2024-03-20 Nr. AB-4694-3-62-3-02833-2022-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-569-1188/2024

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02833-2022-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.6.1.; 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Egidijaus Šileikio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) skunde teismui prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2022 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. VPA_SP11E-14565, 2022 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. VPA_SP11E-15174, 2022 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. VPA_SP11E-15176; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2022 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-12060; 3) įpareigoti VSDFV Kauno skyrių apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui ligos pašalpą už laikotarpį nuo 2022 m. rugpjūčio 4 d. iki 2022 m. rugpjūčio 26 d.; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su paklausimu, ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad norint gauti ligos pašalpą privaloma turėti ne trumpesnį negu trijų mėnesių darbo stažą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 6 straipsnio 1, 2 dalims, 18 straipsniui, 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1, 2 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, 102 straipsnio 1 daliai, 2 daliai, 105 straipsnio 1 daliai, 106 straipsnio 4 daliai, 107 straipsnio 2 daliai, 3 daliai, 109 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalims, 110 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 138 straipsnio 3 daliai, 150 straipsniui, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, konstituciniam proporcingumo principui, konstituciniam principui pacta sunt servanda, konstitucinio papročio principui, o pagal reguliavimo apimtį ir priėmimo tvarką – teisinės valstybės principui, Konstitucijos viršenybės principui, Konstitucijos 1 dalies nuostatai, kad Lietuvos valstybė – demokratinė respublika.

3. Pareiškėjas nurodė, kad:

3.1. Jis nuo 2022 m. birželio 3 d. yra paskirtas Lietuvos administracinių ginčų komisijos nariu ir nuo tos dienos yra valstybės pareigūnas. Pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 2 d. susirgo COVID-19 infekcija, sirgo iki 2022 m. rugpjūčio 26 d. VSDFV Kauno skyrius ginčijamais sprendimais atsisakė pareiškėjui apskaičiuoti ir išmokėti ligos pašalpą už laikotarpį nuo 2022 m. rugpjūčio 4 d. iki 2022 m. rugpjūčio 26 d., motyvuodamas tuo, kad jis neturi trijų mėnesių darbo stažo (Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 str. 1 d. 3 p.).

3.2. Pareiškėjas yra valstybės pareigūnas ir sirgdamas nuolat būtų turėjęs kontaktuoti su kitais asmenimis, jeigu nebūtų izoliavęsis dėl COVID-19, todėl jam neturėjo būti taikomas trijų mėnesių darbo stažo skaičiavimas pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

3.3. Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnį, garantuojantį asmeniui valstybės teisinę apsaugą ligos atveju ir teisę gauti ligos pašalpą, todėl šioje ginčo situacijoje negali būti taikomas.

3.4. Darbdavys – Lietuvos administracinių ginčų komisija – mokėjo už pareiškėją privalomas įmokas nuo pat pirmos jo darbo dienos, todėl nuo pirmos darbo dienos turi būti taikoma ir socialinė apsauga bei ligos atveju išmokama ligos pašalpa.

4. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad ligos išmokos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (toliau – ir Nuostatai). Remiantis Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisę gauti ligos išmoką turi asmuo, jeigu jis iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos turi ne trumpesnį nei 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažą. Ligos socialinio draudimo stažas apskaičiuojamas pagal Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras) duomenis ir (ar) darbdavių pateiktas pažymas.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas apdraustuoju asmeniu tapo 2022 m. birželio 3 d., pradėjęs eiti pareigas Lietuvos administracinių ginčų komisijoje. Dėl ligos laikinai nedarbingu tapo laikotarpiu nuo 2022 m. rugpjūčio 2 d. iki 2022 m. rugpjūčio 26 d. Pagal Registro duomenis, 2022 m. liepos 31 d. pareiškėjo ligos socialinio draudimo stažas tiek per paskutinius 12 mėnesių, tiek per paskutinius 24 mėnesius iki pirmosios laikinojo nedarbingumo dienos buvo tik 1 mėn. 28 d., todėl VSDFV Kauno skyrius pareiškėjui, kaip neatitinkančiam Įstatymo nustatytų reikalavimų, neskyrė ligos išmokų už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2022 m. rugpjūčio 4 d. iki 2022 m. rugpjūčio 26 d.

7. Atsakovo teigimu, darbdavys duomenis apie pareiškėjui priskaičiuotą darbo užmokestį už 2022 m. rugpjūčio mėnesį (SAM formą) pateikė 2022 m. rugsėjo 15 d., todėl VSDFV, nagrinėdama D. S. skundą, nustatė vienos socialinio draudimo stažo dienos neatitikimą, t. y. stažas tiek per paskutinius 12 mėnesių, tiek per paskutinius 24 mėnesius iki pirmosios laikinojo nedarbingumo dienos buvo 1 mėn. 29 d., o ne 1 mėn. 28 d., ir pavedė VSDFV Kauno skyriui atitinkamai pakeisti priimtus sprendimus. VSDFV Kauno skyrius 2022 m. spalio 19 d. sprendimais Nr. VPA_SP11E-18206, Nr. VPA_SP11E-18207 bei Nr. VPA_SP11E-18208 patikslino, kad D. S. ligos socialinio draudimo stažas yra tik 1 mėn. 29 dienos per paskutinius 12 ir 24 mėnesių laikotarpius. Tačiau patikslintas pareiškėjo socialinio draudimo stažas vis tiek nėra pakankamas nustatytam Įstatymu ir nesudaro teisinio pagrindo skirti ligos išmoką už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2022 m. rugpjūčio 4 d. iki 2022 m. rugpjūčio 26 d.

8. Atsakovas nesutiko su prašymu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kadangi reiškiamos abejonės dėl Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto reikalavimo turėti 3 mėnesių darbo stažą ligos išmokai laikinojo nedarbingumo atveju gauti atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai yra visiškai nepagrįstos.

9. Atsakovas taip pat vertino, kad nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių atsakovo neteisėtus veiksmus patvirtinančių įrodymų.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo skundo netenkinti.

11. VSDFV nurodė, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti galiojančiais teisės, todėl nėra pagrindo juos naikinti.

II. 12. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2023 m. balandžio 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo pripažintas laikinai nedarbingu (jam buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai) laikotarpiu nuo 2022 m. rugpjūčio 2 d. iki 2022 m. rugpjūčio 26 d. VSDVF Kauno skyriaus 2022 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. VPA_SP11E-14565, 2022 m. rugpjūčio 29 d. sprendimų Nr. VPA_SP11E-15176 ir Nr. VPA_SP11E-15174 priėmimo dieną pareiškėjo darbdavys nebuvo pateikęs pranešimo apie pareiškėją, kaip apdraustąjį, už 2022 m. rugpjūčio mėnesį, todėl pagal iki 2022 m. liepos 31 d. Registre buvusius duomenis, tiek per paskutinius 12 mėnesių, tiek per paskutinius 24 mėnesius iki pirmosios laikinojo nedarbingumo dienos (2022 m. rugpjūčio 2 d.) pareiškėjas buvo įgijęs 1 mėnesio ir 28 dienų stažą (2022 m. birželį įgijo 28 dienų, 2022 m. liepą – 1 mėnesio stažą). VSDFV Kauno skyrius, nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo nuostatų, 2022 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. VPA_SP11E-14565 ir 2022 m. rugpjūčio 29 d. sprendimais Nr. VPA_SP11E-15176 ir Nr. VPA_SP11E-15174 neskyrė pareiškėjui ligos išmokos.

14. Dėl minėtų sprendimų panaikinimo pareiškėjas pateikė skundą VSDFV, kuri nustatė, kad pareiškėjo darbdavys pranešimą apie jam priskaičiuotą darbo užmokestį už 2022 m. rugpjūtį pateikė 2022 m. rugsėjo 15 d. Įrašius šiuos duomenis į Registrą ir įvertinus 2022 m. rugpjūtį įgytą stažą (1 d.) nustatyta, kad per paskutinius 12 mėnesių ir per paskutinius 24 mėnesius (iki pirmosios laikinojo nedarbingumo dienos 2022 m. rugpjūčio 2 d.) pareiškėjas įgijo 1 mėnesio ir 29 dienų stažą. VSDFV pavedė atsakovui šia apimtimi pakeisti 2022 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. VPA_SP11E-14565 ir 2022 m. rugpjūčio 29 d. sprendimus Nr. VPA_SP11E-15176 ir Nr. VPA_SP11E-15174, kartu informuodama pareiškėją, kad sprendimų pakeitimas nepakeis jų esmės ir nesudarys pagrindo skirti jam ligos išmokų už laikotarpį nuo 2022 m. rugpjūčio 4 d. iki 2022 m. rugpjūčio 26 d., kadangi jis neįgijo Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos trukmės ligos socialinio draudimo stažo. VSDFV Kauno skyrius, vykdydamas minėtą pavedimą, 2022 m. spalio 19 d. sprendimais Nr. VPA_SP11E-18206, Nr. VPA_SP11E-18207 bei Nr. VPA_SP11E-18208 patikslino, kad pareiškėjo ligos socialinio draudimo stažas per paskutinius 12 ir 24 mėnesius yra 1 mėnuo ir 29 dienos.

15. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis Įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, darė išvadą, kad VSDFV Kauno skyriaus 2022 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. VPA_SP11E-14565 ir 2022 m. rugpjūčio 29 d. sprendimais Nr. VPA_SP11E-15176 ir Nr. VPA_SP11E-15174 pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai nebuvo paskirta ligos išmoka, kadangi jis neatitiko Įstatymo nuostatų. Stažo skaičiavimo laikotarpiu (nuo 2020 m. rugpjūčio 2 d. iki 2022 m. rugpjūčio 1 d.) pareiškėjas nedirbo (neįgijo reikiamo stažo) ne dėl Įstatyme nurodytų priežasčių, todėl jam taikytinas bendras 3 mėnesių ligos socialinio draudimo stažo reikalavimas, kurio jis nebuvo įgijęs.

16. Atsižvelgdamas į nurodytas faktines bylos aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą teismas vertino, kad ginčijami VSDFV Kauno skyriaus ir VSDFV sprendimas yra pagrįsti ir teisėti, naikinti jų nėra jokio teisinio pagrindo, todėl skundą atmetė.

17. Teismas taip pat sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kadangi nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai.

18. Teismui nekilo abejonių dėl byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų, todėl teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III. 19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. balandžio 20 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

20. Pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

21. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su paklausimu, ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad norint gauti ligos pašalpą privaloma turėti ne trumpesnį negu trijų mėnesių darbo stažą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 6 straipsnio 1, 2 dalims, 18 straipsniui, 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1, 2 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, 102 straipsnio 1 daliai, 2 daliai, 105 straipsnio 1 daliai, 106 straipsnio 4 daliai, 107 straipsnio 2 daliai, 3 daliai, 109 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalims, 110 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 138 straipsnio 3 daliai, 150 straipsniui, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, konstituciniam proporcingumo principui, konstituciniam principui pacta sunt servanda, konstitucinio papročio principui, o pagal reguliavimo apimtį ir priėmimo tvarką – teisinės valstybės principui, Konstitucijos viršenybės principui, Konstitucijos 1 dalies nuostatai, kad Lietuvos valstybė – demokratinė respublika.

22. Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai nesikreipė į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo su paklausimu, ar nacionalinė teisės norma – Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktas, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad norint gauti ligos pašalpą privaloma turėti ne trumpesnį negu trijų mėnesių darbo stažą – atitinka Europos Sąjungos pagrindinių teisių Chartijos 34 straipsnio 1-3 dalyse įtvirtintą įpareigojimą Europos Sąjungos valstybėms narėms užtikrinti darbuotojui valstybės teisinę ir finansinę apsaugą ligos atveju nuo pat pirmos ligos dienos (inter alia ir Europos sąjungos Sutarties ir / ar Sutarties dėl Europos sąjungos veikimo).

23. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į akivaizdų diskriminacinį reguliavimą Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, kai darbdavys privalo mokėti darbuotojui už pirmas dvi ligos dienas, nepaisant to, kokį darbo stažą turi darbuotojas, o valstybei įstatymu nustatyta nepagrįsta privilegija už ligos laikotarpį mokėti tik tuo atveju, kai darbuotojas turi ne trumpesnį negu trijų mėnesių darbo stažą.

24. Pareiškėjas pažymi, kad neturtinės žalos atsiradimą, be kita ko, sieja su antikonstituciniu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

25. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti.

26. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas bylai aplinkybes, padarė teisingas išvadas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo įstatymų ir bylos aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

27. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga; įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius veiksnius, inter alia valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, turi plačią diskreciją atitinkamai reguliuoti santykius, susijusius su socialinės paramos ir (arba) invalidumo pensijos skyrimu asmeniui, kuris dėl sveikatos sutrikimų (ligos, nelaimingo atsitikimo, profesinės ligos, įgimtų sveikatos sutrikimų ir pan.) laikinai ar nuolat neįgijo arba neteko galimybių apsirūpinti iš darbo ar verslo pajamų, arba šios galimybės jam labai sumažėjo. Taigi valstybinis socialinis draudimas negali būti vertinimas tik kaip valstybės teikiama paslauga piliečiui; valstybės parama yra teikiama paisant visos visuomenės ir valstybės materialinių bei finansinių galimybių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. VSDFV nurodo palaikanti atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus.

IV. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a

29. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus 2022 m. rugpjūčio 16 d. ir 29 d. sprendimų (atitinkamai Nr. VPA_SP11E-14565, VPA_SP11E-15174, VPA_SP11E-15176) bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. (18.2E) I-12060, kuriais atitinkamai nuspręsta, kad D. S. neturi teisės gauti ligos išmokos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį, t. y. atsisakyta skirti D. S. ligos išmoką už laikotarpį nuo 2022 m. rugpjūčio 4 d. iki 2022 m. rugpjūčio 26 d., pagrįstumo ir teisėtumo, taip pat reikalavimo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui ligos pašalpą už minėtą laikotarpį bei priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

30. Pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui buvo grindžiamas pozicija, kad jis, būdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskiru Lietuvos administracinių ginčų komisijos nariu ir valstybės pareigūnu nuo 2022 m. birželio 3 d., vėliau susirgo COVID-19 infekcija 2022 m. rugpjūčio 2 d., ir sirgo iki 2022 m. rugpjūčio 26 d., tuo ligos laikotarpiu nedirbdamas ir nekontaktuodamas su kitais asmenimis kaip valstybės pareigūnas. Todėl jam neturėtų būti taikomas VSDFV Kauno skyriaus sprendimuose, kuriais atsisakyta jam apskaičiuoti ir išmokėti ligos pašalpą už laikotarpį nuo 2022 m. rugpjūčio 4 d. iki 2022 m. rugpjūčio 26 d., nurodomas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas trijų mėnesių stažo reikalavimas, kuris būtų vertęs jį nesiizoliuoti dėl COVID-19 ir toliau dirbti valstybės pareigūnu užsikrėtus šia infekcija minėtu laikotarpiu. Toks reikalavimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintą valstybės laiduojamos teisinės apsaugos ligos atveju (teisės gauti ligos pašalpą) garantiją pareiškėjo situacijoje, kai darbdaviu esanti Lietuvos administracinių ginčų komisija mokėjo už valstybės tarnautoju esantį pareiškėją privalomas ligos socialinio draudimo įmokas nuo pirmos jo darbo minėtoje Komisijoje dienos, nuo kurios ir turėtų būti taikoma Konstitucijoje garantuojama socialinė apsauga ligos atveju ir išmokama ligos pašalpa už ligos laikotarpį.

31. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nustatydamas, kad skundžiamais atsakovo sprendimais pagrįstai ir teisėtai nebuvo paskirta ligos išmoka, jos siekusiam laikinai nedarbingam asmeniui neatitikus Įstatymo nuostatų, t. y. neįgijus 3 mėnesių ligos socialinio draudimo stažo. Teismas pažymėjo, kad ligos išmoka yra socialinio draudimo išmoka, kurios mokėjimas paremtas socialinio draudimo įmokų mokėjimu tam tikrą laikotarpį (mažiausiai 3 mėn.) ir visų Įstatymo 8 straipsnyje numatytų ligos išmokų skyrimo nereikalaujant stažo atvejų buvimu išskirtiniais ir ypatingais tuo, kad jie numatyti stažo dėl svarbių priežasčių neįgijusiems asmenims (negalėjusiems dirbti dėl to, kad augino vaiką iki 3 metų, mokėsi ar studijavo, atliko privalomąją pradinę karo tarnybą ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą), kai kitų išimčių dėl stažo reikalavimo netaikymo Įstatyme nėra numatyta, todėl išimčių sąrašas yra baigtinis. Teismas nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Pažymėjo, kad byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai teismui nekelia abejonių, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos sprendimo išvados grindžiamos vien galiojančiu Įstatymu, kuris pažeidžia Konstitucijos 52 straipsnį, pritariant šiuo Įstatymu paremtiems atsakovų argumentams, išdėstytiems procesiniuose dokumentuose. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į akivaizdų diskriminacinį reguliavimą Įstatyme tiek, kiek darbdavys privalo mokėti darbuotojui skiriamą išmoką už pirmas dvi ligos dienas, nepaisant kokį darbo stažą turi darbuotojas, o valstybei įstatymu nustatyta nepagrįsta privilegija už ligos laikotarpį mokėti tik tuo atveju, kai jau darbuotojas turi ne trumpesnį negu trijų mėnesių darbo stažą. Nurodo, kad Įstatyme neįtvirtinta galimybė skirti ligos išmoką proporcingai sumažinta apimtimi tiek, kiek dienų trūksta iki trijų mėnesių ligos socialinio draudimo stažo, ir įtvirtintas akivaizdžiai neteisingas teisinis reguliavimas, kai net ir trūkstant 1 dienos stažo iki trijų mėnesių stažo apdraustasis darbuotojas vis tiek negaus ligos pašalpos išmokų. Pabrėžia Europos Sąjungos Pagrindinių Teisių Chartijoje įtvirtintą Europos Sąjungos valstybėms narėms skirtą įpareigojimą užtikrinti darbuotojui valstybės teisinę ir finansinę apsaugą ligos atveju nuo pat pirmos ligos dienos. Prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su paklausimu, ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad norint gauti ligos pašalpą privaloma turėti ne trumpesnį negu trijų mėnesių ligos socialinio draudimo stažą, neprieštarauja atitinkamoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms.

33. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

34. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).

35. Bylos duomenimis nustatyta, kad D. S. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. birželio 1 d. nutarimu Nr. 576 (TAR, 12001) paskirtas Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus nariu. Tokias pareigas pradėjo eiti nuo 2022 m. birželio 3 d. ir tapo apdraustuoju pagal tai atitinkamai reglamentuojančius teisės aktus, be kita ko, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatus. Šiam asmeniui išduoti keturi elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai laikotarpyje nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. (pažymėjimo serija ir numeris atitinkamai:

EG4567169, EG4594887, EG4628110, EG4676786), kurie patvirtina šiuos pažymėjimus išdavusių viešosios įstaigos Kauno miesto poliklinikos gydytojų (atitinkamai A. G. ir V. A.) nustatytus keturis nedarbingumo laikotarpius (atitinkamai nuo 2022 m. rugpjūčio 2 d. iki 2022 m. rugpjūčio 5 d.; nuo 2022 m. rugpjūčio 6 d. iki 2022 m. rugpjūčio 11 d.; nuo 2022 m. rugpjūčio 12 d. iki 2022 m. rugpjūčio 19 d.; nuo 2022 m. rugpjūčio 20 d. iki 2022 m. rugpjūčio 26 d.), bendrai – nedarbingumo laikotarpį nuo 2022 m. rugpjūčio 2 d. iki 2022 m. rugpjūčio 26 d.

Pareiškėjo ir apelianto skundžiamų atsakovo 2022 m. rugpjūčio 16 d. ir rugpjūčio 29 d. sprendimų priėmimo dieną jo darbdavys nebuvo pateikęs atsakovui pranešimo (SAM forma3) apie D. S. kaip apdraustąjį už 2022 m. rugpjūčio mėn. Pagal Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre iki 2022 m. liepos 31 d. buvusius duomenis, D. S. tiek per paskutinius 12 mėnesių (t. y. nuo 2021 m. rugpjūčio 2 d. iki 2022 m. rugpjūčio 1 d.), tiek per paskutinius 24 mėnesius (t. y. nuo 2020 m. rugpjūčio 2 d. iki 2022 m. rugpjūčio 1 d.) iki pirmosios laikinojo nedarbingumo dienos (2022 m. rugpjūčio 2 d.) buvo įgijęs 1 mėnesio 28 dienų stažą (2022 m. birželį įgijo 28 dienų, 2022 m. liepą – 1 mėnesio stažą).

Tokia stažo trukmė konstatuota (patikslinta) VSDFV 2022 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. (18.2E) I-12060, kuriuo pavesta Fondo valdybos Kauno skyriui atitinkamai pakeisti 2022 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. VPA_SP11E-14565, 2022 m. rugpjūčio 29 d. sprendimus Nr. VPA_SP11E-15176 bei Nr. VPA_SP11E-15174, pažymint, kad šių sprendimų pakeitimas nepakeis jų esmės ir nesudarys pagrindo skirti D. S. ligos išmokų už 2022 m. rugpjūčio 4 d. – 2022 m. rugpjūčio 26 d. laikotarpį, nes jis neįgijo Įstatyme nustatytos trukmės stažo.

36. Pažymėtina, kad pareiškėjo ir apelianto skundžiami atsakovo sprendimai grindžiami juose atitinkamai nurodytais argumentais, kurių pagrindas – atitinkamas teisinis reglamentavimas, nustatytas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatuose. Pagal tokį reglamentavimą, kaip atitinkamai nurodoma ginčijamuose sprendimuose, teisę gauti ligos išmoką turi apdraustieji asmenys, jeigu jie iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažą; ligos socialinio draudimo stažas – tai laikotarpiai, per kuriuos mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos socialiniam draudimui, taip pat per kuriuos apdraustasis asmuo gavo Įstatymo nustatytas ligos (įskaitant darbdavio mokamas dvi pirmąsias ligos dienas) ir kitas Įstatymo nurodytas išmokas; stažas apskaičiuojamas pagal Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis ir (ar) darbdavių pateiktas pažymas. Tuo remiantis, atsakovas, nustatęs, kad apdraustasis D. S. neatitinka minėto reglamentavimo, pareiškėjo ginčijamais sprendimais neskyrė jam ligos išmokų už laikotarpį nuo 2022 m. rugpjūčio 4 d. iki 2022 m. rugpjūčio 26 d., atitinkamai pažymėdamas, kad Fondo valdyba ir jos teritoriniai skyriai yra viešojo administravimo institucijos, kurios turi vadovautis galiojančiais jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ir juos vykdyti; nei Fondo valdybai, nei Fondo valdybos teritoriniams skyriams nėra suteikta teisė skirti ir mokėti ligos išmokas kita tvarka nei nustatyta teisės aktuose.

37. Nėra ginčo dėl aplinkybės, nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendime, kad pareiškėjas iki pirmosios laikinojo nedarbingumo dienos (2022 m. rugpjūčio 2 d.) pagal darbdavio pranešimus apie jam priskaičiuotą darbo užmokestį turėjo (įgijo) 1 mėnesio ir 29 dienų stažą per paskutinius 12 ir 24 mėnesius (tiek per paskutinius 12 mėnesių, tiek per paskutinius 24 mėnesius), tačiau neturėjo (neįgijo) Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos 3 mėnesių trukmės ligos socialinio draudimo stažo, kuris būtų faktinis ir teisinis pagrindas atsakovui skirti pareiškėjui ligos išmokas už laikotarpį nuo 2022 m. rugpjūčio 4 d. iki 2022 m. rugpjūčio 26 d. (žr. šios Nutarties 13.3 punktą).

38. Pažymėtina, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (2016 m. birželio 28 d. redakcija; TAR 20641) 8 straipsnyje „Teisė gauti ligos išmoką“ 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti ligos išmoką šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais turi asmenys, jeigu jie: 1) yra apdrausti ligos socialiniu draudimu (1 punktas); 2) tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamų (išskyrus šio įstatymo 14 straipsnio 6 ir 7 dalyse nurodytus atvejus), taip pat jeigu tuo laikotarpiu jie negauna ligos išmokos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (2 punktas; 2017 m. gruodžio 5 d. redakcija); 3) iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažą, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse (3 punktas, 2017 m. gruodžio 5 d. redakcija; įstatymas Nr. XIII-831; TAR 20050).

39. Įstatymo 8 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse (2017 m. gruodžio 5 d. redakcija), kurios nurodytos Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2017 m. gruodžio 5 d. redakcija), nustatyta: „Jeigu apdraustasis asmuo neturi reikiamo ligos socialinio draudimo stažo, nes stažo skaičiavimo laikotarpiu jam buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, ligos socialinio draudimo stažas jam skaičiuojamas iš 24 mėnesių laikotarpio, buvusio iki vaikui, kurio priežiūrai apdraustajam asmeniui suteiktos atostogos, sukako dveji metai“ (Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis; 2017 m. gruodžio 5 redakcija); „Ligos išmoką taip pat turi teisę gauti apdraustieji asmenys, jeigu jie iki laikinojo nedarbingumo pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais buvo draudžiami kaip asmenys, nurodyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje, ir pertrauka nuo jų statuso pasikeitimo yra ne ilgesnė kaip 3 mėnesiai“ (Įstatymo 8 straipsnio 3 dalis; 2017 m. gruodžio 5 redakcija); „Turintiems darbo ar tarnybos santykius asmenims ligos išmoka skiriama, jeigu teisė ją gauti atsirado darbo ar tarnybos laikotarpiu, įskaitant bandomąjį laikotarpį, ir atleidimo iš darbo ar tarnybos dieną“ (Įstatymo 8 straipsnio 4 dalis; 2017 m. gruodžio 5 redakcija).

40. Taigi Įstatyme įtvirtintas reikalavimas asmenims, siekiantiems įgyti teisę į ligos pašalpą, turėti ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesius ligos socialinio draudimo stažą nėra absoliutus ir jam taikomos tam tikros įstatyme nustatytos išimtys (plg. LVAT 2016 m. sausio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2563-502/2015, kuriame konstatuota, kad tirtas Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas asmenims, siekiantiems įgyti teisę į motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo laikotarpiu, turėti ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą nėra absoliutus ir jam taikomos tam tikros įstatyme nustatytos išimtys).

41. Įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje (2017 m. gruodžio 5 d. redakcija) nustatyta, kad pagrindas skirti ligos išmoką yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas pagal sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro tvirtinamas Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisykles.

42. Pažymėtina ir tai, kad minėto Įstatymo 5 straipsnio „Ligos <...> išmokos“ 2 dalyje, kuri nurodoma minėtoje Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, nustatyta, be kita ko, tai, kad ligos išmokos skiriamos turintiems teisę jas gauti asmenims šiais atvejais: 1) apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl ligos arba traumos ir dėl to praradusiems darbo pajamų, išskyrus šio įstatymo 14 straipsnio 6 ir 7 dalyse nurodytus atvejus bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo numatytus ligos išmokos skyrimo ir mokėjimo atvejus (1 punktas; 2017 m. gruodžio 5 d. redakcija); 3) apdraustiesiems asmenims, nušalintiems nuo darbo dėl užkrečiamųjų ligų protrūkių arba epidemijų, ir šio įstatymo 111 straipsnio 2 ir 6 dalyse nurodytiems apdraustiesiems asmenims (3 punktas; 2020 m. gruodžio 23 d. redakcija).

43. Apibendrinant ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą, nustatytą Įstatyme, matyti, kad asmenims, neįgijusiems Įstatyme nustatytos trukmės ligos socialinio draudimo stažo, teisė gauti ligos pašalpą laikinojo nedarbingumo laikotarpiu savaime nėra paneigiama. Ši teisė laikinojo nedarbingumo laikotarpiu gali būti įgyvendinama, jei suinteresuotų asmenų situacija patenka į Įstatyme apibrėžtų bendrosios taisyklės turėti 3 mėnesių trukmės stažą per paskutinius 12 mėnesių išimčių taikymo sritį (plg. minėtą LVAT 2016 m. sausio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2563-502/2015).

44. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu taikytas Įstatymas, kuriuo grindžiami minėti atsakovo sprendimai, pažeidžia Konstitucijos 52 straipsnį ir kitas Konstitucijos nuostatas, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija tokius argumentus iš esmės vertina kaip laikymąsi pozicijos, jog įstatymų leidėjas, pasirinkęs Konstitucijos 52 straipsnyje garantuojamos socialinės paramos ligos atveju konkretų modelį, pagal kurį darbdavys privalo mokėti darbuotojui už pirmas dvi ligos dienas nepriklausomai nuo darbuotojo turimo darbo stažo trukmės, o valstybės įsteigto ir kontroliuojamo socialinio draudimo administratorius už kitas ligos dienas – priklausomai nuo to, ar darbuotojas turi ne trumpesnį negu trijų mėnesių darbo stažą, galimai sukūrė objektyviai neteisingas ir neproporcingas teisines prielaidas neužtikrinti Konstitucijos 52 straipsnyje garantuojamą socialinę paramą ligos atveju Vyriausybės nutarimu paskirtam ir ligos socialiniu draudimu apdraustam Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus nariui turint įgytą 1 mėnesio 28 dienų ligos socialinio draudimo stažą per paskutinius 12 mėnesių.

45. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka, kad yra pagrindas kilti pareiškėjo ir apelianto konstitucinėms abejonėms. Jos patikrintinos ir papildomai vertintinos nagrinėjamo atvejo aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į 1 mėnesio 28 dienų ligos socialinio draudimo stažą įgijusio valstybės tarnautojo susirgimą.

46. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą; socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų. Socialinės apsaugos, socialinio aprūpinimo, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas minėtus santykius turi plačią diskreciją, be kita ko, pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti socialinės paramos teikimo modelį, inter alia įvairias jo formas (valstybinę, privačią, mišrią ir kt.) (Konstitucinio Teismo, be kita ko, 2005 m. vasario 7 d., 2008 m. balandžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

47. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo doktrinoje išaiškinta, jog įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius veiksnius, inter alia valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, turi plačią diskreciją atitinkamai reguliuoti santykius, susijusius su socialinės paramos skyrimu asmeniui, kuris dėl sveikatos sutrikimų (ligos) laikinai neteko galimybių apsirūpinti iš darbo pajamų (Konstitucinio Teismo, be kita ko, 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

48. Pabrėžtina, kad pagal Konstitucijos 52 straipsnį, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas konstitucinį visuomenės solidarumo principą, padėdamas asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų ir kartu sudarydamas prielaidas kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove (o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga), privalo nustatyti teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms, kaupimą (Konstitucinio Teismo, be kita ko, 2012 m. birželio 29 d., 2020 m. vasario 10 d., 2024 m. kovo 7 d. nutarimai).

49. Pabrėžtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarime išaiškinta, kad valstybės pareiga sukurti visuomenės solidarumu pagrįstą sveikatos priežiūros finansavimo viešosiomis lėšomis sistemą, kuri leistų užtikrinti pakankamą sveikatos priežiūros prieinamumą, negali būti aiškinama taip, esą visuomenė turi prisiimti visų įmanomų asmens sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo naštą; šioje srityje būtina rasti sprendimus, užtikrinančius pusiausvyrą tarp asmens, kaip sveikatos priežiūros paslaugų vartotojo (paciento), ir visos visuomenės interesų.

50. Akcentuotina, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą; pripažinti abipusę asmens ir visuomenės atsakomybę yra svarbu užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti (Konstitucinio Teismo, be kita ko, 1997 m. kovo 12 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai). Asmens sveikatos priežiūros finansavimo teisiniu reguliavimu turėtų būti sudarytos paskatos kiekvienam asmeniui rūpintis savo sveikata, prisiimti pareigą pagal išgales prisidėti prie jos priežiūros finansavimo, atsakingai ir racionaliai naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis. Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti ir tai, kad už tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas turi būti atsiskaitoma iš privačių finansavimo šaltinių, kaip antai iš savanoriškojo sveikatos draudimo fondų lėšų, tiesioginiais pačių asmenų mokėjimais ir kt. (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas).

51. Vadinasi, Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, savo aktuose yra suformulavęs tokias doktrinos nuostatas, pagal kurias socialinės apsaugos, socialinio aprūpinimo santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės, todėl įstatymų leidėjas, įgyvendindamas konstitucinį visuomenės solidarumo principą, padėdamas asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų ir kartu sudarydamas prielaidas kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove (o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga), privalo įstatymu nustatyti atitinkamas pensijas ir tokį jų skyrimo teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų pensijoms būtinų lėšų sukaupimą.

52. Teisėjų kolegija vertina, kad apelianto ginčijamu ir jam atsakovo sprendimais pagal Įstatymą pritaikytu minimalaus 3 mėnesių ligos socialinio draudimo stažo reglamentavimu įstatymų leidėjas sukūrė teisines prielaidas užtikrinti ligos socialinio draudimo sistemos finansinį organizacinį tvarumą, tuo siekiant taupyti šios draudimo sistemos lėšas ir išvengti jų trūkumo, kuris būtų tikėtinas didelei apdraustųjų daliai susirgus pirmąjį ar antrąjį arba trečiąjį darbinės ar tarnybinės veiklos mėnesį neturint 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių ligos socialinio draudimo stažo.

53. Nors pareiškėjo ir apelianto konstitucinės abejonės grindžiamos abstrakčiai nurodomu istoriniu teisiniu palyginimu, kad fiksuotos trukmės (3 mėnesių) ligos socialinio draudimo stažo reikalavimo nebuvo pirmoje įstatymu nustatytoje socialinės paramos teikimo ligos atveju reglamentavimo redakcijoje ir kad toks reikalavimas nustatytas tik vėlesnėje, nagrinėjamoje administracinėje byloje taikytinoje tokio reglamentavimo redakcijoje, teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad įstatymų leidėjo teisėkūros raida ir jos pokytis negali būti tinkamu pagrindu teigti, kad pagal Konstitucijos 52 straipsnį joks fiksuotos trukmės ligos socialinio draudimo stažo reikalavimas esą negali būti teisingai ir proporcingai nustatytas Įstatymo vėlesniu pakeitimu ir todėl esą turėtų galioti tokia apelianto pažymima Įstatymu nustatyto reglamentavimo pirminė redakcija, kurioje trijų mėnesių stažo reikalavimas nebuvo nustatytas.

54. Minėtos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos nagrinėjamu atveju vertintinos kaip pašalinančios pareiškėjo ir apelianto keliamas konstitucines abejones. Įstatyme nustatytas ir administracinėje byloje taikytinas ne mažiau kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių ligos socialinio draudimo stažo reglamentavimas gali būti pateisinamas įstatymų leidėjo siekiu sukurti teisines prielaidas užtikrinti tokį ligos socialinio draudimo sistemos finansinį organizacinį tvarumą, kuriuo siekiama atsakingai taupyti šios draudimo sistemos lėšas ir išvengti jų trūkumo. Tokio ligos socialinio draudimo sistemos finansinio organizacinio tvarumo tikslo pagal Konstituciją galima įstatymu siekti proporcingu trijų mėnesių per paskutinius dvylika mėnesių ligos socialinio draudimo stažo reikalavimu. Vadinasi, pagal Konstitucijos 52 straipsnį toleruotinu įstatymų leidėjo pasirinkimu nustatomu minimaliu ligos socialinio draudimo stažu gali būti 3 mėnesių trukmė per paskutinius 12 mėnesių ir neprivalo būti, pvz., 1 mėnesio trukmė, kuri leistų pareiškėjui ir apeliantui gauti ligos išmoką už laikotarpį nuo 2022 m. rugpjūčio 4 d. iki 2022 m. rugpjūčio 26 d.

55. Taigi minėtos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos leidžia paneigti apeliacinio skundo argumentus ir pritarti atsakovo argumentams (žr. šios Nutarties 22 punktą), pagal kuriuos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu į pareigas paskirtas valstybės tarnautojas pagal Konstituciją turėtų atsakingai numatyti ir prisiimti susirgimo riziką (praradimų naštą, susijusią su darbo užmokesčio negavimu, ligos laikotarpiu nevykdant tarnybinės veiklos) per pirmuosius tris mėnesius einant valstybės tarnautojo pareigas, jei nėra įgijęs trijų mėnesių ligos socialinio draudimo stažo per paskutinius 12 mėnesių ir neatitinka Įstatyme numatytų tokio stažo reikalavimo išlygų (negalėjo dirbti dėl to, kad augino vaiką iki 3 metų, mokėsi ar studijavo, atliko privalomąją pradinę karo tarnybą ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą).

56. Konstatuotina, kad teisėjų kolegijai nekyla abejonė, ar Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2017 m. gruodžio 5 d. redakcija) atitinka Konstituciją. Apelianto ginčijamų sprendimų priėmimo teisiniu pagrindu esantis ir šioje administracinėje byloje taikytinas Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas yra konstituciškai pagrįstas. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (2016 m. birželio 28 d. redakcija; TAR 20641) 8 straipsnio 1 dalies 3 punktas neprieštarauja Konstitucijai.

57. Konstatuotina ir tai, kad atsakovas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą priimti pareiškėjo ir apelianto ginčijamus sprendimus, todėl tai patvirtinantis pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

58. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėjui atsakovo sprendimuose taikomas reikalavimas turėti ne trumpesnį negu trijų mėnesių darbo stažą galimai neatitinka Europos Sąjungos Pagrindinių Teisių Chartijos 34 straipsnio 1-3 dalyse esą nustatytos finansinės apsaugos ligos atveju nuo pat pirmos ligos dienos garantijos, taip pat dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, teisėjų kolegija pažymi, kad minėtos Chartijos 34 straipsnyje neįtvirtintas apelianto akcentuojamas reikalavimas (įpareigojimas) ir įtvirtintas principas, kad „Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę gauti socialinio draudimo pašalpas ir naudotis socialinėmis paslaugomis, suteikiančiomis apsaugą pagal Sąjungos teisės ir nacionalinių teisės aktų nustatytas taisykles ir praktiką <...> susirgus <...>“, todėl prašymas kreiptis minėto prejudicinio sprendimo netenkintas.

59. Kiti apeliacinio skundo ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai nėra reikšmingi teisingam ginčo dėl atsakovo sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo išsprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų detaliai nėra pasisakoma.

60. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

61. Atsižvelgiant į tai, jog galutinis teismo sprendimas šioje byloje priimamas atsakovo naudai, netenkinamas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui ligos pašalpą už minėtą laikotarpį, taip pat priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Egidijus Šileikis

Skirgailė Žalimienė