2021-04-21 Nr. AB-8262-3-61-3-00658-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2912-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00658-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir atsakovas, Generalinė prokuratūra) 2019 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. BV-6 (toliau – ir ginčijamas sprendimas) bei įpareigoti Generalinę prokuratūrą pripažinti pareiškėją pranešėju.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamame sprendime, kuriuo nuspręsta nepripažinti jo pranešėju, buvo padaryta esminių klaidų traktuojant įvykius, aplinkybes bei teisės principus. Šiame sprendime nurodyta, jog pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl pranešėjo statuso suteikimo, nenurodė naujos informacijos apie pažeidimus įstaigoje, kuri nebūtų įvertinta. Ši atsakovo pozicija nepagrįsta, nes 2019 m. sausio 2 d. prašyme Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl papildomų argumentų ir įrodymų bei prašymų prijungimo, gavus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) atsiliepimą administracinėje byloje Nr. eI-1049-426/2019, papildomai nurodyta informacija dar nebuvo įvertinta nei teisme, nei kitoje institucijoje, o Generalinei prokuratūrai buvo pateikta 2019 m. sausio 14 d., t. y. jau įsigaliojus Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymui (toliau – ir Įstatymas).

3. Ginčijamame sprendime paminėtas principas lex retro non agit (lot. įstatymas atgal negalioja) nėra absoliutus, nes teisines pasekmes lengvinantys, subjektų padėtį gerinantys įstatymai turi grįžtamąją galią. Be to, teisinėje valstybėje asmenims negali būti taikomi dvigubi standartai, kai visiems žinomas atvejis parodė, kad pranešėjo statusas R. K. buvo suteiktas, nors visi įvykiai įvyko iki Įstatymo įsigaliojimo.

4. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, kad persekiojimas jo atžvilgiu dėl jo valstybės institucijoms pateiktų pranešimų apie nusikalstamas veikas Vilniaus miesto savivaldybėje (toliau – ir Savivaldybė) tęsiasi, jis buvo atleistas iš valstybės tarnybos.

5. Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad sprendžiant, ar pareiškėjui gali būti suteiktas pranešėjo statusas ir taikomos Įstatymo, įsigaliojusio 2019 m. sausio 1 d., nuostatos, buvo vertinama: 1) kada pareiškėjas pateikė informaciją institucijoms dėl Savivaldybėje daromų teisei priešingų veikų; 2) kada, kaip nurodo pareiškėjas, vyko jo atžvilgiu intensyvus, tendencingas ir neleistinas persekiojimas. Pareiškimo vertinimo metu buvo nustatyta, kad pranešimus apie pažeidimus įstaigoje pareiškėjas kompetentingoms institucijoms teikė 2014–2017 m., dėl ko, anot pareiškėjo, jis ir buvo tendencingai persekiojamas bei 2018 m. spalio 3 d. atleistas iš valstybės tarnybos. Pateiktos informacijos apie pažeidimą vertinimo metu buvo padaryta išvada, kad informacijos apie pažeidimus įstaigoje, su kuria pareiškėjas buvo susijęs darbo santykiais, pateikimas bei galbūt jo neteisėtas atleidimas, dėl kurių pareiškėjas prašė taikyti Įstatymo nuostatas, buvo atlikti dar iki Įstatymo įsigaliojimo. Taip pat ginčijamame sprendime buvo pažymėta, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl pranešėjo statuso suteikimo, nepateikė naujos informacijos apie pažeidimus Savivaldybėje, kuri institucijų būtų neįvertinta. Todėl esant tokioms aplinkybėms pareiškėjui nebuvo suteiktas pranešėjo statusas, motyvuojant tuo, kad teisiniai santykiai tarp Savivaldybės ir pareiškėjo susiklostė dar negaliojant Įstatymui, todėl jis negali būti taikomas faktams ir teisinėms pasekmėms, kurie atsirado iki šio norminio teisės akto įsigaliojimo.

7. Atsakovas iš 2019 m. sausio 14 d. jam pateikto pareiškėjo prašymo (dėl pranešėjo statuso suteikimo) nustatė, kad pareiškėjas nesutiko su Administracijos pateiktu 2018 m. gruodžio 12 d. atsiliepimu administracinėje byloje Nr. eI-5185-426/2018 ir pridėtame savo 2019 m. sausio 2 d. prašyme Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodė, kad Administracija atsiliepime tyčia teikia klaidinančią informaciją, iškraipo faktinius duomenis, teikia vien pareiškėjo reputaciją menkinančius duomenis. Iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjas Generalinei prokuratūrai savo 2019 m. sausio 14 d. pranešime nepateikė jokių naujų faktinių aplinkybių dėl padarytų teisės pažeidimų Administracijoje, o nurodė tik savo nesutikimo priežastis su administracinėje byloje Nr. eI-5185-426/2018 atsakovo – Administracijos – teismui pateiktu aplinkybių vertinimu dėl galimo jo neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos. Taigi, šiuo atveju pareiškėjas savo prašymuose ginčija administracinėje byloje atsakovo teikiamus įrodymus, kurių vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo pateiktas skundas yra nepagrįstas, nes jo 2019 m. sausio 14 d. prašymo dėl pranešėjo statuso suteikimo nebuvo pagrindo laikyti nauju pranešimu apie pažeidimą įstaigoje.

8. Pagal principą lex retro non agit – teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad priimtas Įstatymas galioja tiems atvejams, kai dar iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvo pranešta apie pažeidimus darbovietėse, nes pačiame Įstatyme nėra nurodyta, kad jis galioja atgal. Esminė aplinkybė, kad asmuo būtų pripažintas pranešėju, yra po Įstatymo įsigaliojimo asmens pateiktas pranešimas apie teisės pažeidimus darbovietėje, kurie kelia grėsmę viešajam interesui arba jį pažeidžiančius. Šiuo atveju pareiškėjas apie galimus pažeidimus buvo pranešęs anksčiau, jo pranešimai jau buvo ištirti iki Įstatymo įsigaliojimo, todėl jam šiuo atveju minėto įstatymo nuostatos dėl pripažinimo pranešėju negali būti taikomos.

9. Pareiškėjo skundo argumentai dėl pranešėjo statuso R. K. suteikimo nėra susiję su pareiškėjo ginčijamu sprendimu nepripažinti jo pranešėju. Iš pareiškėjo skundo turinio galima spręsti, kad pareiškėjui aplinkybės, dėl ko R. K. buvo suteiktas pranešėjo statusas, nėra žinomos.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2054-442/2021, iš dalies patenkinęs pareiškėjo apeliacinį skundą, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir bylą perdavė tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, ginčijamą sprendimą panaikino ir įpareigojo atsakovą iš naujo spręsti pareiškėjo prašymą dėl jo pripažinimo pranešėju.

12. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Generalinės prokuratūros 2019 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. BV-6, kuriuo pareiškėjas nebuvo pripažintas pranešėju, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Teismas nustatė, kad Generalinė prokuratūra 2019 m. sausio 14 d. gavo pareiškėjo tos pačios dienos prašymą suteikti jam pranešėjo statusą, nes laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 27 d. iki 2018 m. spalio 3 d. jis dirbo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) valstybės tarnautoju, apie šiurkščius įstatymo pažeidimus Savivaldybėje buvo ne kartą pranešęs įvairioms institucijoms, o 2010 m. Specialiųjų tyrimų tarnybai padėjo išsiaiškinti finansines aferas Savivaldybei pavaldžioje UAB „Vilniaus vandenys“. Pareiškėjas vėliau laimėjo konkursą užimti valstybės tarnautojo pareigas Savivaldybėje, tačiau, kai jis keliems asmenims pasakė apie savo bendradarbiavimą su Specialiųjų tyrimų tarnyba, prasidėjo jo nepagrįstas ir tendencingas persekiojimas, dėl ko pareiškėjas buvo atleistas. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui yra pateikęs 2019 m. sausio 2 d. prašymą, byloje nustačius nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, bylą perduoti prokuratūrai. Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, 2019 m. sausio 21 d. sprendimu nepripažino pareiškėjo pranešėju. Prokuratūra pažymėjo, kad pareiškėjas, dirbdamas Savivaldybėje, 2014–2017 m. įvairioms institucijoms pranešė apie Savivaldybės tarnautojų veiksmus, kurie buvo priešingi teisei (nusikalstamas veikas, drausminius ir tarnybinius nusižengimus), dėl ko buvo atlikti ikiteisminiai tyrimai, tarnybiniai patikrinimai ir kt., kurių metu buvo nustatyti įstatymų pažeidimai ir Savivaldybės atsakingi asmenys buvo įpareigoti juos pašalinti. Sprendime nurodyta, kad visi veiksmai – informacija apie pažeidimus Savivaldybėje, su kuria jis susijęs darbo santykiais, galbūt neteisėtas jo atleidimas, dėl kurių pareiškėjas prašė taikyti Įstatymo nuostatas, buvo atlikti dar iki minėto Įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl pranešėjo statuso suteikimo, nepateikė naujos informacijos apie pažeidimus Savivaldybėje, kuri nebūtų vertinta.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų suteiktas pranešėjo statusas pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą, nes jis teikė informaciją įvairioms institucijoms apie Savivaldybės tarnautojų neteisėtus veiksmus.

15. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. balandžio 27 d. iki 2018 m. spalio 3 d. dirbo Administracijos (duomenys neskelbtini) valstybės tarnautoju. 2014–2017 m. valstybinėms institucijoms teikė informaciją (pranešimus) apie Administracijos tarnautojų veiksmus (nusikalstamas veikas, drausminius ir tarnybinius nusižengimus). Institucijos šiuos pranešimus įvertino, pareiškėjas apie pranešimų išnagrinėjimą bei priimtus sprendimus buvo informuotas raštu. Generalinė prokuratūra ginčijamu sprendimu pareiškėjo nepripažino pranešėju, nes pareiškėjas prašė taikyti Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas tiems santykiams, kurie susiklostė dar negaliojant nurodytam įstatymui. Pareiškėjas su šiuo atsakovo argumentu nesutiko ir nurodė, kad principas lex retro non agit nėra absoliutus, subjektų padėtį pagerinantys įstatymai turi grįžtamąją galią.

16. Teismas pažymėjo, kad Pranešėjų apsaugos įstatyme nėra jokių nuostatų, kurios apibrėžtų, kokia informacija laiko aspektu yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl asmens pripažinimo pranešėju pagal minėtą įstatymą. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas laikė, kad atliekant asmens pripažinimo pranešėju procedūrą, nėra reikšmingas laikas, kada informacija apie pažeidimą buvo teikiama – ar iki Pranešėjų apsaugos įstatymo įsigaliojimo (2019 m. sausio 1 d.), ar po jo įsigaliojimo. Kompetentinga institucija privalo įvertinti pateiktą informaciją apie pažeidimą, atsižvelgdama į Pranešėjų apsaugos įstatyme įtvirtintus kriterijus. Atsakovas ginčijamame sprendime nurodė, kad pareiškėjas pateikė informaciją apie pažeidimus įstaigoje, su kuria buvo susijęs darbo santykiais, ir ši informacija buvo pateikta iki Pranešėjų apsaugos įstatymo įsigaliojimo, todėl vienas iš argumentų, kuriuo remiantis buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pranešėjo statuso, buvo Įstatymo negaliojimo atgal taisyklė, nes teisiniai santykiai atsiranda tik galiojančio įstatymo pagrindais. Kartu atsakovas ginčijamame sprendime iš esmės nepasisakė dėl to, ar pareiškėjo pateikta informacija atitinka Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas laikė, kad yra pagrindas panaikinti ginčijamą sprendimą, įpareigojant atsakovą iš naujo spręsti pareiškėjo prašymą dėl jo pripažinimo pranešėju. Pareiškėjo teiginys, kad Generalinė prokuratūra taiko dvigubus standartus, nes R. K. buvo suteiktas pranešėjo statusas, nors visi įvykiai buvo iki Įstatymo įsigaliojimo, yra subjektyvaus pobūdžio, nes pareiškėjui nėra žinomos pranešėjo statuso suteikimo R. K. aplinkybės, be to, tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas šiuos teiginius atmetė kaip nepagrįstus jokiais įrodymais.

17. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, padarė išvadą, kad Generalinės prokuratūros 2019 m. sausio 21 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjas nepripažintas pranešėju, naikintinas kaip nepagrįstas, taip pat atsakovas įpareigotinas iš naujo spręsti pareiškėjo prašymą dėl jo pripažinimo pranešėju.

III. 18. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

19. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių ir priėmė neaiškų bei faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujantį sprendimą. Teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 dalies, 80 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 6 dalies reikalavimų.

20. Atsakovas nurodo, kad priešingai nei teigė teismas, iš pareiškėjo pranešimo apie pažeidimą nagrinėjimo medžiagos ir ginčijamo Generalinės prokuratūros sprendimo matyti, kad gavus pareiškėjo 2019 m. sausio 14 d. prašymą, buvo vertinama, ar pateikta informacija atitinka Įstatyme numatytą reikalavimą – ar pranešimą apie pažeidimą teikęs asmuo yra (buvo) susijęs santykiais su įstaiga, kurioje pažeidimas buvo padarytas (Įstatymo 2 str. 6 d.). Įvertinus šią aplinkybę, buvo vertinamos ir kitos pagrindinės sąlygos, reikalingos pranešėjo statuso suteikimui, t. y. ar prašymu (pranešimu) buvo pranešta apie pažeidimą, kuris kelia grėsmę viešajam interesui (Įstatymo 2 str. 5 d., 3 str. 1 d.). Taip pat buvo vertinama, kada atsirado juridiniai faktai ir teisinės pasekmės, dėl kurių pareiškėjas kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas jį pripažinti pranešėju, ir esant jo nurodytoms aplinkybėms buvo sprendžiama, ar yra pagrindas taikyti 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Pranešėjų apsaugos įstatymą.

21. Atsakovas detalizuoja, kad ginčijamame sprendime buvo vertinamas ne tik Įstatyme numatytas kriterijus, ar pareiškėjas buvo susijęs darbiniais santykiais ar kitais sutartiniais santykiais su įstaiga, nagrinėjamu atveju – su Savivaldybe, kurioje galbūt yra daromi teisės pažeidimai, bet taip pat detaliai buvo analizuojamos aplinkybės, ar pateiktame prašyme pareiškėjas nurodė informaciją apie įstaigoje padarytą(us) pažeidimus. Iš pateikto prašymo turinio ir pateiktų priedų buvo akivaizdu, kad pareiškėjas, dirbdamas Savivaldybėje, 2014–2017 m. įvairioms institucijoms buvo pranešęs apie Savivaldybės tarnautojų veiksmus, kurie buvo priešingi teisei (nusikalstamas veikas, drausminius ir tarnybinius nusižengimus), dėl ko buvo atlikti ikiteisminiai tyrimai, tarnybiniai patikrinimai ir kiti įvairūs tikrinimai, kurių metu buvo nustatyti įstatymų pažeidimai ir Savivaldybės atsakingi asmenys buvo įpareigoti juos pašalinti. Institucijos, kurios vertino pareiškėjo pranešimus, prieš tai paminėtu laikotarpiu jį informavo apie priimtus sprendimus, išaiškino jam galimą jų skundimo tvarką. Įvertinus šias aplinkybes, Generalinės prokuratūros priimtame sprendime buvo išdėstyta, kad visi veiksmai – informacija apie Savivaldybės tarnautojų galbūt padarytus pažeidimus įstaigoje, su kuria pareiškėjas buvo susijęs darbo santykiais, galbūt jo neteisėtas atleidimas (2018 m. spalio 3 d.), dėl kurių pareiškėjas prašė taikyti Įstatymo nuostatas, buvo padaryti, ištirti ir įvertinti kompetentingų institucijų dar iki Įstatymo įsigaliojimo, o pareiškėjas, pateikdamas 2019 m. sausio 14 d. prašymą dėl pranešėjo statuso suteikimo, naujos informacijos apie pažeidimus Savivaldybėje, kuri nebūtų vertinta ir atitiktų Įstatymo nuostatas, nepateikė, todėl nėra pagrindo pareiškėjo pripažinti pranešėju.

22. Pareiškėjas, pateiktame pranešime nenurodydamas jokių naujų faktinių aplinkybių dėl padarytų teisės pažeidimų Administracijoje, papildomai pažymėjo, kad nesutinka su administracinėje byloje Nr.eI-5185-426/2018 atsakovo Administracijos atstovo teismui pateiktu aplinkybių vertinimu, dėl galimo neteisėto jo atleidimo iš valstybės tarnybos. Esant nurodytoms aplinkybėms Generalinė prokuratūra padarė išvadą, kad pareiškėjas savo prašymuose ginčija administracinėje byloje atsakovo teikiamus įrodymus, kurių vertinimas jų leistinumo, liečiamumo, patikimumo, sąsajumo prasme yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija, kuris ir nustatys, ar teikiami įrodymai yra patikimi, ar galima jais vadovautis priimant sprendimą. Todėl šiuo aspektu sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl pranešėjo statuso suteikimo, nebuvo pagrindo laikyti, kad prašyme dėstomos aplinkybės yra pranešimas apie pažeidimą įstaigoje. Be to, pareiškėjas tokiu pranešimu nesiekė apsaugoti jokio viešojo intereso, o gynė vien tik savo asmeninius interesus. Informacijos pateikimas siekiant apginti išskirtinai asmeninius interesus nelaikomas pranešimu. Kiekvieną kartą gavus informacijos apie pažeidimą ir priėmus sprendimą dėl pranešėjo statuso suteikimo/nesuteikimo, pateikta informacija toliau yra tiriama. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateiktos informacijos tirti nereikėjo, nes visos aplinkybės jau buvo ištirtos. Tai vienareikšmei patvirtina, kad jis nepateikė jokios informacijos, kuri atitiktų Įstatymo reikalavimus.

23. Iš tikrųjų Įstatyme nepasakyta, kokia informacija laiko aspektu yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl asmens pripažinimo pranešėju. Tačiau vien tuo remiantis daryti išvadą, kad atliekant asmens pripažinimo pranešėju procedūrą, nėra reikšmingas laikas, kada informacija apie pažeidimą buvo teikiama, ar iki Įstatymo įsigaliojimo, ar po to, iš esmės neatitinka Įstatymo nuostatų ir prieštarauja Konstitucinio Teismo doktrinai. Iš Įstatymo nuostatų galima daryti pagrįstą išvadą, kad asmuo, po Įstatymo įsigaliojimo (2019 m. sausio 1 d.) pateikęs informacijos apie pažeidimą, jeigu informacija buvo pateikta pagal Įstatymo nuostatas, kuri teisėsaugos kompetentingų institucijų nebuvo vertinta ir ištirta, iš tikrųjų gali ir privalo spręsti dėl asmens pripažinimo pranešėju. Todėl tokiu atveju pažeidimo padarymo laikas nėra svarbus. Tačiau jeigu informacija apie pažeidimą kompetentingoms institucijoms buvo suteikta ir ištirta jau iki Įstatymo įsigaliojimo, tai tokio asmens pripažinimo pranešėju procedūra iš esmės nėra galima, ir toks asmuo negali būti pripažintas pranešėju. Teisės normos retrospektyvus veikimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikomas tik baudžiamąją ar administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams. Nėra pagrindo teigti, kad Įstatymas galioja tiems atvejams, kuomet juridiniai faktai atsirado ir teisinės pasekmės kilo dar iki šio Įstatymo įsigaliojimo, nes pačiame Įstatyme nėra nurodyta, kad jis galioja atgal.

24. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neištaisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 14 d. nutartyje nurodytų pažeidimų.

25. Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nenagrinėtiną teisme, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

26. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde pakartotinai kelia ginčą tarp tų pačių šalių ir dėl tų pačių faktinių aplinkybių, dėl kurių jau buvo pasisakyta ir byla jau buvo išnagrinėta įsiteisėjusia, galutine ir neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 14 d. nutartimi. Vienintelė ginčijamame sprendime nurodyta nesutikimo pripažinti pareiškėją pranešėju priežastis buvo būtent principo lex retro non agit taikymas. Pažeidimai Savivaldybėje (Savivaldybės veiksmų neteisėtumas) buvo vykdomi iki 2019 m. rugpjūčio 21 d., kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-4863-556/2019 pripažino pareiškėjo atleidimą neteisėtu, t. y. buvo įgavę tęstinį pobūdį. Iš atsakovui teikto pareiškėjo prašymo pripažinti jį pranešėju ir jo priedų matyti, kad Savivaldybė pažeidė daug įstatymų ir tik jų dalis buvo susiję vien su pareiškėjo asmeniu. Atsakovas dviprasmiškai nurodo, kad įstatymai atgal galioja tik baudžiamojoje ir administracinėje teisėje, bet ne pranešėjų apsaugos teisinėje sferoje, nors tai yra ta pati viešosios teisės sritis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 27. Generalinės prokuratūros pateiktame apeliaciniame skunde nurodoma, jog, be kita ko, buvo vertinama ir tai, ar pateikta informacija atitinka Įstatyme numatytą reikalavimą – ar pranešimą apie pažeidimą teikęs asmuo yra (buvo) susijęs santykiais su įstaiga, kurioje pažeidimas buvo padarytas (Įstatymo 2 str. 6 d.). Įvertinus šią aplinkybę, buvo vertinamos ir kitos pagrindinės sąlygos, reikalingos pranešėjo statuso suteikimui, t. y., ar prašymu (pranešimu) buvo pranešta apie pažeidimą, kuris kelia grėsmę viešajam interesui (Įstatymo 2 str. 5 d., 3 str. 1 d.; žr. nutarties 18 p).

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, tikrindama faktines aplinkybes, susipažinusi su ginčijamo sprendimo turiniu, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą – atsakovas ginčijamame sprendime iš esmės nepasisakė dėl to, ar pareiškėjo pateikta informacija atitinka Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas (b. l. 4–6). 2019 m. sausio 21 d. sprendime Nr. BV-6 dėstoma tik dėl Įstatymo taikymo laike.

29. Pažymėtina, kad apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 14 d. nutarties pagrindu (administracinė byla Nr. A-2054-442/2020), kurioje buvo nurodyta, jog „<...> atliekant asmens pripažinimo pranešėjų procedūrą nėra reikšmingas laikas, kuomet informacija apie pažeidimą (pažeidimus) buvo teikiama, ar iki Pranešėjų apsaugos įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2019 m. sausio 1 d., ar po šio įstatymo įsigaliojimo. Sprendžiant dėl asmens pripažinimo pranešėju kompetentinga institucija visuomet privalo įvertinti pateiktos informacijos apie pažeidimą atitiktį Pranešėjų apsaugos įstatyme įtvirtintiems kriterijams“.

30. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

31. Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių nagrinėjamoje byloje neturėtų vadovautis teisės aiškinimo taisykle, suformuota administracinėje byloje, nurodytoje šios nutarties 29 p., t. y., kad kompetentinga institucija visuomet privalo įvertinti pateiktos informacijos apie pažeidimą atitiktį Įstatyme įtvirtintiems kriterijams, o kadangi tai nebuvo padaryta, procedūra turi būti pakartota iš naujo.

32. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius