2015-11-17 Nr. AB-22636-3-61-3-03627-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-989-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03627-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2; 11.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėja V. K. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 72–76), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. 8S-(14.8.3.)-271 (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti NŽT nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai klausimą spręsti iš esmės, t. y. įpareigoti NŽT atkurti nuosavybės teises į pareiškėjai tenkantį buvusio savininko F. D. D. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,0665 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), perduodant jai neatlygintinai naują žemės sklypą Kauno mieste bei įtraukti pareiškėją į piliečių, kuriems nauji žemės sklypai Kauno mieste perduodami neatlygintinai, eilę pagal pirminio prašymo atkurti nuosavybės teises (toliau – ir Prašymas) padavimo datą (1992 m. gruodžio 14 d.). Taip pat prašė priteisti visas pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, jog pareiškėja įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais 1992 m. kovo 26 d. Kauno miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos tėvo F. D. D. iki 1945 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), valdytą 0,0665 ha ploto žemes sklypą. Šis žemės sklypas užstatytas, todėl 1992 m. gruodžio 14 d. pareiškėja kreipėsi į Kauno miesto nekilnojamojo turto grąžinimo tarnybą su prašymu skirti jai atitinkamos vertės žemės sklypą atitinkantį tėvų turėtąjį. 1996 m. kovo 20 d. pareiškėjai išduota pažyma dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo, kuria siūloma atstatyti nuosavybės teises į 665 kv. m. dydžio žemės sklypą Kauno mieste, suteikiant jai neatlygintinai Kauno mieste žemės sklypą individualiai statybai iki 665 kv. m. dydžio ekvivalentine natūra. 2007 m. kovo 15 d. Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir Kauno žemėtvarkos skyrius) raštu pareiškėja informuota apie tai, kad ji yra įrašyta eilėje piliečių, kuriems perduodami neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai pagal prašymo atkurti nuosavybės teises datą. Motyvuojant laisvo valstybinio žemės fondo Kauno mieste trūkumu, tuo pačiu raštu pareiškėjos paprašyta iki 2007 m. kovo 30 d. apsispręsti dėl atlyginimo būdo bei nurodyta, jog pareiškėjai nepasirinkus būdo, nuosavybės teisė į žemę jai bus atkurta atlyginant vertybiniais popieriais. Pareiškėjai nepateikus atsakymo, Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 02-01-603 ir Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 8149 pareiškėjai nuosavybės teisės atkurtos atlyginant vertybiniais popieriais, tačiau šis sprendimas nebuvo įgyvendintas.

NŽT Kauno miesto skyrius 2013 m. balandžio 11 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94)-1098 informavo pareiškėją, kad Lietuvos Respublikos Seimas pakeitė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) ir pagal naująją redakciją pareiškėja turi teisę iki 2013 m. liepos 1 d. pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. 2013 m. birželio 26 d. pareiškėja pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises atlyginant už iki nacionalizacijos turėtą turtą pinigais. Gavusi pareiškėjos prašymą, Nacionalinė žemės tarnyba 2013 m. rugpjūčio 6 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 8S-(14.8.3.)-271 atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į jos tėvo F. D. D. iki 1945 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), valdytą 0,0665 ha ploto žemės sklypą atlyginant pinigais.

Pareiškėja nurodė, jog jau po Sprendimo priėmimo atsitiktinai sužinojo, kad Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno žemėtvarkos skyriaus 2007 m. kovo 15 d. rašte nurodyta informacija dėl negalimumo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjos pasirinktu būdu neatitinka tikrovės – pareiškėja buvo suklaidinta, nurodant, kad nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjos pasirinktu būdu negalimas ir įpareigojant ją pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Teigė, jog jei nebūtų buvusi suklaidinta, pareiškėja nebūtų prašiusi pakeisti Prašyme nurodyto nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pareiškėjos teigimu, su 2007 m. kovo 15 d. raštu jai nebuvo pateikti jokie įrodymai, patvirtinantys aplinkybę, kad dėl laisvo valstybinio žemės fondo Kauno mieste trūkumo nuosavybės teisių atkūrimas perduodant neatlygintinai naują žemės sklypą Kauno mieste yra objektyviai neįmanomas, tokių įrodymų nėra pateikta iki šiol. Darė išvadą, kad Sprendimas yra aiškiai neteisėtas.

Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad NŽT yra viešojo administravimo subjektas, kuriam taikytini Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) numatyti principai. Teigė, jog jos skundžiamas administracinis aktas neatitinka teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, reikalavimų, todėl yra pagrindas jį panaikinti ir įpareigoti atsakovą pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo klausimą spręsti iš esmės.

Pažymėjo, jog panaikinus Sprendimą, būtina išspręsti, kokiu būdu toliau vykdytina nuosavybės teisių atkūrimo procedūra pareiškėjai. Nurodė, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai už turėtą turtą atlyginant vertybiniais popieriais, nors buvo priimtas 2008 m. sausio 23 d., niekada nebuvo įgyvendintas. Teigė, kad nagrinėjamu atveju itin svarbu, jog pareiškėja apskritai niekada nebuvo išreiškusi valios atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, todėl darytina išvada, jog Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 23 d. įsakymas Nr. 02-01-603 ir Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimas Nr. 8149 (kuriais pareiškėjai nuosavybės teisės atkurtos atlyginant vertybiniais popieriais) priimti pažeidžiant imperatyvias teisės normas ir negali sukelti pareiškėjai jokių teisinių pasekmių. 2008 m. sausio 23 d. sprendimo priėmimo metu neegzistavo sąlygos, kurioms esant institucija būtų galėjusi savo iniciatyva pakeisti pareiškėjos pasirinktą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, ką patvirtina ir teismų šiuo klausimu formuojama praktika. Tai sudaro pagrindą pripažinti, jog šis sprendimas priimtas pažeidžiant imperatyvias teisės normas, todėl negali sukelti pareiškėjai jokių teisinių padarinių. Patikslinto skundo pateikimo teismui dieną Kauno apskrities viršininko administracijos 2008 m. sausio 23 d. sprendimas Nr. 8149 yra pakeistas (negaliojantis), todėl pareiškėja nereiškia atskiro reikalavimo dėl jo panaikinimo. Kreipdamasi į teismą, pareiškėja siekia, kad nuosavybės teisės jai būtų atkurtos dar 1992 m. gruodžio 14 d. prašyme Kauno miesto nekilnojamojo turto grąžinimo tarnybai nurodytu būdu. Dėl šios priežasties pareiškėja V. K. patikslintu skundu prašė teismo įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises į jai tenkantį buvusio savininko F. D. D. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,0665 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) – perduodant jai neatlygintinai naują žemės sklypą Kauno mieste. Siekiant šio tikslo įgyvendinimo, NŽT teismo įpareigotina įtraukti pareiškėją V. K. į piliečių, kuriems nauji žemės sklypai Kauno mieste perduodami neatlygintinai, eilę pagal pirminio prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime (b. l. 31–36) su pareiškėjos reikalavimais nesutiko ir prašė jos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad nuo 1993 m. liepos 28 d. Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) numatyta galimybė pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę, tačiau tik tiems piliečiams, kuriems iki 1993 m. liepos 1 d. išmokėtos valstybės vienkartinės išmokos ir kurie šias išmokas pageidautų grąžinti. Pareiškėja V. K. nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo į F. D. D. žemę, kuriame kaip nuosavybės teisių atkūrimo būdą nurodė „suteikiant valstybės vienkartines išmokas arba išduodant akcijas; įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo“, pateikė 1992 m. kovo 26 d. Šį prašymą pareiškėja pakeitė 1992 m. gruodžio 14 d. Prašymu, kuriuo prašė už žemę skirti kompensaciją ir nurodė, kad pageidauja atitinkamos vertės sklypo. Pažymėjo, jog pareiškėja negalėjo 1992 m. gruodžio 14 d. Prašymu pakeisti 1992 m. kovo 26 d. išreikštos valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nes tuo metu įstatymuose tokia galimybė nebuvo numatyta.

Piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo įstatyme numatyta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „Pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo“.

Nuo 2002 m. spalio 25 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) numatyta, kad „Pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka.

Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos“. Nurodė, kad iš išdėstyto matyti, jog nuo 2002 m. balandžio 19 d. iki 2002 m. spalio 25 d. piliečiai galėjo pakeisti savo valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, nepriklausomai nuo šio nekilnojamojo turto rūšies, tačiau valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo galėjo būti keičiama tik tuo atveju, kai nuosavybės teisės buvo atkuriamos į žemę, turėtą teritorijose, nustatyta tvarka priskirtose miestams iki 1995 m. birželio 1 d.

Nuo 2002 m. spalio 25 d. įstatyme numatyta galimybė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į bet kokį nekilnojamąjį turtą, į kurį pagal įstatymą gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, ne tik į anksčiau nurodytą žemę. Tai reiškia, kad piliečiai turėjo teisę pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, iki 2003 m. balandžio 1 d., o tie piliečiai, kurie buvo pareiškę valią, kad jiems už valstybės išperkamą turtą būtų atlyginta pinigais, ir kurie pageidauja, kad jiems už valstybės išperkamą turtą būtų atlyginta ne pinigais, o vertybiniais popieriais, valią galėjo pakeisti iki 2005 m. gruodžio 31 d.

Nacionalinė žemės tarnyba atkreipė dėmesį, jog pareiškėja daugiau nei 15 metų nesidomėjo kaip vyksta nuosavybės teisių atkūrimas, t. y. nuo 1992 m. gruodžio 14 d. iki 2008 m. sausio 23 d. institucijai vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą nepateikė jokių prašymų, nors Atkūrimo įstatymas ne kartą buvo numatęs galimybę piliečiams pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pažymėjo, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymu (su pakeitimais) pareiškėja turėjo teisę iki 2013 m. liepos 1 d. kreiptis į NŽT teritorinį skyrių pagal žemės, miško, vandens telkinio, į kuriuos atkuriamos (-tos) nuosavybės teisės, buvimo vietą su prašymu pakeisti būdą, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant vertybiniais popieriais nepriimtas arba su prašymu pakeisti priimtą sprendimą (jo dalį) dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant vertybiniais popieriais ir atkurti nuosavybės teises kitu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamus žemę, miškus, vandens telkinius būdu. Pareiškėja V. K. 2013 m. birželio 26 d. pateikė Kauno miesto skyriui prašymą pakeisti Kauno apskrities viršininko administracijos 2008 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 8149 dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant vertybiniais popieriais ir atkurti nuosavybės teises pinigais.

Pareiškėjos teiginį, kad 2007 metais, nurodant, kad nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjos pasirinktu būdu negalimas ir įpareigojant ją pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, ji buvo klaidinama, NŽT laikė visiškai nepagrįstu. Pažymėjo, kad Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 02-01-603 ir tos pačios dienos Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 8149 pareiškėjai nuosavybės teisės atkurtos atlyginant vertybiniais popieriais, šio sprendimo įstatymo nustatytu terminu pareiškėja neginčijo. Be to, 2013 m. liepos 29 d. pareiškėja buvo pasirašytinai supažindinta su ginčijamo Sprendimo projektu, tačiau jokių pretenzijų dėl Sprendimo projekto ji nepateikė, nors tokią galimybę turėjo.

Nacionalinė žemės tarnyba nesutiko, kad Sprendimas yra neteisėtas, kadangi jis buvo priimtas vadovaujantis įstatymais ir kitais aktualiais teisės aktais, atsižvelgus į pareiškėjos 2013 m. birželio 26 d. prašymą pakeisti Kauno apskrities viršininko administracijos 2008 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 8149 ir atkurti nuosavybės teises pinigais. Pažymėjo, kad pareiškėja pasinaudojo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostata, numačiusia galimybę piliečiui iki 2013 m. liepos 1 d. pakeisti būdą, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Todėl Nacionalinės žemės tarnybos Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

2014 m. rugsėjo 16 d. Kauno apygardos administraciniam teismui buvo pateiktas pareiškėjos skundo dalies atsisakymas (b. l. 98), kuriuo pareiškėja nurodė, kad atsisako skundo dalyje dėl įpareigojimo NŽT atkurti nuosavybės teises į pareiškėjai tenkantį buvusio savininko F. D. D. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,0665 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), perduodant jai neatlygintinai naują žemės sklypą Kauno mieste, ir prašė bylą šioje dalyje nutraukti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 6 d. sprendimu (b. l. 103–112) nutraukė bylos dalį dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į pareiškėjai tenkantį buvusio savininko F. D. D. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,0665 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), perduodant jai neatlygintinai naują žemės sklypą Kauno mieste, o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai 1992 m. kovo 26 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo į F. D. D. žemę, kuriame kaip nuosavybės teisių atkūrimo būdą nurodė „suteikiant valstybės vienkartines išmokas arba išduodant akcijas; įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo“, o 1992 m. gruodžio 14 d. Prašymu pareiškėja pakeitė ankstesnį prašymą ir nurodė, kad pageidauja atitinkamos vertės sklypo. 1996 m. kovo 20 d. pareiškėjai išduota pažyma dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo, kuria siūloma atstatyti nuosavybės teises į 665 kv. m. dydžio žemės sklypą Kauno mieste, suteikiant jai neatlygintinai Kauno mieste žemės sklypą individualiai statybai iki 665 kv. m. dydžio ekvivalentine natūra. 2007 m. kovo 15 d. Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno žemėtvarkos skyriaus raštu pareiškėja informuota apie tai, kad ji yra įrašyta eilėje piliečių, kuriems perduodami neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai pagal prašymo atkurti nuosavybės teises datą, o, motyvuojant laisvo valstybinio žemės fondo Kauno mieste trūkumu, tuo pačiu raštu pareiškėjos paprašyta iki 2007 m. kovo 30 d. apsispręsti dėl atlyginimo būdo, paaiškinta, kad nepasirinkus atlyginimo būdo nuosavybės teisė į žemę jai bus atkurta atlyginant vertybiniais popieriais. Pareiškėjai nepateikus atsakymo, 2008 m. sausio 23 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-01-603 ir Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 8149 pareiškėjai nuosavybės teisės atkurtos, atlyginant vertybiniais popieriais, tačiau šis sprendimas nebuvo įgyvendintas. 2013 m. birželio 26 d. pareiškėja pateikė prašymą, kuriuo paprašė atkurti nuosavybės teises atlyginant už iki nacionalizacijos turėtą turtą pinigais, kurį gavusi Nacionalinė žemės tarnyba priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į jos tėvo F. D. D. iki 1945 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), valdytą 0,0665 ha ploto žemės sklypą, atlyginant pinigais.

Įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir joms aktualų teisinį reglamentavimą – Atkūrimo įstatymą su pakeitimais (2002 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr. IX-832, 2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139, 2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcijas), įskaitant Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), įsigaliojusį 2012 m. vasario 1 d., ir, aptaręs Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d., bei redakcijos, galiojančios nuo 2012 m. vasario 1 d. taikymą, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, o po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti prašymų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir tai negali sukurti teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu. Pažymėjo, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškus valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, būdą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo savo iniciatyva iki 2012 m. sausio 31 d. turėjo teisę parinkti institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo darbus (iki 2010 m. birželio 30 d. apskrities viršininkas, nuo 2010 m. liepos 1 d. – Nacionalinė žemės tarnyba).

Teismas nustatė, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, kad NŽT Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 1996 m. kovo 20 d. pareiškėjai išdavė pažymą dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo, kuria siūloma atstatyti nuosavybės teises į 665 kv. m. dydžio žemės sklypą Kauno mieste, suteikiant jai neatlygintinai Kauno mieste žemės sklypą individualiai statybai iki 665 kv. m. dydžio ekvivalentine natūra, o 2007 m. kovo 15 d. Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno žemėtvarkos skyriaus raštu pareiškėja informuota apie tai, kad ji yra įrašyta eilėje piliečių, kuriems perduodami neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai pagal prašymo atkurti nuosavybės teises datą ir, motyvuojant laisvo valstybinio žemės fondo Kauno mieste trūkumu, pareiškėjos paprašyta iki 2007 m. kovo 30 d. apsispręsti dėl atlyginimo būdo, paaiškinta, kad jo nepasirinkus, nuosavybės teisė į žemę jai bus atkurta, atlyginant vertybiniais popieriais. Pareiškėja šio rašto neskundė ir atsakymo į gautą informaciją nepateikė. Pareiškėjai nepateikus atsakymo, Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 02-01-603 ir Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 8149 pareiškėjai nuosavybės teisės atkurtos, atlyginant vertybiniais popieriais, tačiau šis sprendimas nebuvo įgyvendintas. Šių, pareiškėjai 2008 m. balandžio 21 d. išsiųstų dokumentų, pareiškėja taip pat neskundė.

Taip pat teismas nustatė, jog gavusi informaciją apie tai, jog Lietuvos Respublikos Seimas pakeitė Atkūrimo įstatymą ir pagal įstatymo naują redakciją iki 2013 m. liepos 1 d. ji turinti teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, 2013 m. birželio 26 d. pareiškėja pateikė prašymą, kuriuo paprašė atkurti nuosavybės teises atlyginant už iki nacionalizacijos turėtą turtą pinigais. 2013 m. liepos 29 d. pareiškėja pasirašytinai supažindinta su Sprendimo dėl minėto pareiškėjos prašymo projektu, o 2013 m. rugpjūčio 6 d. priimtas Sprendimas atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į jos tėvo F. D. D. iki 1945 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą 0,0665 ha ploto žemės sklypą atlyginant pinigais.

Teismas pažymėjo, jog visose Atkūrimo įstatymo redakcijose nuo 1997 m. iki 2002 m. balandžio 19 d. nenumatyta galimybės pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, o numatyta galimybė pakeisti valią tik dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą. Sutiko su atsakovo išdėstytais motyvais, jog pareiškėja V. K. daugiau kaip 15 metų nesidomėjo kaip vyksta nuosavybės teisių atkūrimas, t. y. nuo 1992 m. gruodžio 14 d. iki 2008 m. sausio 23 d., t. y. iki buvo priimti Kauno apskrities viršininko įsakymas Nr. 02-01-603 ir Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimas Nr. 8149, kuriais jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į F.

D. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – žemę, atlyginant vertybiniais popieriais (akcijomis). Per visą šį laikotarpį institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą, pareiškėja nepateikė prašymų, nors Atkūrimo įstatymas ne kartą buvo numatęs galimybę piliečiams pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Be to, gavusi atsakovo priimtus 2008 m. sausio 23 d. įsakymą ir sprendimą, pareiškėja jų neskundė. Pareiškėjos teiginį, jog ji buvo suklaidinta atsakovo 2007 m. kovo 15 d. pateikta informacija, įvertinęs tai, kad nuo 2007 m. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d. praėjo pakankamas laiko tarpas išsiaiškinti situacijai, per jį buvo priimti ir kiti jau minėti atsakovo aktai (2008 m.) pareiškėjos atžvilgiu, tačiau ir jų pareiškėja neskundė ir nesidomėjo nuosavybės atkūrimo procesu, teismas laikė subjektyvaus pobūdžio aplinkybe, susijusia su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu bei jos pačios subjektyviu pasirinkimu kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu).

Pažymėjo, kad per tokį ilgą laiką pareiškėja turėjo galimybę savo valios veiksmais siekti nuosavybės teisių atkūrimo procese savo teisių įgyvendinimo, būti aktyvi ir imtis visų galimų įstatymų numatytų priemonių gauti reikiamą informaciją, gauti teisines konsultacijas, ir kitaip siekti savo tikslų. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėja buvo apgauta. Gavusi 2007 m. kovo 15 d. informaciją, pareiškėja galėjo į ją reaguoti rašte nurodytais ir kitai būdais, tačiau to nepadarė. Be to, prieš priimant skundžiamą Sprendimą pareiškėja savo valią išreiškė raštu, buvo pasirašytinai supažindinta su Sprendimo projektu.

Pareiškėjos pasirinktas pasyvus elgsenos variantas nėra pateisinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (įvairiose jos redakcijose), numatyti terminai yra naikinamieji, o asmenys, nerealizavę teisių per šiuos terminus, vėliau jų įgyvendinti negali.

Įvertinęs pareiškėjos skundo dalies dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į pareiškėjai tenkantį buvusio savininko F. D. D. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, perduodant jai neatlygintinai naują žemės sklypą Kauno mieste, atsisakymą, nustatęs, kad jis neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, nepažeidžia pareiškėjos ir kitų asmenų teisių ar įstatymo saugomų interesų, jį priėmė, o administracinę bylą šioje dalyje nutraukė.

Atsižvelgęs į visa, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad NŽT Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti remiantis skunde nurodytais argumentais, todėl pareiškėjos skundo dalį dėl Sprendimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą. Kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti šioje byloje skundžiamą sprendimą, teismas nenustatė. Konstatavo, jog nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjos reikalavimą įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą įtraukti pareiškėją į piliečių, kuriems nauji žemės sklypai Kauno mieste perduodami neatlygintinai, eilę pagal pirminio Prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą (1992 m. gruodžio 14 d.), todėl skundą dėl šio reikalavimo taip pat atmetė. Likusius proceso dalyvių argumentus teismas pripažino pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo patenkinimui (atmetimui), todėl jų detaliau nedėstė ir neanalizavo.

III. Pareiškėja V. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 115–121), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjos reikalavimus dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. 8S-(14.8.3.)-271 panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo įtraukti pareiškėją į piliečių, kuriems nauji žemės sklypai Kauno mieste perduodami neatlygintinai, eilę pagal pirminio prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą (1992 m. gruodžio 14 d.), ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundo reikalavimus patenkinti visiškai. Likusią Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo dalį pareiškėja prašė palikti nepakeistą, taip pat prašė priteisti visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Be argumentų, nurodytų skunde pirmosios instancijos teismui, apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nors pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė daugumą bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, tačiau padarė joms prieštaraujančias išvadas. Visos nustatytos faktinės bylos aplinkybės, jas patvirtinantys įrodymai ir skundo teisiniai argumentai tiesiogiai ir vienareikšmiškai suponuoja, kad pareiškėja buvo suklaidinta dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, nurodant tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip užkertant kelią pareiškėjai įgyvendinti jos teisę į nuosavybės teisių atkūrimą jos pasirinktu būdu – suteikiant neatlygintinai naują žemės sklypą.

2. Nesutinka, kad aplinkybė, jog pareiškėja 15 metų nereiškė prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo negali pagrįsti Sprendimo neteisėtumo. Priešingai, ji Sprendimo teisėtumą paneigia, kadangi pareiškėja prašymų dėl pasirinkto nuosavybės teisių atkūrimo būdo neteikė dėl to, jog jos valia šiuo klausimu buvo aiškiai išreikšta – pareiškėja nuosekliai siekė, kad nuosavybės teisės į jos tėvo F. D. D. iki 1945 m. nacionalizacijos valdytą žemę būtų atkurtos jos pasirinktu būdu – suteikiant neatlygintinai naują žemės sklypą Kauno mieste. Jokių prašymų neteikimas minėtu laikotarpiu, pareiškėjos teigimu, nereiškia, kad ji nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimu. Priešingai – įvykdžiusi visas pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą nustatytas pareigas, pareiškėja laukė, kol atsakovas įvykdys savąsias, tačiau nuo 1996 m. kovo 20 d. iki 2007 m. kovo 15 d. NŽT jokių veiksmų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai neatliko.

3. Vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju dėl atsakovo delsimo atkurti pareiškėjai nuosavybės teises jos pasirinktu būdu (nors tam nėra jokių kliūčių), atsakovui atsirado galimybė teikti klaidinančio pobūdžio informaciją pareiškėjai dėl tariamo laisvų žemės sklypų Kauno mieste trūkumo ir taip daryti įtaką jos valios defektui, teikiant prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo.

4. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl privataus asmens padėties administraciniuose teisiniuose santykiuose bei iš jos kylančios institucijų, taip pat ir teismų, pareigos užtikrinti asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą, bei į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką aiškinant atsakingo valdymo (gero viešojo administravimo) principą.

5. Pareiškėja Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 23 d. įsakymo Nr. 02-01-603 ir Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 8149 neskundė, nes buvo suklaidinta 2007 m. kovo 15 d. rašte nurodytos informacijos, kurią laikė tikra ir teisinga. Mano, kad vien tai, jog pareiškėja, susipažinusi su 2007 m. kovo 15 d. raštu nesiėmė jokių veiksmų, negali būti pagrindu atsisakyti ginti pažeistas jos teises. Priešingas nustatytų aplinkybių vertinimas, pareiškėjos teigimu, leistų įtvirtinti neteisėtus valstybės valdžios institucijos veiksmus, teikiant piliečiui tikrovės neatitinkančią informaciją ir tokios informacijos pagrindu priimtus neteisėtus sprendimus.

6. Pareiškėjos teigimu, atmesdamas jos reikalavimą įpareigoti NŽT atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus, pirmosios instancijos teismas iš esmės paneigė pareiškėjos teisę įgyvendinti savo teises į nuosavybės atkūrimą jos dar 1992 m. pasirinktu būdu, nors tam nėra jokio teisinio pagrindo. Pareiškėja nurodo mananti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos jos reikalavimui patenkinti.

7. Remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija dėl šios Konstitucijos nuostatos, pareiškėja nurodo, jog priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė tik formaliai, todėl toks sprendimas negali būti vertinamas kaip pagrįstas ir teisėtas.

Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 127–133) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimą NŽT grindžia argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai nurodo šiuos argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo nurodyta aplinkybe, jog pareiškėja daugiau nei 15 metų nesidomėjo kaip vyksta nuosavybės teisių atkūrimas. Be to, per visą šį laikotarpį institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą, ji nepateikė jokių prašymų, nors Atkūrimo įstatymas ne kartą buvo numatęs galimybę pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

2. Nors nurodo, kad buvo suklaidinta Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. kovo 15 d. raštu, todėl tik 2013 m. birželio 26 d. pateikė prašymą pakeisti Kauno apskrities viršininko administracijos 2008 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 8149, minėto 2007 m. kovo 15 d. rašto pareiškėja neginčijo nei administracinės bylos nagrinėjimo metu, nei anksčiau. Taip pat ji nepateikė jokių įrodymų, kad šis raštas yra klaidinantis ar neatspindintis realios situacijos.

3. Pareiškėja neprašė pripažinti jos 2013 m. birželio 26 d. prašymo negaliojančiu dėl suklaidinimo. Pažymi, jog net jei Sprendimas būtų panaikintas, esant nepanaikintam minėtam pareiškėjos prašymui, kuriame išreikšta jos valia atkurti nuosavybės teises pinigais, būtų priimtas analogiškas panaikintajam sprendimas, t. y. nuosavybės teisės ir vėl būtų atkurtos pinigais.

4. Mano, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo nuostatas, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos, sprendimą priėmė įvertinęs įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

5. Nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, dėl privataus asmens padėties administraciniuose teisiniuose santykiuose. Pažymi, kad pareiškėjai nebuvo sudarytą kliūčių veiksmingai ir tinkamai pasinaudoti jai teisės aktų suteikiamomis teisėmis ir laisvėmis. Be to, byloje yra duomenys, kad institucija, vykdanti nuosavybės teisių atkūrimą, siekė sudaryti galimybę pareiškėjai veiksmingai ir tinkamai jomis pasinaudoti (pvz., 2007 m. kovo 15 d. raštu prašant pareiškėją apsispręsti dėl atlyginimo būdo, 2013 m. balandžio 11 d. raštu informuojant ją apie Atkūrimo įstatymo pasikeitimų įsigaliojimą ir galimybę iki 2013 m. liepos 1 d. išreikšti valią pasirenkant kitą nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdą). Atkreipia dėmesį, jog pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad institucija, vykdanti nuosavybės teisių atkūrimą, sudarė kliūtis veiksmingai ir tinkamai pasinaudoti jai teisės aktų suteikiamomis teisėmis ir laisvėmis, to nenustatė ir pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje ginčas kilo dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepaisant apeliacinio skundo argumentų, daro išvadą, jog apeliacinis skundas nepagrįstas.

Pareiškėja, prašydama panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. 8S-(14.8.3.)-271, kuriuo nuosavybės teisės į žemę pareiškėjai buvo atkurtos už nacionalizuotą žemę atlyginant pinigais, nurodo, jog ji 2007 m. kovo 15 d. Kauno žemėtvarkos skyriaus pranešimu Nr. S1-2345(1.10) buvo suklaidinta, kad jos pasirinktu atkūrimo būdu – perduodant neatlygintinai naują žemės sklypą Kauno mieste – nuosavybės teisių nėra galimybės atkurti. Šiuo pranešimu Kauno žemėtvarkos skyrius pranešė pareiškėjai, kad dėl laisvo žemės fondo žemės trūkumo Kauno mieste minėtas atkūrimo būdas negali būti įgyvendintas ir siūlo pasirinkti kitą atkūrimo būdą, tai yra atlyginant vertybiniais popieriais arba pasirinkti lygiavertį sklypą Kauno apskrities rajonuose (b. l. 11). Pareiškėjai nepasirinkus atkūrimo būdo Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 02-01-603 ir Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 8149 nuosavybės teisės buvo atkurtos atlyginant vertybiniais popieriais.

Neįvykdžius šio sprendimo, pareiškėja 2013 m. birželio 26 d. pateikė prašymą pakeisti Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 8149 ir pakeisti atkūrimo būdą atlyginant už nacionalizuotą žemę pinigais (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 27). Atsakovas šioje byloje ginčijamu Sprendimu atkūrė nuosavybės teises pareiškėjai atlyginant už žemę pinigais. Teisinis reguliavimas, galiojęs Sprendimo priėmimo metu, o būtent Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2404 redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. lapkričio 22 d.) numatė galimybę pretendentui į nuosavybės teisių atkūrimą keisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir institucijai pakeisti sprendimą administracine tvarka. Todėl teisės prasme Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas Nr. 8S-(14.8.3.)-271 yra teisėtas bei pagrįstas.

Pripažinti, kad pareiškėja 2013 m. birželio 26 d. prašymą pateikė dėl suklydimo (suklaidinimo) nėra pagrindo. Pareiškėja nenurodė kada jai tapo žinoma, jog ji yra suklaidinta dėl nuosavybės atkūrimo būdo, kurie faktai patvirtina tai, kad ji buvo suklaidinta. Taip pat pažymėtina, kad Atkūrimo įstatymo Nr. XI-2404 redakcijos 21 straipsnio 3 dalis numatė galimybę pretendentams iki 2013 m. liepos 1 d. keisti valią ir pasirinkti kitą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje numatytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą ir ne tik pinigais. Preziumuojama, kad pareiškėja, 2013 m. birželio 26 d. prašyme cituodama minėtą įstatymą, žinojo, kad toks teisinis reguliavimas jai tokią teisę numato ir šia teise ji galėjo pasinaudoti, jei manė, kad 2007 m. kovo 15 d. Kauno žemėtvarkos skyriaus pranešimu Nr. S1-2345(1.10) ji buvo suklaidinta. Tačiau pareiškėja pasirinko atlyginimo būdą pinigais ir 2013 m. liepos 29 d. prašyme nurodė sąskaitą, į kurią turėtų būti pervesta piniginė kompensacija (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 35). Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad tokiu būdu pareiškėja išreiškė tikrąją savo valią.

Remdamasi šiais argumentais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė