A-556-1635-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556 - 1635/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01889-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 9.3.7 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės - Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant atsakovo atstovui advokatui Kęstučiui Ragaišiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Staysafe Security Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Staysafe Security Baltic“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Staysafe Security Baltic“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Staysafe Security Baltic”) kreipėsi į teismą (b. l. 1-3) prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (4.65)-400-207; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2011 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. 69-131; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. S-185(7-139/2011).

Pareiškėjas paaiškino, kad kreipėsi į Inspekciją su prašymu atleisti nuo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) nepriemokos delspinigių bei neskaičiuoti jų ateityje. Prašyme nurodė, kad UAB „Staysafe Security Baltic“ 2011 m. kovo 1 d. dėl susidariusios PVM nepriemokos buvo skolinga valstybės biudžetui 20 056,90 Lt delspinigių, kurių sumokėjimo terminas Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nustatyta tvarka yra atidėtas ir išdėstytas. Nurodė, kad PVM nepriemokos suma yra susidariusi dėl bankrutavusių stambių įmonės debitorių UAB „Tauneris“ (debitorinis įsiskolinimas – 56 399,72 Lt, iš jų – 8 603,4 Lt PVM), UAB „Office M3“ (debitorinis įsiskolinimas – 28 161,60 Lt, iš jų – 4 641,60 Lt PVM), UAB „Babruko poilsio namai“ (debitorinis įsiskolinimas – 94 326,80 Lt, iš jų – 15 406,80 Lt PVM).

Pažymėjo, kad prie prašymo pateikė visas sąskaitas faktūras, kurios buvo pateiktos nurodytiems bankrutavusiems debitoriams, tačiau nebuvo ir nebus apmokėtos. Minėtų įmonių bankroto proceso metu atgauti nesumokėtas lėšas pagal joms pateiktas PVM sąskaitas nebuvo jokių galimybių, kadangi didžioji šių įmonių kreditorių dalis buvo darbuotojai, valstybė bei įkeisto turto turėtojai, kai nurodytų bankrutavusių įmonių turto vertė negalėjo patenkinti nei pirmos, nei antros eilės kreditorių reikalavimų. PVM nepriemoka susidarė nepriklausomai nuo pareiškėjo valios, jų UAB „Staysafe Security Baltic“ nenumatė ir negalėjo numatyti.

VMI prie FM sprendimas motyvuojamas tuo, kad bendrovė, sudarydama komercinius sandorius, veikia savo rizika ir turi prisiimti visas tos rizikos pasekmes. Dėl to UAB „Staysafe Security Baltic“, kaip atidus protingas verslo subjektas, turėjo galimybę numatyti, jog kai kurie jos verslo partneriai gali neužtikrinti prisiimtų įsipareigojimų vykdymo ir baigti savo veiklą dėl bankroto, todėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos pareiškėjo atžvilgiu netaikytinos. VMI prie FM taip pat netaikė MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto, nes jos vertinimu, aplinkybės, nepriklausančios nuo mokesčių mokėtojo valios, gali būti siejamos tik su nenugalimos jėgos aplinkybėmis, o mokesčių mokėtojo nemokumas nelaikomas nuo mokesčių mokėtojo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamuose sprendimuose nepasisakyta dėl visų teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, įrodymai vertinti atskirai, dalis įrodymų, galėjusių iš esmės paveikti mokesčių administratorių išvadas, iš viso nevertinti, kai kurios išvados išdėstytos prieštaringai, o tai sukliudė išsamiai išnagrinėti UAB „Staysafe Security Baltic“ skundus ir priimti teisingus sprendimus. Pareiškėjas prašyme pateikė motyvus ir įrodymus, patvirtinančius, jog nepriemoka susidarė nepriklausomai nuo pareiškėjo valios, todėl jo atžvilgiu turėjo būti taikomos MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos.

Pažymėjo, kad ne tik jis, kaip atidus protingas verslo subjektas, nenumatė, jog šalyje kils didžiulė ekonominė krizė ir bus ūkio nuosmukis ir dėl to daugelis ūkio subjektų baigs savo veiklą dėl bankroto, bet ir valstybė, o kartu ir mokesčių administratorius, kurie yra tiesiogiai atsakingi už viso šalies ūkio valdymą. Pareiškėjo manymu, VMI prie FM neteisingai plečiamai aiškina teisės normas, nustatytas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte, aiškindama, kad aplinkybės, nepriklausančios nuo mokesčių mokėtojo valios, gali būti siejamos tik su nenugalimos jėgos aplinkybėmis, o mokesčių mokėtojo nemokumas nelaikomas tokia aplinkybe.

Pabrėžė, kad įstatymų leidėjas šioje normoje numatytos aplinkybės tiesiogiai nesieja tik su nenugalimos jėgos aplinkybėmis. UAB „Staysafe Security Baltic“, kaip mokesčių mokėtojas, prašyme atleisti nuo PVM nepriemokos delspinigių bei neskaičiuoti jų ateityje, kaip priežastį nurodė ne savo, o jo verslo partnerių nemokumą. Dėl to teisės normos dalis nustatanti, kad mokesčių mokėtojo nemokumas nelaikomas nuo mokesčių mokėtojo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, jo atžvilgiu neturėtų būti taikoma, o be to, visi galimi teisės aktų prieštaravimai turi būti aiškinami mokesčių mokėtojo naudai.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 25-27) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog mokesčių mokėtojas nuo delspinigių gali būti atleistas, jeigu mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2005 m. vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A15-141/2005 išaiškino, jog MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir negalėjo numatyti, ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčių mokėtojo valios.

Nenugalimos jėgos aplinkybėmis laikomos nepaprastos aplinkybės, kurių negalima numatyti, išvengti ir kokiomis nors priemonėmis pašalinti, pavyzdžiui, stichinės nelaimės: smarkios audros, ciklonai, žemės drebėjimai, jūrų ar upių potvyniai, žaibai, sprogimai, gaisrai, mašinų, gamybinių pastatų ir kurių nors (arba visų) vidaus komunikacijų sunaikinimas ir kt. Mokesčių mokėtojo nemokumas bei mokesčių mokėtojo veiksmai ar neveikimas nelaikomi nuo mokesčių mokėtojo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis. Nagrinėjamoje byloje aplinkybių, kurias būtų galima prilyginti force majeure ar cas fortuit, nenustatyta.

Bendrovės skundo argumentas, kad Inspekcija ginčijamame sprendime plečiamai aiškina MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą teisės normą, yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad pagal MAĮ 40 straipsnio nuostatas mokesčių mokėtojas pats privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę ir teisingai apskaičiuoti mokesčius vadovaudamasis mokesčių įstatymais. Už laiku atliktą teisingą mokesčių apskaičiavimą bei sumokėjimą pirmiausia yra atsakingas pats mokesčių mokėtojas, kuris, atsižvelgdamas į teisės aktų reikalavimus, turi savarankiškai apskaičiuoti priklausančius mokėti mokesčius, užpildyti atitinkamas mokesčių deklaracijas ir mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto poįstatyminio teisės akto nustatytu terminu bei tvarka sumokėti mokesčius į biudžetą.

Mokesčių mokėtojui, laiku neįvykdžiusiam mokestinės prievolės, atsiranda kita įstatymu įtvirtinta prievolė – sumokėti mokesčio delspinigius. UAB „Staysafe Security Baltic“, pateikdama Inspekcijai 2011 m. kovo 18 d. prašymą atleisti nuo delspinigių, nurodė bei pateikė įrodymus, kad dalis 2011 m. balandžio 4 d. apskaitos kortelėje nurodytos 89 216 Lt PVM nepriemokos susidarė dėl jos komercinių sandorių su bankrutavusiomis įmonėmis. Pažymėjo, kad pareiškėjas, sudarydamas komercines sutartis, veikia savo rizika, todėl turi prisiimti ir iš šios rizikos kylančias pasekmes, t. y. bendrovė, kaip atidus ir rūpestingas verslo subjektas, turėjo numatyti galimybę, jog kai kurie jos verslo partneriai gali neužtikrinti prisiimtų įsipareigojimų vykdymo ir laiku neatsiskaityti su ja ar netgi baigti veiklą dėl bankroto.

Komercinės veiklos nesėkmės ar ūkinės veiklos partnerių bankrotas teismų praktikoje nepriskiriamos prie aplinkybių, dėl kurių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčių mokėtojo valios. Tai, kad kiti asmenys nevykdo savo prievolių bendrovei, nepateisina mokesčių mokėtojo pareigų nevykdymo bei neatleidžia nuo teisės aktais nustatytų delspinigių už mokesčių nemokėjimą skaičiavimo ir sumokėjimo. LVAT 2011 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-364/2011 yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti, t. y.

įrodinėjimo našta tenka būtent mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti atleidimo nuo delspinigių teisine galimybe. Pažymėjo, kad mokestinės prievolės neįvykdymas gali būti sąlygotas įvairių priežasčių (finansinė krizė, trečiųjų suinteresuotų asmenų neorganizuotumas, aplaidumas ir pan.), tačiau šio ginčo nagrinėjimui yra aktualu tai, ar mokesčių mokėtojas buvo kaltas dėl padaryto mokestinio pažeidimo. Taigi, norėdama, kad būtų taikomas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, bendrovė turėjo įrodyti aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti objektyviomis kliūtimis sumokėti mokesčius, buvimą.

Nėra pagrindo teigti, jog mokesčių mokėtojas nėra kaltas dėl mokestinės prievolės neįvykdymo, t. y. UAB „Tauneris“, UAB „Office M3“ ir UAB „Babruko poilsio namai“ nesugebėjimas laiku atsiskaityti su bendrove pagal sutartinius įsipareigojimus šiame ginče negali būti laikomas aplinkybe, kurios UAB „Staysafe Security Baltic“ nenumatė ir negalėjo numatyti. Bendrovės sutartiniai santykiai su minėtais kontrahentais buvo valinė apgalvota elgesio išraiška su aiškiai apibrėžtu tikslu – gauti pajamų, tačiau tai, kad šie santykiai nesusiklostė taip, kaip buvo planuota, nepaneigia pareiškėjo pareigos sumokėti mokesčius nustatytu laiku.

Tokią MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos taikymo bei aiškinimo praktiką formuoja ir LVAT, kuris 2005 m. spalio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-1627/2005 konstatavo, jog trečiųjų asmenų sutartinių įsipareigojimų tinkamas nevykdymas neturi įtakos sprendžiant, ar pažeidimas padarytas ne dėl mokesčių mokėtojo kaltės. LVAT 2006 m. spalio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A6-1782/2006 įvertinęs aplinkybę, jog mokesčių mokėtojas nesugebėjo laiku įvykdyti paslaugų teikimo sutarties, nes užsakovas atsisakė darbus priimti, atsisakė pripažinti, kad PVM įstatymo pažeidimas buvo padarytas ne dėl mokesčių mokėtojo kaltės. LVAT 2009 m. kovo 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-290/2009 pripažino, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi įtakos aplinkybė, jog mokesčių įstatymai buvo pažeisti mokesčių mokėtojui veikiant pagal įprastą komercinę praktiką, sąžiningai, neturint jokios tyčios ar ekonominio suinteresuotumo nemokėti mokesčių.

Atsakovo manymu, nėra pagrindo atleisti bendrovę nuo 20 056,90 Lt PVM delspinigių pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimu (b. l. 40-45) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais buvo atsisakyta atleisti pareiškėją nuo 20 056,90 Lt PVM delspinigių sumokėjimo. Teismas nustatė, kad UAB „Staysafe Security Baltic“ 2011 m. kovo 28 d. kreipėsi į Inspekciją, prašydama atleisti ją nuo PVM delspinigių mokėjimo. Prašymą motyvavo tuo, kad PVM nepriemokos suma susidarė dėl bankrutavusių stambių įmonių, kurių įsiskolinimą patvirtino teismai, debitorinių skolų, t. y. dėl aplinkybių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios, kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti.

Teismas, vadovaudamasis MAĮ 100 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad yra nustatyti du savarankiški atleidimo nuo delspinigių pagrindai, kurių taikymo sąlygos yra išdėstytos kitų teisės normų dispozicijoje - MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 141 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas prašo jį atleisti nuo PVM delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais. Teismas konstatavo, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto teisės normoje yra įtvirtintos tik bendro pobūdžio taisyklės, nustatančios įrodinėjimo naštos tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus paskirstymą, pagal kurią pareiga įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes tenka mokesčių mokėtojui, bei nustatančios šios teisės normos taikymo sąlygas, tik kurių (sąlygų) buvimas ir gali suteikti teisę atleisti mokesčio mokėtoją nuo delspinigių.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad PVM nepriemokos suma susidarė dėl bankrutavusių stambių įmonės debitorių, o ne dėl UAB „Staysafe Security Baltic“ kaltės. Teismas pažymėjo, kad prievolė sumokėti mokestį laiku pareiškėjui atsiranda pagal viešosios teisės normas, tuo tarpu bendrovę ir UAB „Tauneris“, UAB „Office M3“ ir UAB „Babruko poilsio namai“ sieja sutartiniai santykiai, reguliuojami civilinės teisės normomis. Minėtos bendrovės, neįvykdžiusios sutartinių prievolių pareiškėjo UAB „Staysafe Security Baltic“ atžvilgiu, nėra kaltos mokesčių teisės prasme dėl mokesčių mokėtojo negalėjimo atsiskaityti su valstybės biudžetu, todėl pareiškėjas negali būti atleidžiamas nuo delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Tokią MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos taikymo bei aiškinimo praktiką formuoja ir LVAT (2005 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-1627/2005, 2009 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-290/2009). Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju UAB „Staysafe Security Baltic“ neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti ją nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo remiantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu. UAB „Staysafe Security Baltic“ skunde taip pat tvirtina, kad mokesčių įstatymo pažeidimas buvo padarytas dėl aplinkybių, nepriklausiusių nuo jos valios, kurių ji nenumatė ir negalėjo numatyti (šalyje kilusios ekonominės krizės, gilaus viso ūkio smukimo, dėl kurio daug ūkio subjektų savo veiklą baigė dėl bankroto), todėl jos atžvilgiu turi būti taikoma MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata.

Siekiant pripažinti, ar nagrinėjamu atveju galima taikyti atleidimo nuo delspinigių pagrindą, numatytą MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte, svarbu nustatyti, ar aplinkybė, dėl kurios mokesčių mokėtojas pažeidė mokesčių įstatymą, atitinka du konkrečius požymius:

1) ar minėta aplinkybė nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios;

2) ar mokesčių mokėtojas jos nenumatė ir negalėjo numatyti. Pagal LVAT suformuotą praktiką, šis atleidimo nuo delspinigių pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir numatyti negalėjo ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti paveikti mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis.

Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tuomet eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti (2005 m. vasario 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-141/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 7, 2005 m.). Nagrinėjamojoje byloje aplinkybių, kurias būtų galima prilyginti force majeure, cas fortuit ar vis absoluta, nenustatyta. Komercinės veiklos nesėkmės ar ūkinės veiklos partnerių bankrotas teismų praktikoje nepriskiriamos prie aplinkybių, dėl kurių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčių mokėtojo valios.

Tai, kad kiti asmenys nevykdo savo prievolių bendrovei, nepateisina mokesčių mokėtojo pareigų nevykdymo bei neatleidžia nuo teisės aktais nustatytų delspinigių už mokesčių nemokėjimą skaičiavimo ir sumokėjimo. Aplinkybę, dėl kurios pareiškėjas pažeidė mokesčių įstatymą – kontrahentų UAB „Tauneris“, UAB „Office M3“ bei UAB „Babruko poilsio namai“ sutartinių įsipareigojimų pareiškėjui neįvykdymą, galėjo numatyti. Vertinant UAB „Staysafe Security Baltic“ galimybę nustatyti šios aplinkybės atsiradimą, yra svarbus suvokimas, kad tai aplinkybei atsirasti egzistuoja verslo rizikai būdinga tikimybė.

Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu pareiškėjas nuo delspinigių ir baudų mokėjimo taip pat negali būti atleistas. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes nustatyto teisinio reglamentavimo dėl delspinigių atleidimo pagrindu, konstatavo, kad nėra pagrindo atleisti UAB „Staysafe Security Baltic“ nuo 20 056,90 Lt PVM delspinigių vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 141 straipsnio 1 dalies 1 bei 2 punktų nuostatomis. Inspekcija, VMI prie FM tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, o šių institucijų priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos naikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 50-52) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismo priimtas sprendimas yra neparemtas jokiais įrodymais bei bylos aplinkybėmis arba neteisingai juos įvertinus. Teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatytą normą, reglamentuojančią, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismas nepasisakė dėl visų reikšmingų bylai teisingai išspręsti aplinkybių, įrodymus vertino atskirai, o ne jų visumą, dalies įrodymų, galėjusių iš esmės paveikti mokesčių administratorių išvadas, iš viso nevertino, kai kurias išvadas išdėstė prieštaringai. Pareiškėjas savo skunde teismui pateikė svarius motyvus ir įrodymus patvirtinančius, kad nepriemoka susidarė nepriklausomai nuo pareiškėjo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti ir jo atžvilgiu turėjo būti taikomos teisės normos, numatytos MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Teismas per daug išplėstai aiškina teisės normą, numatytą ir MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte, aiškindama, kad aplinkybės, nepriklausančios nuo mokesčių mokėtojo valios, gali būti siejamos tik su nenugalimos jėgos aplinkybėmis, o mokesčių mokėtojo nemokumas nelaikomas nuo mokesčių mokėtojo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis. Įstatymų leidėjas šioje normoje numatytos aplinkybės tiesiogiai nesieja tik su nenugalimos jėgos aplinkybėmis. Pareiškėjas, kaip mokesčių mokėtojas, savo prašyme kaip priežastį nurodė ne savo nemokumą, o jo verslo partnerių nemokumą. Dėl to teisės normos dalis nurodanti, kad mokesčių mokėtojo nemokumas nelaikomas nuo mokesčių mokėtojo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, jo atžvilgiu neturėtų būti taikoma. Be to, visi galimi teisės aktų prieštaravimai turi būti aiškinami mokesčių mokėtojo naudai.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 62-64) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 58-59) prašo apeliacinį skundą atmesti, nurodydamas, kad palaiko atsakovo VMI prie FM atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinė byla buvo iškelta dėl mokesčių administratoriaus atsisakymo tenkinti pareiškėjo (apelianto) prašymą dėl atleidimo nuo PVM delspinigių, atleidimo galimybę grindžiant Mokesčių administravimo įstatymu, o būtent jo 141 straipsnio 1 dalies 1 - 2 punktais.

Delspinigiai yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas (Mokesčių administravimo įstatymo 95 str. 1 d. 1 p.). Tačiau mokesčių mokėtojas nuo delspinigių mokėjimo gali būti atleistas, jei nustatomos atitinkamos įstatymų nustatytos aplinkybės.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte (ginčui aktuali redakcija) buvo nurodyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas pagrindas (jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo). Taigi įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti. Priešingu atveju atleidimas nuo delspinigių pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktą kartu su MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu nėra galimas. Įrodinėjimo našta tenka mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti atleidimo nuo delspinigių teisine galimybe. O įrodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, gali būti bet kokie faktiniai duomenys, taip kaip jie aiškinami Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A556 - 319/2011).

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neįrodė buvęs nekaltas. Juk jis (pareiškėjas), vykdydamas ūkinę komercinę veiklą, prisiėmė atitinkamą riziką bei atsakomybę ir savo finansinę politiką turėjo formuoti taip, kad būtų reali galimybė atsiskaityti su kreditoriais, nepaisant jų teisinio statuso. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas negalėjo ir neturėjo pirmuoju pareiškėjo nurodytu pagrindu atleisti jį nuo delspinigių sumokėjimo už mokestinės teisės pažeidimus.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos sąlygoja atleidimą nuo delspinigių, jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas.

Dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra suformavęs atitinkamą praktiką. Jos turėtų būti paisoma priimant sprendimą tiek šioje, tiek kitose analogiškose bylose. Tai lemia Konstitucinio Teismo doktrina dėl jurisprudencijos tęstinumo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas) ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Turint omenyje nurodytas aplinkybes ir neturint priešingų argumentų, palaikytina bei tęstina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15 -141/2005 suformuluota teisės aiškinimo taisyklė (ši taisyklė iš esmės buvo atkartota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A556 - 319/2011). 2005 m. administracinėje byloje buvo pažymėta: „MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad atleidimo nuo paskirtos baudos pagrindu yra – jei įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas. Aiškinant šią taisyklę darytina išvada, kad šis atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir numatyti negalėjo, ir šių aplinkybių poveikio pasekoje atsiradę padariniai negalėjo būti įtakojami mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tuomet eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti. Šioje byloje aplinkybių, kurias būtų galima prilyginti force majeure ar cas fortuit, nenustatyta, todėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu pareiškėjas nuo baudos negalėjo būti atleistas“.

Ir šioje apeliacine tvarka tikrinamoje administracinėje byloje nebuvo nustatyta aplinkybių atitinkančių force majeure ar cas fortuit sąvokas, todėl, nesant pagrindo kitokiam teisės normos dėl atleidimo nuo baudos, o kartu ir nuo delspinigių aiškinimui, nebuvo pagrindo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymui.

Vadinasi, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „Staysafe Security Baltic“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė