2019-04-10 Nr. AB-8925-3-61-3-00096-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-983-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00096-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eurovistos servisas“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Eurovistos servisas“ (toliau – ir pareiškėjas) skunde teismo prašė: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) sprendimą „<...> tik atnaujinus minėtą specialųjį planą bus sprendžiamas klausimas dėl specialiųjų architektūros reikalavimų biokuro kogeneracinės elektrinės (duomenys neskelbtini), statybos projektui rengti“, nurodytą Administracijos 2016 m. spalio 26 d. rašte Nr. A51-80166/16-(2.15.2.31-MP8); 2) įpareigoti Administraciją iš esmės spręsti pareiškėjo prašymą dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad siekia įgyti statytojo teises ir jas įgyvendinti jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, projektuodamas ir pastatydamas naują statinį ir įrengdamas 20 MW bendros galios biokuro kogeneracinę elektrinę, naudosiančią atsinaujinančius išteklius.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. gegužės 19 d. pateikė Administracijai prašymą išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus. Administracija 2016 m. gegužės 27 d. raštu Nr. A51-41723/16(2.15.2.31-MP8) informavo, kad prašymas svarstytas 2016 m. gegužės 27 d. darbinio pasitarimo metu ir priimtas sprendimas rekomenduoti nagrinėjimą atidėti, iki bus parengtas ir patvirtintas Vilniaus miesto Šilumos ūkio atnaujinimo specialusis planas, kurį rengia Savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“. Nesutikdamas su tokia pozicija, pareiškėjas 2016 m. birželio 27 d. pateikė pakartotinį prašymą. Po šio prašymo pateikimo Vilniaus miesto savivaldybėje buvo surengti du susitikimai su atsakovo atstovais, kurių metu pastarieji, iš dalies sutikdami su pareiškėjo atstovų išdėstytais argumentais, nurodė, kad atsakovas artimiausiu metu priims sprendimą dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo. Atsakovo atstovai iš esmės sutiko, kad neišduoti prašomų specialiųjų architektūros reikalavimų teisinio pagrindo nėra ir informavo, kad atsižvelgdami į tai, jog ankstesni pareiškėjo prašymai šiuo klausimu nebuvo išnagrinėti arba juos tenkinti buvo atsisakyta, ir kad Vilniaus miesto savivaldybėje kitų subjektų atžvilgiu analogiškose situacijose yra priimti sprendimai išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus, ketina šį klausimą dar pateikti svarstyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Paslaugų ir miesto ūkio komitetui ir tuo atveju, jei pastarajame komitete bus pritarta specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimui, pareiškėjui nedelsiant bus išduoti specialieji architektūros reikalavimai.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam vėliau tapo žinoma, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Paslaugų ir miesto ūkio komitete keliamas klausimas dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo buvo svarstytas šio komiteto 2016 m. birželio 29 d. posėdyje ir buvo nuspręsta pritarti specialiųjų architektūros sąlygų išdavimui. 2016 m. rugsėjo pabaigoje, atsakovui vis dar nepriėmus jokio sprendimo dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo, pastarasis pasiūlė pareiškėjui dar kartą pateikti prašymą, papildomai paaiškinant, kad numatomos projektuoti ir statyti biokurą naudosiančios kogeneracinės elektrinės bendrąją 20 MW galią sudaro 4MW galia elektros energijai ir 16 MW – šilumos energijai. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad tai formalus patikslinimas teikiant klausimą dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo svarstyti ir kad tai paskutinis formalumas, priimant sprendimą išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 29 d. dar kartą pateikė prašymą. Kartu su juo iš esmės jokių naujų dokumentų ir / ar informacijos nepateikė, kadangi numatomos 20 MW bendrosios galios paskirstymas į 4 MW elektros energijai ir 16 MW šilumos energijai jau yra aiškiai įvardintas ir pačiuose projektiniuose pasiūlymuose. Pareiškėjo atstovams teiraujantis apie specialiųjų architektūros sąlygų išdavimo eigą, atsakovo atstovai informuodavo, jog dėl atsakovo atsakingų darbuotojų atostogų ir / ar užimtumo, pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 29 d. pakartotiniu prašymu prašomi išduoti specialieji architektūros reikalavimai vis dar yra rengiami.

5. Pareiškėjas nurodė, kad situacijai nesikeičiant ir iš atsakovo negaunant jokios informacijos apie priimtą sprendimą, į atsakovą dėl informacijos pateikimo kreiptasi 2016 m. lapkričio 25 d. raštu. Iš atsakovo 2016 m. gruodžio 12 d. el. paštu buvo gauta informacija, kad Miesto plėtros departamentas yra siuntęs pareiškėjui 2016 m. spalio 26 d. raštą Nr. A51-80166/16-(2.15.2.31-MP8), kuriame nurodoma, jog „<...> tik atnaujinus minėtą specialųjį planą (energijos rūšies naudojimo šildymui specialusis planas) bus sprendžiamas klausimas dėl specialiųjų architektūros reikalavimų biokuro kogeneracinės elektrinės (duomenys neskelbtini), statybos projektui rengti.“ Jis pareiškėjui įteiktas nebuvo ir 2016 m. gruodžio 7 d. buvo grąžintas atsakovui.

6. Pareiškėjas teigė, kad akivaizdu, jog atsakovas atideda sprendimo priėmimą iki specialiojo teritorijų planavimo dokumento atnaujinimo. Tiek šio teritorijų planavimo dokumento rengimo, tiek jo atnaujinimo inicijavimo ir organizavimo darbai išimtinai priklauso atsakovo kompetencijai, o jų trukmė tiesiogiai priklauso nuo atsakovo ir jo institucijų veikimo ir valios.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad siekdamas išnaudoti visas galimybes taikiai išspręsti klausimą dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo, 2016 m. gruodžio 29 d. raštu kreipėsi į atsakovą, prašydamas gera valia atsisakyti neteisėtų veiksmų ir ne vėliau kaip iki 2017 m. sausio 6 d. suderinti su pareiškėju konkretų terminą, per kurį atsakovas išduos pareiškėjui specialiuosius architektūros reikalavimus.

8. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenustato atsakovui teisės atidėti sprendimo dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo priėmimą. Atsakovui atidedant sprendimo priėmimą, buvo viršytos jo kompetencijos ribos. Be to, pareiškėjas yra teisiškai neapibrėžtoje situacijoje ir negali vykdyti biokuro kogeneracinės elektrinės įrengimo, techninio projekto rengimo darbų, gauti statybą leidžiantį dokumentą ir pagal jį įgyvendinti statytojo teises ir, atitinkamai, pradėti veiklą, susijusią su elektros energijos ir šilumos energijos gamyba ir jos realizacija, siekiant gauti iš šios veiklos numatytą pelną.

9. Pareiškėjas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja nei viena teisės aktuose numatyta aplinkybė, suteikianti teisę atsisakyti išduoti pareiškėjui specialiuosius architektūros reikalavimus biokuro kogeneracinės elektrinės (duomenys neskelbtini), statybos projektui rengti.

10. Pareiškėjas nurodė, kad žemės sklypas patenka į teritoriją, kuri pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą priskirtą verslo, gamybos ir pramonės teritorijoms, kuriose galimos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirtys ir naudojimo būdai nustato galimybę įrengti 20 MW bendros galios biokuro kogeneracinę elektrinę, naudojančią atsinaujinančius išteklius. Be to, remiantis Žemės naudojimo būdų turinio aprašu, patvirtintu Kolegialių institucijų 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40, (toliau – ir Žemės naudojimo būdų turinio aprašas), Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendruoju planu (toliau – ir Bendrasis planas) yra išnagrinėta ir numatyta energetikos objektų (taip pat ir atsinaujinančių išteklių) statyba.

11. Pareiškėjas tvirtino, kad teritorija, į kurią patenka žemės sklypas, yra reguliuojama ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimais patvirtintu specialiuoju planu – Energijos rūšies naudojimo šildymui specialiuoju planu. Vadovaujantis šio specialiojo plano sprendiniais, teritorijoje, į kurią patenka žemės sklypas, leistina statyti kieto ir skysto kuro katilines, kuriose šilumos gamybai planuojama panaudoti atsinaujinančius energijos šaltinius. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas analogiškomis aplinkybėmis yra išdavęs specialiuosius architektūros reikalavimus ir statybą leidžiančius dokumentus biokuro kogeneracinėms elektrinėms statyti.

12. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

13. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą ginčyti Administracijos atsisakymą (sprendimą) išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus. Pareiškėjas nuo 2013 m. spalio 28 d. yra atstovaujamas profesionalių teisininkų – advokatų kontoros, todėl, gavęs Administracijos 2016 m. gegužės 27 d. raštą ir suvokdamas, kad Administracija, atsisakydama išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus, galimai pažeidė jo teises, galėjo ginti jas teisės aktų nustatyta tvarka, o ne teikti naujus analogiškus prašymus, žinant Administracijos poziciją nagrinėjamu klausimu, jog kol nėra pakeistas Energijos rūšies naudojimo specialusis planas, numatant galimybę žemės sklype statyti elektrinę, todėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimui nėra teisinio pagrindo.

14. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, kad teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais būtų kreipęsis į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją ar teismą, skųsdamas atsisakymą išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus. Tačiau pasirinko kitą galimai pažeistų teisių gynimo būdą – susirašinėti su viešojo administravimo subjektu, nuolat teikiant analogiškus prašymus Administracijai.

15. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas daugiau kaip 7 mėnesius yra praleidęs terminą ginčyti Administracijos sprendimą – atsisakymą išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus. Nustatytas terminas skundui paduoti buvo praleistas netinkamai ginant savo teises. Taigi turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl bylos nutraukimo. Jei teismas netenkintų prašymo bylą nutraukti, pareiškėjo skundas turėtų būti atmetamas kaip nepagrįstas. Pareiškėjo prašymas netenkintas, nustačius, jog jo planuojamo statinio statyba yra negalima pagal teritorijų planavimo dokumentus ir galiojančius teisės aktus, t. y. nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą neišduoti specialiųjų architektūros reikalavimų.

16. Atsakovas pažymėjo, kad teisė statyti atsinaujinančių išteklių energetikos objektus įgyjama tik tuo atveju, jeigu tokių objektų statyba numatyta Bendrajame plane. 20 MW bendros galios biokuro kogeneracinės elektrinės statyba nagrinėjamu atveju yra negalima, nes nenumatyta Bendrajame plane. Todėl visiškai pagrįstai, motyvuotai buvo atsisakyta išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus pareiškėjo prašomai biokuro kogeneracinės elektrinės statybai.

17. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo argumentas, jog Bendrajame plane numatyta energetikos objektų statyba, yra nepagrįstas, kadangi Žemės naudojimo būdų turinio aprašas konkretizuoja ir nustato žemės naudojimo būdų turinį, tačiau tai nėra teisės aktas, kuris savaime suteikia teisę vykdyti statybas, nepaisant galiojančių specialių teisės aktų, reglamentuojančių specifinių statinių statybą. Be to, pareiškėjo skundo teiginiai, kad atsakovas analogiškomis aplinkybėmis kitiems statytojams yra išdavęs specialiuosius architektūros reikalavimus ir statybą leidžiančius dokumentus yra nereikšmingi, nes skiriasi faktinės aplinkybės, kurioms esant buvo išduoti statybą leidžiantys dokumentai, o būtent, leidimai buvo išduoti statyti ne naujas elektrinės, o rekonstruoti esamas katilines.

18. Atsakovas teigė, kad Specialiajame plane numatyta, jog statant naujai, rekonstruojant ar pertvarkant esamus pastatus, šių pastatų aprūpinimas šiluma (šilumos naudojimas, vartojimas) galimas iš individualių, t. y. įrengiamų prie konkretaus namo, katilinių, naudojančių atsinaujinančius energijos šaltinius. Tačiau Specialiame plane nereglamentuotos ir neanalizuotos nei galimybės, nei vietos nepriklausomiems šilumos gamintojams statyti elektrines (taip pat ir naudojančias atsinaujinančius energijos šaltinius), kurios gamintų šilumos energiją, skirtą pardavimui, o ne individualiam pastato aprūpinimui šiluma. Taigi, pareiškėjas neteisingai interpretuoja Specialiojo plano turinį bei juo patvirtintus sprendimus.

19. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovą iš esmės spręsti prašymą dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo netenkintinas, nes šis prašymas Administracijoje ne kartą analizuotas, o pareiškėjas informuotas, kad esant galiojančiam teisiniam reguliavimui, jo prašymas negali būti tenkinamas. Be to, Administracijos 2017 m. sausio 20 d. raštu Nr. A51-2600/17(2.15.2.31-MP8) buvo atsakyta į pareiškėjo 2016 m. gruodžio 29 d. prašymą, todėl prašymas jau yra įvykdytas išdėsčius Administracijos motyvuotą poziciją dėl šio prašymo.

20. Atsakovo atstovas teismo posėdyje papildomai nurodė, kad Administracijos direktorius 2017 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 30-172 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto šilumos ūkio specialiojo plano atnaujinimo parengiamojo etapo sprendiniams“ pritarė Vilniaus miesto šilumos ūkio Specialiojo plano atnaujinimo parengiamojo etapo sprendiniams ir nustatė, kad Vilniaus miesto šilumos ūkio Specialiojo plano atnaujinimo parengiamasis etapas baigtas ir pradedamas Specialiojo plano atnaujinimo rengimo etapas. Tik po rengimo etapo atnaujinimo bus galima spręsti klausimą dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo.

II. 21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Administracijos 2016 m. spalio 26 d. raštą Nr. A51-80166/16-(2.15.2.31-MP8) dalyje, kurioje nuspręsta „<...> tik atnaujinus minėtą specialųjį planą bus sprendžiamas klausimas dėl specialiųjų architektūros reikalavimų biokuro kogeneracinės elektrinės (duomenys neskelbtini), statybos projektui rengti.“, bei įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti UAB „Eurovistos servizas“ 2016 m. rugsėjo 30 d. prašymą ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

22. Teismas pažymėjo, kad vertinant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, būtina įvertinti skundžiamų sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams ir, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

23. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 27 d. prašymu prašė pakartotinai svarstyti prašymą išduoti specialiuosius architektūrinius reikalavimus. Administracija 2016 m. spalio 26 d. raštu Nr. A51-80166/16-(2.15.2.31-MP8) nurodė, jog pakartotinis prašymas buvo svarstytas Administracijos Miesto plėtros projektų nagrinėjimo komisijos posėdyje 2016 m. rugsėjo 30 d. Administracijos pozicija dėl specialiųjų architektūros reikalavimo išdavimo 20 MW biokuro kogeneracinės elektrinės statybos projektui rengti nepasikeitė. Į analogiškus prašymus buvo atsakyta 2014 m. balandžio 24 d. raštu Nr. A51-31239-(2.15.2.31-MP8), 2014 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. A51-94706/14(2.15.2.31-MP8), 2016 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. A51-106623/15(2.15.2.31-MP8). Numatomas galios skaidymas, skiriant 16 MW šilumai ir 4 MW elektrai, problemos nesprendžia. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 20 straipsnio 4 dalimi, atsinaujinančių išteklių energetikos objektų statyba turi būti numatyta savivaldybės lygmens bendrajame plane ar inžinerinės infrastruktūros vystymo planuose. Vilniaus miesto bendrajame plane atsinaujinančių išteklių energetikos objektų statyba nenagrinėta. Energijos rūšies naudojimo šildymui Specialiajame plane nėra numatytos nepriklausomų šilumos gamintojų katilinių galimos įrengimo vietos ir Specialusis planas skirtas nustatyti centralizuoto ir necentralizuoto šilumos tiekimo teritorijas. Rengiamas Šilumos ūkio planas apims visą Vilniaus miesto savivaldybės teritoriją ir įvertins Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2015-2021 metų programos nuostatas. Tik atnaujinus minėtą Specialųjį planą bus sprendžiama dėl specialiųjų architektūros reikalavimų kogeneracinės elektrinės statybos projektui rengti.

24. Dėl atsakovo argumento, jog pareiškėjas praleido terminą ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą aktą (Administracijos 2016-05-27 raštas Nr. A51-41723/16(2.15.2.31-MP8), teismas pažymėjo, jog ginčas tarp šalių kilo ne dėl Administracijos 2016 m. gegužės 27 d. rašto, o dėl 2016 m. spalio 26 d. rašto. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjui šis raštas įteiktas 2016 m. gruodžio 12 d., o skundas teismui pateiktas 2017 m. sausio 9 d. Atsakovas nepateikė duomenų, jog skundžiamas raštas būtų įteiktas anksčiau. Atitinkamai, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą. Teismas atkreipė dėmesį, kad vertinant skundo padavimo terminą, teisiškai nėra reikšminga, ar pareiškėjas skundė kitus administracinius aktus, ar jų neskundė. Taip pat teisiškai nėra reikšminga, ar pareiškėjas praleido kitų administracinių aktų apskundimo terminą, todėl teismas plačiau dėl šių klausimų nepasisakė.

25. Teismas, akcentuodamas VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatytą teisinį reglamentavimą, iš Administracijos 2016 m. spalio 26 d. rašto nustatė, kad pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 29 d. prašymas pakartotinis, tačiau jo nėra atsisakoma nagrinėti. Pareiškėjas nurodytu raštu informuotas, kad jo prašymas buvo išnagrinėtas ir nuspręsta, tik atnaujinus minėtą Specialiųjų planą, bus sprendžiama dėl specialiųjų architektūros reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad iš skundžiamo rašto negalima suprasti, ar minėtas galutinis administracinės procedūros sprendimas (atsisakoma išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus), ar juo sustabdoma administracinė procedūra, kol bus priimtas Specialusis planas. Iš bendro susirašinėjimo tarp pareiškėjo ir Administracijos konteksto ir nurodomo teisinio pagrindo galima suprasti, jog skundžiamu raštu buvo atsisakyti išduoti architektūros reikalavimai, o ne sustabdyta administracinė procedūra. Taigi, nėra pagrindo išvadai, jog atsakovas atsisakė nagrinėti pakartotinį prašymą, o priešingai – jį išnagrinėjo iš esmės.

26. Teismas, vadovaudamasis TPĮ 20 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) 49 straipsnio 3 dalimi, Specialiųjų architektūros reikalavimų ir specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų turinio ir išdavimo tvarkos aprašu (1 p., 16.1–16.3 p.), patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. D1-997, (redakcija, galiojusi administracinės procedūros metu) (toliau – ir Aprašas), nesutiko su atsakovo argumentais, jog pareiškėjo prašymas pagrįstai netenkintas, nustačius, jog nei Bendrajame plane, nei Specialiajame plane nėra numatytos nepriklausomų šilumos gamintojų katilinių galimos įrengimo vietos.

27. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendruoju planu iki 2015 metų, patvirtintu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519, brėžiniai ir jų tekstinės dalys detalizuoja miesto plėtros politiką, nustato kitus reglamentus (Bendrojo plano leidinio 1.1 d. 4 p.). Ginčo, jog, vadovaujantis Bendrojo plano pagrindiniu brėžiniu, aktuali teritorija patenka į verslo, gamybos, pramonės teritorijas, nėra. Tai patvirtina Bendrojo plano leidinys (leidinio 68 psl.) ir pareiškėjo pateiktų projektinių pasiūlymų aiškinamasis raštas. Pagal Bendrojo plano leidinio pagrindinio brėžinio reglamentų lentelę (leidinio 78 psl.), šioje teritorijoje galimi naudojimo būdai: visuomeninės paskirties teritorijos, pramonės ir sandėliavimo teritorijos, komercinės paskirties objekto teritorijos, inžinerinės infrastruktūros teritorijos, rekreacinės teritorijos, bendro naudojimo teritorijos, teritorijos krašto apsaugos tikslams, atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo teritorijos.

28. Teismas dėl atsakovo teiginių, kad brėžiniai ir jų tekstinės dalys detalizuoja miesto plėtros politiką, nustato kitus reglamentus, tame tarpe aktualus Bendrojo plano brėžinys „Šilumos tiekimo schema“ (Bendrojo plano leidinio 124 psl.), kuriame pažymėtos šiluminių elektrinių ir rajoninių katilinių išsidėstymo vietos, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog šiame brėžinyje numatytos pareiškėjo nurodomos elektrinių, katilinių, siurblinių esamos vietos bei esami, planuojami ir perspektyviniai šilumos tinklai. Tačiau byloje ginčas kilo ne dėl esamų objektų, o dėl planuojamo objekto (elektrinės), o šių klausimų šis brėžinys nereglamentuoja. Taigi nei Šilumos tiekimo schema, nei kiti brėžiniai ginčui aktualiu aspektu nedetalizuoja Bendrojo plano pagrindinio brėžinio. Atitinkamai nėra pagrindo jais vadovautis.

29. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Bendrojo plano pagrindinio brėžinio reglamentais bei Žemės naudojimo būdų turinio aprašo, patvirtinto Kolegialių institucijų 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40, (toliau – ir Žemės naudojimo būdų turinio aprašas) 19, 21 punktais, ginčui aktualiame sklype galima energetikos objektų teritorija. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors šiuo metu rengiamas tiek naujas bendrasis planas, tiek naujas specialusis planas, tačiau tai neturi įtakos sprendžiant pareiškėjo prašymą išduoti architektūros reikalavimus pagal dabar galiojančius teritorijų planavimo dokumentus. Nustačius, jog pagal Bendrąjį planą galima energetikos objektų statyba, atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog minėtas bendrasis planas nereglamentuoja energetikos objektų statybos, todėl nepagrįstai sprendė, jog tik atnaujinus Specialųjį planą gali būti sprendžiama dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo.

III. 30. Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

31. Atsakovo teigimu, teismas neteisingai taikė TPĮ ir Žemės naudojimo būdų turinio aprašo nuostatas, neteisingai aiškino Bendrojo plano sprendinius, spręsdamas dėl specifinio statinio – kogeneracinės elektrinės statybos galimybės, o Specialiojo plano sprendinių neanalizavo. Teismas neatsižvelgė į planuojamo statyti statinio specifiką ir tokio statinio statybai taikomas specialiąsias taisykles.

32. Atsakovas nurodo, kad Sprendimo 28 punkte nurodyta teismo išvada yra paremta TPĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendrąja taisykle. Tačiau nagrinėjamu atveju statybos galimybė turi būti vertinama taikant specialiąją TPĮ 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą taisyklę, pagal kurią atsinaujinančių išteklių energetikos objektų statyba planuojama ir vykdoma ne bet kuriose vietose, kurios pagal Bendrojo plano sprendinius yra pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijose, tačiau tik specialiose vietose, kurios konkrečiai pažymėtos bendrojo ar specialiojo plano sprendiniuose, kaip galimos atsinaujinančių išteklių energetikos objektų statybai. Todėl teismas neteisingai konstatavo, kad elektrinės statyba galima pagal Bendrojo plano sprendinius, numatančius teritorijos naudojimo būdą. Teismas nustatęs, kad atsinaujinančių išteklių energetikos objektų statyba Bendrajame plane nesprendžiama, turėjo konstatuoti, kad pagal Bendrojo plano sprendinius ginčo statinio statyba sklype negalima.

33. Atsakovas, akcentuodamas AIEĮ 23 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl atsinaujinančių išteklių energetikos objektų statybos galimybės konkrečioje teritorijoje, turėjo būti analizuojami ne tik Bendrojo plano, tačiau ir specialiojo plano – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 1-1200 patvirtinto Energijos rūšies naudojimo šildymui specialiojo plano, sprendiniai, tačiau teismas dėl Specialiajame plane nustatytų šilumos vartotojų aprūpinimo šiluma zonų reglamentų taikymo nepasisakė.

34. Atsakovas palaiko poziciją, kad atsisakymas tenkinti pareiškėjo prašymą dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo pagrįstas Aprašo 15 ir 16 punkto nuostatomis.

35. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

36. Pareiškėjas pažymi, kad jo ketinamas žemės sklype statyti objektas yra energetikos objektas, kurio statusą patvirtina Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir EĮ) 2 straipsnio 10 dalis, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) 2 straipsnio 6 dalis, AIEĮ 2 straipsnio 3 dalis. Nagrinėjamu atveju aktualu, ar teritorijoje, į kurią patenka žemės sklypas, yra galima energetikos objektų (įrenginių) statyba. Nustačius, kad tokių objektų statyba galima, atsakovo sprendimas, paremtas Aprašo 16.2 punkto nuostata, yra nepagrįstas.

37. Pareiškėjo teigimu, energetikos objektų, taip pat ir biokuro kogeneracinės elektrinės statyba žemės sklype, pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus ir galiojančius teisės aktus yra galima. Bendruoju planu teritorija, į kurią patenka Žemės sklypas, yra išnagrinėta, joje numatyta energetikos objektų, taip pat ir atsinaujinančių išteklių, statyba. Nei TPĮ, nei AIEĮ nenustato, jog atsinaujinančių išteklių energetikos objektai teritorijų planavimo dokumentuose būtų įvardinti specifiniu terminu ir / arba negali būti statomi teritorijose, kuriose pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus yra numatyta energetikos objektų statyba.

38. Pareiškėjas nurodo, kad, vadovaujantis Specialiojo plano sprendiniais, teritorijoje, į kurią patenka žemės sklypas, yra leista statyti kieto ir skysto kuro katilines, kuriose šilumos gamybai planuojama panaudoti atsinaujinančius energijos šaltinius. Atsakovo akcentuojama būtinybė keisti Specialiojo plano pavadinimą, aktualizuojant sprendinius pagal esančius poreikius, sutinkamai su ŠŪĮ 8 straipsnio 1 dalimi, nesuteikia atsakovui teisės nesivadovauti Specialiuoju planu ir bloginti konkurencijos sąlygas šilumos gamybos procese. Visgi, laikant teisingu ir pagrįstu atsakovo teiginį, jog Specialusis planas nenumato sąlygų nepriklausomiems šilumos gamintojams vykdyti ūkinės veiklos Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, tai neatleidžia atsakovo nuo pareigos tokias sąlygas sudaryti, kadangi ši pareiga kyla iš įstatymų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimo „<...> tik atnaujinus minėtą specialųjį planą bus sprendžiamas klausimas dėl specialiųjų architektūros reikalavimų biokuro kogeneracinės elektrinės (duomenys neskelbtini), statybos projektui rengti“, nurodyto Administracijos 2016 m. spalio 26 d. rašte Nr. A51-80166/16-(2.15.2.31-MP8), teisėtumo ir pagrįstumo.

40. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 4 dalimi, atsinaujinančių išteklių energetikos objektų statyba turi būti numatyta savivaldybės lygmens bendrajame plane ar inžinerinės infrastruktūros vystymo planuose. Vilniaus miesto bendrajame plane atsinaujinančių išteklių energetikos objektų statyba nenagrinėta. Energijos rūšies naudojimo šildymui Specialiajame plane nėra numatytos nepriklausomų šilumos gamintojų katilinių galimos įrengimo vietos ir Specialusis planas skirtas nustatyti centralizuoto ir necentralizuoto šilumos tiekimo teritorijas.

41. AIEĮ 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsinaujinančių išteklių energiją naudojančių energijos gamybos įrenginių ir statinių projektai rengiami ir statybos darbai vykdomi laikantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo, Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytos tvarkos ir reikalavimų. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis, supaprastinanti reikalavimus, t. y. atsižvelgiant į nedidelės įrengtosios galios elektrinių (iki 350 kW), naudojančių atsinaujinančius energijos išteklius, ribotą dydį ir galimą poveikį ir siekiant išvengti neproporcingos finansinės bei administracinės naštos, atsakingos institucijos užtikrina, kad nedidelės įrengtosios galios elektrinių projektavimui ir statybai, išskyrus patvankinio tipo hidroelektrines, būtų taikomi supaprastinti reikalavimai, nereikalaujant rengti detaliųjų planų ir keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, jei tai neprieštarauja vietos tvarkymo ir naudojimo reglamentams.

42. Vadovaujantis Bendrojo plano pagrindiniu brėžiniu, aktuali teritorija patenka į verslo, gamybos, pramonės teritorijas. Tačiau savivaldybės lygmens bendrajame plane turi būti numatyta atsinaujinančių išteklių energetikos objektų statyba (TPĮ 20 str. 4 d.). To nėra padaryta ne tik bendrajame, bet ir specialiajame plane. Rengti detaliųjų planų atsakovas nereikalauja, taigi AIEĮ 49 straipsnio 3 dalies nuostatos nėra pažeistos. Tačiau atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo vadovaudamasis Aprašo 16.2 punktu – statyba pagal teritorijų planavimo dokumentus ir (ar) galiojančius teisės aktus konkrečiu atveju negalima.

43. Dėl nurodytų argumentų atsakovo apeliacinis skundas patenkinamas – pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir nauju sprendimu pareiškėjo skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimą panaikinti.

Priimti naują sprendimą.

Uždarosios akcinės bendrovės „Eurovistos servisas“ skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius