3K-3-451/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-451/2012

Teisminio proceso Nr.: 2-05-3-15746-2010-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 25.2; 34.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. R. ir E. A. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. A. R. ieškinį atsakovams R. R. , E. A. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo iš dalies negaliojančiais; trečiasis asmuo – Kauno miesto 17-ojo notaro biuro notarė R. I.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė, gyvendama santuokoje su A. R. , pagal Butų privatizavimo įstatymą 1992 m. birželio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgijo nuosavybėn butą Nr. (duomenys neskelbtini). Nors butas registruotas ieškovės vardu, tačiau pagal galiojusius teisės aktus laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Ieškovė nurodė, kad po sutuoktinio mirties ((duomenys neskelbtini) ji šiam nuosavybės teise priklausiusį turtą pradėjo faktiškai valdyti: juo rūpinosi kaip savu, naudojo savo reikmėms, mokėjo komunalinius ir kitus buto išlaikymo mokesčius, bute deklaravo gyvenamąją vietą, jame gyveno. Sutuoktinio mirties momentu ieškovė niekur nedirbo, todėl teigė turinti teisę į privalomąją palikimo dalį. Ieškovės teigimu, ji kartu su pirmos eilės įpėdiniais turėjo paveldėti ¼ turto dalį. Kauno miesto 17-ojo notaro biuro notarė išdavė paveldėjimo teisės liudijimus (2007 m. gruodžio 11 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2008 m. vasario 12 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), kurių pagrindu atsakovai R. R. ir E. A. įgijo po 1/4 dalį buto. Ieškovės teigimu, jie įgijo didesnę negu priklauso pagal įstatymą paveldimo turto dalį, todėl prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji po sutuoktinio mirties priėmė atsiradusį palikimą - 1/8 dalį buto Nr. (duomenys neskelbtini), pradėdama jį faktiškai valdyti; pripažinti iš dalies negaliojančiais Kauno miesto 17 -ojo notaro biuro notarės R. I. 2007 m. gruodžio 11 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2008 m. vasario 12 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini); nustatyti, kad po A. R. mirties ieškovė paveldėjo 1/8 dalį buto Nr. (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas rėmėsi Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 9 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), ir nustatė, kad ieškovės mirusio sutuoktinio bendrojoje jungtinėje nuosavybėje yra ½ dalis buto su rūsiu; šio teismo sprendimo pagrindu 2007 m. lapkričio 21 d. ieškovei buvo išduotas nuosavybės teisės liudijimas į ginčo butą, o atsakovams 2007 m. gruodžio 11 d. – paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas, pagal kurį jie paveldėjo po 3/8 dalis paveldimo turto, kurį sudarė ½ dalis ginčo buto.

Išduotame paveldėjimo pagal įstatymą liudijime notarė įrašė pastabą, kad ieškovei bus išduotas paveldėjimo į ¼ dalį buto pagal įstatymą teisės liudijimas, t. y. ieškovei priklausanti turto dalis. Ieškovė 2008 m. sausio 11 d. buvo kviečiama atvykti į notarų biurą, nurodant, kad priešingu atveju paveldėjimo teisės liudijimas bus išduotas palikimą priėmusiems įpėdiniams (atsakovams), tačiau ieškovė neatvyko į notarų biurą, todėl atsakovams 2008 m. vasario 12 d. buvo išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas, pagal kurį jie paveldėjo 1/8 dalį ginčo buto.

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovei ir atsakovams priklausantį butą atidalijo – butą natūra paliekant ieškovei, įpareigojant ją sumokėti atsakovams po 25 250 Lt kompensaciją. Teismas, remdamasis nurodytų civilinių bylų medžiaga, nustatė, kad ieškovė ginčo bute su sutuoktiniu negyveno, neapsigyveno ir po jo mirties; paveldėjimo teisės neformalizavo – kviečiama keletą kartų į notarų biurą neatvyko, į teismą dėl palikimo priėmimo pradedant turtą faktiškai valdyti kreipėsi praėjus ilgam laiko tarpui, tik įsiteisėjus teismo sprendimui dėl paveldėto turto atidalijimo.

Dėl to teismas sprendė, kad ieškovė nuo palikimo atsiradimo momento per įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą neperėmė mirusiojo turto ir nepradėjo jo valdyti, todėl atmetė ieškinio reikalavimą dėl palikimo priėmimo ir 1/8 dalies paveldimo turto nustatymo. Teismas pažymėjo, kad ieškovė pretenduoti į palikimą ir įgyvendinti paveldėjimo teisę gali tik nuginčijusi palikimo priėmusių asmenų teises į palikimą, tačiau, teismui atmetus reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, šiam ieškovės reikalavimui teismas taikė CK 5.8 straipsnyje nustatytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą ir nurodė, jog ieškovė žinojo apie 2007 m. gruodžio 11 d. ir 2008 m. vasario 12 d. išduotus paveldėjimo teisės liudijimus, tačiau ieškinį dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais teismui pateikė tik 2010 m. rugsėjo 20 d.; pažymėjo, kad nors ieškovė pagal įstatymą turėjo teisę į privalomąją palikimo dalį, tačiau jokių įrodymų apie tai, kad po sutuoktinio mirties jai buvo reikalingas išlaikymas, nepateikė, todėl šį ieškovės reikalavimą atmetė kaip neįrodytą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2012 m. kovo 29 d. nutartimi skundą tenkino iš dalies, pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą – panaikino sprendimo dalis, kuriomis buvo atmesti ieškovės reikalavimai nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji po sutuoktinio mirties priėmė atsiradusį palikimą, ir pripažinti negaliojančiu 2008 m. vasario 12 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), ir priėmė naują sprendimą ieškovės reikalavimus tenkino: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovė po sutuoktinio mirties priėmė atsiradusį palikimą – 1/8 dalį buto Nr. (duomenys neskelbtini) su rūsiu, pradėdama jį faktiškai valdyti; pripažino negaliojančiu Kauno m. 17-ojo notarų biuro 2008 m. vasario 12 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini); nustatė, kad ieškovė po sutuoktinio mirties paveldėjo 1/8 dalį nurodyto buto; kitą sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiu Kauno m. 17-ojo notarų biuro 2007 m. gruodžio 11 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), paliko nepakeistą.

Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė neįrodė palikimo priėmimo, pradėjus jį faktiškai valdyti, fakto, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Nors pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi tik aplinkybe, kad ieškovė ginčo bute su sutuoktiniu negyveno ir jame neapsigyveno ir po sutuoktinio mirties, tačiau gyvenimo ginčo bute faktas gali būti tik viena faktinį palikimo priėmimą patvirtinančių aplinkybių, bet ne vienintelė. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė nuo pat bylos pagal ieškovų R.

R. ir E. A. ieškinį atsakovei T. A. R. dėl mirusio A. R. turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) iškėlimo laikė save vienintele viso buto, kuris jai atiteko nuosavybės teise paties A. R. valia, savininke, tai patvirtino jos pateiktas atsiliepimas nurodytoje byloje bei šioje byloje 2007 m. liepos 9 d. priimtame teismo sprendime nurodytos aplinkybės, t. y. ieškovė ginčo butą nuo palikimo atsiradimo momento valdė ir tvarkė kaip savo. Be to, ieškovės pateikti įrodymai patvirtino, kad būtent ji po sutuoktinio mirties ir toliau mokėjo mokesčius, rūpinosi šio buto saugumu, 2005 m. liepos 22 d.

įstatė šarvuotas duris, todėl faktiniais veiksmais patvirtino palikimo priėmimo faktą. Kolegijos teigimu, ta aplinkybė, kad ieškovė paveldėjimo teisės neįformino net ir kviečiama atvykti į notarų biurą, neatėmė iš jos teisės paveldėti turtą kitu įstatyme nustatytu būdu, t. y. pradėjus šį turtą faktiškai valdyti, todėl turėjo būti nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad ieškovė po sutuoktinio mirties palikimą priėmė, pradėdama jį faktiškai valdyti, ir šis faktas nustatytinas CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 5.8 straipsnyje nustatytu sutrumpintu vienerių metų ieškinio senaties terminu, nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti iš dalies negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimus. Kolegijai nustačius palikimo priėmimo faktą CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, darytina priešinga išvada, kad ieškovė ne pretenduoja į palikimą, o yra jį priėmusi įstatymų nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad ieškovė tinkamai neįformino paveldėjimo teisės ir nesikreipė į notarų kontorą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, nors buvo kviečiama tai padaryti, neteko reikšmės. Kolegija pažymėjo, kad tam, jog įpėdinis galėtų tinkamai įgyvendinti teises į paveldėtą turtą, jis gali prašyti notaro išduoti dokumentą, patvirtinantį jo teisių į palikimą įgijimą – paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.66 straipsnis).

Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Dėl to pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimus pripažinti paveldėjimo teisės liudijimus negaliojančiais, nepagrįstai taikė CK 5.8 straipsnyje nustatytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, o bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas nepraleistas. Ieškovė ginčijo du Kauno 17-ojo notaro biuro notarės R.

I. išduotus paveldėjimo teisės liudijimus. Pagal CK 5.13 straipsnį palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės įpėdiniais (jeigu jų yra); su pirmos eilės įpėdiniais jis paveldi vieną ketvirtadalį palikimo, jeigu įpėdinių ne daugiau kaip trys, neįskaitant sutuoktinio. Tai reiškia, kad ieškovė, priėmusi palikimą, pradėdama jį valdyti, paveldėjo įstatymo nustatytą, jai priklausančią palikimo dalį kartu su palikėjo pirmos eilės įpėdiniais, t. y. jo vaikais (atsakovais), kurių paveldėjimo teisėms įforminti buvo išduoti du nurodyti paveldėjimo teisės liudijimai.

Kolegija konstatavo, kad 2007 m. gruodžio 11 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo kiekvienam atsakovui nustatytos 3/8 dalys, apskaičiuotas nuo ½ dalies (mirusiojo A. R. dalies) ginčo buto, o į ¼ dalį šio turto, atitinkančią ieškovei priklausančią palikimo dalį, paveldėjimo teisės liudijimas tuo metu dar nebuvo išduotas, tai nurodant paveldėjimo teisės liudijime, nepažeidžia CK 5.13 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir ieškovės teisių. O atsakovams 2008 m. vasario 12 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kuriuo jie paveldėjo likusią ieškovei priklausančią pagal CK 5.13 straipsnį palikimo dalį, pažeidė šio straipsnio reikalavimus, nes šį palikimą ieškovė yra priėmusi, pradėdama jį faktiškai valdyti.

Dėl to kolegija šį paveldėjimo teisės liudijimą panaikino nustatydama, kad ieškovė po sutuoktinio mirties paveldėjo 1/8 ginčo buto dalį.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis), pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė aplinkybes, reikšmingas sprendžiant klausimą dėl faktinio palikimo priėmimo termino skaičiavimo. Ieškovės sutuoktinis mirė ir teisė į palikimą atsirado 2005 m. balandžio 15 d., todėl terminas palikimui priimti suėjo 2005 m. liepos 15 d. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir nenurodė, kada ieškovė mokėjo mokesčius, ar ji juos mokėjo už jai tenkančią buto dalį (4/8 dalį buto), ar ir už ginčo objektu esančią buto dalį (1/8 dalį), kurią ji po sutuoktinio mirties galėjo paveldėti.

Teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad aplinkybė, jog ieškovė 2005 m. liepos 22 d. įstatė šarvuotas duris, buvo svarbi sprendžiant palikimo priėmimo faktą, nes šis ieškovės veiksmas buvo atliktas suėjus terminui palikimui priimti. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovė už butą dalinius mokesčius pradėjo mokėti suėjus terminui palikimui priimti, todėl apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą palikimui faktiškai priimti. Be to, kasatorių teigimu, ieškovė niekada savęs nelaikė į šiuo metu pretenduojamos buto dalies (1/8 dalies) savininke.

Kauno miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-698-713/2009 nustatė, kad ieškovės ir jos atstovo advokato paaiškinimus, kad ji yra ginčo buto bendraturtė, jai nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis ginčo buto, kuriame ji negyvena, ir butas jai nereikalingas, t. y. ieškovė nurodytoje byloje dėl buto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės pripažino, kad jai priklausė tik 1/2 dalis šio buto ir jokių pretenzijų į didesnę buto dalį nereiškė. Juolab kad ir įrodymai apie durų pakeitimą ir iš dalies mokėtus mokesčius įrodė, jog ieškovė rūpinosi tik savo turtu, o ne paveldėto turto dalimi.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat neteisingai įvertino ieškovės atsiliepimą, pateiktą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame ieškovė save laikė viso buto savininke. Kasatorių teigimu, atsiliepimas buvo pateiktas po to, kai buvo suėjęs terminas palikimui priimti; tai buvo tik ieškovės pozicija toje byloje, kuri įsiteisėjusiu teismo sprendimu paneigta, nes buvo nustatyta, jog ieškovei priklausė tik 1/2 dalis ginčo buto, o ne visas butas. Vadinasi, atsiliepimu ieškovė neturėjo tikslo ir negalėjo priimti mirusio jos sutuoktinio palikimo, nes iš neteisės negali atsirasti teisė.

2. Dėl CK 1.137 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar ieškovė pareikštu ieškiniu nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, nevertino, kaip jos ieškinio patenkinimas turės įtakos teisinių santykių stabilumui. Kasatorių teigimu, ieškovė su ieškiniu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kreipėsi tik 2010 m. rugsėjo 1 d., t.y. praėjus penkeriems metams ir keturiems mėnesiams. Per šį laikotarpį įvyko du teisminiai procesai, buvo išnagrinėtos dvi civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose atitinkamai buvo nustatyta mirusio ieškovės sutuoktinio dalis ginčo bute bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su ieškove ir šis butas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausęs ieškovei ir atsakovams, buvo atidalytas iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovei priteisiant natūra visą šį butą, o iš jos – kompensaciją atsakovams. Tik įsiteisėjusiu teismo sprendimu atidalijus butą ir pradėjus šio teismo sprendimo priverstinį vykdymą dėl piniginės kompensacijos išieškojimo iš ieškovės, ji inicijavo šioje byloje nagrinėjamą ginčą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo vertinti, ar ieškovė nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo netenkinti kasacinio skundo ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Ji nurodo, kad kasatorių argumentai dėl ieškovės veiksmų, ginant savo teises, yra nenuoseklūs ir nepagrįsti, nes kreiptasi buvo dar neįsiteisėjus teismo sprendimui atidalyti ginčo butą ir neprasidėjus piniginės kompensacijos išmokėjimo terminui. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su juridinę reikšmę turinčio fakto, jog ieškovė priėmė palikimą pradėdama jį faktiškai valdyti, nustatymu. Ieškovės teigimu, ji save laikė vienintele ginčo buto savininke, nuo palikimo atsiradimo momento valdė ir tvarkė butą kaip savo, mokėjo mokesčius, o skolų atsirado tik tada, kai Nekilnojamojo turto registre kasatoriai buvo įregistruoti kaip ginčo buto bendraturčiai ir jie nemokėjo mokesčių už jiems priklausiusias nuosavybės dalis, motyvuodami, jog negalėjo naudotis ginčo butu. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė laikoma priėmusia palikimą, todėl ginčas byloje kvalifikuotinas kaip bendraturčių ginčas dėl turto ir tokiam taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo nagrinėjamu atveju

Byloje sprendžiamas klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad ieškovė po sutuoktinio mirties priėmė atsiradusį palikimą – 1/8 dalį buto Nr. (duomenys neskelbtini), pradėdama jį faktiškai valdyti. Palikimo priėmimas yra vienašalis įpėdinio sudaromas sandoris, kuriuo jis išreiškia valią sukurti tam tikrus teisinius padarinius – perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Asmens valia civiliniuose santykiuose sukuria teisinius padarinius, jeigu ji turi objektyvią išraišką (CK 1.64 straipsnis). Palikimui priimti įpėdinis, išreikšdamas savo valią, turi atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus.

Kilus ginčui dėl palikimo priėmimo fakto, šis faktas nustatomas teismo tvarka (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas). CK 5.8 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant, ar asmuo (įpėdinis) tinkamai įgyvendino teises į palikimą, turi būti vadovaujamasi CPK normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, ir dėl kurių aiškinimo ir taikymo yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A.

M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Kasacinis teismas netiria faktų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl to, ar nebuvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino šioje byloje esančius įrodymus, kuriuos nustatė iš šalių paaiškinimų, rašytinių įrodymų (mokesčių už butą, kvitų), taip pat civilines bylas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini).

Tačiau apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio ir neįvertino aplinkybės, kad civilinėje byloje Nr. 2-698-713/2009, kurioje buvo nagrinėjamas ieškovų R. R. ir E. A. ieškinys atsakovei T. A. R. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 4 d. priimtu sprendimu atidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės butą su rūsiu (duomenys neskelbtini), jį priteisdamas T. A. R. natūra, o iš T. A. R. priteisiant piniginę kompensaciją E. A. ir R. R. Teisėjų kolegijos požiūriu, nagrinėjamu atveju kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą, yra pagrįsti, nes apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatytas aplinkybes, taip pažeisdamas CPK 182 straipsnio 2 punktą ir 185 straipsnį.

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Swedbank“, AB v.

R. N. , bylos Nr. 3K-7-173/2010). Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluotos ir nuosekliai plėtojamos pagrindinės teismo sprendimo prejudicialumo vertinimo taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias teismo sprendimo prejudicialumo galią patvirtinančias nuostatas, kurių visetas turi būti nustatytas byloje: prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos Kauno žydų religinės bendruomenės pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-97/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Interbolis“ v.

VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras ir kt. v. UAB „Naigeda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-306/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. O. D. V. , bylos Nr. 3K-3-134/2011; 2011 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „WTE Wassertechnik GmbH“, AB „Požeminiai darbai“ v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, UAB „Kauno vandenys“, bylos Nr. 3K-7-304/2011; kt.).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl netinkamo Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) vertinimo ir šio teismo sprendimo prejudicinės galios šiai bylai, būtina išsiaiškinti, kas sudarė pirmiau išnagrinėtos bylos nagrinėjimo dalyką. Kauno miesto apylinkės teismas konstatavo, kad vieno kambario butas su rūsiu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis buvo valdomas: ¼ dalimi R. R. , ¼ dalimi E. A. ir 1/2 dalimi T. A. R. , t. y. pagal CK 4.72 straipsnį ir 4.82 straipsnio 1 dalį jie buvo pripažinti nurodyto buto bendraturčiais ir teismas išsprendė kiekvieno jų nuosavybės teisės įgyvendinimą bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Teisėjų kolegija nurodo, kad šioje civilinėje byloje ieškovė ir atsakovai įstatymų nustatyta tvarka įgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir yra įgiję nuosavybės teises į mirusio A. R. paliktą turtą. Toks susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimas yra teisinis pagrindas pripažinti, kad ginčas yra kilęs tarp bendraturčių, įgyvendinusių teises į nuosavybę, kilusias A. R. turto paveldėjimo pagrindu, kai vieni jų ginčija kito bendraturčio nuosavybės teisių į paveldėtą turtą atsiradimo teisėtumą, ir tai suponuoja, jog tiek ieškovė, tiek atsakovai pagal teisinį statusą yra ne asmenys, pretenduojantys į palikimą (CK 5.8 straipsnis), o nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas). Tai reiškia, kad civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 4 d. priimtu sprendimu palikimą sudarantis turtas padalytas, kiekvienam įpėdinių pripažinus nuosavybės teises į atskirus turto objektus. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl jame nustatyti faktai dėl konkretaus turto padalijimo įpėdiniams turi prejudicinę galią šioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. K. v. S. G. , Vilniaus miesto 6-asis notarų biuras, bylos Nr. 3K-3-343/2011).

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, skirtingai įvertinę ginčo šalių pateiktų įrodymų visumą, priėmė skirtingus procesinius sprendimus: pirmosios instancijos teismas sprendimu ieškinį atmetė, apeliacinės instancijos teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad kasatoriai skunde pagrįstai nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nes neteisingai tyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus (CPK 185 straipsnis), todėl, remdamasi nurodytais motyvais, palieka galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija, pasisakiusi dėl nurodytų proceso teisės normų neteisingo taikymo apeliacinės instancijos teismo nutartyje, neargumentuoja kitų atsakovų kasacinio skundo argumentų, nes, pripažinus apeliacinės instancijos teismo nutartį neteisėta, jie neturi teisinės reikšmės šioje kasacinėje byloje nagrinėjamam procesiniam klausimui spręsti, tik pažymi, kad teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš ieškovės atsakovams priteistinos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovai, pateikdami kasacinį skundą, sumokėjo 396 Lt žyminio mokesčio (mokėtojas – atsakovas R. R.) (T. 2, b. l. 54), taip pat po 508,20 Lt už advokato teisines paslaugas, surašant kasacinį skundą (T. 2, b. l. 55-58), todėl iš ieškovės atsakovams priteistinos šios jų mokėtos sumos. Taip pat apeliacinės instancijos teismo nutartimi iš kiekvieno atsakovo buvo priteista valstybei po 28,10 Lt pašto išlaidų (iš viso 56,20 Lt); byloje yra duomenų, kad jas į valstybės biudžetą sumokėjo E. A. (T. 2, b. l. 52-53), todėl ši atsakovų jau sumokėta suma grąžintina atsakovei E. A. vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi ir priteistina iš ieškovės.

Kasacinis teismas patyrė 72,33 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus atsakovų kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovės T. A. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 72,33 Lt (septyniasdešimt du litus 33 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).

Priteisti iš ieškovės T. A. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui R. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 396 (tris šimtus devyniasdešimt šešis) Lt žyminio mokesčio, sumokėto pateikiant kasacinį skundą.

Priteisti iš ieškovės T. A. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui R. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 508,20 Lt (penkis šimtus aštuonis litus 20 ct) už advokato teisines paslaugas, surašant kasacinį skundą.

Priteisti iš ieškovės T. A. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei E. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 508,20 Lt (penkis šimtus aštuonis litus 20 ct) už advokato teisines paslaugas, surašant kasacinį skundą.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją (juridinio aasmes kodas (duomenys neskelbtini) valstybės vardu grąžinti atsakovei E. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 56,20 Lt (penkiasdešimt šešis litus 20 ct) pašto išlaidų, sumokėtų 2012 m. balandžio 10 d. mokėjimo kvitu Nr. 314 Swedbank, AB.

Priteisti iš ieškovės T. A. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 56,20 Lt (penkiasdešimt šešis litus 20 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė