163951e4-ea3e-4ce5-9357-6bc62a003ebe · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. I-2277-171/2010

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01436-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija 70.1; 73

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. spalio 21 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), RÅ«tos Miliuvienės ir Henriko Sadausko sekretoriaujant JÅ«ratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiÅ¡kėjų atstovui advokatui Dariui Krukoniui, atsakovo atstovams N. P., Juliui RaÅ¡kauskui, ArÅ«nui Umbrasui, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos kultÅ«ros ministerijos atstovėms Inai Sokolskai ir Irmai Grigaitienei, vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjų Vilniaus arkivyskupijos bei VÅ¡Ä® „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba“ skundÄ atsakovui KultÅ«ros paveldo departamentui prie KultÅ«ros ministerijos (toliau – Departamentas) dėl akto panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys: Lietuvos Respublikos kultÅ«ros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento KultÅ«ros paveldo skyrius).

Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ ,

n u s t a t ė:

pareiÅ¡kėjas kreipėsi į teismÄ su skundu (I t., b. l. 23–25), kuriame praÅ¡o panaikinti Departamento 2010 m. balandžio 19 d. aktÄ Nr. RG-50.

PaaiÅ¡kino, kad Departamento direktorė patvirtino 2010-04-19 aktÄ Nr. RG-50 (toliau – Aktas), kurį surašė Departamento 2010-02-25 įsakymu Nr. Ä®-056 sudaryta komisija sužaloto kultÅ«ros paminklo Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio galerijos ir koplyčios, esančių: Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 12, 14, Vilniuje, atkÅ«rimo bÅ«dui ir nuostolių dydžiui nustatyti (toliau – Komisija). Nurodo, kad minėti statiniai nuosavybės teise priklauso Vilniaus arkivyskupijai.

PareiÅ¡kėjas nurodė, kad pagal Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – Paveldo įstatymas) 5 str. 10 d. 20 p., Departamentas nustato sužalotų nekilnojamųjų kultÅ«ros paveldo vertybių atkÅ«rimo bÅ«dÄ ir nuostolių dydį. Pagal Paveldo įstatymo 2 str. 21 d. nekilnojamoji kultÅ«ros paveldo vertybė – tai jos reikÅ¡mingumÄ lemiančių vertingųjų savybių visuma. Vertingųjų savybių apibrėžimas pateiktas Paveldo įstatymo 2 str. 40 p. Akcentavo, kad Departamentas, kaip ir kiekvienas vieÅ¡ojo administravimo subjektas, savo diskrecijos teisę gali realizuoti tik įstatymo nustatytose ribose, o dėl vieÅ¡ojoje teisėje dominuojančio imperatyvaus (subordinacinio) reguliavimo metodo, teisės ir pareigos normose nustatomos itin tiksliai ir nesukuriama prielaidų teisės normas aiÅ¡kinti plečiamai. Daro iÅ¡vadÄ , kad Departamentas Paveldo įstatymo pagal kompetencijÄ yra įgaliotas nustatyti tik teisės aktų reglamentuota tvarka nustatytoms pastatų vertingosioms savybėms padarytÄ Å¾alÄ , o ne visoms pastatų dalims ar įrenginiams.

PareiÅ¡kėjai pažymėjo, kad nei Pirmoji, nei Antroji Departamento taryba, nei jokia kita vertinimo taryba nenustatė Galerijos ir Koplyčios vertingųjų savybių, neparengė privalomųjų vertinimo tarybų aktų ir vadovaudamasi KultÅ«ros vertybių registro (toliau – Registras) nuostatomis, patvirtintomis Vyriausybės 2009-09-23 nutarimu Nr. 1179, 6.1 ir 17.6 p., nepateikė vertingųjų savybių sÄ rašų Registrui. Taigi, pareiÅ¡kėjai neturėjo jokių galimybių teisės aktų nustatyta tvarka gauti informacijÄ apie Galerijos ar Koplyčios vertingÄ sias savybes.

Atkreipė dėmesį, kad pagal Departamento 2005-06-09 įsakymu Nr. Į-259 patvirtintų nuostatų 15 p. Vertinimo tarybos posėdžiuose turi teisę dalyvauti valdytojai, analogiška nuostata numatyta ir Paveldo įstatymo 10 str. 1 ir 2 d. Tai atitinka Viešojo administravimo įstatyme numatytas nuostatas dėl subjekto teisės dalyvauti bet kokioje administracinėje procedūroje, susijusioje su jo teisėmis, tačiau Arkivyskupija nėra gavusi jokio pranešimo dėl minimo objekto – Galerijos ar Koplyčios – vertingųjų savybių nustatinėjimo.

Konstatuoja, kad Komisija nustatinėjo žalÄ vertingosioms savybėms, kai pačios vertingosios savybės dėl Departamento kaltės vertinimo tarybų nebuvo nustatytos. Žalos nustatymo metu Departamentas buvo sudaręs net dvi veikiančias nekilnojamojo kultÅ«ros pavelde vertinimo tarybas, tačiau į minėtas tarybas nesikreipė, kad bÅ«tų nustatytos Galerijos ir Koplyčios vertingosios savybės.

Nurodo, kad Komisijos narys V. K. pateikė savo atskirÄ jÄ nuomonę dėl Akto, kurioje nurodė, kad kol Departamento Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo taryba nepatikslino Å¡io objekto vertingųjų savybių bei autentiÅ¡kumo, tol nustatyti žalos dydį ir atkÅ«rimo bÅ«dus nėra galimybių.

Nurodo, kad Departamento Vilniaus teritorinio padalinio atstovė Komisijoje inspektorė Nijolė VaitiekÅ«naitė 2010-04-15 pateikė savo atskirÄ nuomonę, kurioje taip pat nurodė, kad mano, jog Komisija neteisėtai savo nuožiÅ«ra nustačiusi vertingÄ sias savybes, negalėjo objektyviai paskaičiuoti padarytos žalos dydžio, todėl nesutinka su Komisijos Akte iÅ¡dėstytomis iÅ¡vadomis.

Teigia, kad Komisija, savavaliÅ¡kai nustatinėdama vertingÄ sias savybes, pažeidė Paveldo įstatymo 8 str. 5 d., pagal kuriÄ vertingųjų savybių nustatymas priskirtinas iÅ¡imtinai nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo taryboms, taip pat Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinius nuostatus, pažeidė vieÅ¡ojoje teisėje veikiantį įstatymo virÅ¡enybės ir teisinio apibrėžtumo principÄ , kuris lemia tai, kad visi vieÅ¡ojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, o plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiÅ¡kinimas yra negalimas.

PaaiÅ¡kino, kad Komisija nustatinėjo žalÄ â€žvertingosioms savybėms“, kurios nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka nustatytos ir nebuvo užfiksuotos ir įvardintos Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio pagrindiniame dosjė, kuris yra vienas pagrindinių dokumentų rengiant tvarkybos darbų projektÄ ir atliekant tvarkybos darbus.

Nurodo, kad remiantis teisės aktų nuostatomis, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos turi prioriteto teisę aiÅ¡kinti Statybos įstatymo nuostatas, nustatyti statybos ar remonto rÅ«Å¡is ir net metodiÅ¡kai vadovauti tokiam vieÅ¡ojo administravimo subjektui kaip Departamentui, vykdančiam statinių naudojimo priežiÅ«rÄ . Mano, kad Komisija, reikalaudama statybos leidimo ir remonto darbus galerijoje kvalifikuodama kaip savavaliÅ¡kus, neteisingai interpretuoja ir aiÅ¡kina teisės aktus, peržengia savo kompetencijos ribas, o tai parodo Akto ir jame esančių duomenų nepatikimumÄ .

  Pareiškėjai mano, kad Aktas

pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 str. normas, kadangi yra nepagrįstas

faktais: 1) prie jo nepridėti nei planai, schemos su pažymėtomis žalos nustatymo vietomis, nei fotofiksacijos. IÅ¡ tokio Akto taip pat neįmanoma nustatyti, kuriose vietose ir kada Komisija vykdė savo veiksmus, matavimus. Komisija priskaičiavo žalÄ darbams, atliktiems pagal leidimÄ ir nenurodė, kurie tiksliai darbai atlikti ne pagal leidimÄ . 2) Aktas nepagrįstas teisės aktų normomis, nurodymas „nesilaikant dalies PTR 3.06.01:2007 reikalavimų“ yra teisiÅ¡kai neapibrėžtas ir apsunkina pareiÅ¡kėjų teisines galimybes pagrįsti savo nuomonę ir teisę į gynybÄ , kad tvarkybos darbų projektas yra tinkamai parengtas. Komisijos kaltinimai pareiÅ¡kėjams dėl nukrypimo nuo tvarkybos darbų projekte numatytų sprendinių yra nepagrįsti ir teisės aktams prieÅ¡taraujantys bei abstraktÅ«s

Teigia, kad nuostolių dydį nustatė ne Komisija, o UAB „A.J.K.K.“, kurios atstovas net nebuvo Komisijos narys, taip pakartotinai pažeistos Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašo normos. Prie Akto

pridėtame UAB „A.J.K.K.“ orientacinės kainos skaičiavimo aiškinamajame rašte parašyta, jog skaičiuojant atsižvelgta į Aplinkos

ministerijos rekomenduojamÄ â€žStatybos (darbų) kainos skaičiavimo tvarkÄ â€, bet nenurodyta nei kada, nei kokiu įsakymu ji patvirtinta.

Mano, kad Aktas iš esmės pažeidė Paveldo įstatymo 23 str. 4 d. Pirmoji ir Antroji vertinimo tarybos neatliko išsamių istorinių šaltinių bei fizinių tyrimų, nenustatė Galerijos vertingųjų savybių, o Vilniaus m. savivaldybės paveldosaugos vadovas nepritarė Aktui.

Mano, kad Aktas taip pat pažeidė Paveldo įstatymo 29 str. 2 d., kadangi jame nenustatyti visuomenės patirti nuostoliai, nes tik visuomenės patirtus nuostolius Departamentas gali reikalauti atlyginti. Akte iš viso nenurodyta, kiek prarasta valstybės ir savivaldybių biudžetų išlaidų sužalotai vertybei atskleisti ir jai apsaugoti (netiesioginiai nuostoliai). Taigi, šiurkščiai nesilaikyta įstatymo reikalavimų.

Nors 2010-02-25 įsakymu Nr. Ä®-053 ir įsakymu Nr. Ä®-056 buvo sudarytos dvi komisijos, kurių viena vertino Vilniaus teritorinio padalinio veiklÄ , o kita vertino žalÄ , padarytÄ Galerijos vertingosioms savybėms, tačiau Komisijos Akte nenurodyta, kurių iÅ¡ asmenų, paminėtų abiejų komisijų iÅ¡vadose, netinkami veiksmai, prieÅ¡ingi teisės aktų reikalavimams, buvo pasekmė žalos, atsiradusios Galerijai. PareiÅ¡kėjams nėra aiÅ¡ku, ar Departamento Vilniaus teritorinio padalinio specialistų veiksmai, kuriais jie iÅ¡davė SÄ lygas tvarkybos darbų projektams, ar architektų, rengusių projektÄ tvarkybos darbams Galerijoje, ar asmenų, kurie prižiÅ«rėjo ir vykdė rangos darbus, veiksmai buvo neteisėti ir dėl jų atsirado Akte nurodyti nuostoliai. Be to yra visiÅ¡kai neaiÅ¡ku, kuriam iÅ¡ juridinių asmenų – Vilniaus arkivyskupijai kaip Galerijos valdytojai ar Ekonomo tarnybai kaip rangos darbus vykdžiusiam juridiniam asmeniui, bus pateiktas reikalavimas atlyginti Akte nustatytÄ Å¾alÄ . Pažymėjo, kad Ekonomo tarnyba kaip atskiras juridinis asmuo tik vykdė rangos darbus Galerijoje, taigi Komisija neįvardijo, kas ir kokia dalimi privalo atlyginti žalÄ , taip pažeisdama teisės aktų reikalavimus ir  Lietuvos teismų iÅ¡aiÅ¡kinimus.Â

Skunde pareiškėjai teigia, kad Departamento direktorė bei jos sudarytos Komisijos nariai A. D. ir N. P. yra šališki, tuo yra

pažeistas VAĮ 3 str. 1 d. 2 punktas, numatantis, kad viešasis administravimas privalo remtis objektyvumo principu, kuris nurodo, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Jų išankstinę visuomenės nuomonę formuojantys pasisakymai buvo publikuoti visuomenės informavimo priemonėse ir oficialiame Departamento puslapyje.

PaaiÅ¡kino, kad Komisija buvo sudaryta 2010 vasario 25 dienÄ , o pakvietimas dalyvauti jos darbe buvo pateiktas daugiau kaip po vieno mėnesio – jau esant paruoÅ¡tam Akto projektui, taigi galerijos valdytojo pakvietimas dalyvauti Komisijos darbe buvo tik formalus Sužalotų nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių atkÅ«rimo bÅ«do ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos 4 punkto įvykdymas.

Pareiškėjai mano, kad Akto išvados remiasi Departamento direktorės 2010-02-25 įsakymu Nr. Į-053 sudarytos laikinosios komisijos išvadomis, tuo pažeidžiant VAĮ 3 str. 1, 2 punktus bei Paveldo įstatymo 29 str. 1, 2 dalis.

Nurodo, kad Laikinosios komisijos darbo tikslas buvo Vilniaus teritorinio padalinio veiklos patikrinimas ir įvertinimas, tačiau Laikinoji komisija išėjo už jos kompetencijos ribų, pasisakydama ir dėl pareiÅ¡kėjų veiksmų, kurie neturi tiesioginio ryÅ¡io ir reikÅ¡mės su Departamento Vilniaus teritorinio padalinio veikla ir tokios veiklos įvertinimu.  Mano, kad Laikinosios komisijos iÅ¡vados pažeidžia ir VAÄ® 3 straipsnyje numatytus įstatymo virÅ¡enybės bei objektyvumo principus, kadangi Laikinosios komisijos iÅ¡vados kaip medžiaga savo apimtimi ir motyvais virÅ¡ijančios Departamento direktoriaus 2010 m. vasario 25 d. įsakyme Nr. į-053 numatytÄ užduotį – įvertinti Departamento Vilniaus teritorinio padalinio veiklÄ .

Teismo posėdyje pareiÅ¡kėjų atstovas palaikė skunde iÅ¡dėstytus argumentus, papildomai paaiÅ¡kino, kad Departamentas buvo pateikęs reikalavimÄ atstatyti iki sužalojimo buvusiÄ bÅ«klę, tačiau vėliau jis buvo panaikintas ir pateiktas tokio paties turinio pasiÅ«lymas. PareiÅ¡kėjai pasiÅ«lymo nutarė nevykdyti, kol teismas neiÅ¡spręs ginčo dėl Akto panaikinimo (II t., b. l.110–111 ).

Atsakovas su pareiÅ¡kėjų skundu nesutiko. Atsiliepime (I t., b. l. 103–108) nurodė, kad Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1963-01-21 nutarimu Nr. 46 Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblis buvo įraÅ¡ytas į Lietuvos TSR respublikinės reikÅ¡mės architektÅ«ros paminklų sÄ raÅ¡Ä . 2002 m. buvo parengtas Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 12, 14, kultÅ«ros vertybės pagrindinis dosjė. Vadovaujantis kultÅ«ros ministro 2005-04-29 įsakymo Nr. Ä®V-190 1.4 punktu, Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblis pripažintas valstybės saugoma nekilnojamÄ ja kultÅ«ros vertybe bei jai nustatytas vieÅ¡ojo pažinimo ir naudojimo apsaugos tikslas. Vyriausybės 2008-02-13 nutarimu Nr. 155 Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblis kartu su visomis kompleksinėmis dalimis paskelbtas kultÅ«ros paminklu.

Nurodo, kad Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblis patenka į Vilniaus senamiesčio teritorijÄ ,  todėl tiek tvarkybos, tiek kitiems darbams privalomos Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento nuostatos.

Teigia, kad, vadovaujantis imperatyvia įstatymo nuostata, nustačius kultÅ«ros paveldo objekto sužalojimo faktÄ , Departamento direktorius 2010-02-25 įsakymu Nr. Ä®-056 sudarė KomisijÄ , kuri savo darbe vadovavosi Sužalotų nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių atkÅ«rimo bÅ«do ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos apraÅ¡u. Teigia, kad atsižvelgiant į Paveldo įstatymo 2 straipsnio 40 ir 41 dalių, KultÅ«ros ministro įsakymo 2005-04-29 Nr. Ä®V-190 2 punkto nuostatas ir Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamente nustatytus reikalavimus, keliamus kultÅ«ros paveldo objektų valdytojams, darbų projektuotojams ir vykdytojams, atmestinas pareiÅ¡kėjų teiginys, kad Komisija negalėjo nustatyti galerijai ir koplyčiai padarytų nuostolių, nes nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo tarybos nenustatė vertingųjų savybių.

Atsakovo manymu, atmestinos ir pareiÅ¡kėjo interpretacijos, paremtos atskirų asmenų asmeninėmis nuomonėmis, kad sužaloti galerijos teraco laiptai, grindų plytelės, dvivėrės medinės durys koridoriuje bei laiptų ranktÅ«riai nebuvo vertingi. Atmestinas ir pareiÅ¡kėjo teiginys, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pagal savo nuostatus metodiÅ¡kai vadovauja statinių naudojimo priežiÅ«rÄ atliekantiems vieÅ¡ojo administravimo subjektams ir net tokiam vieÅ¡ojo administravimo subjektui kaip Departamentui, kadangi vadovaujantis Statybos įstatymo 42 str. 5 d. Statybos inspekcija metodiÅ¡kai vadovauja tik Å¡io straipsnio 1 d. 2 ir 3 p. nurodytiems vieÅ¡ojo administravimo subjektams, atliekantiems statinių naudojimo priežiÅ«rÄ , tačiau ne Departamentui. PrieÅ¡ingai, Paveldo įstatymo 5 str. 10 d. 1 p. aiÅ¡kiai nustato, kad Departamentas metodiÅ¡kai vadovauja nekilnojamo kultÅ«ros paveldo apsaugai, o tai, kad Statybos inspekcija, nustačiusi paprastojo remonto darbus, kuriems konkrečiu atveju buvo privalomas Departamento pritarimas, nesurašė savavaliÅ¡kos statybos akto, grindžiama Statybos įstatymo 1 str. 2 d. 2 p. nuostatomis, kad nurodytais atvejais Å¡is įstatymas (Statybos įstatymas) netaikomas.

Atsakovas mano, kad yra atmestinas pareiÅ¡kėjo teiginys, kad Komisijos rėmėsi Aktu, kuris nepagrįstas faktais. Tvarkybos darbai turėjo bÅ«ti atliekami pagal „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybos“ užsakymu UAB „Archinova“ parengtÄ Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio Galerijos ir (duomenys neskelbtini) koplyčios vidaus patalpų

paprastojo remonto techninio projekto dalį „Tvarkybos darbai: (duomenys neskelbtini) koplyčios (02) ir Galerijos

(03) vidaus patalpų remontas – grindų ir laiptų apdailos keitimas, sienų dažymas, esamų turėklų remontas“. Å is Tvarkybos darbų projektas buvo patikrintas Departamento Vilniaus teritorinio padalinio vyr. specialistės. IÅ¡vadose Laikinoji komisija nurodė, kad kultÅ«ros paveldo objekte buvo atlikti Tvarkybos darbų projekte nenumatyti darbai. Laikinoji komisija savo iÅ¡vadose pažymėjo, kad vykdytų darbų metu pažeistas autentiÅ¡kumas, buvo nustatyti ir įvardinti pažeidimų faktai. Komisija patikrino Laikinosios komisijos pateiktus faktus, iÅ¡nagrinėjo esamus ir Komisijos surinktus dokumentus (projektus, istorinių tyrimų medžiagÄ , archyvinius dokumentus), apskaičiuojant nuostolius taip pat buvo atlikti reikiami matavimai, kurie tiksliai nurodyti 2010-04-19 akte Nr. RG-50.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiÅ¡kėjai netinkamai aiÅ¡kina ir PTR 3.06.01:2007 „KultÅ«ros paveldo tvarkybos projektų rengimo taisyklės“ 9 p. nuostatas. Å io punkto nuostatos nesuteikia teisės nukrypti nuo tvarkybos darbų projekto darbų vykdymo eigoje, o reglamentuoja tvarkybos darbų projekto sprendinių detalizavimÄ , rengiant tvarkybos darbų projektÄ , darbo brėžiniais, techninėmis specifikacijomis ar kitais dokumentais.

Nurodo, kad Komisija vadovavosi tik nustatytais faktiniais duomenimis ir savo veiklÄ grindė teisės aktų nustatyta tvarka.

Mano, kad yra atmestinas pareiÅ¡kėjo teiginys, kad nuostolių dydį nustatė ne Komisija, o UAB „A.J.K.K.“. Pažymėjo kad UAB „A.J.K.K.“, veikianti pagal su Departamentu sudarytÄ vieÅ¡ojo pirkimo sutartį, atliko Komijos paruoÅ¡tame akte įvardintų darbų orientacinės kainos skaičiavimÄ , kuris yra pridėtas prie 2010-04-19 Akto, o nenustatė nuostolių dydžio.

Komisija vadovavosi Sužalotų nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių atkÅ«rimo bÅ«do ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos apraÅ¡u, kurio 8 p. nurodyta, kad nuostolių dydis apskaičiuojamas pagal darbų medžiagų, mechanizmų, darbo sÄ naudų normatyvus, žalos ir nuostolių atlyginime normatyvus bei kitais vertės nustatymo bÅ«dais. Prie Komisijos Akto pridėtame kainos skaičiavimo aiÅ¡kinamajame raÅ¡te nurodyta, kad skaičiuojant atsižvelgta į paveldo tvarkybos reglamentÄ PTR 4.01.26:2007, kadangi siekiant atkurti iki sužalojimo buvusiÄ bÅ«klę bÅ«tina atlikti ir tvarkomuosius statybos darbus, apskaičiuojant nuostolių dydį buvo naudojamos ir Aplinkos ministerijos rekomendacijos.

Atsakovo atstovai per teismo posėdį palaikė atsiliepime iÅ¡dėstytus argumentus, atstovas A. Umbrasas papildomai paaiÅ¡kino, kad reikalavimas atstatyti iki sužalojimo buvusiÄ bÅ«klę buvo panaikintas, kadangi Paveldo įstatymo 29 straipsnis departamentui suteikia teisę pateikti pasiÅ«lymÄ , o ne reikalavimÄ vykdant AktÄ . Nurodė, kad pagal Paveldo įstatymo 29 str. 2 d., pareiÅ¡kėjui atsisakius vykdyti pasiÅ«lymÄ , Departamentas teiks ieÅ¡kinį bendrosios kompetencijos teismui dėl visuomenei padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių iÅ¡ieÅ¡kojimo, nes bÅ«tent tokiÄ procedÅ«rÄ numato įstatymas (II t., b. l. 110–111).

Trečiasis suinteresuotas asmuo KultÅ«ros ministerija atsiliepimuose į skundÄ (II t., b. l. 84–86, 93–94 ) nurodė, kad iÅ¡ pateiktų prie skundo dokumentų negali pasakyti, kad vertingoji savybė bÅ«tų buvusi nustatyta laiku. Atkreipė dėmesį, kad Departamento Nekilnojamojo kultÅ«ros paveldo vertinimo taryba 2010-02-23 posėdyje nustatė vertingÄ jÄ savybę (duomenys neskelbtini) koplyčiai, o ne Galerijai.

Pažymėjo, kad Departamentas privalėjo pasiÅ«lyti žalÄ padariusiam asmeniui atkurti iki sužalojimo buvusiÄ bÅ«klę ir atlyginti visuomenės patirtus nuostolius, tačiau, KultÅ«ros ministerijos teigimu, pateikti dokumentai, turintys įrodyti žalos apskaičiavimÄ , kelia abejonių, kokiu bÅ«du ir ar pagrįstai Komisija nustatė patirtų nuostolių dydį.

Mano, kad yra svarstytina, kiek ir kaip Departamento teritorinio padalinio valstybės tarnautojų veiksmai įtakojo žalos atsiradimÄ .

KultÅ«ros ministerija nurodo, kad yra svarbi ta aplinkybė, kuri nurodyta Statybos inspekcijos raÅ¡te bei Akte, kad pažeidimų bÅ«ta ir dalis darbų atlikta nukrypstant nuo tvarkybos darbų projekte numatytų sprendinių, o dalis darbų atlikta ne pagal projektÄ .

Teigia, kad atsižvelgiant į kultūros paminklo istorinę, architektūrinę bei kultūrinę vertę, abejotina, ar įdėtos visos pastangos, siekiant išsiaiškinti, ar kultūros objekte vietoje paprastų remonto darbų neturėjo būti atlikti restauravimo darbai.

Byla nutrauktina.

Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas nustatė, kad Departamento direktoriaus 2010-02-25 įsakymu Nr. Į-056 (I t., b. l. 49–50) buvo sudaryta komisija Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio (unikalus kodas Registre – 748) galerijos (unikalus kodas Registre – 27325) ir koplyčios (unikalus kodas Registre – 27324), esančių: Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 12, 14, Vilniuje, atkūrimo būdui ir nuostolių dydžiui nustatyti.

Komisija, iÅ¡nagrinėjusi turimus dokumentus su kultÅ«ros paminkle Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio galerijoje ir patalpoje prie koplyčios atliktais darbais, 2010-04-19 surašė AktÄ (I t., b. l. 21–24), kuriame nustatė, kad pagal nustatytas aplinkybes dėl neteisėtų tvarkomųjų darbų buvo sužalota didelės istorinės ir kultÅ«rinės reikÅ¡mės nekilnojamoji kultÅ«ros vertybė – kultÅ«ros paminklas, padaryti nuostoliai įvertinti 22 661, 27 Lt. Vadovaujantis teisės aktais, padaryta žala, sužalojant didelės istorinės ir kultÅ«rinės reikÅ¡mės kultÅ«ros vertybę, turi bÅ«ti atlyginta ir atstatyta iki sužalojimo buvusi bÅ«klė, vadovaujantis tokių darbų vykdymo nustatyta tvarka.

Pareiškėjai nesutinka su priimtu Aktu, prašo jį panaikinti.

Ginčo esmė – Komisijos 2010-04-19 priimto Akto teisėtumas ir pagrįstumas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje. Šio įstatymo

15 straipsnyje nurodytos bylos, priskirtos administracinių teismų kompetencijai, tarp jų – dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus.

Administracinių bylų teisenos įstatymo

2 straipsnio 13 dalyje numatyta, kad norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, o to paties straipsnio 14 dalyje yra nustatyta, kad individualus teisės aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų asmenų grupei.

 Individualaus administracinio akto turinio bendruosius reikalavimus nustato VAĮ 8 straipsnis, pagal kurį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (8 straipsnio 1 dalis); individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 straipsnio 2 dalis); turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu (8 straipsnio 3 dalis).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad teisės aktas – tai valstybės institucijų, įstaigų, tarnybų, pareigūnų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame suformuluojama privaloma elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises ir pareigas.

Taigi, atsižvelgiant į minėtÄ teisinį reglamentavimÄ ,

yra būtina nustatyti, ar pareiškėjų keliami reikalavimai dėl 2010-04-19 Akto panaikinimo patenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 15

straipsnio 1 dalyje iÅ¡vardytų bylų, priskirtinų administracinių teismų kompetencijai, sÄ raÅ¡Ä .

Kaip matyti iš ginčijamo Akto turinio, jame nėra suformuluota jokių privalomojo elgesio taisyklių individualiai apibrėžtai asmenų grupei, konkrečiam subjektui, nėra nustatyta kam nors privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių.

Akte yra surašyta, kokie pažeidimai buvo nustatyti, konstatuotas padarytos žalos dydis bei nurodyta, kad padaryta žala turi būti atlyginta, o iki sužalojimo buvusi būklė turi būti atstatyta. Iš Akto turinio matyti, kad Komisija jame jokių privalomo pobūdžio sprendimų neįtvirtino.

Avarijos tyrimo Aktas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje nurodytų būtinųjų individualaus administracinio akto turinio reikalavimų, nenurodyta Akto apskundimo tvarka.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Aktas negali būti laikomas individualiu ar norminiu teisės aktu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas,

formuodamas vienodÄ administracinių teismų praktikÄ dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio

aiÅ¡kinimo ir taikymo, ne kartÄ yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad ginčo administracinėje byloje objektu gali bÅ«ti administracinis aktas, kuris nustato suinteresuotam asmeniui atitinkamas teises ir pareigas, sukelia konkrečias teisines pasekmes.

 Taigi, atsižvelgus į Akto turinį ir formuojamÄ praktikÄ , ginčijamas 2010-04-19  Aktas negali bÅ«ti laikomas savarankiÅ¡ku bylos administraciniame teisme nagrinėjimo dalyku (ABTÄ® 101 straipsnio 1 punktas), todėl  administracinė byla pagal Vilniaus arkivyskupijos bei VÅ¡Ä® „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba“ skundÄ atsakovui Departamentui dėl akto panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys: Lietuvos Respublikos kultÅ«ros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento KultÅ«ros paveldo skyrius) nutrauktina.

Pažymėtina, kad Paveldo įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už saugomo objekto ar vietovės apsaugÄ atsakinga institucija privalo pasiÅ«lyti žalÄ padariusiam asmeniui atkurti iki sužalojimo buvusiÄ bÅ«klę ir atlyginti visuomenės patirtus nuostolius. Jeigu nesutariama, Departamentas teikia ieÅ¡kinius teismui dėl visuomenei padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių iÅ¡ieÅ¡kojimo.

Teismo posėdyje pareiÅ¡kėjų atstovas bei atsakovo atstovai patvirtino, kad Departamentas yra pateikęs pareiÅ¡kėjams pasiÅ«lymÄ atkurti iki sužalojimo buvusiÄ bÅ«klę. Jei pareiÅ¡kėjas neatkurs iki sužalojimo buvusios bÅ«klės, Departamentas kreipsis į bendrosios kompetencijos teismÄ su ieÅ¡kiniu dėl visuomenei padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių iÅ¡ieÅ¡kojimo. PareiÅ¡kėjas pasirinko savo teisės gynimo bÅ«dÄ nuginčyti AktÄ , o vėliau spręsti, ar vykdyti pasiÅ«lymÄ (II t., b.l. 110–111).

Teismas, vadovaudamasis LR ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, 105–106 straipsniais, 149 straipsniu, n u t a r i a:

nutraukti administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjų Vilniaus arkivyskupijos bei VÅ¡Ä® „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba“ skundÄ atsakovui KultÅ«ros paveldo departamentui prie KultÅ«ros ministerijos dėl akto panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys: Lietuvos Respublikos kultÅ«ros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento KultÅ«ros paveldo skyrius).

Nutartis per 7 dienas nuo jos paskelbimo atskiruoju skundu gali bÅ«ti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundÄ paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ .

Teisėjai                                                                              Â

                                     Irena Paulauskienė   Â

 Â

                       Rūta Miliuvienė

                       Henrikas

Sadauskas                                                                                                                                    Â