2017-03-01 Nr. AB-4836-3-61-3-02104-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-252-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02104-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija: 7.2.4; 7.6.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, atstovaujamo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, prašymą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui M. S. dėl nedarbo draudimo išmokos permokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Utenos skyrius 2016 m. gegužės 23 d. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) 223,93 Eur M. S. išmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos (toliau – ir nedarbo draudimo išmoka) permoką.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus AVPK 2014 m. gegužės 30 d. elektroniniu pranešimu informavo, kad M. S. iš darbo buvo atleista 2014 m. gegužės 26 d. Pranešimo laukelyje A33, kuriame žymima, už kiek mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka arba išeitinė kompensacija apskaičiuota, Vilniaus AVPK nurodė „0“, t. y. minėta išmoka apdraustajai M. S. nebuvo apskaičiuota. Remdamasis nurodytu pranešimu ir Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Lietuvos darbo birža) pateiktais duomenis, jog bedarbio statusas M.

S. buvo suteiktas 2014 m. gegužės 28 d., pareiškėjas priėmė 2014 m. birželio 9 d. sprendimą, kuriuo M. S. buvo paskirta 650 Lt (188,25 Eur) nedarbo draudimo išmoka, mokama nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d., ir 530,88 Lt (153,75 Eur) nedarbo draudimo išmoka, mokama nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. Priėmus minėtus sprendimus, atsakovas 2014 m. liepos 10 d., 2014 m. rugpjūčio 11 d., 2014 m. rugsėjo 9 d. pateikė pranešimus, kurių prieduose „Apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo laikotarpiai ir įmokos“ buvo patikslinta, kad apdraustajai M.

S. laikotarpiais nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d., nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. buvo priskaičiuota išeitinė kompensacija. 2014 m. lapkričio 3 d. atsakovas VSDFV Vilniaus skyriui pateikė elektroninį prašymą, kurio priede „2SD pranešimo duomenų tikslinimas“ nurodė, kad M. S. buvo priskaičiuota vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka arba kompensacija už 3 mėnesius. Todėl, atsižvelgdamas į Vilniaus AVPK pateiktų dokumentų pagrindu patikslintus Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras) duomenis bei vadovaudamasis Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. gruodžio 4 d. priėmė patikslintą sprendimą, kuriuo M.

S. paskyrė 650 Lt (188,25 Eur) nedarbo draudimo išmoką nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. ir 530,88 Lt (153,75 Eur) nedarbo draudimo išmoką nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 3 d. 2015 m. lapkričio 3 d. ir 2015 m. lapkričio 18 d. atsakovas pateikė 2 elektroninius prašymus, kurių pagrindu Registre buvo patikslintas 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinių kompensacijų mokėjimo M. S. laikotarpis, t. y. vietoj 2014 m. birželio 1 d. – 2014 m. rugpjūčio 31 d. nurodant 2014 m. gegužės 27 d.

– 2015 m. rugpjūčio 26 d. Atsižvelgdamas į patikslintus Registro duomenis, pareiškėjas priėmė 2016 m. kovo 1 d. sprendimą NI_SP5-443, kuriuo buvo nustatyta 223,15 Eur nedarbo draudimo išmokos permoka. Atsižvelgdamas į tai, kad M. S. nedarbo draudimo išmokos permoka susidarė dėl atsakovo kaltės, pareiškėjas 2016 m. kovo 8 d. raštu Nr. R3-10527 pateikė atsakovui pretenziją dėl 223,93 Eur padarytos žalos. Kadangi M. S. nedarbo draudimo išmokos permokos atsakovas negrąžino, pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą dėl minėtos nedarbo draudimo išmokos susigrąžinimo.

Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad 2014 m. gegužės 30 d. elektroniniu pranešimu Nr. 10-20-PAZ1-648 informavo pareiškėją apie M. S. atleidimą iš darbo nuo 2014 m. gegužės 26 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 129 straipsnio 1 dalį. Atsakovas sutinka, kad pareiškėjo nurodytame pranešimo laukelyje A33 buvo nurodyta „0“, tačiau to paties pranešimo laukeliuose A30 ir A31, kuriuose nurodomas darbo santykių pasibaigimo pagrindas, buvo nurodyta „129“ ir „1“, t. y. DK 129 straipsnio 1 dalis. Atsakovo nuomone, net jei teikiant pareiškėjo nurodytą pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą Vilniaus AVPK darbuotojas A33 laukelį užpildė klaidingai, tai greta esančiuose laukeliuose buvo nurodyta teisinga informacija apie darbo santykių pasibaigimo pagrindą, todėl pareiškėjo darbuotojas, priimdamas sprendimus dėl nedarbo draudimo išmokų skyrimo, turėjo remtis ne vieno laukelio elektroninėje formoje duomenimis, o visais pateiktais duomenimis kompleksiškai.

Atleidžiamai iš darbo darbuotojai (M. S.) buvo išaiškinta, kad teisė gauti nedarbo socialinę išmoką jai atsiras tik pasibaigus išeitinės išmokos (kompensacijos) mokėjimui, t. y. po 3 mėnesių. Jei M. S. kreipėsi į Lietuvos darbo biržą su tokiu prašymu anksčiau ir nuslėpė aplinkybę, kad kreipimosi metu jai vis dar mokama išeitinė išmoka, objektyviai ji, o ne atsakovas, veikė nesąžiningai. Prie pareiškėjo prašymo nėra pateikta M. S. prašymo skirti jai nedarbo draudimo išmoką kopija. Atsakovo nuomone, 2014 m. birželio 9 d. sprendimas Nr. NI SP1-2045 priimtas neįsitikinus, ar egzistuoja teisės aktuose numatyti pagrindai skirti asmeniui nedarbo draudimo išmoką, todėl yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Be to, atsakovo teigimu, ne dėl jo pateiktų klaidingų duomenų (pirminio 2014 m. gegužės 30 d. pranešimo A33 laukelio, kaip nurodo pareiškėjas), o dėl paties pareiškėjo darbuotojų aplaidumo, nerūpestingumo buvo priimtas minėtas 2014 m. birželio 9 d. sprendimas Nr. NI SP1-2045 ir išmokėta didesnė nedarbo draudimo išmokos M. S. suma. Atsakovo nuomone, būtent dėl elektroninės deklaravimo sistemos klaidos į Registrą galėjo patekti klaidingi duomenys. Pareiškėjas, gavęs patikslintus duomenis dėl M. S. išmokų, galėjo pasinaudoti galimybe perskaičiuoti nedarbo draudimo išmoką ir prireikus pakeisti sprendimus dėl nedarbo draudimo išmokos skyrimo, tačiau pareiškėjas priėmė patikslintus sprendimus dėl M.

S. išmokamų nedarbo draudimo išmokos. Atsakovo nuomone, pasyvus, formalus ir indiferentiškas pareiškėjo elgesys įrodo, kad pareiškėjas įstatymo numatytais terminais nesikreipė į M. S. dėl nedarbo draudimo išmokos permokos susigrąžinimo (byloje nepateikta jokių įrodymų apie tokį pareiškėjo kreipimąsi). Praleidęs terminą išieškoti iš nepagrįstai naudą gavusio asmens, pareiškėjas bando perkelti atsakomybę Vilniaus AVPK, kuris negali būti atsakingas už žalą, padarytą paties pareiškėjo darbuotojų neteisėtais (neatsargiais ir nerūpestingais) veiksmais.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė, kad būtent atsakovas yra atsakingas už M. S. nepagrįstai išmokėtą nedarbo draudimo išmoką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 23 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą Nr. eI-469-789/2017 pagal pareiškėjo VSDFV Utenos skyriaus, atstovaujamo VSDFV Vilniaus skyriaus, prašymą atsakovui Vilniaus AVPK, trečiajam suinteresuotam asmeniui M. S., dėl nedarbo socialinio draudimo išmokos permokos priteisimo.

Teismas nustatė, kad Vilniaus AVPK 2014 m. gegužės 30 d. pranešimu Nr. 10-20-PAZ1-648 informavo VSDFV Vilniaus skyrių apie tai, kad 2014 m. gegužės 26 d. baigėsi apdraustosios M. S. valstybinis socialinis draudimas (A10), darbo santykiams pasibaigus DK 129 straipsnio 1 dalies (A30, A31) pagrindu, neišmokėjus išeitinės išmokos (A33). Pareiškėjas priėmė 2014 m. birželio 9 d. sprendimą „Dėl teisės į nedarbo socialinio draudimo išmoką“ Nr. NI_SP1-2045, kuriuo M. S. buvo paskirta nedarbo draudimo išmoka: laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d. – po 650 Lt per mėnesį; laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. – po 530,88 Lt per mėnesį.

Vilniaus AVPK 2014 m. liepos 10 d. pranešimo „Apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį“ Nr. 10-20-PAZ-660 priede SAM3SDP nurodė, kad valstybinio socialinio draudimo laikotarpis, už kurį M. S. apskaičiuota kompensacija, yra nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. Vilniaus AVPK 2014 m. rugpjūčio 11 d. pranešimo „Apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį“ Nr. 10-20-PAZ-742 priede SAM3SDP nurodė, kad valstybinio socialinio draudimo laikotarpis, už kurį M. S. apskaičiuota kompensacija, yra nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d. Vilniaus AVPK 2014 m. rugsėjo 9 d. pranešimo „Apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį“ Nr. 10-20-PAZ-819 priede SAM3SDP nurodė, valstybinio socialinio draudimo laikotarpis, už kurį M. S. apskaičiuota kompensacija, yra nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus AVPK 2014 m. lapkričio 3 d. elektroniniu prašymu Nr. PT-11-03 prašė patikslinti 2-SD pranešimo duomenis, nurodant, kad, 2014 m. gegužės 26 d. atleidus M. S. iš darbo, jai buvo mokama 3 mėnesių išeitinė išmoka. Atsižvelgęs į Vilniaus AVPK patikslinimus, pareiškėjas priėmė 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą „Dėl teisės į nedarbo socialinio draudimo išmoką“ Nr. NI_SP1-4307, kuriuo M. S. buvo paskirta nedarbo draudimo išmoka: laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. – po 650 Lt per mėnesį ir laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 3 d. – po 530,88 Lt per mėnesį.

Vilniaus AVPK elektroniniu prašymu Nr. 10-IL-19666 prašė patikslinti SAM3SDP duomenis, nurodant, kad valstybinio socialinio draudimo laikotarpis, už kurį M. S. apskaičiuota kompensacija, prasidėjo 2014 m. gegužės 27 d. Vilniaus AVPK 2015 m. lapkričio 3 d. elektroniniu prašymu Nr. 10-S-1511037 prašė patikslinti SAM3SDP duomenis, nurodant, kad valstybinio socialinio draudimo laikotarpis, už kurį M. S. apskaičiuota kompensacija, yra nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. Atsižvelgęs į Vilniaus AVPK pateiktus pakeitimus, pareiškėjas priėmė 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 5-27-13377 „Dėl apdraustosios valstybiniu socialiniu draudimu M. S. duomenų tikslinimo pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymus“, kuriuo M. S. valstybinio socialinio draudimo laikotarpis buvo pakeistas iš „2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d.“ į „2014 m. gegužės 27 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d.“. Pareiškėjas priėmė 2016 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. NI_SP1-443 „Dėl M. S. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“, kuriuo konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2014 m. liepos 31 d. susidarė 223,15 Eur M. S. nedarbo draudimo išmokos permoka. Atsižvelgęs į pakeitimus, pareiškėjas priėmė 2016 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. NI_SP5-483 „Dėl M. S. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“, kuriuo konstatavo, kad M. S. nedarbo draudimo išmoka turėjo būti mokama iki 2015 m. vasario 26 d., o buvo išmokėta iki 2015 m. kovo 3 d., todėl nurodytu laikotarpiu susidarė 0,78 Eur dydžio nedarbo socialinio draudimo permoka. Pareiškėjo 2016 m. kovo 1 d. sprendimas Nr. NI_SP1-443 ir 2016 m. kovo 7 d. sprendimas Nr. NI_SP5-483 buvo išsiųsti Vilniaus AVPK kartu su pretenzija dėl susidariusios 223,93 Eur permokos (žalos) atlyginimo, nurodant, kad permoka susidarė dėl Vilniaus AVPK kaltės, todėl Vilniaus AVPK privalo iki 2016 m. balandžio 18 d. VSDFV pervesti 223,93 Eur sumą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nei pareiškėjas, nei atsakovas neginčija fakto, kad M. S. susidarė nedarbo draudimo išmokos permoka, neginčijamas ir susidariusios permokos dydis. Ginčas byloje kilo dėl susidariusios nedarbo draudimo išmokos permokos išieškojimo. Pareiškėjas prašo susidariusią nedarbo draudimo išmokos permoką priteisti iš Vilniaus AVPK. Vilniaus AVPK nurodo, kad sprendimai buvo priimti dėl pareiškėjo darbuotojų neapdairumo ir nerūpestingumo. Be to, atsakovas nurodo, kad jo kaltė nekyla ir dėl to, kad dėl elektroninės deklaravimo sistemos klaidos galėjo patekti klaidingi duomenys.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d. (su pakeitimais ir papildymais), toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Šiame kontekste viešasis administravimas suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ 2 str. 1 d.).

Detaliai administracinių teismų kompetencija nustatyta ABTĮ 15–20 straipsniuose. Šių teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus.

ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis adm. byloje Nr. A261-69/2011).

Administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (2010 m. gruodžio 6 d. nutartis adm. byloje Nr. AS442-555/2010). Kitaip tariant, administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Kaip matyti, VSDFV Utenos skyrius priėmė du sprendimus – 2016 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. NI_SP1-443 „Dėl M. S. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“, kuriuo konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2014 m. liepos 31 d. susidarė 223,15 Eur M. S. nedarbo draudimo išmokos permoka, ir 2016 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. NI_SP5-483 „Dėl M. S. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“, kuriuo konstatavo, kad M. S. nedarbo draudimo išmoka turėjo būti mokama iki 2015 m. vasario 26 d., o buvo išmokėta iki 2015 m. kovo 3 d., todėl nurodytu laikotarpiu susidarė 0,78 Eur dydžio nedarbo socialinio draudimo permoka. Taip pat VSDFV Utenos skyrius surašė pretenziją dėl susidariusios 223,93 Eur permokos (žalos) atlyginimo, nurodydamas, kad permoka susidarė dėl Vilniaus AVPK kaltės, todėl Vilniaus AVPK privalo iki 2016 m. balandžio 18 d. VSDFV pervesti 223,93 Eur sumą (toliau – ir Pretenzija).

Viešojo administravimo subjektų priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti formalūs kriterijai. Tai, ar dėl viešojo administravimo subjekto priimto akto galima paduoti skundą, lemia ne jo forma, o turinys, todėl kiekvienu atveju yra vertinama, ar skundžiamas aktas turi įtakos suinteresuoto asmens teisinei padėčiai (LVAT 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-435/2010). Teismo vertinimu, Pretenzija negali būti laikoma administraciniu sprendimu Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) prasme. Byloje nustatyta, kad atsakovo atžvilgiu nėra priimtas joks administracinis sprendimas, kuriame būtų įvertintas visos su atsakovo veiksmais (neveikimu) susijusios aplinkybės, įtakojusios permokos susidarymą ir nuspręsta dėl atsakovo kaltės ir mokėtinos sumos dydžio. VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. kovo 1 d. sprendimas Nr. NI_SP1-443 ir 2016 m. kovo 7 d. sprendimas Nr. NI_SP5-483 yra priimti, siekiant konstatuoti faktą apie susidariusią permoką, tačiau šiuose sprendimuose nėra suformuluota jokių patvarkymų nei atsakovo, nei trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu.

VSDFV Utenos skyrius nagrinėjamu atveju veikia kaip viešojo administravimo subjektas, kuriam taikomi VAĮ reikalavimai. Pagal VAĮ dėl konkrečių asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimo yra priimami individualūs administraciniai aktai (2 str. 9, 11 d., 6 str. 4 d., 8 str.). Priimant administracinius aktus, yra įgyvendinami viešasis administravimas ir viešojo administravimo principai (VAĮ 2 str. 1 d., 3 str.). Taigi, nusprendžiant dėl konkretaus asmens teisių ir pareigų, viešojo administravimo subjektas privalo priimti administracinį sprendimą, atitinkantį VAĮ reikalavimus. Kiti viešojo administravimo subjekto veiksmai, kuriais jis siekia išspręsti asmenų teisių ir pareigų klausimą, nepriimdamas administracinio sprendimo, nelaikytini sukeliančiais asmenims teisines pasekmes.

Pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Teismas, konstatavęs, kad Pretenzija negali būti laikoma administraciniu sprendimu (aktu) VAĮ prasme, administracinę bylą nutraukia kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

III. Pareiškėjas VSDFV Utenos skyrius, atstovaujamas VSDFV Vilniaus skyriaus, atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti prašymą.

Pareiškėjo manymu, teismas, nagrinėdamas ginčą, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl teismo nutartis, kuria teismas administracinę bylą nutraukė, yra neteisėta ir nepagrįsta. Pareiškėjo teigimu, teismas remiasi abstrakčiomis VAĮ nuostatomis, kurių 2 straipsnio 9 ir 11 dalyse apibrėžiamos individualaus administracinio akto ir administracinio sprendimo sąvokos bei pateikiami individualiam administraciniam aktui keliami reikalavimai (VAĮ 8 straipsnis). Teismo nurodyta VAĮ 6 straipsnio 4 dalis numato, kad privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai.

Nei viena iš teismo įvardytų VAĮ nuostatų nagrinėjamu atveju neįpareigojo VSDFV Utenos skyrių priimti sprendimo, kuriame būtų numatyti patvarkymai, sukeliantys atsakovui kokias nors teisines pasekmes. Priešingai, VSDFV Utenos skyrius, siekdamas prisiteisti nedarbo išmokos permoką teismine tvarka, remiasi konkrečiomis nagrinėjamai situacijai taikomomis teisės aktų nuostatomis. Atsakomybę už Valstybinio socialinio draudimo fondui padarytą žalą nustato Socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalis numato, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka (panašias nuostatas įtvirtina ir Nedarbo draudimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalis bei Nedarbo išmokų nuostatų 60 ir 61 punktai).

Žalos atlyginimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK), kurio 6.263 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Vadovaudamasis nurodytomis teisės aktų nuostatomis, bei siekdamas apginti savo pažeistas teises VSDFV Utenos skyrius kreipėsi į teismą su prašymu priteisti Valstybinio socialinio draudimo fondui padarytą žalą iš kalto asmens. Prašyme VSDFV Utenos skyrius išsamiai nurodė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei faktines bylos aplinkybes, taip pat pateikė atsakovo kaltę dėl permokos susidarymo bei kitas deliktinės atsakomybės sąlygas patvirtinančius įrodymus.

Tuo tarpu teismas, nutraukdamas bylą dėl tos, priežasties, kad, jo nuomone, siekdamas apginti savo pažeistas teises VSDFV Utenos skyrius, nagrinėjamoje situacijoje turėjo priimti teisines pasekmes atsakovui sukeliantį sprendimą, nesiremia jokia konkrečia tai numatančia teisės norma bei atima pareiškėjui galimybę apginti savo pažeistas teises. Pareiškėjas pažymi ir tai, kad Specialioji teisėjų kolegija, sprendusi bylos rūšinio teismingumo klausimą, analogiškoje byloje dėl žalos, susidariusios išmokėjus nedarbo išmoką, priteisimo 2016 m. kovo 21 d. nutartimi Nr. T-26/2016 pasisakė, kad socialinio draudimo išmokų skyrimas ir mokėjimas yra viešosios teisės reglamentavimo sritis.

Ginčai dėl socialinio draudimo išmokų permokos grąžinimo savo esme yra administracinio teisinio pobūdžio ir yra teismingi administraciniam teismui. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas jau ne kartą yra išnagrinėjęs ir priėmęs sprendimus analogiškose bylose (2016 m. birželio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3512-789/2016, 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-7931-764/2016, 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-8760-171/2016, 2017 m. sausio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-914-208/2017).

Atsakovas Vilniaus AVPK su pirmosios instancijos teismo nutartimi sutinka ir atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo ją palikti nepakeistą, o VSDFV Utenos skyriaus, atstovaujamo VSDFV Vilniaus skyriaus, atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime pažymi, kad sutinka su teismo nutartyje padarytomis išvadomis ir pateiktais argumentais. Papildomai nurodo, kad atskirajame skunde nurodytos „panašios bylos“, kurios yra jau ne kartą nagrinėtos Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir jose priimti sprendimai, nėra analogiškos, aplinkybės dėl kurių kilo ginčas tarp šalių šioje byloje ir pareiškėjo nurodytose bylose yra neabejotinai skirtingos, be to, visi pareiškėjo minėti sprendimai nėra patikrinti apeliacine tvarka, nes nebuvo skundžiami, taigi, negalima vienareikšmiškai teigti, kad priimti sprendimai būtų palikti galioti nepakeisti apeliacinės instancijos teismo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas. Šia nutartimi pirmosios instancijos teismas nutraukė administracinę bylą Nr. eI-469-789/2017 ABTĮ (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 101 straipsnio 1 punkto pagrindu (t. y. kai byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui).

Iš skundžiamos teismo nutarties turinio matyti, kad minėtą administracinę bylą teismas nutraukė konstatavęs tai, kad pareiškėjo VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. kovo 8 d. raštas Nr. R3-10527, kuriuo pareiškėjas atsakovui pareiškė pretenziją dėl 223,93 Eur dydžio žalos, padarytos valstybinio socialinio draudimo fondui (t. y. Pretenzija), negali būti laikoma administraciniu sprendimu (aktu) Viešojo administravimo įstatymo prasme. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad atskirasis skundas apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamas pagal nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančią ABTĮ redakciją, nes atskirasis skundas pradėtas nagrinėti jau po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju aktualus bylos nutraukimo pagrindas (byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui) buvo analogiškai reglamentuojamas tiek iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusioje ABTĮ redakcijoje (101 str. 1 p.), tiek ir nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančioje ABTĮ redakcijoje (103 str. 1 p.).

Taigi, patikrinusi bylą ABTĮ 140 ir 151 straipsniuose nustatyta tvarka, teisėjų kolegija su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka. Šiuo aspektu kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismo prašė ne panaikinti minėtą Pretenziją, t. y. VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. kovo 8 d. raštą Nr. R3-10527, o priteisti iš atsakovo Vilniaus AVPK 223,93 Eur M. S. išmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos permoką. Taigi, iš esmės pareiškėjas iškėlė reikalavimą atlyginti turtinę žalą, o ne panaikinti viešojo administravimo subjekto priimtą aktą.

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Šiame kontekste viešasis administravimas suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Detaliai administracinių teismų kompetenciją nustato ABTĮ 17–21 straipsniai. Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog teisėsaugos institucijos (šiuo atveju atsakovu byloje yra Vilniaus AVPK) pagal savo vykdomų funkcijų pobūdį gali veikti tiek kaip viešojo administravimo, tiek kaip ikiteisminio tyrimo subjektas (2008 m. sausio 15 d. nutartis adm. byloje Nr. AS556-96/2008). Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad prašoma priteisti žala, t. y. M. S. nedarbo draudimo išmokos permoka (223,93 Eur), pareiškėjo teigimu, atsirado dėl to, kad atsakovas VSDFV Utenos skyriui pateikė neteisingus duomenis apie M. S.. Atsakovas nurodo, kad nurodyta permoka (žala) atsirado dėl paties pareiškėjo darbuotojų neapdairumo ir nerūpestingumo bei dėl elektroninės deklaravimo sistemos klaidos, dėl kurios galėjo būti patekti klaidingi duomenys. Vadinasi, nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, padarė viešojo administravimo įgalinimus turintis subjektas, atlyginimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2017 m. vasario 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-98-552/2017 pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos, atsiradusios dėl atsakovo, t. y. ir viešojo administravimo įgalinimus turinčio subjekto neteisėtų veiksmų vykdant viešosios teisės reglamentuojamą veiklą, patenka į Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo sritį, todėl toks reikalavimas nagrinėtinas administraciniame teisme.

Apibendrindama išdėstytą, kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės neteisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiąsias teisės normas bei teismų praktiką. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartis, kuria administracinės bylos Nr. eI-469-789/2017 nagrinėjimas buvo nutrauktas ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) pagrindu, t. y., kai byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, panaikinama.

Pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, byla grąžinama Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, atstovaujamo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartį panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė