2017-09-05 Nr. AB-16292-3-61-3-00381-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4517-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00381-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų N. T. T. T. (N. T. T. T.), S. H. A. K. ir R. N. N. N. (R. N. N. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. T. T. T., S. H. A. K. ir R. N. N. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai N. T. T. T., S. H. A. K. ir jų nepilnametis sūnus R. N. N. N. (atstovaujamas savo tėvų) (toliau – ir pareiškėjai) pateikė teismui skundą (b. l. 1–9), prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (15/6-9)12PR-10 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo bei išsiuntimo“ ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Pareiškėjų nuomone, atsakovas jų parodymus vertino izoliuotai, atmestinai. Nebuvo analizuota informacija apie kilmės valstybėje egzistuojančią padėtį dėl (duomenys neskelbtini) tradicijų, moterų padėties bei nusikaltimų, atliekamų dėl tradicijų nesilaikymo. Pareiškėjai apklausų metu nurodė, jog dėl žmonos dėvimos aprangos jie sulaukia nuolatinių grasinimų iš dėdės, kadangi toks apsirengimo stilius yra vertinamas kaip prieštaraujantis pareiškėjos šeimos (giminės) tradicijoms ir (duomenys neskelbtini) kultūrai. Pabrėžė, jog (duomenys neskelbtini) bendruomenėje moterys yra laikomos šeimos / giminių vyrų nuosavybe, kurie turi teisę kontroliuoti moterų judėjimo laisvę, elgesį, būsimą sutuoktinį ir kt.

Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos tėvas yra miręs, skyrybų atveju ji grįžtų į šeimą, kurios galva yra dėdė H. A. H. (H. A. H.), todėl būtent jam pereitų santuokos nutraukimo metu gaunamos lėšos. Ištekinant pareiškėją dar kartą už giminės išrinkto vyro, būtų mokamas naujas mokestis, kuris vėl atitektų H. A. H.. Be to, pareiškėjų teigimu, atsakovo teiginys, kad pareiškėjams nekyla grėsmė būti persekiojamiems ir sulaukti grasinimų dėl moters dėvimos laisvos aprangos, grindžiamas dešimties metų senumo šaltiniu, o (duomenys neskelbtini) miesto liberalumas įrodinėjamas straipsniu, iš kurio neaišku, kokiais duomenimis grindžiamas šis argumentas.

Pateikdami nuorodas į kitus savo surastus straipsnius, pareiškėjai nurodė, jog pagal surinktus šaltinius moraliniai nusikaltimai – šeimos (giminės) narių atliekami nusikaltimai, siekiant grąžinti šeimai prarastą garbę, kurią amoraliu elgesiu sukėlė šeimos nariai. Smurtiniai nusikaltimai, užtraukus gėdą giminės vardui, atliekami už tokius veiksmus: nesantuokiniai santykiai, netinkama apranga, santuoka be giminės leidimo, svetimavimas (išprievartavimo auka apkaltinama svetimavimu) ar tiesiog bendravimas su vyru, kuris nepriklauso giminei.

Asmenys, atliekantys smurtinius veiksmus yra giminės / šeimos nariai. Tai, jog moraliniai nusikaltimai iš tiesų tebevyksta, patvirtina šalyje užfiksuoti įvykiai. Pareiškėjų nuomone, nurodytos aplinkybės dėl jiems gresiančio pavojaus būti persekiojamiems dėl (duomenys neskelbtini) bendruomenės tradicijų nesilaikymo neprieštarauja informacijai apie padėtį kilmės valstybėje ir visuotinai žinomiems faktams. Pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį motyvų vertinimas turėjo būti grindžiamas visų nustatytų aplinkybių visuma, o ne atskirais faktais.

Pažymėjo, kad dėl teisėsaugos institucijų veikimo neefektyvumo bei pateiktos informacijos apie moralinius nusikaltimus, vykdomus pareiškėjų kilmės valstybėje, pareiškėjų baimė grįžti į kilmės valstybę pagrįsta ne tik subjektyviomis aplinkybėmis, bet ir objektyvaus pobūdžio faktais, t. y. pareiškėjai dėl (duomenys neskelbtini) bendruomenės tradicijų nesilaikymo yra priskiriami šios bendruomenės persekiojamų asmenų grupei, o valstybė ir teisėsaugos institucijos nėra pajėgios užtikrinti apsaugos nuo tokio persekiojimo.

Deportavus pareiškėjus, kyla reali rizika, jog jie patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 27–31).

Pažymėjo, kad nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio nuspręsta, nes jie nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios daryti išvadą, kad jų baimė kilmės šalyje patirti persekiojimą ar smurtą yra pagrįsta. Ši išvada padaryta įvertinus kilmės valstybės informaciją, pareiškėjų pateiktus paaiškinimus (jie nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių pasakojimą) ir atlikus išsamų tyrimą. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės, susijusios su tariamais grasinimais, pasakojimas nepasižymi detalumu, nėra išsamus, nuoseklus bei yra prieštaringas.

Atsakovas nurodė, jog surinko informaciją apie santuokų (duomenys neskelbtini) regione tradicijas ir jų laikymąsi, (duomenys neskelbtini) moterų aprangą (duomenys neskelbtini), saugumo situaciją (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjų teiginius vertino visos surinktos informacijos kontekste. Pareiškėjai skunde nepateikė jokių duomenų, paneigiančių Migracijos departamento surinktą informaciją. Migracijos departamentas taip pat nurodė, jog pagal pareiškėjų pateiktą teismo sutartį (santuokos liudijimą) skyrybų atveju pareiškėjas 150 (duomenys neskelbtini) turės sumokėti būtent savo sutuoktinei, bet ne jos giminaičiams.

Pagal Migracijos departamento surinktą kilmės valstybės informaciją, nuo 2008 m. vedybinėje sutartyje žmona gali įrašyti skyrybas kaip vieną iš sąlygų. Taigi surinkta kilmės valstybės informacija paneigė pareiškėjų teiginius, kad pareiškėjos dėdė siekia išskirti jų šeimą, kad gautų 150 auksinių pinigų. Taip pat buvo nustatyta, kad būti išsiskyrusia moterimi (duomenys neskelbtini) yra didelė problema. Pareiškėjų pasakojimas apie pareiškėjos dėdės tikslus išskirti jų šeimą, nepasižymi detalumu, nėra nei išsamus, nei nuoseklus, yra prieštaringas pateiktiems dokumentams ir neatitinka kilmės valstybės informacijos.

Skundo teiginiai ne tik nepaneigia Migracijos departamento išvadų, bet ir nėra pagrįsti jokiais patikimais duomenimis. Atsakovas paaiškino, kad pažyma apie (duomenys neskelbtini) moterų aprangą buvo parengta pagal bendrąsias Europos Sąjungos gaires dėl informacijos apie kilmės šalis apdorojimo, remiantis atrinktais viešai skelbiamais informacijos šaltiniais. Pareiškėjai skunde nenurodė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių pažymoje pateiktą informaciją, nepateikė ir naujos, pažymoje nenurodytos informacijos. Nors pareiškėjai skunde pateikia informaciją apie moralinius nusikaltimus (duomenys neskelbtini), tačiau, atsakovo nuomone, ši informacija savaime nepatvirtina pareiškėjų prieglobsčio prašymo teiginių.

Atkreipė dėmesį, kad patys pareiškėjai skunde nurodo, kad (duomenys neskelbtini) bendruomenės moterys yra laikomos giminės / šeimos ar vyro nuosavybe. Būtent pareiškėjos vyras yra jos šeimos galva, jis ir leido pareiškėjai pasirinkti laisvesnį aprangos stilių. Be to, remiantis Migracijos departamento surinkta informacija, moterys (duomenys neskelbtini) rengiasi kur kas laisviau nei likusioje (duomenys neskelbtini) dalyje. (duomenys neskelbtini) miestas greičiausiai yra pats liberaliausias miestas (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento manymu, mažai tikėtina, jog pareiškėjai galėjo sulaukti grasinimų dėl jų dėvimos aprangos.

Labiau tikėtina, kad tai galėjo būti dėdės priekaištai. Pareiškėjų baimė patirti jų nurodytus veiksmus nėra visiškai pagrįsta. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog skunde pateikta informacija apie tai, kad moraliniai nusikaltimai (duomenys neskelbtini) tebevyksta, nėra susijusi su (duomenys neskelbtini) vyraujančiomis tradicijomis dėl moterų aprangos. Įvertinus surinktą informaciją, darė išvadą, jog negalima konstatuoti, kad (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste, kuriame yra pareiškėjų gyvenamoji vieta, vyksta kariniai veiksmai.

Situacija (duomenys neskelbtini) mieste nepasiekė beatodairiško smurto lygio, kurio reikalaujama vertinant papildomos apsaugos suteikimo galimybę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagristą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai N. T. T. T., jo sutuoktinė S. H. A. K. ir nepilnametis sūnus R. N. N. N. 2016 m. spalio 12 d. atvyko iš Graikijos Respublikos į Lietuvos Respubliką pagal Europos Tarybos (ES) 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 2015/1523, kuriuo Italijos ir Graikijos labui nustatomos laikinosios priemonės tarptautinės apsaugos srityje. 2016 m. spalio 12 d. pareiškėjai pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje. 2016 m. lapkričio 22 d. prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo apklausos protokole pareiškėjas N. T.

T. T. aiškindamas, kodėl išvyko iš (duomenys neskelbtini) ir negali ten grįžti bei gyventi, nurodė, kad 2011 m. lapkričio 12 d. vedė S. H. A. K., kilusią iš šeimos, kuri laikosi tradicijų ir senų papročių. Paaiškino, kad S. dėdė buvo suplanavęs jos vestuves su pusbroliu, bet vėliau leido jai tekėti už pareiškėjo už 180 g aukso. Pareiškėjas savo žmonai duoda daug laisvės – ji gali rengtis kaip nori, nedėvėti galvos apdangalo, todėl jos giminės labai pyksta. S. dėdė nuolat grasina pareiškėjui dėl to, kad jis duoda S. per daug laisvės ir taip daro gėdą šeimai.

Pabrėžė, kad dėl S. dėdės priekaištų jie negali jaustis laimingi, dėdė nori, kad jie išsiskirtų arba S. laikytųsi tradicijų. Mano, kad, jei grįžtų į (duomenys neskelbtini), dėdė jam ką nors padarytų, galbūt nužudytų. 2016 m. lapkričio 22 d. prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokole pareiškėja S. H. A. K., aiškindama, kodėl išvyko iš (duomenys neskelbtini) ir negali ten grįžti bei gyventi, nurodė, jog 1995 m. mirė jos tėvas, mamai buvo sunku ją ir seseris auginti, jų laisvę kontroliavo dėdė.

Jis nenorėjo leisti pareiškėjai baigti mokyklą. Prieš susituokdama ji nebuvo laisva, visą laiką buvo namuose, dėvėjo skarą, ilgą sijoną. Kai susituokė, jos vyras leido jai dėvėti džinsus, marškinėlius, dėl to dėdė labai pyko. Dėdė nuolat kišasi į jos ir sutuoktinio gyvenimą, neduoda jiems ramybės. Mano, kad, jei grįžtų į (duomenys neskelbtini), dėdė ją išskirtų su vyru arba juos nužudytų. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymą ir su juo susijusius dokumentus, surašė 2017 m. sausio 12 d. išvadą Nr. (15/6-9)13PR-10RN, kurioje, įvertinęs pareiškėjų paaiškinimus bei surinktą informaciją apie santuokas (duomenys neskelbtini) regione, tradicijas ir jų laikymąsi, (duomenys neskelbtini) moterų aprangą ir saugumo situaciją (duomenys neskelbtini), konstatavo, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės nepasižymi nuoseklumu, išsamumu bei detalumu, paremtos bendro pobūdžio teiginiais apie šalyje egzistuojančias tradicijas, bet neparemtos dokumentiniais įrodymais.

Taip pat pažymėta, jog kai kurie per apklausas pateikti faktai yra prieštaringi, pateikta informacija nesutampa. Pareiškėjų pasakojimas apie patirtus grasinimus iš dėdės dėl S. H. A. K. dėvimos aprangos, nors ir nepasižymi nuoseklumu, tačiau iš esmės yra neprieštaringas ir labiau tikėtinas nei netikėtinas, tačiau teiginiai apie dėdės ketinimus juos išskirti nėra nuoseklūs, detalūs, neatitinka kilmės valstybės informacijos, todėl nevertinti. Išvadoje nurodoma, kad pareiškėjų baimė patirti jų nurodytus veiksmus nėra visiškai pagrįsta, todėl pabėgėlio statuso taikymo nuostata, reikalaujanti, kad prieglobsčio prašytojas visiškai pagrįstai bijotų persekiojimo, laikytina nenustatyta.

Be tariamų grėsmių, kurios buvo įvertintos nagrinėjant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjai nenurodė kitų kilmės valstybėje jiems kylančių grėsmių, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad yra grėsmė, jog pareiškėjams kilmės valstybėje gresia kankinimai arba žiaurus elgesys, todėl jiems negali būti suteikta ir papildoma apsauga. Išvadoje siūloma nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, išsiųsti pareiškėjus į (duomenys neskelbtini) bei uždrausti S. H. A. K. bei N. T.

T. T. atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo jų išsiuntimo. Atsakovas, vadovaudamasis minėta Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus išvada, priėmė skundžiamą 2017 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (15/16-9)12PR-10, kuriuo atsisakė pareiškėjams suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje, taip pat nusprendė, sprendimui įsigaliojus, išsiųsti pareiškėjus į (duomenys neskelbtini), uždrausti S. H. A. K. bei N. T. T. T., išskyrus jų sūnų R. N. N. N., atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo jų išsiuntimo.

Pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje skundžiamu sprendimu buvo atmestas konstatavus, kad S. H. A. K. bei N. T. T. T. baimė patirti jų nurodytus veiksmus nėra pagrista, todėl pareiškėjai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 1, 2 dalių, 87 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis. Nustatant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Be to, baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai baimę savo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) patirti persekiojimą grindė ten vyraujančiomis tradicijomis dėl moterų aprangos, su tuo susijusiais pareiškėjos dėdės grasinimais bei baime, kad pareiškėjų šeima bus išskirta. Teismas, įvertinęs pareiškėjų pasakojimą teismo posėdžio metu, pareiškėjų apklausų metu duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų nurodomos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su jų rasė, religija, pilietybe, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais. Iš pareiškėjų pasakojimo matyti, kad jie (duomenys neskelbtini) jaučiasi nelaimingi dėl S. H. A. K. dėdės kišimosi į pareiškėjų gyvenimą, kuris pasireiškia dėdės priekaištais pareiškėjams dėl tradicijų nesilaikymo. Atkreiptas dėmesys, jog pareiškėjai nenurodė jokių H. A. H. veiksmų, kurie galėtų būti suprantami kaip persekiojimas ar grėsmė Įstatymo 86 ir 87 straipsnių prasme. Be to, tam tikri pareiškėjų pasakojimo elementai neatitinka Migracijos departamento surinktos informacijos apie (duomenys neskelbtini). Pažymėta, kad pagal Migracijos departamento surinktą informaciją skyrybos (duomenys neskelbtini) moters šeimai atneša negarbę, išsiskyrusios moterys laikomos amoraliomis, todėl pareiškėjų teiginiai, kad dėdė, kuris priekaištauja dėl tradicijų nesilaikymo ir tokiu būdu daromos gėdos šeimai, juos išskirs, laikyti nelogiškais. Be to, pareiškėjai gyvena (duomenys neskelbtini) regione, kuriame, atsakovo surinktais duomenimis, žmonės rengiasi laisviau nei likusioje (duomenys neskelbtini) dalyje, o (duomenys neskelbtini) laikomas kultūros sostine, pasaulietiškiausia vieta (duomenys neskelbtini), kur apranga bei atmosfera yra liberali, todėl vakarietiška S. H. A. K. apranga neturėtų kelti didelio pasipiktinimo visuomenėje. Taigi teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjų baimė paremta išimtinai jų subjektyvia nuomone, tačiau objektyvi situacija gyvenamojoje vietoje neleidžia laikyti šią baimę visiškai pagrista. Teismas sprendė, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų.

Byloje taip pat nebuvo jokių duomenų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, jog pareiškėjams gali kilti asmeninė grėsmė jų kilmės valstybėje. Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, daryta išvada, kad pareiškėjų nurodomos priežastys akivaizdžiai nėra susijusios su tarptautinės apsaugos teikimu. Išanalizavus pareiškėjų byloje esančius rašytinius įrodymus, nebuvo pagrindo manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju jie bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus kokiu būdu nepagrįstai baudžiami.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjai nebuvo persekiojami dėl rasės, religijos, pilietybės, tautybės, politinių įsitikinimų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, taigi pabėgėlio statutas jiems nebuvo suteiktas pagrįstai. Pažymėta, kad Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 33 straipsnyje nustatyta, kad nė viena susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

Įstatymo 87 straipsnyje taip pat reglamentuojamas papildomos apsaugos suteikimas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (1 p.); yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos (2 p.); yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams (3 p.).

Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ir asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – ir Direktyva) 2 straipsnio (e) punkte nurodyta, kad papildomą apsaugą gali gauti asmuo, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, bet apie jį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį, jam iškiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtus smurto veiksmus, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali ar dėl tokio pavojaus nepageidauja pasinaudoti tos šalies apsauga.

Direktyvos 15 straipsnis nustato, kad smurto veiksmus sudaro mirties bausmė ar egzekucija; prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas kilmės šalyje; rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Duomenų, kad pareiškėjai galėtų būti veikiami vienu iš nurodytų būdų, nenustatyta, todėl papildomos apsaugos suteikimas nėra reikalingas. Atkreiptas dėmesys, jog pareiškėjai gyvena (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) provincijoje, o Migracijos departamento surinktoje informacijoje apie (duomenys neskelbtini) guberniją nurodoma, kad padėtis (duomenys neskelbtini) yra pakankamai saugi, stabili, patenkinama.

Pareiškėjų skunde nurodytas teiginys, kad grįžus į (duomenys neskelbtini), jiems grėstų kankinimai buvo visiškai nepagrįstas, nekonkretizuotas, taigi neįrodytas.

Teismas vadovavosi Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Įsigaliojus skundžiamam sprendimui, pareiškėjai prarastų teisę būti Lietuvoje, be to, nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) jų gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jie gali būti persekiojami dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, kad jie bus ten kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami (Įstatymo 130 str. 1, 2 d.), taigi sprendimas išsiųsti pareiškėjus į (duomenys neskelbtini), skundžiamam sprendimui įsiteisėjus, pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

Skundžiamu sprendimu pareiškėjams taip pat uždraudžiama vienus metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Pažymėta, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pažymėta, kad šiuo atveju pareiškėjai atitinka Migracijos departamento 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 44.2 punkte nurodytas sąlygas, todėl konstatuota, kad atsakovas pagrįstai uždraudė pareiškėjams N. T. T. T. ir S. H. A. K. atvykti į Lietuvos Respubliką, o vienų metų draudimo atvykti terminas, teismo vertinimu, laikytinas visiškai pagrįstu ir proporcingu.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes daryta išvada, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjų skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjai N. T. T. T., S. H. A. K. ir R. N. N. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjų skundą.

Apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovo bei teismo išvada, jog pareiškėjų persekiojimo priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86–87 straipsnių reikalaujamais kriterijais, yra visiškai nepagrįsta, kadangi pareiškėjams grėsmė būti persekiojamiems kyla būtent dėl (duomenys neskelbtini) kultūros tradicijų nesilaikymo, t. y., priskiriama tarptautinės apsaugos taikymui.

Tvirtina, jog teismas, nurodydamas, jog byloje nėra pateikta jokių duomenų, pagrindžiančių, jog pareiškėjams kyla asmeninė grėsmė jų kilmės valstybėje, remiasi išimtinai atsakovo Išvadoje pateiktais argumentais, nutylėdamas pareiškėjų skunde, apklausų metu bei posėdžio metu nurodytus motyvus. Pareiškėjų manymu, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles: ginčijamas sprendimas grįstas pavieniais atsakovo pateiktais argumentais, pažeidžiant reikalavimą vertinti įrodymu visetą ir neužtikrino visapusiško įrodymu ištyrimo, ginčijamo sprendimo motyvuojamoje dalyje apskritai nepasisakyta apie pareiškėjo nurodytas esmines aplinkybes.

Pareiškėjų manymu, atsakovui tyrimą dėl prieglobsčio prašymo atlikus paviršutiniškai, neužtikrintas įrodymų visapusiškas ištyrimas, nėra pagrindo teigti, jog grąžinus pareiškėjus į kilmės valstybę, jiems nekiltų jokie neigiami padariniai. Juolab, nėra duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjų išsiuntimo į pilietybės valstybę atveju jie nebus kankinami, su jais nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jų orumas, gi, remiantis pateikta informacija, yra pagrįsta tikimybė, jog pareiškėjus išsiuntus į (duomenys neskelbtini) jų teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad, vertindamas prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų patikimumą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovavosi tikimybių pusiausvyros principu, t. y. nustatė, ar kiekviena prieglobsčio prašytojo nurodyta esminė aplinkybė, kuri nėra patvirtinta rašytiniais įrodymais, yra labiau tikėtina negu netikėtina.

Atsakovo teigimu, nenustačius, kad pareiškėjų baimė patirti persekiojimą yra visiškai pagrįsta, taip pat nenustačius, kad pareiškėjams gali kilti asmeninė grėsmė jų kilmės valstybėje, apeliaciniame skunde nurodytos neegzistuojančios grėsmės tariamos priežastys bei jų kvalifikavimas nėra ginčo objektas nagrinėjamos bylos kontekste.

Pažymi, kad teismas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo visas tiek Migracijos departamento, tiek ir pareiškėjų pateiktas aplinkybes bei ginčijamame sprendime pateikė detalų šių duomenų įvertinimą. Migracijos departamento vertinimu, skundžiamo sprendimo motyvai yra pakankami.

Teigia, kad atsakovas surinko aktualią kilmės valstybės informaciją ir pareiškėjų teiginius vertino visos surinktos informacijos kontekste. Pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, paneigiančių Migracijos departamento surinktą informaciją. Pažymi, kad Migracijos departamentas pareiškėjų prieglobsčio prašymo motyvus vertino ne izoliuotai, bet surinktos informacijos visumoje. Mano, jog nėra pagrindo teigti, kad Migracijos departamento surinkti duomenys apie (duomenys neskelbtini) moterų aprangą yra neaktualūs. Tvirtina, jog pareiškėjų skunde pateikta, jų teigimu, aktuali informacija apskritai nėra susijusi su (duomenys neskelbtini) moterų aprangos tradicijomis.

Mano, kad tiek Migracijos departamentas, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas atidžiai ir rūpestingai išnagrinėjo, tinkamai įvertino visas faktines aplinkybes bei pritaikė teisės normas, taigi priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. (15/6-9)12PR-10 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo bei išsiuntimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjų prašymo įpareigoti atsakovą išnagrinėti jų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjai, nesutikdami su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai N. T. T. T., jo sutuoktinė S. H. A. K. ir nepilnametis sūnus R. N. N. N. 2016 m. spalio 12 d. atvyko iš Graikijos Respublikos į Lietuvos Respubliką pagal Europos Tarybos (ES) 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 2015/1523, kuriuo Italijos ir Graikijos labui nustatomos laikinosios priemonės tarptautinės apsaugos srityje. 2016 m. spalio 12 d. pareiškėjai pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje, nes kilmės šalyje jiems gresia pavojus (N. T. T. T. asmens byla, b. l. 2). 2016 m. lapkričio 22 d. prieglobsčio prašytojo apklausos Migracijos departamente metu (N. T.

T. T. asmens byla, b. l. 34–43, S. H. A. K. asmens byla, b. l. 27–35) N. T. T. T. ir S. H. A. K. nurodė, kad pareiškėjas savo žmonai S. H. A. K., kuri kilusi iš labai papročių besilaikančios giminės, duoda daug laisvės – ji gali rengtis kaip nori, nedėvėti galvos apdangalo, todėl jos giminės, ypač dėdė H. A. H., labai pyksta. Teigė, kad dėl to dėdė atvykdavo į pareiškėjų namus, pareiškėjo darbą, negražiai šnekėdavo, grasino. Teigė, kad pareiškėjos dėdė nori, kad pareiškėjai išsiskirtų, o jie, to nenorėdami, išvyko iš šalies.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymą ir su juo susijusius dokumentus, surašė 2017 m. sausio 12 d. išvadą Nr. (15/6-9)13PR-10RN (N. T. T. T. asmens byla, b. l. 50–62), kurioje, įvertinęs pareiškėjų paaiškinimus bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, siūlė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, išsiųsti pareiškėjus į (duomenys neskelbtini) bei uždrausti pareiškėjams S. H. A. K. bei N. T. T. T. atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo jų išsiuntimo. Atsakovas, vadovaudamasis minėta išvada, priėmė skundžiamą 2017 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (15/16-9)12PR-10, kuriuo atsisakė pareiškėjams suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje, taip pat nusprendė, sprendimui įsigaliojus, išsiųsti pareiškėjus į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjams S. H.

A. K. bei N. T. T. T., išskyrus jų sūnų R. N. N. N., atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo jų išsiuntimo. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjai nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jų baimė kilmės šalyje patirti persekiojimą ar smurtą yra pagrįsta, jų baimė patirti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus negali būti laikoma pagrįsta.

Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

Įstatymo 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai teigia, kad prieglobstis jiems turi būti suteiktas dėl baimės būti persekiojamiems pareiškėjos giminaičių (ypač dėdės) dėl to, kad S. H. A. K., dėvėdama laisvą aprangą, nesilaiko (duomenys neskelbtini) kultūros tradicijų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 140 str.), pritaria pirmosios instancijos išvadoms, kad šie pareiškėjų paaiškinimai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais prieglobsčio suteikimo pagrindais. Pareiškėjų pasakojimai prieglobsčio prašytojo apklausos metu iš esmės susiję su jų asmeniniais nesutarimais su S. H. A. K. dėde. Pareiškėjai nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių konkretų persekiojimo pavojų: paklaustas, ką konkrečiai pareiškėjos giminės daro, N. T. T. T. nurodė tik tai, kad jie jį labai negražiai vadina, negražiai su juo šneka (N. T. T. T. asmens byla, b. l. 38); nors taip pat teigė, kad pareiškėjos dėdė jam grasino, jokių konkrečių grasinimų neįvardijo (N. T. T. T. asmens byla, b. l. 42). S. H. A. K., apklausos metu paklausta, kas, jos manymu, nutiks, jei grįš į kilmės valstybę, tik abstrakčiai nurodė, jog arba kažkas juos nužudys, arba reikės išsiskirti su vyru (S. H. A. K. asmens byla, b. l. 32–33), tačiau jokių konkrečių aplinkybių, pagrindžiančių tokias jos prielaidas, nenurodė.

Pažymėtina, kad pareiškėjų teiginius apie persekiojimo grėsmę dėl (duomenys neskelbtini) kultūros tradicijų nesilaikymo paneigia Migracijos departamento surinkti duomenys apie padėtį (duomenys neskelbtini): kaip nurodoma Migracijos departamento parengtoje Pažymoje apie (duomenys neskelbtini) moterų aprangą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (S. H. A. K. asmens byla, b. l. 37), moterys (duomenys neskelbtini) rengiasi kur kas laisviau nei likusioje (duomenys neskelbtini) dalyje, o (duomenys neskelbtini) miestas yra pats liberaliausias miestas šioje šalyje. Nors pareiškėjai nesutinka su Migracijos departamento surinkta informacija, teigia, kad ji grindžiama senais šaltiniais, tačiau jų pačių pateikti duomenys (citatos iš įvairių straipsnių) nesudaro pagrindo laikyti, kad Migracijos departamento surinkta informacija būtų neteisinga arba pasenusi. Be to, iš Migracijos departamento 2017 m. sausio 12 d. išvados Nr. (15/6-9)13PR-10RN matyti, kad atsakovas vertino surinktos informacijos visumą, o ne atskirus faktus izoliuotai. Pareiškėjų pateikti duomenys nepaneigia Migracijos departamento išvadų apie padėtį kilmės valstybėje (mieste, kuriame gyveno): nors pareiškėjai skunde buvo nurodę ištraukas iš straipsnių apie smurto prieš moteris (duomenys neskelbtini) atvejus, tačiau iš esmės nepagrindė, kad tokių pasekmių grėsmė yra reali pareiškėjų atveju.

Kaip minėta, pabėgėlio statuso suteikimas siejamas su realiai egzistuojančia persekiojimo baime. Šiuo atveju pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį buvo grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais apie nesutarimus su pareiškėjos dėde, nesukonkretintais teiginiais apie grasinimus, taip pat bendra informacija apie šalį, nesusiejant jos asmeniškai su pareiškėjų situacija. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pareiškėjo argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad pareiškėjai nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, kad jie atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Atsižvelgiant į Migracijos departamento surinktą informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste, kuriame pareiškėjai gyveno, taip pat tai, kad pareiškėjai pateikė tik abstrakčius, nekonkretizuotus teiginius apie galimas grėsmes grįžus į kilmės valstybę, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjams.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjų teiginiais, kad atsakovas tyrimą dėl prieglobsčio prašymo atliko paviršutiniškai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Migracijos departamentas atliko tiek N. T. T. T., tiek S. H. A. K. apklausas, sudarė jiems sąlygas išsamiai pateikti argumentus ir įrodymus apie, jų manymu, reikšmingas aplinkybes, apklausų metu uždavė jiems patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti nurodytus teiginius. Migracijos departamentas 2017 m. sausio 12 d. išvadoje Nr. (15/6-9)13PR-10RN išsamiai aptarė pareiškėjų nurodytas aplinkybės, pateikė jų vertinimą, taip pat surinko išsamią informaciją apie padėtį kilmės valstybėje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Migracijos departamentas atliko išsamų tyrimą ir priėmė surinktų duomenų visuma pagrįstą sprendimą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statusą bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų N. T. T. T. (N. T. T. T.), S. H. A. K. ir R. N. N. N. (R. N. N. N.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas Dalia Višinskienė