2016-04-19 Nr. AB-8485-3-61-3-06132-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-36-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06132-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, ir Telšių rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos bendrosios kompetencijos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. Ž. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo nepriskaičiuoto ir neišmokėto darbo mokesčio dalį, t. y. 48 818,56 Lt už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d. bei 5 proc. metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas paaiškino, jog Lietuvos Respublikos Prezidento 2004 m. balandžio 9 d. dekretu Nr. 7 buvo paskirtas Telšių rajono apylinkės teismo pirmininku, o 2011 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1K-881 buvo atleistas iš Telšių rajono apylinkės teismo teisėjo ir šio teismo pirmininko pareigų jam prašant. Pareiškėjas prašė priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, kuri susidarė dėl to, kad teisėjų atlyginimams apskaičiuoti buvo taikomi neteisėtai ir nepagrįstai sumažinti teisėjų pareiginės algos koeficientai. Pareiškėjas nurodė, kad 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojus Teisėjų atlyginimų įstatymui, jo priedėlyje buvo nustatyta, kad apylinkių teismų, kuriuose dirba 14 ir mažiau teisėjų, pirmininkų pareiginės algos koeficientas buvo 16,7. Pakeitus šio įstatymo priedėlio galiojimą nuo 2009 m. gegužės 1 d. apylinkių teismų, kuriuose dirba 14 ir mažiau teisėjų, pirmininkų pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas iki 14,7, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas dar kartą iki 13,6. Šio įstatymo galiojimas kelis kartus buvo pratęstas. Pareiškėjas pažymėjo, kad mažinant pareiginės algos koeficientus, taip pat proporcingai mažėjo ir priedas už ištarnautus valstybei metus. Pareiškėjo teigimu, tokiu būdu sumažintas atlyginimas pažeidžia teisingumo, proporcingumo, teisėjų nepriklausomumo ir laikinumo principus. Savo reikalavimus pareiškėjas grindė Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir kitais nutarimais, kuriuose buvo pasisakyta dėl įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, reglamentuojančių teisėjų atlyginimus, konstitucingumo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nereiškia reikalavimų, susijusių su bazinės algos dydžio mažinimu, kadangi Konstitucinis Teismas pripažino, jog teisėjų pareiginės algos bazinio dydžio mažinimas, taip pat ir jį mažinant nuo 475 Lt iki 450 Lt nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d., neprieštaravo Konstitucijai. Pareiškėjo paskaičiavimu, jam nepagrįstai sumažinus pareiginės algos koeficientą laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d. liko neišmokėta 41 324,20 Lt pareiginės algos ir 7 491,36 Lt priedo už ištarnautus valstybei metus, iš viso 48 818,56 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Jeigu būtų priimtas pareiškėjui palankus teismo sprendimas, atsakovas prašė jo vykdymą atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsakovas pažymėjo, jog teisėjų pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas du kartus: Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo 2009 m. balandžio 28 d. įstatymu Nr. XI-235 ir 2009 m. liepos 17 d. įstatymu Nr. XI-362. Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas. Atsakovas darė išvadą, kad įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl, atsakovo manymu, nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 5 procentus metinių palūkanų, atsakovas pažymėjo, kad bylos dėl teisėjams nesumokėto atlyginimo dalies priteisimo plačiąja prasme yra kylančios iš darbo teisinių santykių. Kadangi prašomos priteisti procesinės palūkanos yra ne darbo teisės, o civilinės teisės institutas, šioje byloje jo taikyti negalima, todėl šis reikalavimas yra atmestinas. Dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo atsakovas rėmėsi Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad esant sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei situacijai, galimai pareiškėjams palankaus teismo sprendimo įvykdymas yra apsunkintas objektyvių priežasčių. Be to, vykdant minėtą Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, valstybė privalės skirti didelę lėšų sumą kompensuoti sumažintus atlyginimus ne tik teisėjams, bet ir kitiems valstybės pareigūnams bei tarnautojams. Dėl šios priežasties atsakovas prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsakovas Telšių rajono apylinkės teismas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė dėl pareiškėjo reikalavimų spręsti teismo nuožiūra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 49 416,91 Lt neišmokėto teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. lapkričio 28 dienos. Priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant sprendimą. Teismo sprendimo vykdymą atidėjo 2015 biudžetiniams metams. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Teisėjų atlyginimų įstatymo 3, 4 straipsniais, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimus, pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi. Tokiu atveju pareiškėjo teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo, t. y. laikant, jog apylinkių teismų, kuriuose dirba 14 ir mažiau teisėjų, pirmininkų pareiginės algos koeficientas – 16,7, ir priteisiant pareiškėjui skirtumą tarp taikant nesumažintą koeficientą apskaičiuotos sumos ir pagal faktiškai taikytą koeficientą išmokėtos sumos. Teismas nurodė, jog Telšių rajono apylinkės teismo parengta pažyma patvirtina, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d. buvo neišmokėta 49 416,91 Lt.

Teismo vertinimu, 2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymas Nr. XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą, nereiškia Konstitucinio Teismo įstatymo leidėjui nustatytos pareigos įvykdymo ir nepaneigia pareiškėjo teisės į pažeistų teisių teisminę gynybą. Pareiškėjui teisės aktais nėra nustatyta teisinė pareiga laukti, kol įstatymų leidėjas savo nuožiūra nuspręs, kada ir kokiu mastu atkurti jo pažeistas teises. Pareiškėjo pažeistų teisių gynimą pavedus įstatymų leidėjo valiai, susidarytų prielaidos teisinėje valstybėje netoleruotinai situacijai, kai įstatymų leidėjui pažeidus asmenų teises, šių teisių gynimas priklausytų išimtinai nuo to paties įstatymų leidėjo valios.

Teismas nustatė, kad atsakovas iki šiol nėra sumokėjęs pareiškėjui atlyginimo nepriemokos, nėra patvirtinęs pareiškėjo praradimų kompensavimo mechanizmo, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo teisės gintinos tenkinant jo reikalavimą dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo, t. y. priteisiant skirtumą, susidariusį tarp taikant nesumažintus koeficientus apskaičiuotų sumų ir pagal faktiškai taikytus koeficientus išmokėtų sumų.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsniu, 284 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintame Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžete teismo sprendimui įvykdyti reikalingos sumos nėra numatytos, todėl sprendimo įvykdymas atidėtinas 2015 biudžetiniams metams.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-69/2010, 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-859/2009 ir nurodė, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 procentų metines (procesines) palūkanas netenkintinas, kadangi reikalavimas priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį kilęs iš santykių, savo esme artimesnių darbo, o ne prievoliniams teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja Civilinio kodekso teisės normos.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, pažymi, kad jį vykdydamas Seimas 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kuriam įsigaliojus valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Atsakovas pabrėžia, kad šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas, o įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas įsigaliojo po paskelbimo 2013 m. spalio 1 d., todėl valstybė turėjo labai trumpą laiką finansinių galimybių įvertinimui ir teisės aktų parengimui, taip pat per šį laiką turėjo sudaryti sąlygas atstatyti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį valstybės ir savivaldybių tarnautojams bei kitiems pareigūnams. Atsakovas remiasi Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu ir pažymi, kad Finansų ministerijos preliminariais skaičiavimais sumažintam visų asmenų darbo užmokesčiui kompensuoti papildomas lėšų poreikis sudarytų nuo 368 iki 527 mln. Lt. Atsakovas daro išvadą, kad teismas nevertino visų aplinkybių, susijusių su valstybės galimybėmis 2014 metais patvirtinti praradimų kompensavimo mechanizmą.

Atsakovas Telšių rajono apylinkės teismas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą dėl apeliacinio skundo priimti teismo nuožiūra.

Pareiškėjas R. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir patikrinti, ar teismo sprendimu pagrįstai sprendimo vykdymas buvo atidėtas 2015 biudžetiniams metams.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad apeliantas iš esmės neginčija Lietuvos valstybės prievolės kompensuoti nepagrįstai sumažintus atlyginimus teisėjams bei teismų pirmininkams, neginčija sumažinto atlyginimo dydžio. Pareiškėjas pabrėžia, kad tiek Seimas, tiek Vyriausybė nuo 2013 m. liepos 1 d. žinojo, jog Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies įstatymų nuostatas, ir tam ruošėsi dar nepaskelbus Konstitucinio Teismo 2013 m. spalio 1 d. nutarimo, tačiau nieko nepadarė, kad būtų nustatytas mechanizmas, kompensuojantis nepagrįstai sumažintus atlyginimus. Pareiškėjo manymu, apelianto motyvai dėl pareiškėjo teisės kreiptis į teismą, prieštarauja Konstitucijai, ABTĮ 3 straipsnio 2 daliai. Dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo pareiškėjas nurodo, kad atsakovo turtinė padėtis yra geresnė nei pareiškėjo ir priteistinos sumos sumokėjimas nesukeltų atsakovui jokių sunkių ekonominių pasekmių. Pareiškėjas pažymi, kad niekur nedirba, valstybė ginče yra stipresnioji šalis, todėl jos interesai negali pažeisti jo intereso.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas – buvęs Telšių rajono apylinkės teismo pirmininkas – kreipėsi į teismą, reikalaudamas priteisti dalį darbo užmokesčio, kuris jam laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d. buvo sumažintas įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d.

Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad įstatymų leidėjas vykdo Konstitucinio Teismo jam nustatytą pareigą, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybei yra pavesta parengti darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarką, todėl tik pagal tokią tvarką ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos nuostatos.

Minėto Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos buvo išaiškintos Konstitucinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime. Jame Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis numato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo argumentu, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Telšių rajono apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus dėl pareiškėjo teisės kreiptis į teismą, atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos (2015 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1238-552/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas, paduodamas skundą, realizavo atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuojamą savo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, t. y. jam nebuvo užkirstas kelias kreiptis į teismą. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, nes jis pasirinko netinkamą savo pažeistų teisių gynimo būdą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Telšių rajono apylinkės teismas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija taip pat dalyvavo kaip atsakovas ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės neturi lemiamos teisinės reikšmės.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, naikinama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkinta dalis pareiškėjo skundo ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ši pareiškėjo skundo dalis atmetama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimo dalį, kuria R. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteista 49 416,91 Lt neišmokėto teisėjo atlyginimo dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. lapkričio 28 dienos ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo R. Ž. skundą atmesti.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Dalia Višinskienė