2025-04-16 Nr. AB-7140-3-61-3-06504-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1727-552/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06504-2024-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Jolantos Malijauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. I. A. L. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. I. A. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis A. A. I. A. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 24S248559 (toliau – ir Skundžiamas sprendimas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 8 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Atsakovas 2022 m. rugsėjo 26 d. priėmė sprendimą Nr. 22S131180 (toliau – ir Sprendimas1), kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos; uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

2.2. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu1, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Sprendimą1; įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies; pakeitė Sprendimo1 rezoliucinės dalies 3 punktą, uždraudžiant pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, kitą skundo dalį atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kreipėsi su apeliaciniu skundu į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 10 d. sprendimu sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. kovo 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1388-1188/2023 (toliau – LVAT Sprendimas1) apeliacinį skundą tenkino, Sprendimą1 panaikino ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2.3. Migracijos departamentas 2024 m. sausio 13 d. priėmė sprendimą Nr. 24S15056 (toliau – ir Sprendimas2), kurio rezoliucinė dalis buvo iš esmės analogiška Sprendimui1.

2.4. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu2, kreipėsi su skundu į Regionų administracinį teismą, prašydamas panaikinti Sprendimą2 bei įpareigoti išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo. Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-6373-505/2024 skundą atmetė. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują, su skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kuris 2024 m. liepos 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1669-1047/2024 (toliau – LVAT Sprendimas2) Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 2 d. sprendimą panaikino, pareiškėjo skundą tenkino; panaikino Sprendimą2 ir įpareigojo Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2.5. Migracijos departamentas, trečią kartą nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, 2024 m. lapkričio 6 d. Skundžiamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) autonominį regioną, (duomenys neskelbtini) miestą); uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

2.6. Skundžiamame sprendime atsakovas, nepaisydamas LVAT Sprendime2 išdėstytos konstruktyvios kritikos dėl nepagrįstai prieitos išvados dėl pareiškėjo atsivertimo į krikščionybę nenuoširdumo ir neilgalaikiškumo, trečią kartą nagrinėdamas prieglobsčio prašymą, nurodytų trūkumų neištaisė, perrašė tą patį tekstą kaip ir ankstesniame sprendime.

2.7. Pirminio prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu pateikti dokumentai dėl religijos pakeitimo buvo pripažinti kaip nepatikimi ir atmesti. Būtent po kreipimosi į pastorius neliko abejonių, dėl to Skundžiamame sprendime atsakovas konstatavo, kad jo krikštas 2021 m. liepos 19 d. laikytinas patvirtinta faktine aplinkybe. Pareiškėjas apklausų metu detaliai paaiškino religijos pakeitimo procesą bei eigą, reikšmingų neatitikimų jo pasakojime atsakovas neidentifikavo. Migracijos departamentas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pasakojimas nuoseklus, neišsamus ir detalus, turėjo taikyti abejonės privilegiją ir pasakojimą dėl patirto persekiojimo pripažinti nustatytu.

2.8. Atsakovas nepagrindė, kokiu pagrindu pareiškėjo turimos žinios apie išpažįstamą religiją nelaikomos pakankamomis. Vien tai, kad pareiškėjas neišstudijavo visų Biblijos skyrių, nepaneigia jo žinių, kadangi nėra religinis vadovas ar teologinį išsilavinimą įgijęs asmuo. Atsakovo prielaidos yra subjektyvios ir nepagrįstos.

2.9. Pareiškėjas iš Skundžiamo sprendimo motyvų suprato, kad atsakovas pripažįsta jo religijos pakeitimą (konvertitas) ir atsivertimą į krikščionybę nustatytais faktais, todėl atsakovas privalėjo vertinti baimės patirti persekiojimo veiksmus kilmės valstybėje pagrįstumą.

2.10. Pasisakydamas dėl baimės patirti persekiojimo veiksmus vertinimo, pareiškėjas nurodė šiuos argumentus:

2.10.1. Pareiškėjas baimę patirti persekiojimo veiksmus sieja būtent su atsivertimu iš islamo į krikščionybę. jo pasakojimas apie pagrobimą ((duomenys neskelbtini)klanas (toliau – ir Klanas)) bei kreipimąsi į policiją ((duomenys neskelbtini) policija) turėjo būti laikomas pripažintu nustatytu faktu, pagrįstu išsamiu pasakojimu, rašytiniais įrodymais, kurių autentiškumas nepaneigtas. Pasakojimas dėl patirto užpuolimo buvo išsamus, pagrįstas Klano laišku bei policijos pranešimu, sumušimo nuotraukos turėjo būti vertinamos kaip papildomai pagrindžiančios pareiškėjo pasakojimą, o ne izoliuotai nuo pasakojimo bei priežasčių, kuriomis jis grindžia prieglobsčio prašymą.

2.10.2. Atsakovas pakartotinai visiškai nepagrįstai konstatavo, kad jis gali persikelti gyventi į (duomenys neskelbtini) regioną. Klano nariai, jau jį persekioję, gyvena (duomenys neskelbtini)regione. Pareiškėjo žmona, jos šeima ir brolis (duomenys neskelbtini)– mečetės imamas ir islamo šariato koledžo absolventas – gyvena (duomenys neskelbtini).

2.10.3. Disponuojant informacija, kad (duomenys neskelbtini) vyriausybė negali apsaugoti asmenų nuo Klano narių smurto, Klanui reziduojant tame pačiame regione, atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad ten nekils grėsmė susidurti su persekiojimo veiksmais. Pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies kriterijus, todėl jam turėjo būti suteiktas pabėgėlio statusas, kadangi jį persekioja dėl religijos, o (duomenys neskelbtini) vyriausybė negali apsaugoti nuo Klano narių.

2.11. Vien tai, kad jo prašymas išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas, negali būti savaime pakankamu pagrindu pagrįsti priverstinio išsiuntimo reikalingumą. Skundžiamame sprendime nurodoma pasislėpimo galimybė, tačiau ji nepagrįsta objektyviais įrodymais. Pareiškėjas savo veiksmais nekėlė pasislėpimo pavojaus, kooperavosi su kompetentingomis institucijomis, Lietuvoje gyvena nuo 2021 m. rugsėjo 8 d., nepadarė veikų ar veiksmų, kurie indikuotų bet kokį realų jo pasislėpimo pavojų.

2.12. Prieglobsčio prašymas nepagrįstai nagrinėtas skubos tvarka. Savo prašymą pareiškėjas pagrindė įrodymais, pateikė detalius, nuoseklius paaiškinimus. Skunde atkreipia dėmesį, jog jau yra panaikintas priimtas neigiamas sprendimas prieglobsčio byloje, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis pateikė tik „tokią informaciją, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis“, atvyko su galiojančiu kelionės dokumentu. Atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas savo veiksmais ar neveikimu tikslingai vilkino ar klaidino tyrimą, kuriuo siekta nustatyti, ar jis atitinka prieglobsčio suteikimo kriterijus. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje per 3 metus išsinuomojo būstą, įsidarbino, sukūrė socialinius ryšius su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, dalyvavo krikščionių bendruomenės „(duomenys neskelbtini)“ veikloje. Šios aplinkybės atsakovui žinomos, tačiau Skundžiamame sprendime nepaminėtos ir nevertintos.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Sprendimas priimtas dėl to, kad pareiškėjas nagrinėjimo metu tikslingai klaidino tyrimą, teikė suklastotus dokumentus bei melagingus parodymus apklausos metu, kurie turėjo esminę įtaką sprendžiant dėl prieglobsčio suteikimo. Buvo identifikuota, kad jis gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva į (duomenys neskelbtini) autonominį regioną, (duomenys neskelbtini)miestą.

4.2. Pareiškėjas akivaizdžiai ignoruoja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) išaiškinimus, jog atliekant asmens atsivertimo į religiją vertinimą, turi būti išpildyti visi kriterijai, t. y. asmuo turi atitikti visus kriterijus kumuliatyviai. Nors pareiškėjas ir pademonstravo minimalias žinias apie krikščionybę, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jis krikščionybe susidomėjo nuo 2007 m., nuo 2019 m. bendrauja su kunigu (duomenys neskelbtini), lankosi krikščionių bendruomenės nuotoliniuose susirinkimuose, su kunigo pagalba studijuoja Bibliją, dalyvauja evangelikų bendruomenės veikloje Lietuvoje, motyvacija atversti savo šeima ir kitus asmenis į krikščionybę, ypatingos svarbos teikimas Evangelijai ir Biblijai, tikėtina, žinotų daugiau apie krikščionių šventes, jų paskirti, reikšmę, simbolizmą.

4.3. Atsižvelgiant į Klano laiško kokybę, nėra galimybės tinkamai įsitikinti šio dokumento autentiškumu.Skundžiamame sprendime pagal galimybes surinkta aktuali kilmės valstybės informacija ir dokumentų pavyzdžiai. Užsienietis skunde pateikia tik nuotraukas su iškabomis, plakatais ir simbolika, kuri naudojama pastatų viduje ir išorėje. Migracijos departamentas akcentuoja, kad šiuo konkrečiu atveju kalbama apie konkrečius dokumentus. 2018 m. liepos 11 d. buvo išplatintas pranešimas spaudoje, kad (duomenys neskelbtini) Vidaus reikalų ministerija pakeitė savo logotipą, todėl nėra pagrindo teigti, kad (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) policijos komisariatai ar bet kuris kitas (duomenys neskelbtini) oficialiai veikiantis policijos komisariatas, išduodamas oficialų raštą 2021 m., turėtų pagrindo naudoti seno tipo Vidaus reikalų ministerijos logotipą.

4.4. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog policijos komisariatas naudotų seną vidaus reikalų ministerijos arba (duomenys neskelbtini) valstybės herbų simboliką.

4.5. Pareiškėjo pateikta medicininė pažyma turi akivaizdžių formos ir turinio trūkumų, kelia abejones dėl pateikto įrodymo autentiškumo.

4.6. Pareiškėjas grįžimo į kilmės valstybę atveju gali susidurti su diskriminacija iš (duomenys neskelbtini) vyriausybės institucijų bei neoficialios diskriminacijos apraiškomis iš plačiosios visuomenės. Pareiškėjas gali persikelti į (duomenys neskelbtini) autonominį regioną, kur ir gavo krikšto sakramentą. Iš tyrimo metu surinktos kilmės valstybės informacijos nenustatyta nė vieno atvejo, kad asmuo (duomenys neskelbtini) regione būtų teisiamas už religijos pakeitimą, nes čia vyriausybė teikia paramą krikščioniams konvertitams, gyvenantiems šiame regione. (duomenys neskelbtini) vyriausybė gebėtų apsaugoti pareiškėją nuo (duomenys neskelbtini) vyriausybės institucijų diskriminacinių veiksmų ir/ar plačiosios (duomenys neskelbtini) visuomenės individų diskriminacijos apraiškų.

4.7. Skundžiamu sprendimu pagrįstai nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, uždrausti atvykti 3 metus į Lietuvos Respubliką bei įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Priimant šį sprendimą buvo įvertinta, kad nusprendus nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, jis netenka teisės likti Lietuvos Respublikos teritorijoje; prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas bei atmestas kaip nepagrįstas, atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Tai, kad pareiškėjas nuo prašymo priėmimo iki jo išnagrinėjimo nepasislėpė, nepaneigia, kad Migracijos departamentas tinkamai neįvertino jo individualios situacijos.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2025 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas, įvertinęs pareiškėjo apklausų duomenis, Sprendimą1 ir Sprendimą2, LVAT Sprendimą1 ir LVAT Sprendimą2, taip pat apžvelgęs Įstatymo nuostatas (71 str. 4 d. 4 p., 86 str., 87 str., 83 str. 2 d.), Tvarkos aprašo nuostatas (36 p., 99 p., 97.1 p.), 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nuostatas (4 str. 5 d. a–e p.), nurodė, kad atsakovas, priimdamas sprendimą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje (ne)suteikimo, turėjo atlikti griežtą, išsamų ir kruopštų pareiškėjo atsivertimo, jo tikėjimo rimtumo, taip, kaip jis reiškė savo tikėjimą Lietuvoje ir kaip jis ketino jį praktikuoti kilmės valstybėje, jeigu būtų įvykdytas sprendimas jį išsiųsti, patikrinimą; atsakovas taip pat turėjo įvertinti / patikrinti, kaip šie pareiškėjo veiksmai būtų traktuojami jo kilmės šalyje tuo atveju, jei pareiškėjas nuspręstų išpažinti krikščionybę kilmės šalyje.

7. Teismas pažymėjo, kad ginčo dėl pareiškėjo atsivertimo iš islamo į krikščionybę fakto nėra. Atsakovas, įvertinęs visus kriterijus kompleksiškai, laikė, kad pareiškėjo atsivertimas – nustatytas faktas, kurio neginčija, tačiau, nepriklausomai nuo neginčijamo fakto, atsakovui kyla pagrįstų abejonių dėl atsivertimo į krikščionybę tikrųjų tikslų bei tokio atsivertimo nuoširdumo ir ilgalaikiškumo.

8. Teismas pažymėjo, kad įrodymai ir paaiškinimai patvirtina, jog pareiškėjas krikščionybe susidomėjo nuo 2007 m., nuo 2019 m. pareiškėjas bendrauja su kunigu (duomenys neskelbtini) bei lankosi krikščionių bendruomenės nuotoliniuose susirinkimuose, studijavo Bibliją su kunigo pagalba, dalyvavo evangelikų bendruomenės veikloje Lietuvoje, turėdamas galimybę, lankosi bažnyčioje. Teismas padarė išvadą, kad šios aplinkybės neabejotinai yra svarbios, tačiau, jas įvertinęs bendrame kontekste, laikė nepakankamomis. Teismas akcentavo, kad asmuo, aktyviai dalyvaudamas krikščionių bendruomenės veikloje, aktyviai užsiimantis ir besidomintis krikščionybe ne vienerius metus, turėtų daugiau žinoti bent jau apie pagrindines krikščionių šventes, jų paskirti, reikšmę, simbolius. Teismas vertino, kad pareiškėjo pateikti ir byloje vertintini paaiškinimai apie šventes yra pernelyg lakoniški ir bendri. Teismas nurodė, kad kyla abejonių dėl pareiškėjo atsivertimo nuoširdumo ir ilgalaikiškumo.

9. Teismas pažymėjo, kad atsakovas išsamiai įvertino religiją pakeitusių asmenų padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, išsamiai išnagrinėjo jo atsivertimo aplinkybes, rėmėsi tyrimo metu surinktais faktiniais duomenimis, vadovavosi prieglobsčio teisės doktrina ir atliko išsamią analizę. Teismas sprendė, kad šaltiniai, kuriais vadovavosi atsakovas, yra patikimi, Migracijos departamento atliktas tyrimas iš esmės atitinka nustatytus vertinimo kriterijus.

10. Teismas akcentavo, kad, nustačius prieglobsčio prašytojo atsivertimo iš islamo į krikščionybę faktą, buvo atlikta išsami 2021 m. birželio 10 d grasinančio laiško, kurio sulaukė iš savo genties, skaitmeninės kopijos, 2021 m. birželio 21 d. (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos nuovados (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) ikiteisminio tyrimo teismui adresuoto pranešimo, 2021 m. birželio 23 d. (duomenys neskelbtini) sveikatos skyriaus (duomenys neskelbtini) universitetinės ligoninės medicininis išrašo, nuotraukos bei vaizdo įrašo patikra.

11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas apie pagrobimą nebuvo nuoseklus ir pakankamai informatyvus. Įvertinęs pateiktų įrodymų trūkumus, tiek policijos pranešimą, tiek medicinos išrašą teismas nelaikė autentiškais dokumentais ir nurodė, kad jie turi žemą įrodomąją galią. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo pateiktame grasinančio laiško, kuris tariamai buvo adresuotas tiek jam, tiek Klano nariams, bei kitiems klanams, nėra aiškiai nurodoma asmens pavardė ir priklausomybė „(duomenys neskelbtini) klanui. Atsižvelgęs į surinktą kilmės valstybės informaciją, teismas nurodė, kad, neįvardijus konkretaus asmens, būtų sudėtinga persekioti vieną konkretų asmenį, identifikuojant jį vien tik pagal vardą, todėl teismas laiško nelaikė autentišku ir nurodė, kad jis turi žemą įrodomąją galią.

12. Teismas konstatavo, kad tyrimo metu pagrįstai buvo identifikuota, kad nors ir susidurtų su reikšmingais diskriminacinio pobūdžio veiksmais, kurie prilyginami persekiojimo veiksmams iš (duomenys neskelbtini) oficialių institucijų ir visuomenės, pareiškėjas gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, persikelti gyventi į (duomenys neskelbtini) autonominį regioną.

13. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

14. Teismas, įvertinęs Įstatymo nuostatas (126 str. 1 d. 1 p., 130 str. 1 d., 2 d., 4 d.) ir nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad pagrįstai nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, uždrausti atvykti 3 metus į Lietuvos Respubliką bei įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 15. Pareiškėjas A. A. I. A. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas, pakartodamas bylos faktines aplinkybes, apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Atsakovas, nepaisydamas LVAT Sprendimu2 konstatuotos konstruktyvios kritikos dėl nepagrįstai atsakovo prieitos išvados dėl pareiškėjo atsivertimo į krikščionybę nenuoširdumo ir neilgalaikiškumo, trečią kartą nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, nurodytų trūkumų neištaisė, perrašė tą patį tekstą kaip ir ankstesniame, LVAT Sprendimu2 panaikintame Sprendime2.

16.2. Vien tai, kad pareiškėjas neišstudijavo visų Biblijos skyrių, nepaneigia jo žinių, kadangi Pareiškėjas nėra religinis vadovas ar teologinį išsilavinimą įgijęs asmuo. Atsakovo ir pirmosios instancijos teismo prielaidos apie pareiškėjo turimų žinių apie jo išpažįstamą religiją nepakankamumą yra subjektyvios ir nepagrįstos.

16.3. Atsakovas pripažįsta pareiškėjo religijos pakeitimą (konvertitas) ir atsivertimą į krikščionybę nustatytais faktais, todėl privalėjo vertinti jo baimės patirti persekiojimo veiksmus kilmės valstybėje pagrįstumą.

16.4. Atsakovas, priimdamas Skundžiamą sprendimą, argumentuodamas Klano laiško suklastojimą nurodė tapačius motyvus, kaip ir Sprendimu2, tiesiog pašalino dalį apie arbatinuko rankeną, nors LVAT Sprendime2 buvo konstatuota, kad spaudo simbolika suderinama su kilmės valstybė informacija.

16.5. Dokumento (Klano laiško) autentiškumas kvestionuojamas teismo subjektyvių prielaidų pagrindu, o ne dėl to, kad jo turinys nesuderinamas su pareiškėjo pasakojimu ar kilmės valstybės informacija.

16.6. Klano rašto turinys bei priežastis yra suderinami su kilmės valstybės informacija (musulmonų kilmės atsivertėliai negali pasikalbėti su savo šeimomis apie atsivertimą, vis dar vykdomos žmogžudystes siekiant atkurti šeimos garbę, spaudimas grįžti į islamą pasireiškia ir bandymus nužudyti, fizinį smurtą; genčių lyderiai daro spaudimą atsisakyti savo naujojo tikėjimo, sutinka nužudyti atsivertusius), todėl dokumento suklastojimo faktas konstatuotas nepagrįstai. Pareiškėjo atžvilgiu atlikti persekiojimo veiksmai / priežastis (pagrobimas ir fizinis smurtas, klanui sužinojus apie religijos pakeitimą) yra suderinami su kilmės valstybės informacija, todėl šis persekiojimo epizodas turėjo būti pripažintas nustatytu faktu ir vertinamas tarptautinės apsaugos suteikimo kontekste.

16.7. Atsakovas klaidina teismą, nes niekada nei pareiškėjo prieglobsčio prašymo metu, nei skunde nebuvo teigiama, kad policijos rašto simbolika yra tapati pareiškėjo pase nurodytai simbolika. Atsakovas disponavo pareiškėjo asmens tapatybės kortele, kuri išduota būtent (duomenys neskelbtini) Vidaus reikalų ministerijos (išdavimo data - 2020 m., t. y., 2 metai po oficialaus simbolikos pakeitimo), tačiau tas pats senas simbolis, kuris pasak atsakovo nebenaudojamas oficialiuose raštuose ir dokumentuose nuo 2018 m., matomas ir jo tapatybės kortelėje, kuri išduota 2020 m. Iš Skundžiamame sprendime nurodytų išnašų veikia tik 24 išnaša (25 išnaša neveikia), o 24 išnašoje pateikti šaltiniai niekaip nepatvirtina atsakovo išvadų dėl policijos simbolikos.

16.8. Dalis Vidaus reikalų ministerijos institucijų, tarp jų ir policijos nuovadų/komisariatų, logotipus pakeitė, o likusi dalis – nepakeitė. Teiginiai, kad vien dėl simbolikos pakeitimo policijos raštas yra suklastotas prieštarauja tiek kilmės valstybės informacijai, tiek ir LVAT Sprendimui2, kuriame jau aiškiai nurodyta, kad atsakovas nevertino, kad pats disponavo dokumentu (tapatybės kortele), išduotu po simbolio pakeitimo su sena simbolika, ir netinkamai vertino Policijos nuovados pranešimą. Pareiškėjo pasakojimas apie jo pagrobimą ((duomenys neskelbtini) klanas) bei kreipimąsi į policiją ((duomenys neskelbtini) policija) turėjo būti laikomas nustatytu faktu, pagrindus jį ne tik išsamiu pasakojimu, bet ir rašytiniais įrodymais, kurių autentiškumas nepaneigtas.

16.9. Skundžiamu sprendimu atsakovas iš naujo atmėtė (duomenys neskelbtini) universitetinės ligoninės medicininį išrašą kaip suklastotą, nors Skundžiamame sprendime atsakovas nutyli, kad Sprendimu2 pripažino, jog „tyrimo metu nebuvo nustatyta lyginamųjų pavyzdžių, atsižvelgus į kitų (duomenys neskelbtini) viešų sveikatos įstaigų raštuose naudojamą (duomenys neskelbtini) logotipą, nėra atmestina, kad (duomenys neskelbtini) universitetinė ligoninė taip pat naudotų šį logotipą.“ Atsakovas pakartotinai nerado konkrečiai (duomenys neskelbtini) universitetinės ligoninės medicininės išrašo pavyzdžio, tokiu būdu negalėjo objektyviai patikrinti pareiškėjo pateikto dokumento autentiškumo su viešoje erdvėje esama informacija, o dokumentų pavyzdžiai, kuriais Migracijos departamentas grindžia pareiškėjo pateikto dokumento klastojimą, reikšmingai skiriasi savo turiniu. Atsakovas pakartotinai neįrodė, kad dokumento forma ar turinys leidžia dokumentą atmesti dėl abejotino patikimumo. Pirmosios instancijos teismas nurodytų argumentų apskritai nevertino, teismo sprendime pakartojo Skundžiamame sprendime nurodytus argumentus, nevertindamas nei pareiškėjo, nei LVAT Sprendimu2 konstatuotų tyrimo trūkumų, kurie, akivaizdu, nebuvo ištaisyti.

16.10. Pareiškėjo pateikti įrodymai turi būti vertinami jo pasakojimo ir kitų pateiktų rašytinių įrodymų kontekste. Pareiškėjo pasakojimas dėl jo patirto užpuolimo buvo išsamus, suderinamas su kitomis jo pasakojimo dalimis, pagrįstas kitais rašytiniais įrodymais (Klano laišku bei policijos pranešimu), todėl sumušimo nuotraukos turėjo būti vertinamos kaip papildomai pagrindžiančios pareiškėjo pasakojimą, o ne izoliuotai nuo pareiškėjo pasakojimo bei priežasčių, kuriomis jis grindžia prieglobsčio suteikimo prašymą.

16.11. Skundžiamu sprendimu atsakovas vis dar „nenurodė, kodėl vadovaujamasi dalimi minėtų pastorių parodymų (krikštas laikomas nustatytu faktu, o parodymai dėl pareiškėjo persekiojimo atmetami“, tokiu būdu neištaisė LVAT Sprendime2 konstatuotų tyrimo trūkumų, ko nevertino ir pirmosios instancijos teismas.

16.12. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo jo pateiktų dokumentų suklastojimą bei nepagrįstai atmetė pareiškėjo pasakojimą apie patirtus persekiojimo veiksmus, tokiu būdu nepagrįstai pripažino jo baimę patirti persekiojimo veiksmus dėl religijos pakeitimo nepagrįsta.

16.13. Pareiškėjas patyrė sunkaus pobūdžio persekiojimo veiksmus (fizinį smurtą, pagrobimą, grasinimus nužudyti) iš Klano dėl religijos pakeitimo, kas yra rimtas visiškai pagrįstos prieglobsčio prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti tokius veiksmus požymis, o pagal atsakovo surinktą kilmės valstybės informaciją nėra pagrindo manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar tokie veiksmai nebus padaryti dar kartą, kadangi Skundžiamame sprendime aiškiai nurodoma, kad valstybė negali apsaugoti konvertitų nuo persekiojimo, vykdomo Klano, t. y. pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatas.

16.14. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas gali persikelti saugiai gyventi į (duomenys neskelbtini) regioną, nes Klano nariai, jau vykdę persekiojimą prieš pareiškėją, gyvena (duomenys neskelbtini) regione, t.y., Pareiškėjo žmona, jos šeima ir brolis - (duomenys neskelbtini)– mečetės imamas ir islamo šariato koledžo absolventas – gyvena (duomenys neskelbtini). Atsakovui disponuojant informacija, kad (duomenys neskelbtini) vyriausybė negali apsaugoti asmenų nuo Klano narių smurto, o Klanui reziduojant tame pačiame (duomenys neskelbtini) regione, atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui ten nekils grėsmė susidurti su persekiojimo veiksmais, atitinkamai ir kad pareiškėjas gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva.

16.15. Atsakovas trečią kartą netinkamai atliko pareiškėjo prieglobsčio prašymo vertinimą, aiškiai nepašalindamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais konstatuotų trūkumų, kas akivaizdžiai pagrindžia Skundžiamo sprendimo neteisėtumą, t. y., pareiškėjo pasakojimas, kuriuo jis grindė savo prieglobsčio prašymą, nebuvo įvertintas tinkamai ir visapusiškai, dėl ko negalėjo būti daromos pagrįstos išvados dėl pareiškėjo atitikties Įstatymo 86 straipsnyje bei 87 straipsnyje įtvirtintoms pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo sąlygoms.

16.16. Pareiškėjo prieglobsčio prašymas nebuvo tinkamai išnagrinėtas, neužtikrinus objektyvaus, išsamaus ir visapusiško tyrimo, tinkamai nevertinant pareiškėjo atitikties tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijams, o vien tai, kad pareiškėjo prašymas išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas, negali būti savaime pakankamu pagrindu pagrįsti priverstinio išsiuntimo reikalingumą. Teismo sprendime nurodoma, kad yra pareiškėjo pasislėpimo galimybė, tačiau nurodyta išvada nepagrįsta objektyviais įrodymais.

16.17. Pareiškėjo prieglobsčio prašymas nepagrįstai nagrinėtas skubos tvarka, taip pat, net ir pripažinus poreikį nagrinėti skubos tvarka, atsakovas jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo terminų akivaizdžiai nesilaikė, atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas savo veiksmais ar neveikimu tikslingai vilkino ar klaidino tyrimą, kuriuo buvo siekiama nustatyti, ar jis atitinka prieglobsčio suteikimo kriterijus. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra daugiau nei trejus metus, per tą laiką išsinuomojo būstą, įsidarbino, sukūrė socialinius ryšius su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis. Atsakovas nepagrįstai taikė 3 metų draudimo atvykti laikotarpį, neįvertinęs draudimo atvykti proporcingumo bei protingumo, atsižvelgiant į pareiškėjo individualią padėtį (socialiniai, ekonominiai ryšiai, bendradarbiavimas su atsakovu, pareiškėjo elgesys buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu).

16.18. Nagrinėjamu atveju nėra priimtas administracinis sprendimas, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Skundžiamame sprendime nėra motyvų ir dėl į SIS įvesto perspėjimo proporcingumo, pagrįsto jo individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius. Migracijos departamento sprendimai, kuriuose nėra motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami kaip neatitinkantys VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų.

16.19. Migracijos departamento padaryti pažeidimai (priimtos neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir kt.) nebuvo nustatyti pareiškėjo skundą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas visa apimtimi, o Migracijos departamentas įpareigotas iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir jo byloje esančius įrodymus, esant poreikiui atlikti papildomus procedūrinius veiksmus bei priimti sprendimą iš naujo.

17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikimą su Migracijos departamento ir pirmos instancijos teismo sprendimais grindžia iš esmė tais pačiai argumentais, kurie jau buvo pateiki skunde pirmos instancijos teismui. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas.

19. Atsakovas pažymi, kad Migracijos departamentas, o taip pat ir pirmos instancijos teismas detaliai ir objektyviai įvertino pareiškėjo religijos pakeitimo nuoširdumą. Tuo tarpu pareiškėjas vadovaujasi selektyviais duomenimis ir sprendimais, kurie buvo panaikinti, be to, pareiškėjas akivaizdžiai ignoruoja ESTT ir EŽTT išaiškinimus.

20. Atsakovas teigia, kad, siekiant įvertinti galimo persekiojimo grėsmę, nagrinėjant prieglobsčio prašymus atliekamas perspektyvinis gresiančio persekiojimo įvertinimas. Pareiškėjo atveju ir buvo atliktas perspektyvinis vertinimas siekiant nustatyti, ar jam kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, bei pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta dėl nustatytų trūkumų (religijos pakeitimo nuoširdumas, Klano laiškas, kiti pareiškėjo nenuoseklus pasakojimai ir įrodymai).

21. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl Klano laiško yra grindžiami išskirtinai deklaratyviais teiginiais ir iš konteksto ištraukta kilmės valstybės informacija ignoruojant pareiškėjo individualią situaciją.

22. Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde teikdamas argumentus dėl policijos rašto ir jame naudojamos simbolikos teikia įrodymus, kurie yra susiję ne su policijos rašte naudojama simboliką, o bendrą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybės institucijose (Vidaus reikalų ministerijos) pastatų viduje ir išorėje naudojamą simboliką plačiai, bet ne konkrečiai pačio pareiškėjo nurodomame dokumente (policijos rašte).

23. Atsakovas nurodo, kad kilmės valstybės informacija ir dokumentų pavyzdžiai buvo ieškomi atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomos medicininės įstaigos statusą (universitetinė ligoninė), dydį, regioną, medicininės pažymos formą ir pan. Nors tyrimo metu viešai prieinamuose šaltiniuose nepavyko aptikti konkrečiai (duomenys neskelbtini) universitetinė ligoninės medicininės išrašo pavyzdžio, tačiau viešai prieinamuose šaltiniuose buvo aptikta (duomenys neskelbtini) veikiančios (duomenys neskelbtini) universitetinės ligoninės medicininės ataskaitos pavyzdžiai ir buvo atlikta lyginamoji analizė sugretinant su (duomenys neskelbtini) universitetinės ligoninės išduotais identiško tipo medicininiais išrašais. Pareiškėjo pateiktoje medicininėje pažymoje nėra jokių ligoninės duomenų, tokių kaip: pavadinimas, kontaktai, adresas ir pan., kas atsižvelgiant į ligoninės statusą (universitetinė ligonė) ir rastus pavyzdžius, būtų minimalus taikomas standartas, oficialios įstaigos dokumentų formai. Pareiškėjo pateiktoje pažymoje nėra nurodomi ji apžiūrėjusių gydytojų specializacijos / pareigos, nėra paaiškinta koks gydytojas ką konstatavo, anamnezei taikyti kriterijai, apžiūros būdai ir pan.

24. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog nebuvo užtikrintas jo pateiktų nuotraukų, kuriuose yra užfiksuoti sužalojimai, tinkamas vertinimas. Skundžiamame sprendime yra pateiktas nuotraukų vertinimas ir konstatuota, kad pateiktose nuotraukose nesimato asmens veido, todėl pagal nuotraukas neįmanoma identifikuoti, kad nuotraukose pavaizduotos būtent pareiškėjo kūno dalys. Nuotraukos, vertinant tiek kiekvieną atskirai, tiek kitų duomenų kontekste, nepatvirtina kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis patyrė nuotraukose užfiksuotus sužalojimus, todėl nuotraukos nėra laikytinos patikimu informacijos šaltiniu ir joms nėra priskiriama įrodomoji galia.

25. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas tikslingai klaidino tyrimą, teikdamas suklastotus dokumentus (pastorius (duomenys neskelbtini) patvirtino, kad pareiškėjo pateikti dokumentai apie jo krikštą yra suklastoti) bei melagingus parodymus apklausos metu.

26. Atsakovas pabrėžia, kad, vadovaujantis tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija, nebuvo nustatyta nei vieno atvejo, kuomet asmuo (duomenys neskelbtini) regione būtų teisiamas už religijos pakeitimą. (duomenys neskelbtini) vyriausybė teikia paramą krikščioniams konvertitams gyvenantiems (duomenys neskelbtini) regione. Atitinkamai, (duomenys neskelbtini) vyriausybė gebėtų apsaugoti pareiškėją nuo (duomenys neskelbtini) vyriausybės institucijų diskriminacinių veiksmų ir / ar plačiosios (duomenys neskelbtini) visuomenės individų diskriminacijos apraiškų. Šiuo aspektu buvo papildomai įvertinti ir kiti kriterijai (saugus, teisėtas keliavimas ir gebėjimas atvykti, prieiga prie būsto, maisto, darbo, paslaugų ir kt.) bei atsižvelgiant į pareiškėjo individualias aplinkybes (pilietybė, dokumentai, išsilavinimas, darbo patirtis, socialiniai ryšiai su (duomenys neskelbtini) gyvenančiais asmenimis ir pan.) buvo konstatuota, jog pareiškėjas gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva ir persikelti gyventi į (duomenys neskelbtini) autonominį regioną.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį, nuspręsta išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos ir uždrausti jam atvykti į Lietuvą trejus metus, pagrįstumo ir teisėtumo.

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Teisėta ir pagrįsta teismas pripažino kitą Sprendimo dalį, kuria pareiškėjas išsiunčiamas į kilmės šalies konkretų regioną, jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metams ir įvestas perspėjimas į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi.

29. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, jog tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir aplinkybes, neįvykdė apeliacinės instancijos teismo duotų nurodymų, nevertino pareiškėjo nurodytų argumentų. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodo, kad atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, atsakovas tyrimą atliko netinkamai, paviršutiniškai, neišsamiai, o teismas šių trūkumų neištaisė, teismo ir atsakovo sprendimai neatitinka teisės aktų nuostatų, aktualios EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų.

30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

31. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, jog nagrinėjamoje byloje vertintas Migracijos departamento Sprendimas, kuriuo trečią kartą spręstas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Administracinių teismų sprendimais pirmieji du Migracijos departamento sprendimai šiuo klausimu buvo panaikinti, pripažinus, kad juos priimant nebuvo atliktas išsamus, individualizuotas pareiškėjo situacijos tyrimas ir vertinimas. Preziumuotina, jog proceso dalyviams aktualios teisės normos, reglamentuojančios teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo , yra žinomos, todėl teisėjų kolegija koncentruosis į patikrinimą, ar ankstesniais administracinių teismų sprendimais nurodyti pareiškėjo situacijos tyrimo trūkumai yra pašalinti ir ar tyrimo metu padarytos išvados yra argumentuotos.

32. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jis 2021 metais pakeitė religiją (iš islamo į krikščionybę), kilmės šalyje buvo persekiojamas, (duomenys neskelbtini) taikomi oficialūs diskriminacinio pobūdžio apribojimai, nukreipti prieš konvertitus, valstybė neteikia apsaugos tokiems asmenims, dėl to jo kilmės valstybėje kyla reali grėsmė jo gyvybei.

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. kovo 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1388-1188/2023 bei 2024 m. liepos 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1669-1047/2024 nurodė Migracijos departamentui, jog būtina pagrįsti abejones dėl pareiškėjo atsivertimo į krikščionybę nuoširdumo bei ilgalaikiškumo, motyvuoti ir susieti su tyrimo metu surinktais įrodymais išvadas dėl pareiškėjo pateiktų dokumentų galimo klastojimo ir dėl vidinio persikėlimo galimybės.

34. Įvertinusi skundžiamo Sprendimo turinį, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas Sprendime išsamiai įvertino religiją pakeitusių asmenų padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje ir atskiruose jos regionuose, išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo atsivertimo aplinkybes, rėmėsi tyrimo metu surinktais faktiniais duomenimis, vadovavosi prieglobsčio teisės doktrina ir atliko išsamią analizę. Nors atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nurodė, jog išlieka abejonės pareiškėjo atsivertimo nuoširdumu ir ilgalaikiškumu, tačiau Migracijos departamentui pripažinus faktą, jog pareiškėjas yra konvertitas, praktikuojantis krikščionis ir kilmės šalyje su juo bus elgiamasi kaip su religiją pakeitusiu asmeniu, atsivertimo tikrieji tikslai, nuoširdumas ir ilgalaikiškumas nagrinėjamu atveju netenka esminės teisinės reikšmės ir neturi tiesioginės įtakos sprendimui dėl prieglobsčio suteikimo priimti. Atsakovas skundžiamame sprendime yra pažymėjęs, jog pagrįsta manyti, kad pareiškėjas grįžimo į kilmės valstybę atveju susidurtų su oficialios diskriminacijos apraiškomis iš (duomenys neskelbtini) vyriausybės institucijų bei neoficialios diskriminacijos apraiškomis iš plačiosios visuomenės. Taigi atsakovas Sprendime yra pripažinęs prieglobsčio prašytojo persekiojimo baimės pagrįstumą, sąlygotą jo asmeninėmis savybėmis, susijusiomis su religijos laisve.

35. Iš kitos pusės, pripažintina, jog pareiškėjo teikti dokumentai bei apklausų metu duoti paaiškinimai yra prieštaringi, kai kurie iš pateiktų dokumentų turi klastojimo požymių, įvertinus jų rekvizitus, išdavimo datas, turinį. Teisėjų kolegijos nuomone, Migracijos departamentas Sprendime pakankamai išsamiai analizavo pareiškėjo pateiktų dokumentų autentiškumą bei įrodomąją galią, pagrindė, kodėl pareiškėjo atžvilgiu netaikytas Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatytas abejonės privilegijos principas. Pareiškėjo paaiškinimai apklausų metu kito, buvo nenuoseklūs, prieštaravo bendrai ir specifinei informacijai apie kilmės šalį. Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).

36. Atkreiptinas dėmesys, jog Migracijos departamento Sprendime pareiškėjo individuali situacija vertinta tuo aspektu, kad jis gali saugiai pasinaudoti vidinio persikėlimo galimybe ir, nesuteikus prieglobsčio, būti išsiųstas į (duomenys neskelbtini) regioną, kuriame valstybinės institucijos teikia paramą krikščioniams konvertitams ir gali juos apsaugoti. Pareiškėjas su tuo nesutinka, motyvuodamas tuo, kad šiame regione taip pat veikia klano nariai, kurie jam grasino. Turint omenyje pareiškėjo teiktų paaiškinimų nenuoseklumą bei galimai grasinančio Klano laiško datą, pripažintina, jog pareiškėjo baimė patirti persekiojimą iš Klano narių, gyvenant (duomenys neskelbtini) regione, nėra reali, grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, hipotetinė ir prieštaraujanti kilmės valstybės informacijai. Taigi pripažintina pagrįsta atsakovo Sprendime padaryta išvada, kad pasinaudojus vidinio persikėlimo galimybe, pareiškėjas neatitiktų Įstatymo 86 straipsnyje numatytų kriterijų, būtinų pabėgėlio statusui suteikti.

37. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui ir papildomą apsaugą. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje( būtent (duomenys neskelbtini) regione) pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, jog visoje pareiškėjo kilmės valstybėje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

38. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018; ir kt.).

39. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek atsakovas Sprendime, tiek ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė, objektyviai ir detaliai įvertino pareiškėjo prašyme suteikti prieglobstį bei vėlesniuose procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

40. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai). Priešingai, atsakovas surinko, ištyrė ir detaliai įvertino naujausią, aktualiausią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją, gautą iš įvairių šaltinių bei kilmės valstybės, ir palygino ją su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais, pakankamai motyvavo savo išvadas dėl įrodymų vertinimo. Priimdamas skundžiamą sprendimą, atsakovas ištaisė esminių trūkumus nurodytus ankstesniuose administracinių teismų sprendimuose, priimtuose dėl pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį.

41. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimų dalių, susijusių su prieglobsčio nesuteikimu, neteisėtumas ir nepagrįstumas, nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes ir padaryti kitokias išvadas.

42. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo įvedimo į SIS sistemą kvestionavimu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis šiais aspektais, todėl papildomai jų nekartoja. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad prieglobsčio prašytojas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, kadangi tyčia, neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną bei, tikėtina, turėjo tikslą per Lietuvos teritoriją neteisėtai vykti į kitą Europos Sąjungos šalį. Prieglobsčio prašytojas neturi rimtų socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas (3 metus) laikytinas proporcingu.

43. Pagal Nacionalinio sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančių Taisyklių 15 punktą, duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 straipsnio nustatytus pagrindus. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies b punktą, valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, jei valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas Sprendime, įvertinęs tai, kad pareiškėjas yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos bei jam uždraudžiama atvykti, nes yra pagrindas manyti, jog užsienietis gali pasislėpti ir tai, kad pareiškėjas ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, jog draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, pagrįstai nurodė, jog užsieniečio duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti netaikomas ar nustatytas laikotarpis turėtų būti sutrumpintas.

45. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normos, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.)

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. A. I. A. L. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Jolanta Malijauskienė