2019-08-21 Nr. AB-15905-3-61-3-02807-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4837-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02807-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (pranešėja), Ramutės Ruškytės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. R. (P. R.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į administracinį teismą, prašė priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos pažeidimo bei 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl higienos normų reikalavimų pažeidimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015 m. vasario 28 d. iki 2017 m. kovo 24 d. Vilniaus PN buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimų bei higienos normų. Kamerose trūko ploto, nebuvo ventiliacijos, kameros buvo vėdinamos per langus, todėl jose žiemą būdavo šalta, o vasarą – karšta. Dėl kalinimo perpildytose kamerose pareiškėjas neturėjo galimybės judėti, pasimankštinti, trūko oro, kamavo galvos skausmai ir svaigimas, tarp kamerose laikomų asmenų nuolat kildavo konfliktai ir ginčai. Kamerose buvo netinkamas natūralus apšvietimas, didelė drėgmė. Dėl šių priežasčių pareiškėjas daug kartų lankėsi pas psichologą. Kameros sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko higienos normų reikalavimų. Vilniaus PN 312 sekcijoje (keturvietėje) II korpuse buvo įrengtas atviras praustuvas, kuris nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos jokia sienele. Kasdienės kalinių procedūros sukeldavo pareiškėjui didelį diskomfortą, pažeminimą. Pareiškėjas negalėjo kreiptis į Vilniaus PN pareigūnus su skundais ar prašymais perkelti jį į kitą kamerą, kuri atitiktų higienos normų reikalavimus, nes „skundiką“ iš karto persiunčia į kitame mieste esančius pataisos namus. Pareiškėjo teigimu, visos šios teisės aktų neatitinkančios įkalinimo sąlygos bei atsakovo nežmoniškas elgesys sukėlė jam neigiamus dvasinius išgyvenimus, psichologinį spaudimą, baimę, žeidė jo orumą. Skunde pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad kalinimo laikotarpiu buvo paskelbtas 10 dienų karantinas, kurio metu pareiškėjas negalėjo išeiti iš kameros.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime Vilniaus PN nurodė, kad patalpų, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, patalpos taip pat atitiko higienos normų reikalavimus. Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kiek tuo pat metu buvo laikoma asmenų tam tikroje gyvenamojoje patalpoje. Vilniaus PN karantino patalpa Nr. 109 dažniausiai nėra visiškai užpildyta, t. y. iš patalpoje esančių šešių miegamųjų vietų būna užimtos ne visos įrengtos vietos, todėl nuteistiesiems tenka ženkliai didesnės ploto normos, negu nustatyta teisės aktuose.

Dėl didelio nuteistųjų judėjimo (atvykimo, išvykimo, paskirstymo į būrius) dažnu atveju nuteistųjų skaičius konkrečioje karantino patalpoje paros metu gali kisti kelis kartus. Be to, karantino patalpos dienos metu nėra rakinamos ir nuteistieji, esantys karantino patalpoje, gali judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje. Skiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų nustatytas gyvenamasis plotas.

Visiems yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčo laikotarpiu, vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Be to, ne visada visos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti asmenys.

Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė tariamai gyvenamosiose patalpose buvusius higienos reikalavimų trūkumus, nekonkretizavo, kuriose patalpose tokie trūkumai buvo, kokiais laikotarpiais jie pasireiškė, į Vilniaus PN administraciją taip pat nesikreipė. Vilniaus visuomenės sveikatos centras patalpų, kuriose buvo laikomas ir pareiškėjas, patikrinimų metu vėdinimo, temperatūros, drėgmės, apšvietimo normų pažeidimų nenustatė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad administracija jį būtų žeminusi ar nežmoniškai su juo elgėsi.

Pareiškėjas skunde nepagrindė žalos atsiradimo bei jos dydžio.

5. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 109 buvo įrengtos ne 3, o 5 dvivietės lovos, t. y. 10 miegamųjų vietų, todėl kalinimo plotas neatitiko vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo. Pareiškėjo teigimu, informacija negali būti nesisteminama, nes kitaip komisija nežinotų ir negalėtų tinkamai paskirstyti asmenų į kameras bei gyvenamąsias patalpas, todėl Vilniaus PN vengia teikti teismui tokią informaciją. Pareiškėjas nesutiko, kad plotas vienam asmeniui ginčo laikotarpiu atitiko teisės aktų reikalavimus, nes išskaičiavus patalpoje esančius baldus, patalpos plotas teisės aktų reikalavimų neatitiko. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad Vilniaus PN pripažino, jog patalpoje Nr. 8-312 buvo įrengta kriauklė su šaltu vandeniu ir tik savaitgaliais bėgo šiltas vanduo.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2015 m. vasario 27 d. ir buvo patalpintas į Vilniaus PN karantino gyvenamąją patalpą Nr. 109; 2015 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 7-78 buvo paskirtas į gyvenamąją patalpą 9-309-02; ginčo laikotarpiu taip pat gyveno Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpose Nr. 8-312-04, Nr. 9-304-4, Nr. 8-312-02 ir Nr. 8-312-01.

8. Remdamasis Vilniaus PN pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad karantino patalpos Nr. 109 plotas yra 19,78 kv. m, joje įrengtos 3 dviaukštės lovos (6 miegamos vietos); gyvenamosios patalpos Nr. 9-309 (bendrabučio tipo) plotas yra 30,93 kv. m, joje yra įrengtos 9 lovos; gyvenamosios patalpos Nr. 8-312 (bendrabučio tipo) plotas yra 12,86 kv. m, joje yra įrengtos 4 lovos; gyvenamosios patalpos Nr. 8-304 (bendrabučio tipo) plotas yra 14,81 kv. m, joje yra įrengtos 4 lovos. Teismas darė išvadą, kad minimalus kameros ploto reikalavimas, turintis tekti vienam asmeniui, nebuvo pažeistas, t. y. viršijo minimalų 3,1 kv. m ploto reikalavimą. Pareiškėjas skunde ir papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad karantino patalpoje Nr. 109 yra ne 3, o 5 dviaukštės lovos, t. y. 10 miegamųjų vietų. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, Vilniaus PN nurodė, kad patalpose buvo laikoma mažiau asmenų nei yra įrengtų miegamųjų vietų. Pirmosios instancijos teismas sprendė neturintis pagrindo abejoti Vilniaus PN pateiktų duomenų teisingumu. Kitus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, susijusius su per mažu kamerų plotu, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

9. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas už drausmės pažeidimą buvo kalinamas kamerų tipo patalpoje Nr. 18K, kurios plotas 30,47 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos todėl darė išvadą, kad gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, dydis pataisos įstaigos kamerų tipo patalpoje atitiko nustatytą normą (3,6 kv. m).

10. Dėl pareiškėjo skunde nurodytų higienos normų pažeidimų pirmosios instancijos teismas nurodė neturintis pagrindo abejoti, kad bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčo laikotarpiu, įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs Vilniaus PN gyvenamųjų patalpų, įskaitant bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 309 bei kamerų tipo patalpą Nr. 18K, patikrinimus, vėdinimo, temperatūros, drėgmės, apšvietimo normų pažeidimų nenustatė. Todėl pareiškėjo argumentus, kad kamerose buvo netinkamas natūralus apšvietimas, ventiliacija, buvo didelė drėgmė, buvo šalta, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

11. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad patalpoje Nr. 312 buvo įrengtas atviras praustuvas, kuris nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos jokia sienele, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teisės aktai nenustato, kad praustuvas turi būti atskirtas nuo patalpos sienele.

12. Pareiškėjo teiginius, kad ginčo laikotarpiu įstaigoje buvo paskelbtas 10 dienų karantinas, kurio metu pareiškėjas neturėjo galimybės išeiti iš savo gyvenamosios patalpos ir tai jam sukėlė neigiamus išgyvenimus, teismas laikė abstraktaus pobūdžio. Vilniaus PN teigimu, jie neturi duomenų, kad pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN, įstaigoje būtų skelbiamas karantinas, kurio metu pareiškėjui buvo apribota galimybė išeiti iš savo gyvenamosios patalpos ir laisvai judėti sektoriaus teritorijoje. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes teismas šias pareiškėjo keliamas pretenzijas taip pat atmetė kaip nepagrįstas.

III. 13. Pareiškėjas P. R. apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą.

14. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neargumentavo, kodėl neturi pagrindo abejoti atsakovo abstrakčiais žodiniais paaiškinimais, kurie nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais apie ginčo laikotarpiu patalpose įrengtas miegamąsias vietas. Pareiškėjas dėl to pateikė savo rašytinę poziciją, tačiau teismas į ją neatsižvelgė. Todėl nagrinėjamu atveju buvo pažeistas lygiateisiškumo principas vertinant šalių pateiktus įrodymus. Be to, įrodinėjimo našta tenka atsakovui, o ne pareiškėjui. Dėl per mažo ploto gyvenamosiose patalpose, taip pat dėl netinkamo sanitarinių mazgų įrengimo (patalpoje Nr. 312 buvo įrengta praustuvė, todėl pareiškėjas savo kūno švara turėjo rūpintis kitų asmenų akivaizdoje; praustuvė buvo įrengta tik šioje Vilniaus PN gyvenamojoje patalpoje, todėl tai patvirtina, kad joje praustuvės būti neturėjo) pareiškėjas patyrė nepatogumų ir dvasinių kančių, t. y. neturtinę žalą, kuri pareiškėjui turi būti atlyginta.

15. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

16. Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, apibendrino teisinį reglamentavimą ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias jau buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, tačiau nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 14 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

18. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, kad visą ginčo laikotarpį Vilniaus PN jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamųjų patalpų ploto norma, kadangi dalį patalpų ploto užėmė baldai, be to, patalpoje Nr. 109 buvo įrengtos ne 6, o 10 miegamųjų vietų. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Vilniaus PN patalpoje Nr. 312 buvo įrengta praustuvė, kuri nebuvo atskirta sienele, todėl pareiškėjas savo kūno švara turėjo rūpintis kitų asmenų akivaizdoje. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas nenurodė, atsakovas apeliacinio skundo nepateikė.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

20. Įvertinusi byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais oficialiais rašytiniais įrodymais bei paaiškinimais. Pareiškėjas nepateikė jokių šiuos įrodymus paneigiančių duomenų, be to, nesutampa paties pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde nurodyti duomenys apie ginčo laikotarpiu Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Pažymėtina, jog skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas ploto trūkumu skundėsi tik Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose Nr. 304, Nr. 309 ir Nr. 312, teigė, kad dešimtvietė patalpa buvo Nr. 309, o nusiskundimų dėl Vilniaus PN patalpos Nr. 109 pareiškėjas skunde apskritai nereiškė. Paaiškinimus dėl tariamai neteisingai nurodyto miegamųjų vietų skaičiaus pareiškėjas išdėstė tik atsikirsdamas į atsakovo atsiliepimą. Šiuose paaiškinimuose pareiškėjas pakeitė skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus duomenis, teigdamas, kad dešimtvietė buvo Vilniaus PN gyvenamoji patalpa Nr. 109, o patalpoje Nr. 309 esą buvo įrengtos 9 miegamosios vietos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo procesiniuose dokumentuose išdėstytos aplinkybės dėl Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus yra prieštaringos, o Vilniaus PN byloje pateikti duomenys ir paaiškinimai yra nuoseklūs ir neprieštarauja vieni kitiems, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Vilniaus PN teismui pateikti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, pažeidė lygiateisiškumo principą, atmestini kaip nepagrįsti.

21. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Atsižvelgiant į tai, kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjo skundo argumentai esą gyvenamosiose patalpose jam turėjo būti užtikrintas 5,1 arba 3,6 kv. m plotas.

22. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad: pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2015 m. vasario 27 d. ir buvo patalpintas į Vilniaus PN karantino gyvenamąją patalpą Nr. 109, kurios plotas 19,78 kv. m, joje buvo įrengtos 6 miegamos vietos; 2015 m. kovo 10 d. pareiškėjas paskirtas į gyvenamąją patalpą 9-309, kurios plotas 30,93 kv. m, joje buvo įrengtos 9 miegamosios vietos; 2015 m. liepos 29 d. pareiškėjas perkeltas į gyvenamąją patalpą Nr. 8-312, kurios plotas 12,86 kv. m, joje buvo įrengtos 4 lovos; 2016 m. balandžio 29 d. pareiškėjas perkeltas į gyvenamąją patalpą Nr. 9-304, kurios plotas 14,81 kv. m, joje buvo įrengtos 4 lovos; 2016 m . birželio 8 d. pareiškėjas perkeltas į gyvenamąją patalpą Nr. 8-312, kurios plotas 12,86 kv. m, joje buvo įrengtos 4 lovos.

23. Įvertinusi šiuos duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, pareiškėjas minėtose Vilniaus PN patalpose ginčo laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant jo teisės į minimalų gyvenamosios patalpos plotą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, esą ploto norma buvo pažeista, nes gyvenamąjį plotą užėmė patalpose buvę baldai, atmestini kaip nepagrįsti. EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT vertinimu, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais.

24. Atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl praustuvės įrengimo Vilniaus PN gyvenamojoje patalpoje Nr. 312, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktai nenustato draudimo pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose įrengti praustuvės. Praustuvės įrengimas gyvenamojoje patalpoje pats savaime jokių pareiškėjo teisių ir (ar) teisėtų interesų nepažeidė, priešingai – pagerino pareiškėjo buities sąlygas. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad tokia praustuvė pagal teisės aktus negalėjo būti įrengta, atmestini kaip nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad praustuvė nuo gyvenamosios patalpos nebuvo atskirta sienele, taip pat negali būti laikoma pareiškėjo teisių pažeidimu. Iš byloje pateikto Vilniaus PN aukšto, kuriame pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu ir kuriame yra gyvenamoji patalpa Nr. 312, plano (b. l. 39) matyti, jog jame yra įrengtas atskiras sanitarinis mazgas bei dušai, todėl pareiškėjas turėjo galimybę savo asmens higiena rūpintis atskirose (izoliuotose) tam skirtose patalpose, o ne bendroje gyvenamojoje patalpoje. Ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo sudarytos tokios sąlygos, byloje nėra. Įvertinus nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai, kad jis savo kūno švara gyvenamojoje patalpoje Nr. 312 turėjo rūpintis kitų asmenų akivaizdoje ir kad dėl to patyrė nepatogumų, taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

25. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Vilniaus PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo nurodytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad Vilniaus PN ginčo laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas ir pareiškėjo skundą atmetė. Naikinti ar keisti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Ramutė Ruškytė

Arūnas Sutkevičius