2013-06-25 Nr. AB-3144-3-61-3-01864-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A444-1160/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01864-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 10.8.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo SIA „Parex brokeru sistema“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo SIA „Parex brokeru sistema“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas SIA „Parex brokeru sistema“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (t. I, b. l. 1–10) kreipėsi į teismą, prašydamas:

1. Panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2012 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 1A-218 „Dėl SIA „Parex brokeru sisema“ skundo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 1A-218);

2. Panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens – Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM) 2012 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 2KM18003 „Dėl pakartotinio patikrinimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 2KM18003).

3. Jeigu teismui, aiškinant ir taikant 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 92, 96, 203 bei 204 straipsnius, taip pat Bendrijos muitinės kodekso 201–205, 232 straipsnius bei proporcingumo principą, 1993 m. liepos 2 d. Europos Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento 2913/92 įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Įgyvendinimo nuostatos) 366 straipsnį, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus, kiltų klausimai dėl šių Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsniu bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 3 dalimi, prašė teismą kreiptis į Europos Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą minėtų Europos Sąjungos teisės aktų, taip pat minėtų Europos Sąjungos teisės aktų ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo bei teisinio saugumo principų santykio ir minėtų Europos Sąjungos teisės aktų ir proporcingumo principo santykio aiškinimo klausimais, sprendžiant ginčą pagal šios bylos faktines aplinkybes, pateikiant Europos Teisingumo Teismui skunde nurodytus klausimus.

Nurodė, jog nesutiko su sprendimu Nr. 1A-218, kuriame buvo patvirtintas Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM) sprendimas Nr. 2KM18003, o pastarajame sprendime buvo nurodyta, kad pareiškėjui atsirado 66 296,00 Lt mokestinė prievolė: 11 700,00 Lt muito mokesčio, 27 027,00 Lt PVM, 8 205,00 Lt PVM delspinigių bei 19 364,00 Lt baudos dėl nustatyta tvarka neužbaigtos tranzito procedūros T1 su lydinčiuoju dokumentu MRN 09LTKR10001143D8B7 (2009 m. spalio 6 d.).

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 57–61) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, kad Kauno TM surinko pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog Bendrijos/bendroji tranzito procedūra į Rusiją gabenamam su lydinčiuoju dokumentu MRN 09LTKR10001143D8B7 automobiliui „Porche 911“ buvo užbaigta fiktyviai, deklaruotas automobilis faktiškai neišvežtas, o tai suponavo procedūros vykdytojui importo mokesčių (tame tarpe baudos ir delspinigių) skolos atsiradimą, o vertinti aplinkybes kitaip, negu jas įvertino Kauno TM, nebuvo pagrindo. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 55–56) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, kad sprendime Nr. 1A-218 pagrįstai atmestas pareiškėjo skundas dėl sprendimo Nr. 2KM1803 ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, pažymėjo, jog pareiškėjo argumentas, jog, esą, šis pabaigė muitinės procedūras pateikdamas prekes muitinės paskirties įstaigai – Terechovo MKP (LV) ir kad tai įrodo Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos Muitinės valdybos 2011 m. rugsėjo 28 d. raštas Nr. 27.16.1/66293 (t. I, b. l. 112; vertimas (t. I, b. l. 113)), kuriame nurodyta, jog tranzito MRN 09LTKR10001143D8B7 (2009 m. spalio 6 d.) uždaryta Terechovo MKP (0722) 2009 m. spalio 14 d., nėra pagrįstas. Šiame dokumente nurodoma, kad tranzito MRN 09LTKR10001143D8B7 (2009 m. spalio 6 d.) uždaryta Terechovo MKP (0722) 2009 m. spalio 14 d., tačiau jame nėra jokių užuominų apie tai, kad prekės buvo pateiktos Terechovo MKP. Taigi tai nėra įrodymas Įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio 1 dalies, Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsnio nuostatų prasme, todėl Departamento skundžiamas sprendimas šiuo aspektu visiškai pagrįstas.

Be to, pareiškėjas, įrodinėdamas, jog prekės buvo pateiktos Terechovo MKP, akcentavo, kad tai įrodė Latvijos muitinės įrašai (t. I, b. l. 136 (antra lapo pusė), t. II, b. l. 5–8), jog prekės buvo gautos ir išsiųstos 2009 m. spalio 14 d. 21 val. 37 min. Teismas nesutiko su tokia pozicija, nes pagal Įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio 1 dalies, Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsnio nuostatas tai nėra pakankamas įrodymas, juolab, kad buvo akivaizdžiai matyti, jog automobilis „Porche 911“ (pagaminimo metai – 2006 m., raudona, kėbulo Nr. WP0CB29976S768382, benzinas), 2009 m. spalio 7 d. buvo parduotas Lietuvoje (t. I, b. l. 124–125). Taigi šalutiniai įrodymai, kuriuos muitinės įstaigos turi teisę rinkti (t. I, b. l. 124–125) akivaizdžiai įrodė, kad automobilis „Porche 911“ nebuvo pristatytas Terechovo MKP, taip pat jis nepasiekė ir trečiosios šalies (žr. Rusijos Federacijos federalinės muitinės tarnybos 2012 m. gegužės 28 d. raštą Nr. 07-148/4177 „Dėl informacijos išsiuntimo“ (raštas (t. I, b. l. 92), vertimas iš rusų kalbos (t. I, b. l. 93)) nurodė, jog Rusijos FTS duomenų bazėje duomenų apie transporto priemonės „Porsche 911“, kėbulo Nr. WPCD29976S768382 muitinį įforminimą nebuvo rasta). Visa tai akivaizdžiai įrodė pareiškėjo atliktų operacijų fiktyvumą, todėl Departamentas, pagrįstai, visapusiškai, objektyviai įvertinęs įrodymų visetą, padarė išvadą, kad prekės nepasiekė Terechovo MKP.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo vardu neteisėtai veikė asmuo L. D., kad muitinės pareigūnai į tai nekreipė dėmesio, todėl veikė neteisėtai. Teismas nurodė, jog tranzito deklaracijos Nr. 09LTKR10001143D8B7 (2009 m. spalio 6 d.) duomenys muitinei buvo pateikti naudojantis naująja kompiuterizuota tranzito sistema (NCTS), panaudojus garantijos įstaigos SIA „Parex brokeru sistema“ suteiktu prieigos kodu, kuris žinomas tik vienam vykdytojui, tačiau, vadovaujantis Bendrijos įgyvendinimo nuostatų 380a straipsniu, juo gali naudotis pats, arba per savo atstovus.

Taigi, vykdytojas turi pasirinkimo teisę, kam leisti naudotis prieigos kodu. Vadovaujantis Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 1B-317 patvirtintų Bendrijos arba bendrosios tranzito procedūros atlikimo tvarkos supaprastinimo leidžiant naudoti bendrąją garantiją arba atleidžiant nuo prievolės pateikti garantiją taikymo muitinėje taisyklių 18.6. punktu, tranzito procedūros vykdytojas, turintis bet kurį šių taisyklių 4 punkte nurodytą leidimą, turi informuoti asmenis, įgaliotus vykdytojo vardu pasirašyti tranzito deklaracijas, apie prisijungimui prie muitinės informacinėje sistemoje įregistruotų garantijos duomenų reikalingus kodus ir užtikrinti šių kodų saugų naudojimą.

Minėtą reikalavimą papildo ir šių taisyklių 19 punktas, numatantis, kad vykdytojui, turinčiam bet kurį šių taisyklių 4 punkte nurodytą leidimą, tenka ir kitos muitų teisės aktų, o taip pat leidime nustatytos prievolės. Taigi, už saugų prisijungimo kodo panaudojimą teisės aktais atsakomybė numatyta vykdytojui. Pažymėjo, jog, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 384 straipsnio 2 dalimi, duomenis apie muitinės suteikto leidimo naudoti bendrąją garantiją ar atleidimo nuo prievolės pateikti garantiją atšaukimą ir sprendimo, kuriuo garantijos įstaiga priėmė garanto įsipareigojimą, panaikinimo arba garanto įsipareigojimo atšaukimo datą, į kompiuterizuotą sistemą įvedė ne Kauno teritorinė muitinė, tačiau garantijos įstaiga Latvijoje.

Minėtos deklaracijos pateikimo metu, kompiuterizuotoje sistemoje (NCTS) jokių pakeitimų nebuvo, todėl nepagrįsti pareiškėjo skundo teiginiai, jog muitinės pareigūnai priimdami Atleidimo nuo prievolės pateikti garantiją sertifikatą forma TC-33 Nr. 09LV009999000H2L1, kurio galiojimo terminas jau buvo pasibaigęs, netinkamai atliko savo pareigas. Nors skundžiamame sprendime Departamentas tiesiogiai neįvardijo jam pateiktų 25 atleidimų nuo laidavimo liudijimų (t. I, b. l. 153–200; t. II, b. l. 1–4), tačiau buvo išsiaiškinta, kad šie liudijimai Departamento buvo įvertinti ir kad jų vertinimas nedarė įtakos galutiniam sprendimui.

Teismas darė išvadą, kad vien dėl minėto trūkumo nebuvo jokio pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą, nes esminė aplinkybė ta, kad pareiškėjas atsakingas už prieigos kodo apsaugą, todėl yra laikoma, kad muitinės procedūros buvo atliekamos būtent pareiškėjo vardu, tačiau jos buvo atliekamos fiktyviai.

Teismui klausimų dėl atitinkamas Europos Sąjungos teisės normų nekilo, todėl šis pareiškėjo prašymas netenkintas.

Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjui paskirtos 50 proc. dydžio baudos pagrįstumo, teismo vertinimu, muitinės įstaigos tinkamai įvertino tiek padaryto pažeidimo pobūdį, tiek nepripažinimą padaryto pažeidimo, todėl paskirta 50 proc. dydžio bauda buvo adekvati padarytam pažeidimui ir neprieštaravo Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoms baudos skyrimo taisyklėms. Taip pat pagrįstai ir teisėtai muitinės įstaigos, vadovaudamosi Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 1 punktu, už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį arba mokesčių mokėtojo (atitinkamo mokesčio įstatyme numatytu atveju mokesčių administratoriaus) apskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį, apskaičiavo delspinigius.

Teismas konstatavo, kad Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. birželio 21 d. sprendimas Nr. 1A-218 „Dėl SIA „Parex brokeru sisema“ skundo“ bei Kauno teritorinės muitinės 2012 m. sausio 30 d. sprendimas Nr. 2KM18003 „Dėl pakartotinio patikrinimo“ teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nebuvo teisinio pagrindo, o pareiškėjos – SIA „Parex brokeru sistema“ skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Apeliaciniu skundu (t. II., b. l. 39-44) pareiškėjas SIA „Parex brokeru sisema“(toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pagrindžiančius aplinkybę, jog muitinės tranzito procedūra pagal muitinės deklaraciją Nr. 09LTKR10001143D8B7 (2009 m. spalio 6 d.) buvo pradėta be pareiškėjo valios, tai yra muitinės deklaraciją Nr. 09LTKR10001143D8B7 (2009 m. spalio 6 d.) pateikęs asmuo veikė be pareiškėjo įgaliojimų. Teigia, jog nėra duomenų, galinčių patvirtinti, jog tarp pareiškėjo ir L. D. buvo sutartiniai (pavedimo) santykiai. Taigi pareiškėjas negali būti laikomas teisiškai atsakingu už trečiojo asmens L. D. įformintą muitinės tranzito procedūrą (Įgyvendinimo nuostatų 384 str. 3 d.)

2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad prekė nepasiekė paskirties įstaigos, o nurodyti šalutiniai įrodymai yra prieštaringi ir nepatikimi.

3. Teismas nepagrįstai nesivadovavo teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais.

4. Teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjo argumento dėl baudos ir delspinigių neproporcingumo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 50-53) atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 54-55) prašo jo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad 2009 m. spalio 6 d. Kauno teritorinės muitinės krovinių poste „Centras“ pareiškėjo vardu buvo pateikta T1 deklaracija Nr. 09LTKR10001143D8B7, kuria buvo įforminta Bendrijos bendroji tranzito procedūra. Pagal šį dokumentą tranzitu per Bendrijos teritoriją buvo gabenamas lengvasis automobilis „Porche 911“ (2006 m., raudonas, kėbulo Nr. WP3CB29976S768382). Tranzito procedūros užbaigimo terminas – iki 2009 m. spalio 14 d. Paskirties muitinės postas – Terechovas MKP (LV). Procedūros vykdytojo įsipareigojimų muitinei įvykdymui užtikrinti buvo pateiktas Latvijos muitinės išduotas Atleidimo nuo prievolės pateikti garantiją sertifikatas Nr. 09LV009999000H2L1 (TC-33), išduotas pareiškėjui. Elektroninius tranzito deklaracijos duomenis pareiškėjo vardu pateikė E. Š. įmonės atstovas L. D..

Muitinės kriminalinė tarnyba 2011 m. rugsėjo 9 d. raštu informavo Kauno teritorinę muitinę, kad minėta tranzito procedūra buvo užbaigta fiktyviai, kadangi ikiteisminio tyrimo metu, įvertinus Valstybės įmonės „Regitra“ pateiktą informaciją, buvo nustatyta, kad minėta transporto priemonė nebuvo išvežta iš Europos Bendrijos, o 2009 m. spalio 7 d. pateiktas registracijai ir užregistruotas Lietuvoje.

Todėl Kauno teritorinės muitinės 2012 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 2KM18003 „Dėl pakartotinio patikrinimo“ įregistravo įmonei SIA „Parex brokeru sistema“ importo mokesčių skolą muitinei (11 700,00 Lt muito mokesčio, 27 027,00 Lt PVM, 8 205,00 Lt PVM delspinigių) bei paskyrė 16 363 Lt baudą.

Pareiškėjui nesutikus su minėtu sprendimu ir jį apskundus, Muitinės departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2012 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 1A-218 patvirtino Kauno TM sprendimą.

Vadovaujantis 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, su paskutiniais pakeitimais padarytais 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1791/2006 (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 96 straipsnio 1 dalimi, už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą atsako jos vykdytojas. To paties reglamento 204 straipsnio 1 dalies a punktas numato, kad importo skola muitinei atsiranda neįvykdžius bent vienos iš prievolių, susijusių su importo muitais apmokestinamų prekių laikinuoju saugojimu arba su joms įformintos muitinės procedūros taikymu. Šiuo atveju skolininku laikomas asmuo, kuris esamomis aplinkybėmis turi vykdyti prievoles, susijusias su importo muitais apmokestinamų prekių laikinuoju saugojimu arba su joms įformintos muitinės procedūros taikymu, arba asmuo, kuris turi laikytis reikalavimų, kurių privaloma laikytis įforminant prekėms atitinkamą procedūrą (Bendrijos muitinės kodekso 204 str. 3 d.).

Taigi pagal bendrąją taisyklę už importo mokesčių sumokėjimą yra atsakingas išorinio Bendrijos tranzito procedūros vykdytojas. Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsniu siekiama užtikrinti tinkamą muitus reglamentuojančių teisės aktų taikymą. Pagal minėto kodekso 96 straipsnio 1 dalį ir 204 straipsnio 1 dalį procedūros vykdytojas, kaip išorinio Bendrijos tranzito procedūrą vykdantis asmuo, yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado nesilaikius šios procedūros nuostatų. Tokia procedūros vykdytojui nustatyta atsakomybe siekiama užtikrinti tikslų ir vienodą skolos muitinei išieškojimo nuostatų taikymą tam, kad būtų apsaugoti Europos Sąjungos ir jos valstybių narių finansiniai interesai. Be to, ne Bendrijos prekių buvimas Sąjungos muitų teritorijoje kelia riziką, kad, neatlikus muitinės formalumų, šios prekės pateks į valstybių narių rinkas, t. y. riziką, kurios išvengti siekiama Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsniu (Teisingumo Teismo 2010 m. liepos 15 d. sprendimo byloje DSV Road, C‑234/09, 30 ir 31 p.).

Teisingumo Teismas yra pabrėžęs, kad tai, jog procedūros vykdytojas yra sąžiningas ir kad Bendrijos išorės tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo, savaime nepaneigia vykdytojo prievolių, susijusių su importo muitų mokėjimu. Jeigu taip būtų, procedūros vykdytojas nebūtų taip įtikinamai skatinamas užtikrinti gerą tranzito operacijų vykdymą (žr. Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimo byloje Militzer & Münch, C‑230/06, 48 ir 49 p.). Taigi, net ir esant trečiųjų asmenų sukčiavimui ar kitai neteisėtai veiklai, išorinio Bendrijos tranzito procedūros vykdytojas vis tiek atsako už iš tokios procedūros kylančias prievoles muitinei.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 239 straipsnį, importo arba eksporto muitai gali būti grąžinami arba atsisakoma juos išieškoti susidarius padėtims, sąlygotoms aplinkybių, kuriomis suinteresuoto asmens veiksmuose nematyti apgaulės arba akivaizdaus aplaidumo požymių. Taigi, kai skola muitinei atsiranda dėl aplinkybių, kuriomis tranzito procedūros vykdytojo veiksmuose nematyti apgaulės arba aplaidumo, Muitinės kodekso 239 straipsnis numato tranzito procedūros vykdytojui teisę pateikti prašymą atsisakyti išieškoti muitus. 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas 899–905 straipsniuose įtvirtinta atitinkama administracinė procedūra.

Pažymėtina, jog vadovaujantis Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 1B-317 patvirtintų Bendrijos arba bendrosios tranzito procedūros atlikimo tvarkos supaprastinimo leidžiant naudoti bendrąją garantiją arba atleidžiant nuo prievolės pateikti garantiją taikymo muitinėje taisyklių 18.6. punktu, tranzito procedūros vykdytojas, turintis bet kurį šių taisyklių 4 punkte nurodytą leidimą, turi informuoti asmenis, įgaliotus vykdytojo vardu pasirašyti tranzito deklaracijas, apie prisijungimui prie muitinės informacinėje sistemoje įregistruotų garantijos duomenų reikalingus kodus ir užtikrinti šių kodų saugų naudojimą. Minėtą reikalavimą papildo ir šių taisyklių 19 punktas, numatantis, kad vykdytojui, turinčiam bet kurį šių taisyklių 4 punkte nurodytą leidimą, tenka ir kitos muitų teisės aktų, o taip pat leidime nustatytos prievolės. Taigi apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, jog būtent vykdytojui, šiuo atveju pareiškėjui SIA „Parex brokeru sistema“, teisės aktais numatyta atsakomybė už saugų prisijungimo kodo panaudojimą, o pareiškėjo skolos muitinei atsiradimui neturėjo esminės įtakos aplinkybė, jog minėta išorinio Bendrijos tranzito procedūra buvo įforminta remiantis negaliojančia garantija.

Pirmosios instancijos teismas, palikdamas galiojančiais ginčijamus administracinius sprendimus, teisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas neginčija priskaičiuotos importo mokesčių skolos (11 700,00 Lt muito mokesčio, 27 027,00 Lt PVM, 8 205,00 Lt PVM delspinigių) bei paskirtos 16 363 Lt baudos sumų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

pareiškėjo SIA „Parex brokeru sistema“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė