2018-02-09 Nr. AB-4794-3-66-3-00002-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3625-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00002-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,

dalyvaujant užsieniečiams A. V., M. S. ir K. T., jų atstovei advokatei A. A.,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos pasienio rinktinės atstovei Janinai Borovko,

vertėjui Jeyaraj George Christian,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo A. V., M. S. ir K. T. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018 m. sausio 21 d. sprendimo dėl A. V., M. S., S. U. ir K. T. sulaikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018 m. sausio 21 d. sprendimu užsieniečiai A. V. (gimęs (duomenys neskelbtini)), M. S. (gim. (duomenys neskelbtini)), S. U. (gimęs (duomenys neskelbtini)), K. T. (gimęs (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir užsieniečiai), vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 113 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 114 straipsnio 2 dalimi, 115 straipsnio 3 dalimi, 116 straipsniu, sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Centras), kol bus baigta jų teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nustatymo procedūra, bet ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams, t. y. ne ilgiau kaip iki 2018 m. liepos 21 d.

2. Sprendimas priimtas patenkinus Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Varėnos pasienio rinktinės sienos kontrolės skyriaus 2018 m. sausio 19 d. teikimą dėl užsieniečių sulaikymo ir jų pasiuntimo į Centrą. Teikime nurodyta, kad 2018 m. sausio 19 d. VSAT Varėnos rinktinės Kalvarijos užkardos pareigūnams Lenkijos Respublikos sienos apsaugos tarnybos pareigūnai perdavė (duomenys neskelbtini) piliečius A. V., M. S., S. U. ir K. T., kurie buvo sulaikyti Lenkijos Respublikos gilumoje, apie 250 km nuo valstybės sienos. Užsieniečius vežė Rusijos Respublikos pilietis automobiliu pasislėpusius tarp sėdynių ant grindų. Užsieniečiai nepateikė Lenkijos Respublikos sienos apsaugos pareigūnams jokių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų. Jie buvo sulaikyti, kadangi kontrolei negalėjo pateikti būtinų kelionės dokumentų, privalomų vizų ar leidimų būti ar gyventi Lenkijos Respublikoje bei Europos Sąjungoje.

3. Nustatyta, kad užsieniečiai A. V., M. S., S. U. ir K. T. yra Centro gyventojai. Jie Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimu buvo sulaikyti Centre, kol bus nustatyta jų teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje, bet ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams, t. y. ne ilgiau kaip iki 2018 m. balandžio 30 d.

4. Gyvendami Centre, užsieniečiai pateikė prieglobsčio prašymus Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) užsieniečiams 2017 m. lapkričio 24 d. priėmė sprendimus, kuriais nusprendė prašymus suteikti prieglobstį nagrinėti iš esmės. Švenčionių rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 28 d. priėmė sprendimus užsieniečiams taikyti alternatyvias sulaikymo priemones – užsieniečių apgyvendinimą Centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

5. Teismas nurodė, kad užsieniečiai pažeidė Užsieniečių registracijos centre sąlygų ir tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1V-340 (2016 m. vasario 24 d. įsakymo Nr. 1V-132 redakcija) (toliau – ir Aprašas), 22.1 punkte įtvirtintą pareigą laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų ir Centro vidaus tvarkos taisyklių, nes neteisėtai, be reikiamų kelionės dokumentų išvyko iš Lietuvos Respublikos ir buvo sulaikyti Lenkijos Respublikos sienos apsaugos pareigūnų kaip neteisėtai esantys Lenkijos Respublikoje. Automobilyje vyko pasislėpę, siekdami išvengti transporto priemonės patikrinimo. Teismo vertinimu, tokie užsieniečių veiksmai traktuotini kaip akivaizdus trukdymas priimti ir vykdyti sprendimus prieglobsčio suteikimo procedūroje.

6. Teismas, įvertinęs įrodymus, konstatavo, kad užsieniečių sulaikymas šiuo atveju yra būtinas, nes jų išvykimas iš Lietuvos rodo, kad alternatyvios sulaikymui priemonės akivaizdžiai negali sulaikyti jų Lietuvoje iki sprendimų priėmimo ir užtikrinti jų įvykdymo, jeigu sprendimai bus nepalankūs.

II. 7. Užsieniečiai A. V., M. S. ir K. T. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniuose skunduose prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018 m. sausio 21 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – VSAT Varėnos pasienio rinktinės sienos kontrolės skyriaus teikimo netenkinti.

8. Apeliantai nurodo, kad jie turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, todėl jų vertinimu, atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apeliantų sulaikymo pagrindų, netinkamai aiškino bei taikė UTPĮ 113 straipsnio 4 dalies 2 punkto bei 5 dalies 7 punkto nuostatas.

9. Apeliantai nurodo, kad tam, jog prieglobsčio prašytojas galėtų būti sulaikytas UTPĮ 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu, privalo užsieniečio sulaikymas būti būtinu siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius) ir tuomet kai įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

10. Apeliantai paaiškina, kad šiuo atveju nėra ginčo, jog jų prašymų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvai dar nėra išsiaiškinti, tačiau tai nereiškia, jog sulaikymo klausimo nagrinėjimo metu nesant išsiaiškintų prieglobsčio motyvų, vien šios sąlygos buvimo pakanka, kad būtų galima sulaikyti prieglobsčio prašytojus. Apeliantų teigimu, taip pat turi būti įvertintos aplinkybės, ar yra pagrindas manyti, jog prieglobsčio prašytojai gali pasislėpti siekdami išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

11. Apeliantai nurodo, kad teismo posėdžio metu papildomai nurodė, jog jie gavo tiesioginius grasinimus, nukreiptus į jų šeimos narių sveikatą bei gyvybę, iš agento, atgabenusio juos į Lietuvos Respubliką. Dėl informacijos trūkumo, kalbos barjero, patirto streso ir išgąsčio tinkamai nesuprasdami bei nežinodami savo teisių, pareigų bei teisinių terminų, nesitikėdami gauti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir dėl žinių stokos, pažeidė laikino išvykimo iš Centro taisykles.

12. Apeliantų manymu, teiginiai, jog prieglobsčio prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti galimam jų išsiuntimui iš Lietuvos Respublikos ir ateityje užsieniečiai gali bandyti išvengti išsiuntimo, yra nepagrįsti ir grindžiami tik prielaidomis. Jei iš tiesų apeliantai nebūtų buvę suinteresuoti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimu, apskritai nebūtų pateikę prieglobsčio prašymų ir nebūtų laukę ir bendradarbiavę su Migracijos departamentu jų prieglobsčio suteikimo klausimais.

13. Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neįrodė ir tinkamai nepagrindė, jog egzistuoja realus pagrindas manyti, kad jų prašymai suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo pateikti tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą dėl jų grąžinimo į užsienio valstybę.

14. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir atsakovas) atsiliepimuose į apeliacinius skundus prašo apeliacinių skundų netenkinti, palikti galioti Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018 m. sausio 21 d. sprendimą.

15. Atsakovas nurodo, kad 2017 m. spalio 28 d. Lenkijos Respublikos sienos apsaugos Augustavo užkardos pareigūnai Augustave sustabdė automobilį Mersedes 312D, kuriuo vyko du Rusijos Federacijos piliečiai, turintys kelionės dokumentus, ir dvylika asmenų be kelionės dokumentų. Apklausus asmenis, paaiškėjo, kad tai (duomenys neskelbtini) piliečiai, kurie su savimi neturėjo asmens tapatybę, pilietybę bei teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje (Šengeno erdvėje) patvirtinančių dokumentų. Užsieniečiai prisistatė bei apklausos metu paaiškino, kad išvyko iš savo tėvynės turėdami pasus bei Rusijos Federacijos vizas, turėjo tikslą nuvykti į bet kurią Europos Sąjungos valstybę prašyti prieglobsčio.

16. 2017 m. spalio 29 d. VSAT Varėnos rinktinės Kalvarijos užkardos pareigūnams Lenkijos Respublikos sienos apsaugos tarnybos pareigūnai perdavė minėtus dvylika (duomenys neskelbtini) piliečių. Tą pačią dieną apeliantai buvo sulaikyti iki 48 val.

17. Atsakovas nesutinka su apeliantų nuomone, jog spręsdamas jų sulaikymo klausimą, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė UTPĮ 113 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatas.

18. Atsakovas nurodo, kad šiuo atveju nekyla abejonių, kad apeliantų išvykimas iš Lietuvos Respublikos buvo tyčinis, turint tikslą išvykti į kitas Europos Sąjungos valstybes nares. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog tai jau antras šių užsieniečių bandymas neteisėtai keliauti po Europos Sąjungos valstybes nares. Jeigu pirmą kartą užsieniečiai neteisėtai vyko iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką dėl teisinių žinių stokos, dėl kalbos barjero, streso ar savo teisių nežinojimo, tai antrą kartą jie tai darė tyčia, sąmoningai suprasdami savo neteisėtų veiksmų esmę bei pasekmes. Būdami Centre, apeliantai jiems suprantama kalba gavo visą reikiamą informaciją dėl savo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, termino, per kurį turi būti išnagrinėti jų prašymai, taip pat jiems buvo paaiškinta, jog jie, kaip prieglobsčio prašytojai, turi teisę gauti advokato bei vertėjo paslaugas neatlygintinai.

19. Atsakovas akcentuoja, kad su šia informacija kiekvienas prieglobsčio prašytojas yra supažindinamas pasirašytinai. Tačiau apeliantai nesikonsultavo nei su savo advokatu, nei su Migracijos departamento ar Centro specialistais, o neteisėtai išvyko į Lenkijos Respubliką.

20. Atsakovo teigimu, apeliantai nesilaikė Lietuvos Respublikos įstatymų bei tvarkos, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino apeliantų veiksmus kaip trukdymą priimti sprendimą dėl jų teisinio statuso, tinkamai taikė teisinį reguliavimą nuspręsdamas sulaikyti A. V., M. S. ir K. T. Centre iki 2018 m. liepos 21 d.

III. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl užsieniečių A. V., M. S. ir K. T. (apeliantų) sulaikymo Centre, kol bus baigta jų teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nustatymo procedūra, bet ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams, t. y. ne ilgiau kaip iki 2018 m. liepos 21 d. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo neskundžia S. U., todėl apeliacinės instancijos teismas nenagrinės šio asmens sulaikymo pagrįstumo ir teisėtumo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.).

22. Pirmosios instancijos teismas tenkino VSAT Varėnos pasienio rinktinės sienos kontrolės skyriaus teikimą sulaikyti apeliantus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 113 straipsnio 4 dalies 2 punktu. Apeliaciniai skundai iš esmės grindžiami tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė UTPĮ 113 straipsnio 4 dalies 2 punktą ir vertino faktines aplinkybes, nustatydamas, kad yra minėtoje normoje įtvirtintos sąlygos, įgalinančios sulaikyti apeliantus. Apeliantų teigimu, jie pažeidė laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Centre sąlygas, tačiau būtina įvertinti tokio poelgio motyvus neapsiribojant formaliu situacijos vertinimu. Apeliantai akcentuoja ilgą jų prieglobsčio prašymų nagrinėjimą, tai, kad išvykimo iš Centro taisyklės buvo pažeistos dėl patiriamo streso dėl gresiančio pavojaus jų šeimos nariams (gavo tiesioginius grasinimus iš juos atgabenusio į Lietuvą asmens), kalbos barjero, savo teisių nežinojimo. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas prielaidomis.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, kad asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas leistinas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, kad asmens sulaikymas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais. Užsieniečio sulaikymo pagrindus nustato UPTĮ 113 straipsnio nuostatos.

24. UTPĮ 113 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ir (ar) vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo). Šio įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodyta, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas tik siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. To paties straipsnio 5 dalies 7 punkte nustatyta, kad sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, įvertinama ir aplinkybė, kad užsienietis, apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos tvarką.

25. Pažymėtina, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gegužės 30 d. sprendime byloje Nr. C-534/11 Mehmet Arslan prieš Policie ČR padarė išvadą, kad pagal Europos Sąjungos teisę nedraudžiama, jog trečiosios šalies pilietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, nustatančią būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse, po to, kai jis buvo sulaikytas remiantis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 15 straipsniu, būtų toliau sulaikytas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kai kiekvienu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, kad atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad sulaikymas gali būti taikomas užsieniečiui, kaip jis yra apibrėžtas UTPĮ 2 straipsnio 32 dalyje, taip pat ir tuo atveju, kai jis yra pateikęs prašymą prieglobsčiui suteikti, jei egzistuoja UTPĮ 113 straipsnyje įtvirtinti pagrindai (žr., pvz., 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. N858-90/2014).

27. Šioje byloje buvo nustatyta, kad apeliantai, kurie yra pateikę prieglobsčio prašymus ir gyveno Centre be judėjimo apribojimų, neteisėtai išvyko į Lenkijos Respubliką. Kadangi jie neturėjo kelionės dokumentų, vizų ar kitų dokumentų, suteikiančių teisę atvykti ir būti Lenkijos Respublikoje, jie buvo sulaikyti Lenkijos Respublikoje ir perduoti VSAT Varėnos sienos apsaugos tarnybai.

28. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su apeliantų elgesiu, išvykstant iš Lietuvos Respublikos, nesilaikant nustatytų gyvenimo Centre taisyklių, tai, kad Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimais jiems jau buvo taikytos alternatyvios sulaikymo priemonės, kurias jie pažeidė, sprendė, kad būtina apeliantus sulaikyti, jog jie nepasinaudotų galimybe išvykti ir pasislėpti, t. y. kad apeliantai gali trukdyti priimti sprendimus dėl jų prašymų, pasislėpti vengdami grąžinimo, išsiuntimo. Iš atsakovo atsikirtimų į apeliacinius skundus ir teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų matyti, kad apeliantams Centre buvo suteikta visa reikalinga informacija dėl jų teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, termino, per kurį bus išnagrinėti jų prašymai, išaiškinta, kad jie turi teisę gauti neatlygintinas advokato ir vertėjo paslaugas, todėl apeliantai turėjo galimybę konsultuotis ir gauti visą reikalingą informaciją apie iškilusius klausimus.

29. Apeliaciniame skunde ir teismo posėdyje apeliantų nurodytos aplinkybės, susijusios su prieglobsčio prašymų nagrinėjimu, apeliantų gautais tiesioginiais grasinimais iš juos atgabenusio į Lietuvą asmens, kalbos barjeru ir teisių nežinojimu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad apeliantų sulaikymas, kol bus galutinai užbaigtos procedūros dėl jų teisinio statuso nustatymo, yra objektyviai reikalingas, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra grindžiamas įrodymais, o ne prielaidomis.

30. Primintina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.). Teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

31. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ne tik apeliantų paaiškinimus, bet ir visus įrodymus, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių.

32. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą bylos faktų ir teisės taikymo aspektais, atsižvelgdama į pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo motyvais. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų, reglamentuojančių teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymą ir įrodymų vertinimą, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

A. V., M. S. ir K. T. apeliacinius skundus atmesti.

Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė