2K-221/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-221/2012

Teisminio proceso Nr. 1-66-1-00531-2009-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.28.4.; 2.4.2.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Antano Klimavičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

Sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

išteisintajam R. M.,

išteisintojo gynėjui – advokatui Alvidui Tamulioniui,

nukentėjusiajam V. B.,

nukentėjusiojo atstovei – advokatei Loretai Kraujutaitienei,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Dariaus Valkavičiaus ir nukentėjusiojo V. B. kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusiųjų V. B. ir O. B. civilinis ieškinys atmestas.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. spalio 28 d. nutartis, kuria Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiojo V. B. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo kasacinį skundą tenkinti iš dalies - panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nukentėjusiojo, prašiusio kasacinį skundą, jo atstovės, prašiusios prokuroro kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo kasacinį skundą tenkinti iš dalies - panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

R. M. buvo kaltinamas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį tuo, kad 2008 m. rugpjūčio 28 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas įmonės „Laima ir Ko“ savininku, savo darbo kabinete Kaune, (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, tačiau nerealizuotą savo tikrą teisę. Įmonės vairuotojui V. B. jis nurodė, kad šis yra skolingas įmonei 11 200 eurų dėl Belgijos sostinėje Briuselyje su įmonės vilkiku padarytos avarijos bei prarastų gabenamų automobilių įsigijimo dokumentų. V. B. savo atsakomybę neigiant, R. M., pagal materialinės atsakomybės sutartį su juo turėdamas teisę reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo, nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl šios teisės įgyvendinimo ar ginčo sprendimo, o panaudodamas psichinę prievartą, nukentėjusiajam neprisiėmus prievolės atlyginti įmonei nuostolius, grasindamas atleisti jį iš darbo ir padaryti taip, kad negautų kito darbo, jo sutuoktinei O. B. grasindamas atimti namą, „paleisti jį vėjais“, t.y. darydamas psichologinį spaudimą abiem nukentėjusiesiems, privertė V. B. pasirašyti paskolos raštelį, kad jis pasiskolino iš R. M. 11200 eurų, taip neteisėtai įtvirtino nukentėjusiojo 38 752 Lt turtinę prievolę.

Kasaciniu skundu Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas, nes neišdėstė motyvuotų išvadų dėl dalies esminių prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinių skundų argumentų, o išvadas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje iš esmės atkartoti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti R. M. išteisinimo pagal BPK 294 straipsnio 2 dalį motyvai, o prokuroro argumentai dėl įrodymų vertinimo ir bylos faktinių aplinkybių atmesti apsiribojant teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė ir nuosprendyje išdėstė išsamius argumentus.

Apeliacinės instancijos teismas (kaip ir pirmosios instancijos teismas) savo išvadas iš esmės pagrindė tik paties išteisintojo R. M. parodymais bei skolos rašteliu, neišnagrinėjęs prokuroro apeliacinio skundo argumentų dėl minėtų įrodymų vertinimo, tačiau nei išteisintojo parodymai, nei skolos raštelis nebuvo analizuoti ir įvertinti lyginant su kitais bylos duomenimis, visų įrodymų kontekste. Vertindamas nukentėjusiųjų O. B. ir V. B. parodymus, apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti išsamią jų bei kaltinamojo parodymų analizę, šiuos parodymus sugretinti tarpusavyje bei su kitais byloje esančiais įrodymus ir pateikti atitinkamai motyvuotas išvadas, kartu pasisakant dėl šios prokuroro apeliacinio skundo dalies pagrįstumo.

Kasaciniame skunde teigiama, kad išteisintojo R. M. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštarauja kitiems bylos įrodymams, patvirtinantiems svarbias aplinkybes (jos reikšmingos ir vertinant kaltinamojo bei nukentėjusiųjų parodymų patikimumą), tačiau į tai teismai neatsižvelgė. Iš byloje esančių pažymų - sąskaitų - akivaizdžiai matyti, kad automobiliai, kurie, pagal R.M. parodymus, buvo parduoti dar 2008 metų sausio mėnesį, iš tikrųjų buvo parduoti 2008 metų rugpjūčio 30 ir gruodžio 13 dienomis, t. y. jau po paskolos raštelio surašymo. Ši aplinkybė patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad R. M. (priešingai nei jis teigia) turėjo motyvą reikalauti tokio skolos raštelio pasirašymo. Šių automobilių pardavimo datos, taip pat automobilių „Mercedes Benz E250“ ir „Toyota Avensis“ registracijos data - 2008 m. spalio 4 d. (tokia galima tik pateikus registruojamų automobilių dokumentus) paneigia R. M. parodymus, kad visų šių automobilių prarasti dokumentai buvo atgauti iki skolos raštelio surašymo – 2008 m. vasario mėnesį.

Apeliacinės instancijos teismas, patikėdamas išteisintojo R. M. parodymais, nepasisakė ir dėl kitų prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, iš tiesų rodančių šių parodymų neatitikimą tikrovei. Antai pažymose - sąskaitose ir registracijos liudijimuose - užfiksuoti duomenys apie automobilių įsigijimo ir pardavimo kainą atitinka nukentėjusiojo V. B. parodymus apie tai, kad skolos raštelis buvo sudarytas dėl R. M. įmonės patirtų nuostolių, kurie atsirado negalint parduoti automobilių. Skolos raštelyje nurodyta suma – 11 234 eurai - sudaro visų automobilių, kurių dokumentų atgavimas užtruko, sumą ir dokumentų atgavimo kainą (34 eurų skirtumas nuo sumos, nurodytos skolos raštelyje paaiškintinas kitokiu euro kursu). Nukentėjusiųjų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti parodymai yra nuoseklūs, jie sutampa tiek dėl esmės, tiek dėl detalių, todėl jais netikėti teismas neturėjo jokio pagrindo. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, jog nukentėjusieji parodymus apie bylai reikšmingas aplinkybes davė kaip liudytojai, būdami įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, o R. M. kaip įtariamasis (vėliau - kaltinamasis) tokios atsakomybės nebuvo saistomas. Nenustatęs, kad nukentėjusiųjų parodymai yra žinomai melagingi, jais abejoti ar nelaikyti įrodymu apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino abejotinų liudytojos J. T. parodymų ir nuosprendyje nepasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės, o kartu neatsakė į atitinkamus apeliacinio skundo argumentus. Nukentėjusysis V. B. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė, kad ši liudytoja, kuri yra išteisintojo R. M. sesuo, dalyvavo surašant skolos raštelį. Pati J. T. negalėjo išsamiai paaiškinti skolos raštelio surašymo aplinkybių, be to, neteisingai nurodė, kad šiame raštelyje R. M. pasirašė (nors to nėra).

Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad R. M. kaltės neįrodo prokuroro apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, t. y. tai, jog skolos raštelis buvo surašytas po to, kai R. M. išgirdo kalbas apie V. B. išėjimą iš darbo; tuo metu vis dar nebuvo atgauti 4 automobilių dokumentai, prasta V. B. reputacija darbovietėje ir jo blogi santykiai su R. Mockevičiumi, negrąžintas BIG BANK (2000 litų) kreditas, nukentėjusiųjų asmeninių banko sąskaitų išrašai apie pragyvenimui gaunamas pajamas. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad, pagal kitų kredito bendrovių pateiktus duomenis, nukentėjusieji jokių skolų ar finansinių įsipareigojimų neturėjo, jie pragyveno tik iš minimalių pajamų, o finansiškai jiems padėjo užsienyje gyvenančios dukros. Šios aplinkybės svarbios ir reikšmingos sprendžiant, ar V. B. gavo pinigus pagal paskolos raštelį bei ar jį pasirašyti nukentėjusysis buvo priverstas R. M., šiam siekiant užtikrinti nuostolių atlyginimą tuo atveju, jei V.B. išeitų iš darbo, netektų pajamų, o tai reikštų, kad R. M. savavaldžiavo. Apeliacinės instancijos teismas šią prokuroro apeliacinio skundo dalį privalėjo išsamiai išnagrinėti ir pateikti motyvuotas išvadas, tačiau to nepadarė.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nebuvo nustatytos svarbios BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymio - psichinės prievartos naudojimo - aplinkybės. Tai, kad nukentėjusiesiems buvo grasinama, nustatyta tik pagal jų parodymus, tačiau nebuvo nustatyta, ar V. B. turėjo pagrindą tokius grasinimus laikyti akivaizdžiais ir realiais, nes neaišku, kokiu būdu R.M. galėjo iš nukentėjusiojo atimti namą ar sukliudyti susirasti kitą darbą. Pagal teismų praktiką tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, net jeigu niekas iš bylos nagrinėjimo dalyvių tokio prašymo nepareiškė (kasacinė byla Nr. 2K-349/2011).

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad prokuroro apeliacinio skundo atmetimas ar jo argumentų paneigimas motyvuojamas ne apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir bylos duomenų analize, bet paties apeliacinio skundo, kaip savarankiško dokumento, ir jame nurodytų prokuroro motyvų kritika. Tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus tikrino tendencingai ir ne visa apimtimi.

Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pažeisdamas ankščiau nurodytas BPK nuostatas, baudžiamosios bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, priimtoje nutartyje padarė konstatuojamojo pobūdžio išvadas. Tai lėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Kasaciniu skundu nukentėjusysis V. B. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutartį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo R. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti, nes juose padarytos išvados neatitinka bylos duomenų, teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą nuosprendį, tinkamai neišsprendė nukentėjusiojo civilinio ieškinio klausimo. Apeliacinės instancijos teismas padarytų pažeidimų neištaisė, nukentėjusiojo ir prokuroro apeliacinius skundus atmetė jų išsamiai neišnagrinėjęs, o nutartyje vienpusiškai pasisakė tik išteisintojo R. M. naudai ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnių nuostatas.

Nukentėjusiojo nuomone, R. M. išteisintas nepagrįstai, nes ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei teismo posėdyje išnagrinėti bylos duomenys rodo, kad jo veikoje yra visi BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, vertindami išteisintojo R.M., nukentėjusiųjų V. ir O. B., liudytojų D. R., N. N., B. K., J. T. parodymus bei kitus bylos duomenis, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Teismų išvada, kad R. M. nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo, paremta tik jo paties ir liudytojos J. T. parodymais, o ne bylos įrodymų visetu. Tačiau liudytoja J. T. yra R. M. sesuo, be to, susijusi su juo darbiniais santykiais ir nuo jo priklausoma (kaip ir kiti liudytojai), todėl negalima šios liudytojos parodymais remtis kaip neginčijamu ir patikimu įrodymų šaltiniu. Neatsižvelgta į liudytojų D. R., N. N., B. K. parodymus apie tai, kad po reiso į Belgiją ir prarastų automobilių dokumentų buvo paskelbta V. B. paieška, įmonė patyrė nuostolių ir dėl to įmonės vadovas R. M. labai pyko, padaryti nuostoliai buvo išskaičiuojami iš V. B. atlyginimo.

Kasatoriaus manymu, išteisintojo R. M. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, nes jis 2009 m. birželio 3 d. ir 2010 m. spalio 26 d. vykusių apklausų metu skirtingai nurodė pinigų pasiskolinimo ir bendravimo su juo (V. B.) aplinkybes. Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje R. M. detalesnių pinigų skolinimosi iš nukentėjusiojo aplinkybių nurodyti negalėjo, t. y. nenurodė, kieno iniciatyva jis paskolino nukentėjusiajam pinigų ir kiek laiko praėjo nuo prašymo ir pinigų perdavimo. Jo parodymai iš esmės skiriasi nuo liudytojų parodymų, tačiau teismai į tai neatsižvelgė.

Pasak R. M. (2009 m. birželio 3 d. apklausa), tai buvo pirmas V. B. reisas, tačiau liko neįvertinti liudytojų N. N., B. K. ir D. R. parodymai dėl V. B. reiso į Belgiją ir prarastų automobilių dokumentų dėl to, kad buvo paskelbta jo paieška, įmonė patyrė nuostolių, kuriuos jos vadovas išskaičiavo iš V. B. atlyginimo. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors, R. M. teigimu, prarastų automobilių dokumentai buvo atgauti dar 2008 metų vasario mėnesį, o pirmasis iš šių automobilių buvo parduotas 2008 metų vasario mėn., todėl esą konflikto tarp jo ir nukentėjusiojo nebuvo, tačiau iš byloje esančių pažymų matyti, kad automobiliai buvo parduoti 2008 m. rugpjūčio ir gruodžio mėn., t.y. jau po paskolos raštelio pasirašymo.

Ši aplinkybė patvirtina nukentėjusiojo parodymus dėl motyvo iš jo reikalauti pasirašyti skolos raštelį. R. M. ir nukentėjusįjį V. B. (iki jo atleidimo iš darbo) siejo darbdavio ir darbuotojo santykiai, įstatymų nustatyta tvarka nebuvo išspręstas klausimas dėl galimų nuostolių, kuriuos galėjo patirti R. M. įmonė po to, kai V. B. būnant užsienyje iš jo vairuojamo vilkiko dingo šiai įmonei priklausančių gabentų automobilių dokumentai; dėl to tarp jų kilo ginčas bei ilgalaikiai nesutarimai. Kasatoriaus manymu, visa tai patvirtina, kad joks susitarimas dėl paskolos tarp jo ir R.

M. neegzistavo. Be to, kasatorius nurodo, kad jo, kaip darbuotojo, reputaciją R. M. vertino neigiamai, todėl negalėjo jam paskolinti didelės pinigų sumos; ši istorija išgalvota, nes iš tiesų, išgirdęs apie tikėtiną kasatoriaus išėjimą iš darbo, skolos rašteliu R. M. siekė užsitikrinti nuostolių padengimą dingus automobilių dokumentams. Kasatorius nurodo, kad turint omenyje darbdavio kaip stipresnės šalies padėtį, jo grasinimus, kad nukentėjusysis nesusiras daugiau darbo, sprendimas pasirašyti skolos raštelį pasirodė vienintelė išeitis, tačiau šiuo atveju išteisintasis elgėsi neteisėtai ir savavališkai.

Iš to darytina išvada, kad skolos raštelį nukentėjusysis pasirašė dėl R. M. psichologinio poveikio, nors R. M. pinigų neskolino ir jų neturėjo, o nukentėjusiajam šių pinigų tiesiog nereikėjo.

Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė byloje surinktų įrodymų analizės, neatskleidė jų tarpusavio ryšio, įrodymais pripažino tik R. M. nekaltumą pagrindžiančius duomenis ir juos vertino akivaizdžiai šališkai, neatsižvelgdamas į bylos aplinkybių visumą, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismų padarytos išvados dėl savavaldžiavimo sudėties požymių nebuvimo R. M. veiksmuose nėra pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad išteisintasis, suvokdamas pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, tyčia savavaldžiavo. BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai R. M. veikoje nustatyti, todėl jį išteisinti nebuvo pagrindo.

Prokuroro kasacinis skundas tenkintinas, nukentėjusiojo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Apeliacinės instancijos nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies pažeidimų

BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos reikalauja, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrintų tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 332 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinis skundas atmetamas, teismo nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismų atliktas įrodymų vertinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Teismo išvados turi būti grindžiamos visais bylos įrodymais, patvirtinančiais arba paneigiančiais bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Tik vadovaujantis BPK nuostatomis nustačius teisiškai reikšmingus faktus, galima daryti išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, t. y. nagrinėjamu atveju spręsti, ar R. M. veikoje yra BK 294 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. M. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro ir nukentėjusiojo V. B. apeliacinius skundus, konstatavo, kad byloje nesurinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių esant R. M. veiksmuose BK 294 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, o nesant neginčijamų kaltės įrodymų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas negalimas. Tokį savo sprendimą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad nukentėjusiojo parodymai apie tai, jog R. M., naudodamas grasinimus ir psichologinį spaudimą, privertė jį pasirašyti skolos raštelį, kuriuo nukentėjusysis patvirtino pasiskolinęs iš kaltinamojo 11 200 eurų, nelaikytini neginčijamais ir patikimais įrodymais, o išteisintojo R. M. parodymai yra logiški, pagrįsti rašytiniu dokumentu – paskolos rašteliu. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokios apeliacinės instancijos teismo išvados grindžiamos ne visų bylos įrodymų vertinimu ir konkrečių bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o bendro pobūdžio teiginiais; apeliantų argumentai atmesti iš esmės nemotyvuotai, tiesiog konstatuojant, kad jie nepagrįsti. Be to, apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, konstatuodamas, kad išteisinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas (R. M. išteisintas nurodant BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindą, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių), antra vertus, nurodė kitą išteisinimo pagrindą, kad nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių kaltinamajam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių, o tai reikštų BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytą išteisinimo pagrindą. Taigi iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad joje padarytos išvados yra ir prieštaringos.

Byloje nustatyta, kad išteisintojo R. M. įmonė dėl tuometinio darbuotojo – nukentėjusiojo V. B. - kaltės galėjo patirti nuostolių, nes šis Belgijoje prarado automobilių dokumentus, be to, dirbdamas įmonėje vairuotoju pažeidinėjo darbo drausmę ir netgi atsisakė paaiškinti darbdaviui savo dingimo išvykus į reisą (2008 m. rugpjūčio 6 d.–2008 m. rugpjūčio 20 d.) aplinkybes. R. M. buvo kreipęsis į policiją dėl dingusio V. B. paieškos paskelbimo. 2008 m. rugpjūčio 29 d. R. M. įsakymu V. B. paskirta drausminė nuobauda – papeikimas, o 2008 m. lapkričio 28 d. jis atleistas iš darbo dėl neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių.

Skolos raštelis, kurio atsiradimo aplinkybių ir jo turinio atitikties tikrovei nustatymas yra reikšmingas sprendžiant R. M. baudžiamosios atsakomybės klausimą, surašytas 2008 m. rugpjūčio 28 d. Nukentėjusysis ir išteisintasis šias aplinkybes nurodo skirtingai. Taigi abiejų jų parodymų patikimumo vertinimas turėjo būti padarytas tiek analizuojant parodymų turinį, nuoseklumą, tiek lyginant juos su visais kitais bylos įrodymais, patvirtinančiais ar paneigiančiais bylai reikšmingus faktus, įvertinant susiklosčiusią situaciją, kurios metu buvo surašytas skolos raštelis, galimas jo atsiradimo priežastis, šalių interesus ir su tuo susijusius faktus.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo V. B. versijos dėl paskolos raštelio atsiradimo aplinkybių atmetimą motyvavo tuo, kad jis kreipėsi į policiją pavėluotai - 2009 m. gegužės 28 d., tačiau iš byloje esančio pareiškimo matyti, kad V. B. į Kėdainių rajono policijos komisariatą kreipėsi 2009 m. vasario 18 d. ir pranešė, kad buvęs darbdavys R. M. psichologinio spaudimo ir apgaulės būdu privertė pasirašyti paskolos raštelį, be to, nukentėjusysis nurodė priežastis, dėl kurių tokio pareiškimo nepateikė anksčiau.

R. M. civilinis ieškinys dėl skolos priteisimo pagal paskolos raštelį teisme gautas 2009 m. vasario 11 d., atitinkamas pretenzijas jis pareiškė ir pačiam V. B.. Apeliacine tvarka skųsdami pirmosios instancijos teismo nuosprendį prokuroras ir nukentėjusysis savo skunduose nurodė išsamius argumentus dėl bylos įrodymų vertinimo, dėl reikšmingų faktinių aplinkybių, tačiau apeliacinės instancijos teismas bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma ir tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies bei 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Šie BPK pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (nuosprendį ar nutartį).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Antanas Klimavičius

Dalia Bajerčiūtė