2022-01-19 Nr. AB-1508-3-61-3-01844-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-858-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01844-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.8; 12.13.2; 12.15.2; 12.15.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. J. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2020 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. S-85 (7-57/2020) (toliau – ir MGK sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2020 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 68-12 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) perduoti klausimą dėl pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės J. J. pajamų pripažinimo kaip gautų abiejų sutuoktinių VMI spręsti iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su MGK sprendime nurodytu motyvu, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5397-535/2019 (toliau – ir 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimas) perdavęs mokesčių administratoriui klausimą dėl pareiškėjo gautų pajamų vertinimo ir apskaičiavimo spręsti iš naujo, iš esmės apibrėžė ir mokestinio ginčo nagrinėjimo ribas, t. y. spręsti tik dėl pareiškėjui apskaičiuotų gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sumų pagrįstumo, o ne dėl ginčo pajamų vertinimo kaip gautų abiejų sutuoktinių.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu visiškai patenkino pareiškėjo skundą ir perdavė klausimą dėl jo gautų pajamų vertinimo ir apskaičiavimo spręsti iš naujo. Vienas iš pareiškėjo skundo, pateikto Vilniaus apygardos administraciniam teismui, argumentų buvo tas, jog VMI ginčo pajamas nepagrįstai pripažino kaip gautas vieno sutuoktinio, t. y. pareiškėjo, o ne abiejų sutuoktinių kartu. Teismas įsiteisėjusiame sprendime dėl šių pareiškėjo argumentų visiškai nepasisakė, taigi, jų neatmetė, taip pat nenurodė, kad argumentai yra nepagrįsti, o kaip tik – skundą patenkino visa apimtimi ir įpareigojo pareiškėjo gautas pajamas vertinti ir apskaičiuoti iš naujo.

Mokesčių administratorius, esant tokiam teisiniam reguliavimui ir teismo įpareigojimui, privalėjo iš naujo įvertinti ne tik jam apskaičiuotino GPM ir PVM sumų dydį, bet ir įvertinti, kas turi mokėti naujai apskaičiuotą ginčo sumą – jis asmeniškai, ar jis kartu su sutuoktine, ypatingai vertinant tai, kad tokį prašymą (skundą) dėl tokio vertinimo jis buvo pareiškęs mokesčių administratoriui. Mokesčių administratorius, atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą, analizavo visus 2013–2016 metais sudarytus nekilnojamojo turto perleidimo sandorius, kuriuose aiškiai nurodyta, kad perleidžiamas nekilnojamasis turtas jungtinės nuosavybės teise priklauso pareiškėjui kartu su sutuoktine.

Taigi, vien šiuo formaliuoju požymiu pajamos pripažintinos kaip gautos abiejų sutuoktinių. Pareiškėjo sutuoktinės gauto darbo užmokesčio dydis, jo panaudojimas, šeimos išlaidų dydis apskritai nebuvo vertintas. Atsakovas pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 154 straipsnio 4 dalies 5 punktą privalėjo panaikinti patikrinimo aktą ir pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį jo patikrinimą ir pradėti jo sutuoktinės mokestinį patikrinimą.

3. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad mokesčių administratorius, išanalizavęs ir įvertinęs pareiškėjo patikrinimui VĮ Registrų centro, VĮ „Regitra“, bankų, pareiškėjo įgalioto asmens pateiktus dokumentus ir paaiškinimus, mokestinio patikrinimo metu surinktą bei VMI turimą informaciją, nustatė, jog pareiškėjas statė gyvenamuosius namus, tačiau nepateikė namų statybos išlaidas pagrindžiančių juridinę reikšmę turinčių dokumentų bei vykdė nekilnojamojo turto prekybos ekonominę veiklą ir nuo gautų pajamų neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą pardavimo PVM. Pareiškėjo sutuoktinė mokestinio tyrimo metu nurodė, jog sutuoktinio veikloje nedalyvavo. Šeimos poreikiams tenkinti buvo naudojamos jos gautos su darbo užmokesčiu susijusios lėšos. Pareiškėjas prie išlaidų prisidėjo apie 6 000 Eur suma, kuri iš esmės atitiko pareiškėjo su darbo santykiais susijusių pajamų sumą. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas gautas pajamas už parduotą nekilnojamąjį turtą panaudodavo kitam nekilnojamam turtui įsigyti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatomis, GPM mokėtoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra šio mokesčio objektas jų gavimo momentu, todėl aplinkybė, kad atitinkamos pajamos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, nėra pakankama pripažinti, kad šias pajamas faktiškai gavo kiekvienas iš sutuoktinių.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius teisingai nustatė pareiškėjo mokesčio bazę ir teisingai jam apskaičiavo papildomai mokėtinus mokesčius. Panaikinti ginčijamus VMI ir MGK sprendimus teismas nenustatė teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

7. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

8. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatskleidė bylos esmės ir nevertino skundo objekto, dėl kurio pareiškėjas ir kreipėsi į pirmosios instancijos teismą. Teismas netinkamai apibrėžė ginčo dalyką, skundo objektas buvo visiškai kitas – pareiškėjas teismui apskundė VMI sprendimo dalį dėl atsisakymo ginčo pajamas pripažinti kaip gautas abiejų sutuoktinių, būtent dėl šios sprendimo dalies pareiškėjas pateikė savo teisinius motyvus. Tačiau teismas šių motyvų visiškai nevertino, dėl jų skundžiamame sprendime nepasisakė, o, priešingai, vertino VMI sprendimo teisėtumą tuo pagrindu, ar pareiškėjo atžvilgiu yra teisėtai ir teisingai apskaičiuotas GPM ir PVM. Visi teismo sprendimo motyvai yra dėl tos VMI sprendimo dalies, kurios pareiškėjas teismui neskundė.

9. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

10. Atsakovo nurodė, kad nors pirmosios instancijos teismas pasisakė ir dėl pareiškėjo apmokestinimo pagrįstumo iš esmės, tačiau teismas taip pat vertino ir aplinkybes, susijusias su prievolių tarp sutuoktinių paskirstymu, t. y. teismas išnagrinėjo, ar mokesčių administratorius pagrįstai dėl pareiškėjo gautų ginčo pajamų apmokestino tik pareiškėją, vertino ir pareiškėjo sutuoktinės paaiškinimus.

11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. birželio 30 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

12. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos neatliko bylai svarbių aplinkybių objektyvaus ir visapusiško tyrimo, atsižvelgiant į pareiškėjo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), t. y. iš esmės neišnagrinėjo mokestinio ginčo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka procesiniame įstatyme nustatytų reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo turiniui. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

III. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino MGK sprendimą ir VMI sprendimą, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

14. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu (2013–2016 m.) vykdytos veiklos pripažinimo individualia veikla bei iš šios veiklos gautų pajamų apmokestinimo GPM bei dėl vykdytos veiklos priskyrimo ekonominei veiklai pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) nuostatas ir iš tokios veiklos gautų pajamų (viršijus įstatymu nustatytą apmokestinamųjų pajamų ribą) apmokestinimo PVM.

15. Teismas nustatė, kad mokesčių administratorius atliko pareiškėjo 2013–2016 metų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą ir patikrinimo rezultatus įtvirtino 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo akte Nr. (21.60-32) FR0680-489 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Patikrinimo akte nurodyta, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu statė gyvenamuosius namus, tačiau nepateikė namų statybos išlaidas pagrindžiančių juridinę reikšmę turinčių dokumentų, todėl konstatavo, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas vykdė nekilnojamojo turto prekybos ekonominę veiklą, tačiau nuo gautų pajamų neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą pardavimo PVM.

Mokesčių administratorius taikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas ir pareiškėjui papildomai apskaičiavo mokėtiną 214 592 Eur sumą (72 464 Eur GPM ir 142 128 Eur PVM). VMI 2019 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. (21.222) FR0682-62 patvirtino Patikrinimo aktą. Nesutikdamas su VMI 2019 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. (21.222) FR0682-62, pareiškėjas dėl jo pateikė skundą MGK, kuri 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. S-117 (7-35/2019) patvirtino VMI 2019 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. (21.222) FR0682-62. Pareiškėjas VMI 2019 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. (21.222) FR0682-62 ir MGK 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. S-117 (7-35/2019) apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino: panaikino MGK 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. S-117(7-35/2019), VMI 2019 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. (21.222)FR0682-62 ir perdavė klausimą dėl pareiškėjo gautų pajamų vertinimo ir apskaičiavimo VMI spręsti iš naujo.

VMI sprendimu pakeitė Patikrinimo aktą – vietoje 72 464 Eur GPM, 142 128 Eur PVM nurodė pareiškėjui sumokėti 20 442 Eur GPM, 111 949 Eur PVM, 6 748,22 Eur GPM delspinigių, 50 948,56 Eur PVM delspinigių, 2 044 Eur GPM baudą, 11 195 Eur PVM baudą. Pareiškėjas nesutiko su VMI sprendimo dalimi, kuria VMI ginčo pajamas pripažino ne kaip gautas abiejų sutuoktinių, todėl pateikė skundą MGK. MGK sprendimu atmetė pareiškėjo skundą ir patvirtino VMI sprendimą. Pareiškėjas dėl MGK ir VMI sprendimų kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I3-3780-484-2020 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2376-442/2021 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

16. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas nekilnojamąjį turtą įgijo ne savo asmenine, bet sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjas, nedalyvaujant sutuoktinei vykdydamas nekilnojamojo turto pardavimo veiklą, siekė gauti ekonominės naudos ir 2013–2016 m. patyrė 362 865 Eur gyvenamųjų namų statybos išlaidų. Jokių įrodymų, kad veiklą vykdė vienas pareiškėjas, byloje nėra. Mokesčių administratorius šią išvadą padarė vadovaudamasis trečiojo suinteresuoto asmens J. J. pateikta informacija, kad ji nedalyvavo pareiškėjo individualioje veikloje, tačiau teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo J. J. nurodė, kad ji mokesčių administratoriui atsakė taip, kaip jos buvo klausiama, tačiau patvirtino, kad visas nekilnojamasis turtas ginčo laikotarpiu buvo perkamas ir parduodamas kaip bendroji sutuoktinių nuosavybė, jai žinant ir jos valia.

17. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius nesilaikė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos ir jokiais įrodymais nepagrindė, kad šiuo atveju nekilnojamojo turto pardavimo veiklą vykdė tik pareiškėjas, taigi CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija nebuvo paneigta. Skundžiamame VMI sprendime konstatuota aplinkybė, kad 2013–2016 metais 362 865 Eur gyvenamųjų namų statybos išlaidų patyrė pareiškėjas, neatitinka tikrovės, todėl VMI sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Tuo pačiu negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu MGK sprendimas, kuriuo patvirtintas VMI sprendimas. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, skundžiami VMI sprendimas ir MGK sprendimas naikintini kaip nepagrįsti objektyviais duomenimis.

18. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio nuostatas administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus ir nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Pagal MAĮ 66 straipsnio 2 dalies nuostatas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais. Pagal MAĮ 114 straipsnį mokesčių administratorius savarankiškai pasirenka tikrintinus mokesčių mokėtojus, nustato tikrinimo mastą ir laiką. Taigi aptartose teisės normose aiškiai apibrėžta tiek administracinio teismo, tiek mokesčių administratoriaus kompetencija – teismas vertina ginčijamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau neperima viešojo administravimo institucijos funkcijų ir nepriima sprendimų, priskirtinų jos kompetencijai, todėl negali perduoti VMI spręsti iš naujo klausimo dėl pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės J. J. pajamų pripažinimo pareiškėjo pageidaujamu būdu. Apskaičiuodamas pareiškėjui papildomai mokėtinas mokesčių ir su jais susijusias sumas, mokesčių administratorius privalo, be kita ko, vadovautis teismo pateiktu išaiškinimu šioje byloje.

IV. 19. Atsakovas VMI padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: 1) priimti naują sprendimą administracinėje byloje koreguojant antrąją rezoliucijos pastraipą, įrašant „ir grąžinti VMI pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo; 2) netenkinus pirmojo prašymo, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti pirmosios instancijos teismui pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo.

20. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos netinkamai išdėstė rezoliucinę dalį – teismas turėjo ne tik panaikinti VMI sprendimą, bet ir grąžinti centriniam mokesčių administratoriui pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo. Kaip matyti iš pirmosios instancijos sprendimo turinio (motyvuojamosios dalies), teismo nuomone, nepagrįstai konstatuota, kad veiklą vykdė tik pareiškėjas. Taigi, teismo vertinimu, gautos pajamos turi būti padalintos abiem sutuoktiniams ir apmokestintos. Tačiau skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinė dalis prieštarauja motyvuojamajai daliai, nes pagal rezoliucinę dalį panaikinti MGK ir VMI sprendimai, kas suponuoja, kad pareiškėjui nebelieka mokestinės prievolės, o mokesčių administratorius nebegali atlikti šioje byloje daugiau jokių administravimo funkcijų.

21. Pareiškėjas atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti jam iš atsakovo VMI 387,20 Eur advokato išlaidoms už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atlyginti. Pareiškėjas nurodo, kad:

21.1. VMI prašo panaikinti visą teismo sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo, o tai reiškia, jog atsakovas ginčija visą teismo sprendimą. Tačiau iš apeliacinio skundo motyvų yra akivaizdu, kad atsakovas nepateikė jokių teisinių argumentų dėl teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, apsiribodamas tik teismo sprendimo rezoliucinės dalies antrosios pastraipos ginčijimu. Teismui sprendimu pripažinus, kad VMI ir MGK sprendimai, kuriais patvirtintas mokesčių administratoriaus sprendimas tuo aspektu, kad nekilnojamojo turto pardavimo veiklą vykdė tik pareiškėjas, yra neteisėtas, nepagrįstas objektyviais duomenimis, tokia teismo sprendimo dalis negali būti panaikinta ar pakeista, nes dėl jos atsakovas neteikia apeliacinio skundo.

21.2. Kadangi teismas skundžiamu sprendimu panaikino VMI sprendimą kaip priimtą centrinio mokesčių administratoriaus, todėl vertintina, kad pagal MAĮ 154 straipsnio 4 dalį tik pats centrinis mokesčių administratorius savo kompetencijos ribose turi teisę nuspręsti, kurį vieną iš minėtoje įstatymo normoje numatytų sprendimų priimti, įskaitant ir teisę priimti sprendimą pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą. Administracinio akto priėmimas ginčo situacijoje yra išimtinai viešojo administravimo subjekto prerogatyva, todėl teismas, įpareigodamas atsakovą priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo prašymo, neturi teisinio pagrindo nurodyti atsakovui, kokį sprendimą jis turėtų priimti.

21.3. Pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo sprendimą negrąžinti skundo nagrinėti mokesčių administratoriui iš naujo, nurodydamas, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio nuostatas teismas tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Teismas taip pat pagrįstai vadovavosi MAĮ 66 straipsnio 2 dalies ir MAĮ 114 straipsnio nuostatomis. Be to, teismas sprendimu konstatavo, kad VMI ir MGK sprendimai yra neteisėti, o minėti sprendimai buvo priimti išimtinai pareiškėjo atžvilgiu, trečiojo suinteresuoto asmens J. J. atžvilgiu mokestinis tyrimas net nepradėtas, minėti sprendimai dėl jos nepriimti. Dėl šios priežasties teismas negali įpareigoti atsakovo atlikti konkrečius veiksmus – grąžinti skundą nagrinėti iš naujo, nes trečiasis asmuo J. J. neteikė skundo dėl VMI ir MGK sprendimų teisėtumo.

21.4. Pareiškėjas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 387,20 Eur advokato teiktų teisinių paslaugų išlaidų, kurios yra apmokėtos pagal 2021 m. gruodžio 8 d. PVM sąskaitą faktūrą JRJ Nr. 21-037 ir 2021 m. gruodžio 14 d. bankinio mokėjimo pavedimą. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsniu, pareiškėjas prašo teismo priteisti jo naudai iš atsakovo VMI 387,20 Eur minėtoms patirtoms išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus nurodymo pareiškėjui sumokėti papildomai apskaičiuotą GPM ir PVM bei su šiais mokesčiais susijusias sumas teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2021 m. birželio 30 d. nutartimi bylą perdavus Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuriuo panaikino MGK sprendimą ir VMI sprendimą, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė. Kaip galima suprasti iš minėto pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas VMI sprendimą ir šį sprendimą pripažinusį teisėtu MGK sprendimą panaikino būtent tuo aspektu, kad mokesčių administratorius nesilaikė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos ir jokiais įrodymais nepagrindė, kad šiuo atveju nekilnojamojo turto pardavimo veiklą vykdė tik pareiškėjas, taigi CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, nebuvo paneigta, dėl to ir sprendimas iš šios veiklos visus mokėtinus mokesčius apskaičiuoti tik pareiškėjui, nėra teisėtas ir pagrįstas.

24. Atsakovas VMI, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį. Iš apeliacinio skundo turinio ir suformuluotų reikalavimų darytina išvada, kad VMI apeliaciniu skundu siekia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų pakeistas, pakoreguojant skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinę dalį, t. y. papildomai nurodant, kad VMI pareiškėjo skundas grąžinamas nagrinėti iš naujo, o, netenkinus šio reikalavimo, būtų panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegijos vertinimu, VMI apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą būtent tik tuo aspektu, kad teismas nepagrįstai pareiškėjo mokestinių prievolių klausimo neperdavė nagrinėti VMI iš naujo.

25. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai ar aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, t. y. tik tuo aspektu, ar teismas pagrįstai neperdavė VMI pareiškėjo mokestinių prievolių klausimo nagrinėti iš naujo.

26. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad VMI sprendimas iš nekilnojamojo turto pardavimo veiklos visus mokėtinus mokesčius apskaičiuoti tik pareiškėjui, nėra teisėtas ir pagrįstas, nes mokesčių administratorius nesilaikė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos ir jokiais įrodymais nepagrindė, kad šiuo atveju nekilnojamojo turto pardavimo veiklą vykdė tik pareiškėjas, taigi CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, nebuvo paneigta. Tad nors teismas panaikino VMI sprendimą ir šį sprendimą pripažinusį teisėtu MGK sprendimą, tačiau teismas nepadarė išvados, kad VMI pareiškėjui apskaičiavo mokesčius visiškai neteisėtai ir nepagrįstai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas išvadai, kad teismas nagrinėjamu atveju turėjo pagrindą įpareigoti VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo mokestinių prievolių klausimą dėl vykdytos nekilnojamojo turto pardavimo veiklos už 2013–2016 metų laikotarpį (ABTĮ 88 str. 2 d.). Būtent tik tokio teismo sprendimo pagrindu VMI turėtų teisę iš naujo nagrinėti minėtą pareiškėjo mokestinių prievolių klausimą. Pabrėžtina, kad tokiais atvejais tokie teismų sprendimai yra įprasti, t. y., kai nepripažįstama, kad mokesčių administratorius visiškai neteisėtai ir nepagrįstai sprendimu apskaičiavo mokesčius ir su jais susijusias sumas, mokesčių administratorius yra įpareigojamas asmens mokestinių prievolių klausimą išnagrinėti iš naujo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3998-556/2019, 2021 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-636-442/2021). Teisėjų kolegija vertina, kad šiuo atveju taip pat nėra pagrindo nuo šios teismų praktikos nukrypti.

27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas atsakovo VMI apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinę dalį papildant ir nurodant, kad VMI įpareigojama priimti naują sprendimą dėl Patikrinimo akto. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent įpareigojimas VMI priimti naują sprendimą dėl Patikrinimo akto, kuriame ir buvo išdėstytos mokestinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, kurių pagrindu pareiškėjui buvo apskaičiuoti mokesčiai ir su jais susijusios sumos, suteiks VMI teisę išnagrinėti pareiškėjo mokestinių prievolių klausimą už 2013–2016 metų laikotarpį dėl vykdytos nekilnojamojo turto pardavimo veiklos iš naujo ir dėl to priimti naują sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas atsiliepimu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o šioje byloje skundžiamas teismo sprendimas keičiamas ir tokiu būdu apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas priimamas iš esmės VMI, o ne pareiškėjo naudai, darytina išvada, kad tenkinti pareiškėjo prašymą priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, nėra pagrindo, dėl to šis prašymas atmetamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 27 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. S-85 (7-57/2020) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 68-12 bei įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priimti naują sprendimą dėl 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo akto Nr. (21.60-32) FR0680-489“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Ernestas Spruogis