja ir sprendžia šiuos klausimus: ar priklauso šios komisijos kompetencijai nagrinėti gautą skundą (prašymą); ar gautas skundas (prašymas) paduotas nepraleidus nustatyto termino; ar skundas (prašymas) atitinka šių nuostatų 13–15 punktų reikalavimus; ar būtina reikalauti papildomos medžiagos; kuriuos asmenis reikia kviesti į posėdį; kada ir kur nagrinėti skundą (prašymą). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad skundo (prašymo) priėmimo klausimą kompetentingi spręsti tiek Komisijos pirmininkas, tiek narys. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl byloje taikomų normų konstitucingumo, todėl ji pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir šio sprendimo motyvų nekartojo.

V. Pareiškėjas R. A. 2012 m. gruodžio 27 d. padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą (I t., b. l. 145–156), kuriame, remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu ir 12 punktu, prašė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1587/2012 pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai ir Lietuvos Respublikos Prezidentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Prašyme pareiškėjas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1587/2012 padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą(-us), turėjusį(-ius) įtakos neteisėto ir nepagrįsto procesinio sprendimo priėmimui, taip pat nukrypo nuo vienodos administracinių teismų praktikos. Pareiškėjo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai atsakovu šioje administracinėje byloje pripažino Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliariją, taip pat visiškai nepagrįstai nusprendė, jog administracinių teismų ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos kompetencijai nepriskirta tirti Prezidento veiklos. Be to, konstatuodamas, jog Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos narės, einančios Komisijos pirmininkės pareigas, atsisakymas nagrinėti pareiškėjo skundą yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinės instancijos teismas nenurodė, į kurią instituciją pareiškėjas turėjo kreiptis ir kokia yra šio akto apskundimo tvarka. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A502-1587/2012 apeliacinės instancijos teismas padarė procesinių pažeidimų – neprijungė prie bylos medžiagos visų svarbių įrodymų, neleido pareiškėjui pateikti pageidaujamų prašymų, nepareikalavo, kad atsakovas tinkamai pateiktų atsiliepimą į pareiškėjo skundus, netinkamai aiškino ikiteisminio ginčo nagrinėjimo institucijų veiklą reguliuojančias procedūrines normas (aiškindamas šias normas, nukrypo nuo vienodos administracinių teismų praktikos).

VI. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 27 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. P438-53/2013 (I t., b. l. 177–184) (nutartyje padarytas akivaizdus rašymo apsirikimas, nurodant šios nutarties priėmimo datą „2012 m. vasario 27 d.“, nes iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2013 m. vasario 21 d. nutarties (I t., b. l. 176) akivaizdu, jog pareiškėjo R. A. prašymas dėl proceso atnaujinimo buvo nagrinėjamas ir teismo nutartis priimta 2013 m. vasario 27 d.), pareiškėjo R. A. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė kaip nepagrįstą ir atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1587/2012 pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai ir Lietuvos Respublikos Prezidentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Atsižvelgdamas į proceso atnaujinimo instituto paskirtį ir tikslus bei išvardytus proceso atnaujinimo pagrindus, teismas konstatavo, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A502-1587/2012, kurioje prašoma atnaujinti procesą, matyti, jog apeliacinės instancijos priimtą procesinį sprendimą sąlygojo procesinės priežastys – byloje nustatytas įstatyminis pagrindas (ABTĮ 101 straipsnio 2 punktas) administracinei bylai nutraukti. Įvertinusi šią aplinkybę, teisėjų kolegija darė išvadą, jog pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalį netinkamas procesinių teisės normų taikymas nėra savarankiškas pagrindas atnaujinti procesą byloje, išskyrus tuos atvejus, kai tai imperatyviai nurodyta įstatyme (pvz., ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7, 8, 9 punktai), todėl sprendė, kad proceso atnaujinimo pagrindais nagrinėjamu atveju negali būti laikomi pareiškėjo argumentai, jog nagrinėjant administracinę bylą galbūt buvo padaryti procesiniai ABTĮ ir kitų specialiųjų įstatymų (Administracinių ginčų komisijų įstatymo) nuostatų pažeidimai (galbūt netinkamai nustatytos ginčo šalys, neišspręsta dalis procesinių prašymų, nepareikalauta pateikti atsiliepimų, netinkamai aiškintos ikiteisminį ginčų nagrinėjimą reguliuojančios teisės normos ir pan.).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad atskirais atvejais administraciniai teismai gali nagrinėti inter alia bylas dėl Respublikos Prezidento veiklos (neveikimo), kuria buvo (galėjo būti) pažeistos asmens teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio, inter alia žalos atlyginimo, t. y. ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostata „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento <...>, veiklos <...>“ neužkerta kelio asmeniui, manančiam, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos dėl Respublikos Prezidento veiklos, įgyvendinti Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę kreiptis į teismą (Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2007 m. gruodžio 6 d. nutartis). Administracinis teismas, spręsdamas suinteresuoto asmens skundo priėmimo klausimą dėl ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje numatytų subjektų, inter alia Lietuvos Respublikos Prezidento, veiksmų ar neveikimo, kiekvienu atveju privalo vertinti šio subjekto veiklos (neveikimo) pobūdį ir asmens pareikštų reikalavimų turinį. Tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad pareiškėjas administracinėje byloje Nr. A502-1587/2012 buvo inicijavęs ginčą ne dėl Respublikos Prezidento veiklos, kuria tiesiogiai buvo (galėjo būti) pažeistos pareiškėjo teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio, bet dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos veiksmų (neveikimo). Kita vertus, kolegija atkreipė dėmesį, kad savo teise ginčyti Lietuvos Respublikos Prezidento veiksmus (neveikimą) pareiškėjas pasinaudojo inicijuodamas ginčą dėl Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos 2011 m. birželio 30 d. rašto Nr. (1D-2497) 2D-4559, kuris buvo išnagrinėtas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 3R-197 (AG-171/01-2011). Atsižvelgęs į tai, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1587/2012 iš esmės teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad Respublikos Prezidento veikla negali būti šios bylos nagrinėjimo dalykas (objektas).

Remdamasis nurodytais motyvais, teismas pareiškėjo R. A. prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A502-1587/2012 netenkino ir atmetė kaip nepagrįstą.

VII. Pareiškėjas R. A. 2013 m. gegužės 27 d. padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą (II t., b. l. 1–4), kuriame prašo: 1) remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9, 10, 11 ir 12 punktais, atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. P438-53/2013; 2) ištaisyti neteisingai nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarties administracinėje byloje Nr. P438-53/2013 datą.

Prašyme pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. P438-53/2013 padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas administracinėje byloje Nr. A502-1587/2012 buvo inicijavęs ginčą ne dėl Respublikos Prezidento veiklos, kuria tiesiogiai buvo (galėjo būti) pažeistos pareiškėjo teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio, bet dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos veiksmų (neveikimo). Taip pat teismas administracinėje byloje Nr. P438-53/2013 nepriėmė sprendimo dėl visų pareiškėjo reikalavimų, nepasisakė dėl visų bylos aplinkybių (pvz., dėl to, ar atsakymą pareiškėjas turi gauti iš Prezidento institucijos; dėl to, jog ir pati Prezidentės patarėja I. P. žino, kad ji yra Respublikos Prezidento politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoja, kuri yra visiškai nepavaldi ir neatskaitinga Prezidento kanceliarijos kancleriui ir kuri Prezidento kanceliarijoje nedirba, todėl neturi teisės pasirašyti ir pateikti teismui Prezidento kanceliarijos atsiliepimo, tačiau jį pasirašė ir pateikė; dėl prašymo panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidentės 2012 m. gruodžio 29 d. potvarkio Nr. 2K-284 „Dėl atstovavimo teismuose“ 1 straipsnio dalį, kurioje Prezidentė įgaliojo savo patarėjus atstovauti „ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliariją Lietuvos Respublikos teismuose“; dėl pranešimo prokurorui apie I. P., M. Ž. ir Dalios Grybauskaitės veiksmuose galbūt esančius nusikalstamos veikos požymius ir dėl kt.). Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime neteisėtai ir nepagrįstai atsakovu nurodė ir Prezidento kanceliariją, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šios klaidos neištaisė. Anot pareiškėjo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nepasisakė dėl to, jog bylą galbūt išnagrinėjo neteisėtos sudėties Vyriausioji administracinių ginčų komisija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VIII. Procesą atnaujinti atsisakytina.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.

Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Šis pagrindų sąrašas yra baigtinis ir neaiškintinas plečiamai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pabrėždamas proceso atnaujinimo stadijos išimtinumą, ne kartą yra konstatavęs, kad jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais; antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 15, 2008 m., 229–236 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje dėl proceso atnaujinimo pagrindų ne kartą pažymėta, kad įstatymų leidėjas nenumatė galimybės suinteresuotam asmeniui paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo dėl teismo nutarties, kuria jau buvo išspręstas prašymas atnaujinti procesą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P525-158/2012, Nr. P502-48/2013, Nr. P143-51/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2013 m. gegužės 27 d. padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą, nesutikdamas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi P438-53/2013, kuria buvo atsisakyta atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1587/2012 pagal pareiškėjo 2012 m. gruodžio 27 d. prašymą dėl proceso šioje byloje atnaujinimo. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju siekia, kad pagal proceso atnaujinimo procedūrą būtų revizuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. P438-53/2013, priimta išnagrinėjus pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A502-1587/2012. Minėta, kad proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, jos taikymo pagrindų sąrašas įstatyme yra baigtinis ir neaiškintinas plečiamai. Įstatymų leidėjas nenustatė, kad dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria administracinėje byloje išspręstas proceso atnaujinimo klausimas ABTĮ IV skyriuje nustatyta tvarka, galėtų būti taikoma proceso atnaujinimo procedūra. Todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. P438-53/2013 atmestinas, procesą atnaujinti atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. A. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. P438-53/2013 pagal pareiškėjo R. A. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A502-1587/2012.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys