A-756-1491-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A756-1491/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00627-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1.; 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant atsakovo atstovui S. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. V. kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 1 200 Lt turtinės žalos ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2006 metais jis, atvykęs į Alytaus pataisos namus, atsivežė du mobiliuosius telefonus „Siemens“ ir „Samsung“ su SIM kortelėmis, kurie kratos metu iš jo nebuvo paimti. Atvykdamas į pataisos namus, pareiškėjas nežinojo, kad nuteistiesiems draudžiama turėti mobiliuosius telefonus. Minėti telefonai buvo paimti iš pareiškėjo 2007 m. spalio 23 d. ir 2010 m. kovo 1 d. Paimti mobilieji telefonai ir SIM kortelės nebuvo sunaikinti pareiškėjui dalyvaujant, kaip yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 59 punkte, ir, pareiškėjui išeinant iš pataisos namų, nebuvo jam grąžinti. Pareiškėjo nuomone, mobilieji telefonai buvo pasisavinti Alytaus pataisos namų pareigūnų. Telefonai buvo pirkti 2006 metais. Telefonas „Siemens XC-65“ TELE 2 salone kainavo 489 Lt, o „Samsung“ telefonas kainavo apie 800 Lt, todėl patirta turtinė žala vertintina 1 200 Lt. Tačiau pirkimo dokumentai nėra išsaugoti. Dėl patirtų nepatogumų, emocinės depresijos, bendravimo galimybių sumažėjimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri vertintina 10 000 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 112 straipsnio 4 dalimi ir šio kodekso 1 priedo 6 punktu, laisvės atėmimo vietose nuteistiesiems draudžiama turėti garso, vaizdo įrašymo prietaisus, telefonus (jų dalis ir priedus) ir kitas elektroninio ryšio priemones. Pareiškėjas, pažeisdamas šiuos reikalavimus, laikė draudžiamus daiktus. Tai buvo nustatyta 2007 m. spalio 23 d., kai pas pareiškėją buvo rastas neteisėtai laikomas mobilaus ryšio telefonas „Siemens“, kuris buvo paimtas ir kartu su kitais mobiliojo ryšio telefonais, paimtais iš nuteistųjų, Alytaus pataisos namų direktoriaus 2009 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 4-4511 buvo perduotas sunaikinimui. Už draudžiamo turėti daikto laikymą pareiškėjui Alytaus pataisos namų direktoriaus 2009 m. spalio 25 d. nutarimu Nr. 1937 buvo skirta nuobauda. 2010 m. kovo 1 d. pas pareiškėją buvo rastas neteisėtai laikomas mobilaus ryšio telefonas „Samsung“ su SIM kortele, kuris Alytaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. 4-752 taip pat buvo perduotas sunaikinti. Už draudžiamo daikto laikymą pareiškėjas buvo nubaustas Alytaus pataisos namų direktoriaus 2010 m. kovo 4 d. nutarimu Nr. 69-506. Be to, Alytaus pataisos namų direktoriaus 2009 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 45-2857 pareiškėjas taip pat buvo nubaustas už savadarbio mobilaus ryšio telefono akumuliatoriaus įkroviklio laikymą. Pareiškėjo teigimu, telefonai buvo sunaikinti jam nedalyvaujant. Tačiau šiuo atveju buvo sunaikinti ne tik iš pareiškėjo paimti telefonai, bet ir iš kitų nuteistųjų paimti telefonai. Iš nuteistųjų paimti neteisėtai laikyti telefonai sunaikinami ne Alytaus pataisos namuose, o gabenami į UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, kur pristatyti kelis šimtus nuteistųjų, iš kurių buvo paimti mobilaus ryšio telefonai, yra neįmanoma. Kadangi iš pareiškėjo paimti daiktai nebuvo vertingi, jie, vadovaujantis BVK 112 straipsnio 4 dalimi, buvo sunaikinti. Šiuo atveju Alytaus pataisos namų pareigūnų veiksmai buvo teisėti. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytą telefonų įsigijimo kainą, ir niekaip nepagrindė nurodytos neturtinės žalos dydžio.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas sprendime nurodė, kad BVK 112 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog nuteistiesiems, išskyrus šio kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, draudžiama turėti su savimi šio kodekso 1 priede nurodytų daiktų ir reikmenų. Rasti nuteistųjų pataisos įstaigoje turimi pinigai ir vertingi daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami ir perduodami į pataisos įstaigos socialinės paramos nuteistiesiems fondą. Reikmenys, kuriais naudotis nuteistiesiems uždrausta, paimami ir, atsižvelgiant į jų pobūdį bei įsigijimo aplinkybes, pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles perduodami saugoti, kol nuteistasis bus paleistas iš pataisos įstaigos, arba sunaikinami. BVK 1 priede pateiktas daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašas. Šio sąrašo 6 punkte nurodomi kaip draudžiami turėti garso, vaizdo įrašymo prietaisai, telefonai (jų dalys ir priedai) ir kitos elektroninio ryšio priemonės.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Alytaus pataisos namų direktorius 2007 m. spalio 25 d. nutarimu Nr. 1937 (b. l. 20) ir 2010 m. kovo 4 d. nutarimu Nr. 69-506 (b. l. 31) skyrė pareiškėjui nuobaudas už BVK 112 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimus, t. y. už draudžiamų laikyti daiktų (mobiliojo ryšio telefonų) laikymą. Skirdamas nuobaudas, atsakovas rėmėsi 2007 m. spalio 23 d. protokolu Nr. 4920 (b. l. 21), pareiškėjo 2007 m. spalio 24 d. paaiškinimu (b. l. 22), 2010 m. kovo 1 d. protokolu Nr. 1310 (b. l. 32) ir 2010 m. kovo 2 d. pareiškėjo paaiškinimu (b. l. 33). Minėtuose protokoluose užfiksuotas mobiliųjų telefonų „Siemens“ ir „Samsung“ bei SIM kortelės radimo, paėmimo ir atidavimo pataisos namų direktoriaus budinčiajam padėjėjui faktas. Pareiškėjas 2007 m. spalio 24 d. paaiškinime nurodė, kad mobilųjį telefoną „Siemens“ rado prie mokyklos patalpų (b. l. 22), o 2010 m. kovo 2 d. paaiškinime nurodė, kad mobilųjį telefoną „Samsung“ ir SIM kortelę įsigijo iš kito nuteistojo jam išeinant į laisvę (b. l. 33). Todėl pareiškėjo argumentai, kad jis mobiliuosius telefonus pirko 2006 metais ir kad jie kainavo apie 1 200 Lt, atmestini. Pareiškėjo argumentai, kad jis, atvykdamas i Alytaus pataisos namus, atsivežė du mobiliuosius telefonus su SIM kortelėmis, kurie, priimant pareiškėją į pataisos įstaigą, kratos metu nebuvo paimti, taip pat atmestini. Šie pareiškėjo argumentai prieštarauja jo paties Alytaus pataisos namų direktoriui duotiems paaiškinimams ir pareigūnų protokoluose užfiksuotiems faktams. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad minėtų Alytaus pataisos namų direktoriaus nutarimų teisėtumą (pagrįstumą) jis ginčijo arba šie nutarimai yra panaikinti. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Alytaus pataisos namų pareigūnai, paimdami iš pareiškėjo neteisėtai laikomus mobiliuosius telefonus, elgėsi neteisėtai ar nepagrįstai.

Patirtą žalą pareiškėjas grindžia prielaidomis, kad iš jo paimtus mobiliuosius telefonus galėjo pasisavinti pataisos įstaigos pareigūnai, nes pareiškėjas nedalyvavo sunaikinant šiuos daiktus ir jie nebuvo grąžinti jam išeinant iš pataisos namų. Vadovaujantis BVK 112 straipsnio 4 dalimi ir Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 59 punktu, pataisos įstaigos direktorius, atsižvelgdamas į daiktų ir reikmenų, kuriuos turėti nuteistiesiems uždrausta, pobūdį bei įsigijimo aplinkybes, nusprendžia šiuos daiktus ir reikmenis (išskyrus rastus šių Taisyklių 60 punkte nurodytus pinigus ir vertingus daiktus), jeigu dėl jų nepradedamas ikiteisminis tyrimas, perduoti saugoti į pataisos įstaigos buhalteriją arba sandėlį, kol nuteistasis bus paleistas iš pataisos įstaigos, arba sunaikinti.

Jeigu pataisos įstaigos direktorius nusprendžia sunaikinti šiuos daiktus ir reikmenis, jie sunaikinami nuteistojo, iš kurio paimti šie daiktai ir reikmenys, akivaizdoje. Alytaus pataisos namų direktorius, vykdydamas minėtų teisės aktų reikalavimus, 2009 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 4-4511 (b. l. 24-27) bei 2011 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. 4-752 (b. l. 35-42) nutarė teisės aktų nustatyta tvarka sunaikinti 2007 metais bei 2010 metais pas nuteistuosius rastus ir iš jų paimtus mobiliojo ryšio telefonus (iš jų – ir iš pareiškėjo 2007 m. spalio 23 d. paimtą mobiliojo ryšio telefoną „Siemens“ bei 2010 m. kovo 1 d. paimtą mobiliojo ryšio telefoną „Samsun“).

UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ 2009 m. gruodžio 2 d. pažyma Nr. 225 (b. l.

23) ir 2011 m. kovo 18 d. pažyma Nr. 8 (b. l.

34) patvirtina, kad iš nuteistųjų paimti mobiliojo ryšio telefonai buvo pristatyti į Alytaus stambiųjų bei kitų atliekų surinkimo aikštelę, Takniškių kaime, Alytaus rajone. Byloje nėra duomenų, kad iš pareiškėjo paimti mobilieji telefonai ir SIM kortelė buvo sunaikinti jo akivaizdoje. Atsakovo atstovas šią aplinkybę pripažino. Alytaus pataisos namai, neužtikrinę pareiškėjo dalyvavimo sunaikinant iš jo paimtus mobiliuosius telefonus, pažeidė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 59 punktą. Tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad iš pareiškėjo paimtus telefonus galėjo pasisavinti pareigūnai.

Byloje esantys dokumentai (Alytaus pataisos namų direktoriaus 2009 m. lapkričio 27 ir 2011 m. vasario 22 d. nutarimai bei UAB „Alytaus atliekų tvarkymo centras“ 2009 m. gruodžio 2 d. ir 2011 m. kovo 18 d. pažymos) patvirtina, kad mobilieji telefonai buvo perduoti UAB „Atliekų tvarkymo centras“ sunaikinimui. Todėl pareiškėjo nurodytos prielaidos atmestinos. Minėtas pažeidimas negalėjo sukelti pareiškėjui jo nurodytos žalos, kurios dydžio bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo pareiškėjas nepagrindė jokiais įrodymais.

Bausmės vykdymo procese yra nustatomas laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimas (BVK 112 straipsnio 1 dalis) ir taikomas tam tikras nuteistųjų teisių suvaržymas. Todėl tam tikras nepatogumų sukėlimas ir pasirinkimo laisvės apribojimas nuteistiesiems bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl mobiliojo ryšio telefonų sunaikinimo jam nedalyvaujant patyrė emocinę depresiją. Byloje taip pat nėra duomenų, kad Alytaus pataisos namų pareigūnai atliko veiksmus, kuriais sąmoningai siekė papildomai apriboti pareiškėjo bendravimo galimybes, sukelti jam emocinę depresiją ar kitus papildomus nepatogumus. Šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad neteisėtai laikomų mobiliojo ryšio telefonų paėmimas (jų sunaikinimas pareiškėjui nedalyvaujant) sukėlė pareiškėjui tokius nepatogumus (emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą), kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai būdingus laisvės atėmimo bausmės režimui. Alytaus pataisos namų pareigūnai, paimdami pareiškėjo neteisėtai laikomus mobiliuosius telefonus ir priimdami sprendimą juos sunaikinti, vykdė galiojančių teisės aktų reikalavimus. Nesudarydami sąlygų nuteistajam stebėti mobiliųjų telefonų sunaikinimą, Alytaus pataisos namų pareigūnai pažeidė teisės normas, tačiau šiuo atveju dėl to neatsirado tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti žala Civilinio kodekso 6.249 ar 6.250 straipsnių prasme. Pareiškėjui neįrodžius visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų ir teismui byloje jų nenustačius, pareiškėjo reikalavimai dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo atmestini.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas R. V. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 1 200 Lt turtinės žalos ir 10 000 neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodo, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 59 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius, atsižvelgdamas į daiktų ir reikmenų, kuriuos turėti nuteistiesiems uždrausta, pobūdį bei įsigijimo aplinkybes, nusprendžia šiuos daiktus ir reikmenis (išskyrus rastus, taip pat šių taisyklių 60 punkte nurodytus pinigus ir vertingus daiktus), jeigu dėl jų nepradedamas ikiteisminis tyrimas, perduoti saugoti į pataisos įstaigos buhalteriją arba sandėlį, kol nuteistasis bus paleistas iš pataisos įstaigos, arba sunaikinti. Jeigu pataisos įstaigos direktorius nusprendžia sunaikinti šiuos daiktus ir reikmenis, jie sunaikinami nuteistojo, iš kurio paimti šie daiktai ir reikmenys, akivaizdoje. Dėl mobiliojo ryšio telefonų „Siemens XC-65“ ir „Samsung D-800“, paimtų iš pareiškėjo, nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Minėti telefonai nebuvo sunaikinti pareiškėjo akivaizdoje ir nebuvo pareiškėjui grąžinti, jam išeinant iš pataisos namų. Pareiškėjo nuomone, šios aplinkybės leidžia teigti, kad iš jo paimti telefonai buvo pasisavinti Alytaus pataisos namų pareigūnų. Teismui pateikti pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai buvo surašyti išvengti griežtesnės nuobaudos, taip pat siekiant, kad pareigūnai išvengtų atsakomybės už netinkamą savo pareigų atlikimą. Paaiškinimus pareiškėjas surašė taip, kaip jam buvo nurodžiusi Alytaus pataisos namų administracija. Byloje nėra pakankami įrodymų, kad kartu su kitais mobiliojo ryšio telefonais, perduotais sunaikinimui, buvo sunaikinti ir pareiškėjo telefonai. Be to, nėra aišku, kur dingo pareiškėjo SIM kortelė, kurioje buvo įrašyti kontaktiniai telefonų numeriai. Dėl to, pareiškėjui išėjus į laisvę, sumažėjo jo galimybė bendrauti.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad administracinė byla buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant.

Atsiliepimu į pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, prašo palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio nuostatas teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas į Kauno apygardos administracinį teismą kreipėsi 2011 m. rugpjūčio 10 d. su skundu dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, atsakovu nurodydamas Alytaus pataisos namų direktorių K. J., atstovu - Lietuvos valstybę (b. l. 5). Vykdydamas Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 11 d. nutartį (b. l. 13) dėl skundo trūkumų pašalinimo, pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 25 d. teismui pateikė prašymą pakeisti atsakovą Alytaus pataisos namų direktorių K. J. į atstovą, o Lietuvos valstybę iš atstovo į atsakovą (b. l. 15). Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi išspręsdamas pareiškėjo R. V. skundo dėl 1 200 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos priteisimo priėmimo klausimą, nutarė atsakovu byloje laikyti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Alytaus pataisos namų. Galutinai dėl tinkamo atsakovo nuspręsti teismo posėdžio parengiamojoje dalyje (b. l. 3).

ABTĮ 37 straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais priimdamas skundą teismas gali pakoreguoti proceso šalis, tačiau ta pati įstatymo norma nustato, kad tokiu atveju galutinai dėl šalies pakeitimo tinkama teismas nusprendžia teismo posėdžio parengiamojoje dalyje. Pagal ABTĮ 54 straipsnio nuostatas teismas turi teisę pakeisti atsakovą pareiškėjo sutikimu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis.

Iš pirmosios instancijos teismo 2011 m. spalio 3 d. protokolo matyti, kad pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko. Teismas nutarė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, kadangi apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimas nėra kliūtis skundui nagrinėti ir sprendimui priimti (b. l. 46). Taigi teismo posėdžio parengiamojoje dalyje galutinai sutikslinant bylos šalis ir nusprendžiant atsakovu laikyti Lietuvos valstybę pareiškėjo pozicija išsiaiškinta nebuvo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 73 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso dalyviams ir atstovams teismo šaukimais ir pranešimais pranešama apie teismo posėdžio ar atskirų procesinių veiksmų atlikimo laiką ir vietą. Minėto straipsnio 2 dalis numato taisyklę, pagal kurią proceso dalyviams šaukimas turi būti įteikiamas ne vėliau kaip prieš tris dienas iki teismo posėdžio dienos, jeigu įstatymai nenustato kitaip.

Iš bylos medžiagos matyti, kad proceso dalyviai ir jų atstovai teismo šaukimais buvo informuoti apie Kauno apygardos administraciniame teisme 2011 m. spalio 3 d. vykusį teismo posėdį, pareiškėjui teismo šaukimas įteiktas 2011 m. rugsėjo 23 d. ( b. l. 44). Tačiau, teisėjų kolegija pažymi, kad teismo šaukimo įteikimo metu R. V. buvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (kas akivaizdu iš teismo šaukimo šaknelės, esančios byloje). Byloje taip pat yra ją nagrinėjusio teisėjo įspėjimas pareiškėjui R. V., kad administracinėje byloje pagal jo skundą atsakovui Alytaus pataisos namams dėl žalos atlyginimo jo dalyvavimas teismo posėdyje pripažintas būtinu. Nedalyvaujant posėdyje išspręsti administracinės bylos negalima, todėl jam (pareiškėjui) neatvykus, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 dalies 5 punktu, skundas bus paliktas nenagrinėtu (b. l. 43). Tačiau nutarties dėl pareiškėjo (atliekančio bausmę laisvės atėmimo įstaigose) pristatymo į teismo posėdį priimta nebuvo. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija pripažįsta visiškai pagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad teismas pranešdamas apie posėdį šaukimu ir atsiuntęs įspėjimą apie pareiškėjo būtiną dalyvavimą jame, bet išnagrinėjęs bylą jam nedalyvaujant (R. V. nepristačius į posėdį) pažeidė pareiškėjo teises.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti pagrindai, kuriems esant teismo sprendimas pripažįstamas negaliojančiu. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 7 punktą sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Dėl anksčiau nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju, teismui pripažinus pareiškėjo dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, tačiau nesiėmus jokių veiksmų, kad R. V. būtų į teismo posėdį atvežtas, pažeidė ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principai.

Vien šis procesinės teisės normų pažeidimas yra besąlyginis teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, todėl dėl kitų apelianto apeliacinio skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d.)

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė