2022-05-04 Nr. AB-10865-3-61-3-02072-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-81-822/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02072-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Ž. (D. Ž.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Vilniaus PN) 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. buvo laikomas Vilniaus PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad ant langų esančios grotos buvo nepralaidžios dienos šviesai, todėl turėjo gadinti akis skaitydamas bei rašydamas laiškus. Taksofonai nebuvo atitverti, todėl nebuvo užtikrintas privatumas kalbantis su artimaisiais. Pareiškėjo teigimu, nebuvo užtikrinta pakankamai laisvo ploto. Dušuose nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi nebuvo įrengtos pertvaros. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė patyčias, dvasinius išgyvenimus, kankinimą, todėl jam atlygintina neturtinė žala.

3. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl Vilniaus PN nebuvo ir nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes, jokie teisės aktai nenustato reikalavimo kaupti ir sisteminti tokio pobūdžio duomenis pataisos namuose. Pažymėjo, kad net ir esant užimtoms visoms bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurioje gyveno pareiškėjas, įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, nes visų Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpų (taip pat ir karantino patalpų) plotai visiškai atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus. Vienam suaugusiam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šios teisės normos Vilniaus PN yra laikomasi.

5. Atsakovas paaiškino, kad Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 Lx. Akcentavo, kad su prašymais arba skundais dėl nagrinėjamo ginčo aplinkybių, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į įstaigos administraciją nesikreipė. Vilniaus PN laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu, ne rečiau kaip kartą per savaitę.

6. Pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę paprastosios grupės sąlygomis, jo atžvilgiu taikytinas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 85 straipsnio 1 dalies 5 punktas, pagal kurį paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę du kartus per savaitę paskambinti telefonu. Siekdami įgyvendinti šių teisės aktų laikymąsi, pareigūnai privalo stebėti nuteistąjį, besinaudojantį teise paskambinti ir nustačius pažeidimą, jo pokalbį nutraukti. BVK nuostatos nenumato, kad nuteistųjų bendravimas su artimaisiais turi būti konfidencialus. Toks nuteistojo stebėjimas nelaikytinas jo teisių pažeidimu, o teisės paskambinti telefonu ribojimas, jeigu jis yra numatytas įstatymu ir pagrįstas, pats savaime negali būti suprantamas kaip teisės pažeidimas.

7. Atsakovas pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnio prasme. Tam tikras suimtųjų ir/arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituojant tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtiną žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde ginčija laikotarpį nuo 2018 m. lapkričio 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d., tačiau iš Vilniaus PN pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d., todėl šis laikotarpis laikytinas ginčo laikotarpiu (toliau – ir ginčo laikotarpis).

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, nurodė, kad Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, jog net ir esant užimtoms visoms bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, nes visų Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpų (taip pat ir karantino patalpų) plotai visiškai atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus. Nors Vilniaus PN nepateikė tikslių duomenų, kiek ginčo laikotarpiu buvo apgyvendinta asmenų kartu su pareiškėju gyvenamosiose patalpose, tačiau teismas nurodė, jog neturi pagrindo abejoti, kad Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpų plotai visiškai atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus. Be to, Vilniaus PN nurodė, kad 3,6 kv. m ploto reikalavimo yra laikomasi, todėl nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos šiuos aspektu.

11. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad ant langų esančios grotos ribojo natūralios šviesos patekimą nurodė, jog pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Įrengimo taisyklės) reikalavimus. Šiuo atveju atsakovo atstovui nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, todėl ant lango įrengtos grotos nesudaro pagrindo Vilniaus PN veiksmus vertinti kaip neteisėtus. Pareiškėjo teiginiai, jog dėl įrengtų grotų nepatekdavo dienos šviesa, teismo vertinimu, pagrįsti vien subjektyvia pareiškėjo nuomone, nepatvirtinta jokiais byloje esančiais objektyviais duomenis, todėl teismas juos atmetė.

12. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad taksofonai neužtikrino privatumo bendraujant su artimaisiais. Teismas, vertindamas šiuos pareiškėjo teiginius, nurodė, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką, numatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu nuteistųjų teisiniu statusu, be kita ko, nustatyta maksimali telefoninių pokalbių trukmė ir skaičius, galimybė kontroliuoti, su kuo telefonu bendrauja nuteistasis, registruojant jo skambučius nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje, ir pažymint joje asmens, kuriam skambinama, telefono numerį, vardą ir pavardę. Be to, pareigūnams yra suteikta galimybė nutraukti telefoninį pokalbį tuo atveju, jeigu nuteistasis nesilaiko teisės aktuose nustatytos skambinimo tvarkos.

13. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareigūnai privalo stebėti nuteistąjį, besinaudojantį teise paskambinti ir nustačius pažeidimą, jo pokalbį nutraukti. BVK nuostatos nenumato, kad nuteistųjų bendravimas su artimaisiais turi būti konfidencialus. Toks nuteistojo stebėjimas nelaikytinas jo teisių pažeidimu, o teisės paskambinti telefonu ribojimas, jeigu jis yra numatytas įstatymu ir pagrįstas, pats savaime negali būti suprantamas kaip teisės pažeidimas.

14. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog įstaigoje esantys taksofonai būtų izoliuoti nuo bendros erdvės, taip pat nenustatyta, ar yra įrengtos būdelės, atitvarai, todėl galbūt kiti asmenys galėjo girdėti telefonu kalbančio asmens pokalbį. Vilniaus PN atsiliepime į skundą nenurodė, kokių priemonių įstaigos administracija imasi, siekdama užtikrinti nuteistųjų pokalbių neliečiamumą ir apsaugoti skambinančiųjų privatumą nuo kitų asmenų. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu, todėl nėra pagrindo teigti, kad aptartas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti telefonu socialinius, šeiminius ryšius. Be to, ir pareiškėjo skundo argumentai, kad jo pokalbius galėjo girdėti, yra hipotetiniai. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad pažeidimai lėmė ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl teismas vertino, kad nėra pagrindo teigti, jog dėl netinkamų skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių. Teismas sprendė, kad skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl šio pažeidimo nepagrįstas.

15. Teismas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad dušuose nebuvo pertvarų, dėl to nebuvo užtikrintas jo privatumas, nurodė, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja sanitarinių mazgų ir dušo patalpų pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose įrengimo reikalavimų, taip pat nenumato pataisos įstaigoms prievolės dušuose ir sanitariniuose mazguose tarp pisuarų įrengti pertvarų. Kadangi sienelių (pertvarų) dušo patalpose ir sanitariniuose mazguose tarp pisuarų įrengimo teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Iš byloje pateiktų fotonuotraukų teismas nustatė, kad dušai yra atskirti pertvaromis, o sanitariniai mazgai – kabinomis. Pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neginčija privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, todėl šių aplinkybių nevertino.

16. Teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus PN nepateikė duomenų apie tai, ar ginčo laikotarpiu dušinėse patalpose buvo įrengtos pertvaros. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas vertino, jog dušo patalpose ginčo laikotarpiu nebuvo įrengtos pertvaros, kadangi Vilniaus PN šių pareiškėjo teiginių nepaneigė. Teismo vertinimu, sienelių dušo patalpose neįrengimas sudaro pagrindą pripažinti, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško asmens privatumo buvimo. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (pvz., žr. 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Nagrinėjamoje byloje nenustačius pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimas negali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taigi nors ir pripažintina, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl naudojimosi dušu, tačiau tai nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui už tai piniginę kompensaciją kaip žalos atlyginimą.

17. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą ir nepažengdamas bylos nagrinėjimo ribų, konstatavo, kad Vilniaus PN ginčo laikotarpiu neatliko veiksmų, kurie būtų pagrindas neturtinei žalai atlyginti. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų ar neveikimo – negali kilti civilinė atsakomybė. Tuo remdamasis, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus nagrinėtais aspektais dėl neturtinės žalos atlyginimo ir plačiau dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisakė.

III. 18. Pareiškėjas D. Ž. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti priteisiant pareiškėjui neturtinę žalą.

19. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi jis yra nepagrįstas, nemotyvuotas, netinkamai įvertintos bylos aplinkybės. Pareiškėjas teigia, kad jis visą kalinimo laiką gyveno gyvenamojoje patalpoje, kurioje buvo 5 dviejų aukštų lovos, joje gyveno 10 asmenų. Dalį patalpos užėmė baldai ir kitas inventorius, todėl vietos judėti buvo mažai. Gyvenamojoje patalpoje turėjo nuolat gulėti, nes išeiti į koridorių negalėjo dėl to, kad jame buvo rūkoma, o jis yra nerūkantis. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamosios patalpos plotas, nes gyvenamosios patalpos plotas yra apie 33 kv. m.

20. Pareiškėjas nurodo, kad teismas taip pat nepagrįstai sprendė ir dėl grotų ant langų bei natūralaus apšvietimo. Vilniaus PN grotų akutės yra 3x7 cm, grotos pagamintos iš cinkuotos 4 milimetrų storio skardos, todėl šviesa sunkiai patekdavo į patalpą. Jeigu saulė tiesiai į langus nešviesdavo, tai patalpoje būdavo prietema. Tokiu būdu nebuvo užtikrinti higienos normos reikalavimai ir pažeistos jo teisės.

21. Pareiškėjas dėl pokalbių taksofonu nurodo, kad teismas nepagrįstai nenustatė pažeidimo, kadangi nebuvo užtikrintas jo pokalbių privatumas. Taip pat nurodo, kad Vilniaus PN neužtikrino jo privatumo naudojantis dušu. Teismui nebuvo pateikti duomenys apie tai, ar ginčo laikotarpiu dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros, todėl ši aplinkybė turi būti vertinama pareiškėjo naudai, kadangi atsakovo atstovas šių pareiškėjo argumentų nepaneigė. Teismų praktikoje aplinkybė, kad asmenims dušuose nebuvo užtikrinamas privatumas, pripažįstama pažeidimu. Naudojantis dušu, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas, jis dėl to patyrė pažeminimą, buvo nejauku, nenorėjo net praustis.

22. Pareiškėjas prašo įvertinti jo nurodytas aplinkybes ir pripažinti jo teisių pažeidimus, priteisti neturtinę žalą.

23. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

24. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės abstrakčiais argumentais ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis.

25. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš Vilniaus PN neteisėtų veiksmų neužtikrinant pareiškėjui teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d., atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Vilniaus PN ginčijamu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis dušu, nenustatęs kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, pripažino, kad pareiškėjo teisė buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, neišreikalavo iš atsakovo įrodymų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, nepagrįstai nenustatė pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, palaikė atsakovo poziciją, nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

29. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas.

30. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat išplaukia, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos tikėtinos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019).

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad teismas neobjektyviai, palaikydamas atsakovo poziciją išnagrinėjo bylą, neišreikalavo įrodymų apie jo kalinimo sąlygas, o byloje esančius įrodymus įvertino netinkamai.

32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia atkreipia dėmesį, kad pagal ABTĮ 86 straipsnį, teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymuose nustatytas teismo pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-320/2008). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjo skunde, apeliaciniame skunde ir atsakovo atsiliepime į skundą bei į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pareiškėjo teisių į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimų, susijusių su ploto gyvenamosiose patalpose trūkumu, grotų ant langų įrengimu, apšvietimu, galimybe bendrauti telefonu bei privatumu bendraujant telefonu, ir motyvuotai sprendė, kad pareiškėjo teisės minėtais aspektais nebuvo pažeistos, todėl pagrįstai nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nurodytais aspektais yra nepagrįsti.

34. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui neteigė, jog atsakovas neužtikrino jam teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio ploto gyvenamojoje patalpoje reikalavimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje trūko vietos laisvai judėti. Pareiškėjas nenurodė, kokioje gyvenamojoje patalpoje ginčo laikotarpiu gyveno, patalpos ploto, kiek asmenų kartu su juo gyveno patalpoje ir pan. Tik apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno, plotas buvo apie 33 kv. m, joje įrengtos 5 dviaukštės lovos, patalpoje gyveno 10 asmenų.

35. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo įstaiga, todėl įstaigoje nebuvo ir nėra kaupiama informacija apie tai, kokiose patalpose ir kokiu laikotarpiu nuteistieji gyvena, tačiau net ir esant užimtoms visoms bendrabučio tipo patalpų vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus.

36. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su vienam asmeniui tenkančiu ploto gyvenamojoje patalpoje reikalavimu pažymi, kad pagal ginčui aktualiu metu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. spalio 20 d.) 111 punkte buvo numatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Vilniaus pataisos namuose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Atsižvelgiant į tai, nors atsakovo atstovas ir nepateikė duomenų, kokioje gyvenamojoje patalpoje ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno pareiškėjas, kiek joje įrengta miegamųjų vietų ir kiek asmenų gyveno kartu su pareiškėju, tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog gyvenamosios patalpos plotas buvo apie 33 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų ir gyveno 10 asmenų, todėl šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad aptariamu aspektu nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą, kadangi vienam asmeniui teko 3,3 kv. m gyvenamosios patalpos ploto.

Šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo netikėti ir atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodyta informacija, kad vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skunde nenurodė savo teisių pažeidimo dėl ploto gyvenamojoje patalpoje jam neužtikrinimo, jis teigė, kad dėl gyvenamojoje patalpoje buvusių baldų ir kito inventoriaus buvo mažai vietos judėti. Tačiau nustačius, kad vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje nebuvo pažeista, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime šiuo klausimu nurodytais argumentais.

Papildomai pažymėtina, kad teisės aktai nenustato, jog apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą gyvenamojoje patalpoje, iš jos ploto atimamas baldais ar kitais įrenginiais užimamas plotas. Nenustačius vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimo, nėra pagrindo spręsti, kad šiuo atveju buvo pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatos.

37. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ginčijamu laikotarpiu nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės dėl apšvietimo ir įrengtų grotų ant langų, kadangi jų įrengimas ir apšvietimas atitiko nustatytus teisės aktų reikalavimus, kuriuos įvertinęs teismas ir priėjo prie sprendime nurodytų išvadų. Pažymėtina ir tai, kad, kaip nurodė Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą, pareiškėjas su skundais į Vilniaus PN administraciją dėl aptariamo pažeidimo nesikreipė. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu taip pat nepagrįsti ir atmestini.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pažeidimo Vilniaus PN neužtikrinant jo pokalbių telefonu privatumo bei privatumo naudojantis dušu, nes dušo patalpos nebuvo atskirtos pertvaromis.

39. Pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo vertinimui, kiek tai susiję su privatumo pareiškėjui neužtikrinimu naudojantis telefonu. Pirmosios instancijos teismas sprendime aptarė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, įvertino byloje nustatytas aplinkybes, todėl pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo teisė aptariamu aspektu nebuvo pažeista.

40. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu, pažymi, kad, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas vertino, jog byloje nesant duomenų apie dušo patalpų įrengimą ginčui aktualiu laikotarpiu, yra pagrindas pripažinti pareiškėjo privatumo pažeidimą. Tačiau atsižvelgdamas į tai, kad šiuo atveju nenustatyta kitų pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog galimas privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimas negali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

41. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra konstatuota, jog pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-442-552/2021). Pagal vyraujančią vėliausiąją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017; 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019; 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1229-624/2020; 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-929-556/2020; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-442-552/2021 ir kt.).

42. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka, kad nors pareiškėjas ir galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl naudojimosi dušu, tačiau tai nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

43. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. Ž. (D. Ž.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė