2022-03-02 Nr. AB-5180-3-61-3-03521-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1357-520/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03521-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 21S23440 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 6K-1025 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad tam, jog religinei mažumai ((duomenys neskelbtini) bendruomenei) priklausantis asmuo jaustųsi persekiojamas ir (arba) jam grėstų persekiojimo rizika, nėra privaloma, kad jis konkrečiai įvardytų persekiotoją. Kadangi (duomenys neskelbtini) yra susidūrę su prievarta ir genocidu, (duomenys neskelbtini) jie iki šiol nėra apsaugoti, dėl religinių motyvų jiems sunku įsidarbinti, jie patiria diskriminaciją, be to, gali susidurti su išpuoliais. Nuo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) veikla sustiprėjo, ji toliau kontroliuoja pogrindinius tinklus, vykdo išpuolius, be to, pagal naujausius duomenis veiksmai, su kuriais susiduria (duomenys neskelbtini), yra tokie sunkūs, kad juos būtų galima prilyginti persekiojimui, todėl, dėl pareiškėjo priklausymo religinei mažumai, prieš kurią naudojama intensyvi prievarta, vykdytas genocidas, atsakovas turėjo suteikti pareiškėjui prieglobstį dėl pagrįstos baimės patirti persekiojimą.

3. Pareiškėjas teigė, kad prieš (duomenys neskelbtini) atliekami veiksmai gali būti prilyginami kankinimui ir žmogaus orumo negerbimui, žiauriam elgesiui, o tai lemia papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimą. Pareiškėjas kritiškai vertino Departamento sprendimo dalį nesuteikti jam papildomos apsaugos, remiantis tuo, jog pagal Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – EPPB) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gairės) nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad tinkamai bendradarbiavo su institucijomis, nepažeidė tvarkos ar taisyklių, todėl nėra prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies, priėmus jam nepalankų sprendimą, o tai, kad į Lietuvą jis atvyko neteisėtai, o prieglobsčio paprašė tik pristatytas į užkardą, kadangi iki tol neturėjo galimybės įteikti prašymo, nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjas savo noru iš Lietuvos neišvyktų.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad nepiktnaudžiavo jo prašymo nagrinėjimo procesu, siekė saugumo, todėl taikyti jam maksimalų draudimą atvykti nėra nei teisinga, nei proporcinga. Draudimas atvykti sudarytų pernelyg griežtas pasekmes, nes, pablogėjus situacijai, jam būtų uždrausta atvykti ir prašyti prieglobsčio.

6. Pareiškėjas paaiškino, kad Komisijos sprendime buvo nepagrįstai konstatuota, jog jis neįvardijo asmeninių savybių, dėl kurių (duomenys neskelbtini) kyla pavojus patirti realią žalą. Departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo ne formaliai atkartoti Gairėse pateiktus duomenis, tačiau kruopščiai įvertinti gautą informaciją iš kelių šaltinių, įskaitant ir Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas.

7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Departamentas paaiškino, kad pareiškėjas 2021 m. birželio 13 d. neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną, o 2021 m. liepos 1 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kurį grindė tuo, kad jis išpažįsta (duomenys neskelbtini) tikėjimą, kurį praktikuojantys asmenys nelaikomi lygiaverčiais, yra negerbiami, todėl kilmės šalyje jis jaučia nuolatinę baimę būti persekiojamu, nes (duomenys neskelbtini) tariamai nesaugu gyventi šį tikėjimą išpažįstantiesiems asmenims. Dėl šių priežasčių jam teko palikti namus ir pabėgti į (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini) mieste.

9. Departamentas nurodė, kad jis nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Įvertinęs jo pasakojimą, atsakovas konstatavo, kad įžvelgiama grėsmė prieglobsčio prašytojui iš esmės siejama su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Kadangi, be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė jam tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl konstatuota, kad jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

10. Departamentas, remdamasis Gairėmis, nustatė, kad nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Gairėse nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) įtraukti į padidintos rizikos asmenų profilių sąrašą, tačiau ne visi šio profilio asmenys susiduria su tokio lygio rizika, kad jų baimė patirti persekiojimą būtų laikoma visiškai pagrįsta. Nagrinėjamu atveju Departamentas neidentifikavo faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kurios teritorijos (duomenys neskelbtini) nevaldo, pareiškėjas nėra pažeidžiamas asmuo. (duomenys neskelbtini), iš kur yra kilęs pareiškėjas, taip pat nėra valdomas (duomenys neskelbtini). Departamentas tyrimo metu nenustatė, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto.

11. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas minėjo bendro pobūdžio straipsnius, kurie nepaneigia informacijos visumos ir individualaus vertinimo, nepateikė konkrečių ir individualių patirtos diskriminacijos apraiškų ar grėsmių. Pagal surinktą informaciją (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) nesusiduria su realia persekiojimo grėsme. Atsakovo surinktą informaciją paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė, pats pareiškėjas aiškino, kad jam asmeniškai niekas negresia.

12. Departamentas nurodė, kad Gairės – patikimas ir aktualus šaltinis, kuriuo atsakovas turėjo pagrindą remtis, vertindamas beatodairiško smurto lygį (duomenys neskelbtini). Be to, (duomenys neskelbtini) yra teritorijų, kur jokie kariniai konfliktai nevyksta, todėl pareiškėjas, būdamas jaunas, darbingo amžiaus vyras, turi galimybę persikelti gyventi ir į saugesnę vietą kilmės šalyje.

13. Atsakovas teigė, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų, todėl prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Tikėtina, kad, atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti, ir dėl šios priežasties jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą tenkino iš dalies – pakeitė Departamento sprendimo 3 punktą, uždraudžiant (duomenys neskelbtini) piliečiui (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimą, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

15. Teismas nustatė, kad 2021 m. birželio 13 d. 00.18 val. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Puškų pasienio užkardoje vaizdo stebėjimo sistemos pagalba buvo pastebėta didelė asmenų grupė, kurioje buvo ir pareiškėjas. Šie asmenys, kirtę Lietuvos valstybės sieną, buvo sulaikyti, neturėjo asmens tapatybę ar pilietybę patvirtinančių dokumentų.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2021 m. liepos 1 d. raštu paprašė suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Tą pačią dieną, pareiškėjo pirminės apklausos metu, pareiškėjas nurodė šias faktines aplinkybes:

16.1. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini), nors ankstesnės apklausos metu prisistatė kaip (duomenys neskelbtini) pilietis.

16.2. Kelionės dokumentą pareiškėjas pametė, perlipdamas iš vieno sunkvežimio į kitą, kol buvo gabenamas į Europos Sąjungą, tačiau vėliau paaiškino, kad jo pasą, pinigus ir mobilųjį telefoną, dar būnant (duomenys neskelbtini), panaudodamas smurtą, atėmė vedlys.

16.3. Į Europos Sąjungą pareiškėjas atvyko krovininėmis transporto priemonėmis, tačiau nieko konkrečiai nenurodė, motyvuodamas tuo, jog buvo tamsu.

16.4. Pagrindinė pareiškėjo pabėgimo iš (duomenys neskelbtini) priežastis yra ta, jog 2014 m. rugpjūčio 12 d. jis turėjo pabėgti į (duomenys neskelbtini) mieste dėl (duomenys neskelbtini) kovotojų atakų.

16.5. Pareiškėją persekioja dėl religijos – (duomenys neskelbtini) kovotojai pagrobė daug žmonių, tiek moterų ar vaikų, todėl pareiškėjas (duomenys neskelbtini) nesijaučia saugus.

17. 2021 m. rugsėjo 2 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė šias faktines aplinkybes:

17.1. Pagrindinė pareiškėjo išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastis yra ta, jog jis nėra laikomas lygiaverčiu dėl savo religijos. Kitų religijų atstovai norėtų, kad pareiškėjas būtų kitos religijos, tačiau jis atsisako ją keisti.

17.2. 2014 m. liepos mėnesį pareiškėjas turėjo palikti savo gyvenamąją vietą, kadangi iš jo, kaip (duomenys neskelbtini) religijos atstovo, reikalavo pakeisti religiją į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) pareiškėjas nesijaučia saugus ir gerbiamas, nežino, kur jam grįžti, kadangi visi namai ir kaimai sugriauti (duomenys neskelbtini) kovotojų, 2 000 (duomenys neskelbtini) mergaičių ir moterų yra paimtos (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjas nenori grįžti į (duomenys neskelbtini), kadangi nesijaučia ten saugus.

17.3. 2010 metais, kai pareiškėjui buvo maždaug 8 metai, jis su šeima išvyko iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) jis gyveno apie 4 metus, o 2014 metais jo namuose įvyko ataka. Tuomet jis su šeima apsigyveno kalnuose, netoli (duomenys neskelbtini) , ten praleido 7 dienas be maisto ir vandens. Tada persikėlė į stovyklą (duomenys neskelbtini) ir ten gyveno iki išvykimo iš šalies.

17.4. (duomenys neskelbtini) šeima liko gyventi (duomenys neskelbtini) stovykloje, nors ten prastos gyvenimo sąlygos –kasdien dėl kaitros degė palapinės, neteikiamos paslaugos, nėra maisto ir vandens, nesuteikta galimybė nusiprausti. (duomenys neskelbtini) stovykloje nėra (duomenys neskelbtini) kovotojų, joje gyvena dauguma (duomenys neskelbtini) religijos atstovų, nėra musulmonų

17.5. Iš (duomenys neskelbtini) stovyklos pareiškėjas išvyko, kadangi jų šeimos palapinė sudegė, šeimos nariai liko gyventi gatvėje, o jam pasiūlė važiuoti ieškoti geresnio gyvenimo.

17.6. Pareiškėjas išvyko iš šalies dėl baimės, nepagarbos pareiškėjo religijai ir žmonėms. Gyvendamas (duomenys neskelbtini) stovykloje, pareiškėjas lankė mokyklą 7 metus, vėliau pusantrų metų dirbo, siekė tapti virtuvės šefu.

17.7. Pareiškėjo tikrasis vardas – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo telefoną paėmė pareigūnai pasienyje, o pasas buvo suplėšytas dar prieš įžengiant į Lietuvos teritoriją. Gyvenant stovykloje (duomenys neskelbtini), pareiškėjui asmeniškai niekas negrėsė, tačiau grėsė (duomenys neskelbtini) bendruomenei ir religijai.

18. Departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė Departamento sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), taip pat nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

19. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, jo kilmės valstybės ((duomenys neskelbtini)) informacijos kontekste, sprendė, kad nėra nustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti būtent prieglobsčio prašytoją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžus į kilmės šalį jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas nepateikė detalių, kurias Departamentas būtų galėjęs patikrinti. Departamento sprendime nurodyta, kad pasakojimas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, grindžiamais plačiai žinoma informacija, o ne asmenine patirtimi. Pareiškėjo pateikta informacija iš esmės susijusi su bendra situacija kilmės šalyje, tačiau informacijos apie tai, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas, nėra. Departamentas pareiškėjo baimę vertino kaip hipotetinio pobūdžio ir nelaikė visiškai pagrįsta. Departamento sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir dėl to jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Atsakovas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

20. Teismas nurodė, kad Įstatymo (ginčui aktuali redakcija) nuostatos pagrįstos Konvencija, jos taip pat įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų. Teismas apžvelgė Įstatymo nuostatas (86 str. 1 d., 2 d., 87 str. 1–2 d.), Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. 1V-626 redakcija, toliau – ir Tvarkos aprašas), nuostatas (99 p., 99.1 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.

21. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą ir apklausų metu duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

22. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo pasakojimas apie jam tariamai kylančią grėsmę (duomenys neskelbtini) yra hipotetinio pobūdžio, grįstas prielaidomis, tačiau jis nei Departamentui, nei teismui nepateikė konkrečių detalių, dėl kokių priežasčių ar kitų asmenų veiksmų jam kyla grėsmė (duomenys neskelbtini). Teismas, įvertinęs Departamento surinktą medžiagą, pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas yra daugiau grįstas prielaidomis nei realiais faktais, ir konstatavo, kad Departamentas pagrįstai pareiškėjo pasakojimo nepripažino patikimu įrodymu, pagrindžiančiu jo prieglobsčio prašymą. Teismas pabrėžė, kad, remiantis byloje esančiais duomenimis apie padėtį jo kilmės valstybėje bei tuo, jog pareiškėjas nepateikė jokios konkrečios informacijos, leidžiančios manyti, kad jam iš esmės yra reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, galima daryti išvadą, kad nėra aiškūs pagrindiniai motyvai, paskatinę pareiškėją pateikti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tačiau jie galėtų būti ekonominiai arba asmeninio pobūdžio. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

23. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad atsakovas netinkamai vykdė pareigą atlikti išsamų pareiškėjų atvejo tyrimą, surinkti aktualią kilmės valstybės informaciją. Vadovaudamasis 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos 10 straipsnio 3 dalimi, teismas nurodė, kad Departamentas, vertindamas pareiškėjo situaciją, rėmėsi naujausia EPPB pateikta informacija, t. y. rėmėsi oficialia, aktualia ir tarptautiniu lygiu pripažįstama informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prašymui pagal jame nurodytas aplinkybes tinkamai išnagrinėti. Departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją (duomenys neskelbtini), o pats pareiškėjas šių išvadų jokiais argumentais ar įrodymais priešingai neįrodė.

24. Pasisakydamas dėl Departamento sprendimo dalies, kuria pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini), teismas apžvelgė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas (6 str. 1 d., 7 str. 1 d., 4 d.). Departamentas Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybę nustatė įvertinęs tai, kad: pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas; į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje; prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Departamentas priėjo prie išvados, kad tikėtina, jog, atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, jis, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo.

25. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų taikyti pareiškėjui maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Teismas padarė išvadą, kad Departamento sprendimo dalis uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl šią dalį pakeitė ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atsižvelgęs į tai, teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimą.

III. 26. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai.

27. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

28. Pareiškėjas paaiškina, kad dėl išpažįstamos religijos (duomenys neskelbtini) sunku įsidarbinti, jie patiria diskriminaciją (tiesioginę ir netiesioginę), vis dar gali susidurti ir su smurtiniais (beatodairiško smurto) veiksmais, nes (duomenys neskelbtini) vis dar gan aktyviai veikia ir kontroliuoja pogrindinę veiklą (duomenys neskelbtini), rengia išpuolius.

29. Pareiškėjas teigia, kad naujesni duomenys, patvirtina, kad nuo 2019 metų (duomenys neskelbtini) veikla sustiprėjo, ji ir toliau kontroliuoja pogrindinius tinklus, vykdo išpuolius, (duomenys neskelbtini) ir toliau veikia kaip sukilėlių grupė, aktyviai veikianti tuose rajonuose, kur įsitvirtino (duomenys neskelbtini) grupuotės. (duomenys neskelbtini) veikla suaktyvėjo per 2020 metus. 2019–2020 metais (duomenys neskelbtini) tęsė išpuolius (duomenys neskelbtini), atakuodama (duomenys neskelbtini) pajėgas ir civilius. (duomenys neskelbtini) palaikantys asmenys vis dar veikia. 2021 m. sausio mėnesį (duomenys neskelbtini) vykę išpuoliai įrodė, kad (duomenys neskelbtini) vis dar kontroliuoja pogrindinius tinklus (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) atakos vis dar vyksta. Pareiškėjas pažymi, kad jis skunde pirmosios instancijos teismui citavo ir nurodė kitus informacijos šaltinius apie padėtį (duomenys neskelbtini), kurie patvirtina pareiškėjo teiginius.

30. Pareiškėjas akcentuoja, kad dėl priklausymo religinei mažumai, prieš kurią buvo naudojama intensyvi prievarta, vyko genocidas, ši mažuma (duomenys neskelbtini) yra diskriminuojama, atsakovas turėjo suteikti pareiškėjui prieglobstį dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą. Smurto bei kankinimų grėsmė yra padidėjusi, todėl pareiškėjo teiginiai ir nuogąstavimai dėl saugumo atitinka (duomenys neskelbtini) realijas. Prieš (duomenys neskelbtini) atliekami veiksmai, požiūris į juos gali būti prilyginami kankinimui ir žmogaus orumo negerbimui, žiauriam elgesiui, kas lemia papildomos apsaugos suteikimo poreikį.

31. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad argumentai, jog (duomenys neskelbtini) nebėra (duomenys neskelbtini) grėsmės, yra nepagrįsti, nes (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) grėsmė nėra visiškai išnykusi, tik yra sumažėjęs (duomenys neskelbtini) aktyvumas ir strateginis pajėgumas, ką ne kartą savo sprendimuose yra pripažinęs ir Departamentas.

32. Pareiškėjas pažymi, kad prieglobsčio prašymas buvo atmestas dėl to, jog pareiškėjo pasakojimas nebuvo nuoseklus ir detalus. Pareiškėjas yra labai jauno amžiaus, neturi tinkamo išsilavinimo ir gyvenimiškos patirties, todėl negalima iš jo reikalauti detalaus ir nuoseklaus pasakojimo apie su prieglobsčio prašymu susijusias aplinkybes. Pareiškėjo pasakojimas buvo nuoširdus, išsamus bei detalus pagal jo individualų suvokimą ir vertinimą sudėtingų gyvenimo aplinkybių, su kuriomis jam teko susidurti ir išgyventi. Aplinkybė, kad pareiškėjas prisistatė tikru vardu ir pavarde patvirtina jo sąžiningumą. Prieglobsčio prašymas negali būti atmestas dėl prieglobsčio prašytojo pasakojimo ypatumų, nes individuali persekiojimo grėsmė priklauso nuo objektyvių gyvenimo aplinkybių, o ne nuo pareiškėjo pasakojimo ir aplinkybių vertinimo.

33. Pareiškėjas teigia, kad jam kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas, todėl jam turėjo būti suteikta papildoma apsauga, jis atitinka Įstatymo nuostatas.

34. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Gairės yra rekomendacinio pobūdžio, jose surinkta informacija iki 2020 m. spalio mėnesio, todėl yra pasenusi. Atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. Atsakovui neatlikus tokio vertinimo, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto.

35. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad, panaikinus Departamento sprendimo dalis, kuriomis atsisakyta suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą, naikintini ir išvestiniai Departamento sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

36. Atsakovas Departamentas, pakartodamas argumentus, nurodytus atsiliepime į skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti.

37. Atsakovas pažymi, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Departamento sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 38. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl atsakovo Departamento 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 21S23440, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) piliečiui) prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 24 straipsnio 3 dalį 3 metus, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 6K-1025 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

39. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad tiek Departamento sprendimas, tiek Komisijos sprendimas yra pagrįsti ir teisėti. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, tyrimą atliko neišsamiai, netinkamai įvertino (duomenys neskelbtini) padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, todėl nepagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio ir papildomos apsaugos.

41. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

42. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

43. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

44. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

45. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

46. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

47. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

48. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

49. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, kad 2014 m. rugpjūčio 12 d. turėjo pabėgti į stovyklą (duomenys neskelbtini) mieste dėl (duomenys neskelbtini) kovotojų atakų, taip pat pareiškėjas teigė, kad yra persekiojamas dėl religijos. Pareiškėjas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) nesijaučia saugiai. 2021 m. rugsėjo 2 d. vykusios apklausos Departamente metu pareiškėjas pakartojo nurodytus motyvus, papildomai pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) neturi vietos kur gyventi, 7 metus praleido stovykloje (duomenys neskelbtini), kur žmonės gyvena palapinėse.

50. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Gairėse apžvelgus rizikas (22–23 p.) daroma išvada, kad ne visiems asmenims, priskiriamiems (duomenys neskelbtini) grupei, kyla tokio pobūdžio grėsmė, kuri reikštų pagrįstą persekiojimo baimę. Grėsmę gali patvirtinti šios aplinkybės: regionas kilmės šalyje (pvz., vietovės, kuriose toliau veikia (duomenys neskelbtini)); asmens dokumentai (jų neturėjimas); lytis. Gairėse taip pat nurodoma, kad nors ne visi (duomenys neskelbtini) patenka į persekiojamųjų grupę, jų pažeidžiamumo vertinimas nėra iš anksto nulemtas, t. y. jie iš tiesų vis dar gali būti persekiojami dėl religijos, rasės ir tautybės (pvz., asmenys gali būti sulaikomi, fiziškai užpuolami, seksualiai išnaudojami, pagrobiami ir kt.). Atkreipiamas dėmesys, kad nesant persekiojimo, yra tikimybė, kad šie asmenys yra diskriminuojami. Siekiant įvertinti diskriminacijos pobūdį (jo rimtumą, sistemiškumą) bei jo sukeliamą kumuliacinį poveikį asmens teisėms, kuris gali prilygti persekiojimui, būtina vertinti individualias aplinkybes.

51. Iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Departamento sprendime akcentuota, kad informacijos apie tai, jog (duomenys neskelbtini) vien priklausymas (duomenys neskelbtini) tikėjimui kelia grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, nerasta. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Departamentas padarė išvadą, kad, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

52. Įvertinusi Departamento sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėjas grėsmę sieja su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

53. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad Gairių rengimo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

54. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Departamento sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. pažeidė Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Iš Departamento sprendimo matyti, kad Departamentas rėmėsi iš įvairių šaltinių surinkta informacija (pvz., Gairėmis, (duomenys neskelbtini) įstatymais, tarptautinių organizacijų surinktais duomenimis). Gairės yra parengtos kompetentingos institucijos, jose surinkta aktualiausia informacija apie pareiškėjo kilmės valstybę. Pareiškėjo skunde pateiktos nuorodos į publikacijas nepaneigia Departamento išsamiai atlikto tyrimo pagrindu padarytų išvadų. Iš Departamento sprendimo matyti, kad pareiškėjo situacija buvo įvertinta individualiai, įvertinus jo asmenybę, todėl nėra pagrindo spręsti, kad Departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

55. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Departamento sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Departamento sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini) ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalis ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

56. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

57. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

58. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

59. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

60. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat yra suformulavęs prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

61. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

62. Teismų praktikoje, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

63. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pareiškėjas turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

64. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas ir pareiškėjo atstovas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas teikė paaiškinimus. Pareiškėjas kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjo prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė