2019-07-10 Nr. AB-14104-3-61-3-00772-2011-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-613-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00772-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 30.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. J. skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. J. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. vasario 1 d. raštą Nr. R2-158 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainų“ (toliau – ir Raštas); 2) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Ginčų komisija) 2011 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 3R-61 (AG-43/03-2011); 3) įpareigoti Komisiją iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą atliekant išsamų tyrimą šilumos ir karšto vandens kainų perskaičiavimui Vilniaus miesto gyventojams.

2. Pareiškėjas nurodė, kad su priimtais tiek Komisijos, tiek Ginčų komisijos sprendimais nesutinka, kadangi priimti sprendimai neatitinka tokio pobūdžio aktams keliamų reikalavimų bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų.

3. Pažymėjo, kad skunduose Komisijai yra nurodęs, jog Komisijos patvirtinti šilumos ir karšto vandens bazinių kainų dydžiai yra nepagrįstai dideli, todėl skunde kėlė esminį klausimą – šilumos energijos kainų peržiūrėjimą. Nurodė ir nepriklausomo energetikos reguliavimo eksperto dr. V. S. pateiktas išvadas administracinėje byloje Nr. I-108-189/2009. Pareiškėjo teigimu, Komisija privalėjo atlikti išsamų tyrimą, tačiau to neatliko. Komisija nesiaiškino šilumos kainų užaukštinimo priežasčių nuodugniai, neišreikalavo iš Vilniaus miesto savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos audito ataskaitų, nevertino Specialiųjų tyrimų tarnybos, Generalinės prokuratūros pažymų dėl SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ sutarties su Dalkia S.A; Valstybės kontrolės išvadų, Seimo kontrolieriaus išvadų, palikdama šilumos ir karšto vandens vartotojus įkaitais tiekėjams.

4. Pareiškėjo įsitikinimu, skunduose Komisijai išsamiai išdėstė keliamus klausimus, tačiau į tai atsižvelgta nebuvo. Skundžiamus Komisijos raštą bei Ginčų komisijos sprendimą vertino kaip formalų atsirašinėjimą.

5. Pareiškėjas teismo posėdyje papildomai pažymėjo, kad Komisijos prašė išnagrinėti skundą dėl nepagrįstai užaukštintų šilumos kainų, tačiau tai nebuvo atlikta.

6. Atsakovas Komisija atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad Komisija pagal kompetenciją išnagrinėjo pareiškėjo 2010 m. gruodžio 17 prašymą (toliau – ir Prašymas), persiųstą Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos. Raštu pareiškėjui pranešė, kad dr. V. S., atlikdamas ekspertizę administracinėje byloje, nagrinėjo Komisijos 2008 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. O3-76 „Dėl šilumos kainų vienašališko nustatymo UAB „Vilniaus energija“ (toliau – ir Nutarimas) nustatytas šilumos kainas. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-108-189/2009 konstatavo, jog Komisija, priimdama Nutarimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, todėl Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, t. y. Komisijos nustatytos šilumos kainos atitiko teisės aktų, o taip pat ir Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2008 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. O3-41, reikalavimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2010 m. gruodžio 22 d. nutartimi VAAT minėtą sprendimą paliko nepakeistą.

8. Atsakovas nurodė, kad Komisija pareiškėjui pateikė objektyvius duomenis, patvirtinančius, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus energija“ šilumos kainos nustatytos tinkamai ir vadovaujantis teisės aktais. Komisijos nuomone, pareiškėjo 2010 m. gruodžio 17 d. prašymas ta apimtimi, kuria pareiškėjas kėlė klausimą dėl šilumos energijos kainų taikymo Vilniaus mieste, yra išnagrinėtas pagal kompetenciją tinkamai, atsižvelgiant į pateiktą ir įstaigos disponuojamą informaciją.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo K. J. J. skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. gruodžio 17 d. su prašymu kreipėsi į Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Vilniaus skyrių (toliau – ir Tarnyba), prašydamas ištirti, ar UAB „Vilniaus energija“ šilumos pirkimo-pardavimo sutarties su buitiniu šilumos vartotoju sąlygos atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus ir vartotojų interesus, sumažinti paslaugos (šilumos tiekimo) kainą, pakeisti, panaikinti ar nebetaikyti nesąžiningų sutarties sąlygų. Pareiškėjas nurodė, kad, atsižvelgiant į nepriklausomo energetikos reguliavimo eksperto dr. V. S. VAAT administracinėje byloje Nr. 1-108-189/2009 pateiktas išvadas, UAB „Vilniaus energija“ taikomos kainos yra tyčia užaukštintos.

11. Tarnyba 2010 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. 4-10049 kreipėsi į Komisiją ir informavo apie pareiškėjo 2010 m. gruodžio 17 d. prašymą. Nurodė, kad Tarnybos funkcijas įtvirtina Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, jog Tarnyba vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų skundus, įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoja sutarčių standartines sąlygas ir ginčija nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas, taiko įstatymų nustatytas poveikio priemones, taip pat šio įstatymo nustatyta tvarka gina vartotojų viešąjį interesą ir kt. Tarnyba, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punktu bei atsižvelgdama į 2010 m. gruodžio 17 d. pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, Komisijos prašė pagal kompetenciją įvertinti pareiškėjo prašyme keliamą klausimą dėl šilumos energijos kainų taikymo bei apie nagrinėjimo rezultatus informuoti pareiškėją ir Tarnybą. Komisija 2011 m. vasario 1 d. raštu Nr. R2-158 informavo pareiškėją ir Tarnybą, kad dr. V. S., atlikdamas ekspertizę administracinėje byloje, nagrinėjo Kontrolės komisijos 2008 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. O3-76 „Dėl šilumos kainų vienašališko nustatymo uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ nustatytas šilumos kainas. VAAT 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-108-189/2009 konstatavo, kad Komisija, priimdama minėtą nutarimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, todėl nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti pagrindo nėra, t. y. Komisijos nustatytos šilumos kainos atitiko teisės aktų, o taip pat ir Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Kontrolės komisijos 2008 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. O3-41, reikalavimus. LVAT 2010 m. gruodžio 22 d. nutartimi VAAT 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą. Pažymėjo, kad, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 13 dalies 3 punkto reikalavimais, šilumos tiekimo licencijos turėtojas UAB „Vilniaus energija“ privalo tiekti šilumą kainomis, kurios nustatytos vadovaujantis Komisijos patvirtinta Šilumos kainų nustatymo metodika.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas su skundu kreipėsi į Ginčų komisiją, kuri 2011 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 3R-61 (AG-43/03-2011) pareiškėjo skundo netenkino.

13. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Komisijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1747 (toliau – ir Nuostatai), Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės“ (toliau – ir Taisyklės). Nurodė, kad pareiškėjas tiek prašyme, tiek skunde teismui teigė, jog, jo nuomone, šilumos kainos yra nepagrįstai užaukštintos ir šiuos savo argumentus grindė nepriklausomo eksperto dr. V. S. 2009 m. birželio 29 d. išvadomis dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainų, nustatytų Komisijos 2008 m. birželio 26 d. nutarimu. Taigi pareiškėjas iš esmės ir prašė Komisijos įvertinti nustatytas šilumos kainas būtent minėtu nutarimu.

14. Iš informacinės sistemos Liteko duomenų nustatė, kad 2008 m. birželio 26 d. Komisijos nutarimo, kuriuo buvo nustatytos šilumos kainos UAB „Vilniaus energija“, teisėtumas buvo tikrintas VAAT. Teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-108-189/2009 konstatavo, kad Komisija, priimdama nutarimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, todėl nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas ir jo naikinti pagrindo nėra, t. y. Komisijos nustatytos šilumos kainos atitiko teisės aktų, o taip pat ir Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Kontrolės komisijos 2008 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. O3-41, reikalavimus. LVAT 2010 m. gruodžio 22 d. nutartimi VAAT 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų skundus dėl šio sprendimo atmetė.

15. Teismas pažymėjo, kad iš skundžiamo Rašto turinio matyti, jog atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl šilumos kainų taikymo, pagrįstai rėmėsi teismų sprendimais, nurodydamas, kad vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 13 dalies 3 punkto (redakcija galiojusi ginčo nagrinėjimo metu) reikalavimais, šilumos tiekimo licencijos turėtojas (UAB „Vilniaus energija“) privalo tiekti šilumą kainomis, kurios nustatytos vadovaujantis Komisijos patvirtinta Šilumos ir kainų nustatymo metodika. Taisyklių 41 punkte nustatyta, kad atsakymai į prašymą parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį. Komisijos buvo prašoma įvertinti pareiškėjo prašyme keliamą klausimą dėl šilumos energijos kainų taikymo. Teismas vertino, kad Komisija pareiškėjo prašymą išnagrinėjo ir pateikė atsakymą, kurį pagrindė tiek faktinėmis, tiek teisės aktų nuostatomis. Teismas sprendė, kad kiti pareiškėjo skunde keliami argumentai nėra teisiškai reikšmingi, kadangi pareiškėjas prašė įvertinti šilumos energijos kainų taikymą, todėl Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą tik minėtoje apimtyje, teisės aktų nuostatų nepažeidė.

16. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad skundžiamas Raštas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, pažymėjo, kad ginčijamas Komisijos raštas bei Ginčų komisijos sprendimas yra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) bei pakankamai motyvuoti, todėl yra teisėti ir pagrįsti, jų panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Teismas pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Komisiją iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą atliekant išsamų tyrimą šilumos ir karšto vandens kainų perskaičiavimui Vilniaus miesto gyventojams laikė išvestiniu iš reikalavimų panaikinti Komisijos ir Ginčų komisijos sprendimus, todėl netekinus pagrindinio reikalavimo, netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 17. Pareiškėjas K. J. J. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti arba bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

18. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino surinktų byloje įrodymų, todėl iš jų visumos padarė nepagrįstą išvadą. Teismas netenkino prašymo prijungti papildomus įrodymus ir išreikalauti naujus, tokiu būdu pažeisdamas proceso taisykles. Taip pat teismo sprendime neatsakė į pagrindinius skundo reikalavimus dėl Komisijos patvirtintų šilumos ir karšto vandens bazinių kainų dydžių, kurie nepagrįstai dideli, todėl skunde kelti klausimai kaip esminiai, t. y. prašant peržiūrėti šilumos ir karšto vandens kainas, kurios nepagrįstai užaukštintos, teismo sprendime liko neįvertinti. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo teismo posėdyje išdėstytų aplinkybių, netyrė naujai pateiktų įrodymų, turinčių esminės reikšmės administracinės bylos baigčiai.

19. Pareiškėjas papildomai pateiktuose atsikirtimuose nurodo, kad palaiko apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Taip pat prašo administracinę bylą sustabdyti iki bus išnagrinėtos kitos bylos dėl Komisijos nutarimų (Nr. eA-4399-261/2019, Nr. A-268-525/2019 ir Nr. A-3652-968/2019), kurios, pareiškėjo nuomone, turės prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje ir (arba) grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

20. Atsakovas Komisija atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21. Komisija nurodo, kad teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, reikšmingai susijusias su tinkamu teisės taikymu bei tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo LVAT formuojamos praktikos, todėl priėmė visiškai pagrįstą, teisingą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo. Komisijos vertinimu, apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai yra nepagrįsti.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių proceso teisės pažeidimų, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ar kurie būtų laikomi absoliučiais teismo sprendimo negaliojimo pagrindais. Pareiškėjas taip pat neįrodė materialiosios teisės normų pažeidimo. Apeliaciniame skunde nepateikta jokių naujų aplinkybių, susijusių su nagrinėjama byla, o vien tai, kad pareiškėjas pateikė tam tikras visiškai su bylos esme nesusijusias faktines aplinkybes, nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimą ir vertinti, kad teismas neteisingai išaiškino ar pritaikė materialiosios ar proceso teisės normas.

23. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai – be jokių argumentų teikia samprotavimus, jog teismas nepakankamai vertino byloje esančius įrodymus. Bylos medžiaga patvirtina, kad teismas visapusiškai ištyrė bei išanalizavo visus į bylą tinkamai pateiktus įrodymus bei paaiškinimus. Pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Vien tai, kad teismas nepasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo byloje pateikto dokumento, nereiškia, jog teismas jų netyrė ar nevertino. Be to, tai, kad teismo sprendimas neatitinka pareiškėjo pozicijos, savaime nesuponuoja jo neteisėtumo. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje pagal įrodymų vertinimo taisykles ištirtų įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė pareiškėjo patikslintame skunde suformuluotus reikalavimus (pagal 2011 m. gegužės 6 d. teismo nutartimi nustatytas nagrinėjimo ribas), aiškiai išdėstė argumentus dėl įrodymų, kuriais pagrindė teismo išvadas, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis. Pareiškėjo samprotavimai, kad teismo sprendime turėjo būti pasisakyta atitinkamais jo nurodytais klausimais, nesuteikia pagrindo vertinti, jog skundžiamas sprendimas neatitinka teisės aktų reikalavimų.

24. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo prašymo dėl įrodymų pateikimo, proceso teisės normų nepažeidė. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nurodo informaciją, kuri visiškai nesusijusi su byla, tokiu būdu papildomai apsunkina procesą. Dėl tų pačių priežasčių nėra pagrindo vertinti pareiškėjo teikiamą perteklinę informaciją, kadangi ji nėra susijusi su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku, kurį teismas nustatė 2011 m. gegužės 6 d. nutartimi.

25. Pažymi, kad Komisija pagal kompetenciją išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, persiųstą Komisijai Tarnybos 2010 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. 4-10049 „Dėl K. J. J. prašymo“, ir pateikė prašyme išdėstytu klausimu dėl šilumos energijos kainų argumentuotą, faktinėmis aplinkybėmis bei teisės aktų nuostatomis pagrįstą atsakymą. Tarnyba, nagrinėdama prašymą, vadovaudamasi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punktu, prašė Komisijos pagal kompetenciją įvertinti vartotojo prašyme keliamą klausimą dėl šilumos kainų.

Pareiškėjas Tarnybos prašė ištirti, ar jo nurodytos šilumos pirkimo-pardavimo sutarties su buitiniu šilumos vartotoju sąlygos atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus ir vartotojų interesus. Be kitų prašymo argumentų, pareiškėjas teigė, kad atsižvelgiant į nepriklausomo energetikos reguliavimo eksperto dr. V. S. administracinėje byloje Nr. I-0108-189/2009 pateiktas išvadas UAB „Vilniaus energija“ taikomos šilumos kainos yra tyčia užaukštintos. Įvertindama tokius pareiškėjo argumentus Komisija Rašte pažymėjo, kad dr. V.

S., atlikdamas ekspertizę administracinėje byloje, nagrinėjo Komisijos 2008 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. O3-76 „Dėl šilumos kainų vienašališko nustatymo uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ (toliau – ir Nutarimas) nustatytas šilumos kainas. Taip pat nurodė, kad teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-0108-189/2009 konstatavo, jog Komisija priimdama Nutarimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, todėl Nutarimas yra teisėtas bei pagrįstas ir nėra pagrindo jį naikinti, t. y.

Komisijos nustatytos šilumos kainos atitiko teisės aktų reikalavimus. LVAT 2010 m. gruodžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143–1605/2010 2009 m. gruodžio 7 d. teismo sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus atmetė. Taigi klausimas, kurį pareiškėjas kėlė prašyme buvo išnagrinėtas Lietuvos Respublikos teismuose, t. y., kad Komisijos nustatytos šilumos kainos atitiko teisės aktų reikalavimus. Įvertinus tai bei skundžiamo Rašto turinį, akivaizdu, jog Komisija pagrįstai bei argumentuotai rėmėsi teismų sprendimais, nurodydama, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 13 dalies 3 punkto reikalavimais, šilumos tiekimo licencijos turėtojas (Rašto pateikimo metu UAB „Vilniaus energija“) privalo tiekti šilumą kainomis, kurios nustatytos vadovaujantis Šilumos kainų nustatymo metodika, patvirtina Komisijos 2008 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. O3-41 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos“.

26. Pažymi, kad pareiškėjo nurodoma administracinė byla Nr. I-2731-426/2015 visiškai nėra susijusi su prašymu bei Komisijos pateiktu Raštu, kadangi joje buvo nagrinėjamas klausimas dėl Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“.

27. Atsakovas nurodo, kad Ginčų komisija išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktą skundą dėl Komisijos veiksmų pagrįstumo bei 2011 m. kovo 14 d. priėmė motyvuotą sprendimą Nr. 3R-61 (AG-43/03-2011), kuriuo atmetė skundą kaip nepagrįstą. Ginčų komisija minėtame sprendime taip pat pasisakė, kad Tarybos prašymą, pagal Komisijos kompetenciją įvertinti pareiškėjo prašyme keliamą klausimą dėl šilumos energijos kainų taikymo, Komisija išnagrinėjo tinkamai ir pateikė motyvuotą atsakymą. Ginčų komisija visiškai pagrįstai bei motyvuotai pasisakė, kad Komisijos atsakymas (Raštas) parengtas nepažeidžiant Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių. Taigi nėra jokio pagrindo naikinti Ginčų komisijos sprendimą bei abejoti teismo sprendimo teisėtumu.

28. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas tiek nagrinėjamos bylos procese, tiek ir apeliaciniame skunde pateikia naujus duomenis, nesusijusius su bylos esme ir kelia papildomus klausimus, kurie nebuvo pateikti prašyme, todėl pareiškėjo teikiami samprotavimai negali būti vertinami kaip tinkami įrodymai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2011 m. vasario 1 d. rašto Nr. R2-158 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainų“ ir Ginčų komisijos 2011 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. 3R-61 (AG-43/03-2011), teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pareiškėjo skundą atmetė.

31. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino surinktų byloje įrodymų, netenkino prašymo prijungti papildomus įrodymus ir išreikalauti naujus, netyrė naujai pateiktų įrodymų, sprendime neatsakė į pagrindinius skundo reikalavimus dėl Komisijos patvirtintų šilumos ir karšto vandens bazinių kainų dydžių, todėl skunde kelti klausimai kaip esminiai, t. y. prašant peržiūrėti šilumos ir karšto vandens kainas, teismo liko neįvertinti.

32. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

33. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

34. Pasisakydama dėl įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Bylos proceso dalyvių byloje pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo, teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

35. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą aptartu įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

36. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas bei matyti iš pareiškėjo 2010 m. gruodžio 17 d. vartotojo prašymo, dėl kurio Tarnyba 2010 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. 4-10049 kreipėsi į Komisiją pagal kompetenciją įvertinti pareiškėjo prašyme keliamą klausimą dėl šilumos energijos kainų taikymo, turinio, pareiškėjas savo teiginius dėl, jo teigimu, nepagrįstai užaukštintų šilumos kainų, grindė nepriklausomo eksperto dr. V. S. 2009 m. birželio 29 d. išvadomis dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainų, nustatytų Komisijos 2008 m. birželio 26 d. Nutarimu, prie prašymo pridėjo eksperto išvadas, nurodė, kurioje byloje jos buvo pateiktos.

37. Taigi įvertinus tiek pareiškėjo prašymo Tarnybai, tiek skundo Ginčų komisijai ir teismui turinį, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas teiginius dėl šilumos kainų grindė nepriklausomo eksperto V. S. 2009 m. birželio 29 d. išvadomis dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainų, nustatytų Komisijos 2008 m. birželio 26 d. Nutarimu, kurio teisėtumas buvo tikrintas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-108-189/2009. Teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendime konstatavo, kad Komisijos Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, Komisijos nustatytos šilumos kainos atitiko teisės aktų, o taip pat ir Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Kontrolės komisijos 2008 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. O3-41, reikalavimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 22 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjui skundžiamu Komisijos Raštu buvo atsakyta, kad Nutarimo, kuriuo nustatytos šilumos kainos, teisėtumas buvo tikrintas teisme, juo nustatytos šilumos kainos atitiko teisės aktų reikalavimus, taip pat, kad šilumos tiekimo licencijos turėtojas (UAB „Vilniaus energija“) privalo tiekti šilumą kainomis, kurios nustatytos vadovaujantis Komisijos patvirtinta Šilumos ir kainų nustatymo metodika. Taigi Komisija skundžiamame Rašte atsakė pareiškėjui į prašymą jame keliamo klausimo ribose, todėl tiek Ginčų komisija, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą minėtoje apimtyje, teisės aktų nuostatų nepažeidė.

38. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas neįvertino surinktų byloje įrodymų, neatsakė į pagrindinius skundo reikalavimus dėl Komisijos patvirtintų šilumos ir karšto vandens bazinių kainų dydžių.

39. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo prašymo sustabdyti administracinę bylą iki bus priimti procesiniai sprendimai dėl Komisijos nutarimų administracinėse bylose Nr. eA-4399-261/2019, Nr. A-268-525/2019 ir Nr. A-3652-968/2019, pažymi, kad pareiškėjo nurodytos bylos nesusijusios su šioje byloje nagrinėjamu ginču, todėl nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą.

40. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atsisakymo priimti papildomus įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip pagrįstai nurodo atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, pateikiant ir renkant įrodymus turi būti paisoma įrodymų sąsajumo reikalavimų. Ginčo administracinėje bylos ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai, todėl įrodinėjimo procese reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas konkrečias aplinkybes. Be to, proceso dalyvių byloje pareikšti prašymai teismui nėra privalomi, atitinkamai teismas juos turi išspręsti atsižvelgdamas į konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes. Atsižvelgiant į minėtas nuostatas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo ir neprijungė prie nagrinėjamos bylos papildomai pateiktų dokumentų.

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teisės aktų, reglamentuojančių su šilumos ir karšto vandens tiekimu susijusius santykius, kitose administracinėse bylose priimtų sprendimų, kuriuose panaikinti Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimai Nr. O3-316 ir Nr. O3-317, papildomuose paaiškinimuose nurodyti argumentai, nėra susiję su skundžiamo teismo sprendimo ir ginčijamo atsakovo Rašto bei Ginčų komisijos sprendimo teisėtumu ar pagrįstumu, todėl teisėjų kolegija jų nevertina ir plačiau dėl jų nepasisako.

42. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas