2013-10-29 Nr. BB-2037-1-06-1-02033-2010-9 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-414/2013

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-02033-2010-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.12.1;

1.2.18.11;

2.1.2.7;

2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Gintaro Godos,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

gynėjams advokatams Ramūnui Gurevičiui, Eligijui Karbauskui,

nuteistosioms J. G., A. E.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. G. ir A. E. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 25 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. nuosprendžiu J. G. išteisinta dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalį, nes neįrodyta jos kaltė, o A. E. išteisinta dėl kaltinimų pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuspręsta palikti nenagrinėtą civilinį ieškinį, kurį išteisintajai J. G. pareiškė bankrutuojančios UAB „P“ bankroto administratorius UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 25 d. nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria J. G. ir A. E. dėl joms pareikštų kaltinimų išteisintos, panaikinta ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo J. G. nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, nubausta 150 MGL (19 000 Lt) bauda, o A. E. nuteista pagal BK 223 straipsnio 1 dalį 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda.

Šiuo nuosprendžiu patenkintas UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ civilinis ieškinys bei iš J. G. priteista 90 000 Lt bankrutuojančiai UAB „P“ turtinei žalai atlyginti.

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. nuosprendžiu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) nuteistas ir G. G., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Gintaro Godos pranešimą, prokurorės, prašiusios nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 25 d. nuosprendžiu J. G. nuteista už tai, kad, būdama UAB „P“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos 2006 m. kovo 8 d. adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, direktore ir materialiai atsakinga už jai patikėtą ir jos žinioje esantį turtą – pinigines lėšas įmonės kasoje, tyčia, turėdama išankstinį tikslą pasisavinti UAB „P“ turtą, 2007 m. rugpjūčio 1 d.–2007 m. spalio 5 d. Palangoje gavo iš J. P. 90 000 Lt, kaip avansą už parduodamus jam 1/7 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir butą Nr. 6, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, tačiau gautai 90 000 Lt sumai kasos orderio neišrašė, jų į UAB „P“ kasą neįnešė, taip pasisavino jai patikėtą ir jos žinioje buvusį didelės vertės UAB „P“ turtą – 90 000 Lt.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. E. nuteista už tai, kad, būdama UAB „P“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos 2006 m. kovo 8 d. adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, vyriausiąja finansininke ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalį atsakinga už įmonės buhalterinių įrašų teisingumą, pažeisdama šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriose numatyta, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, Palangoje nuo 2007 m. spalio 5 d. iki 2008 m. gruodžio 3 d. aplaidžiai tvarkė UAB „P“ buhalterinę apskaitą, o būtent: 2007 m. gruodžio 6 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini) (toliau – PVM sąskaitą faktūrą) pirkėjui J. P. už parduotus jam 1/7 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir butą Nr. 6, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, 500 000 Lt sumai, nors realiai šis žemės sklypas ir butas pagal 2007 m. spalio 5 d. sutartį Nr. 2-5000 buvo parduoti už 590 000 Lt, taip neįtraukė į apskaitą 90 000 Lt pajamų, dėl to nebuvo galima už laikotarpį nuo 2007 m. spalio 5 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. iš dalies nustatyti UAB „P“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Kasaciniu skundu nuteistoji J. G. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 25 d. nuosprendžio dalį, kuria ji nuteista ir iš jos priteistas civilinis ieškinys, ir palikti galioti dėl jos priimtą išteisinamąjį Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. nuosprendį be pakeitimų.

Nuteistoji nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė jai apkaltinamąjį nuosprendį remdamasis prielaidomis, neišdėstydamas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują, nenurodė apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir įrodymų, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvų, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip vertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, todėl iš esmės pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 1 ir 2 dalių taisykles.

Nuteistosios teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino jos, nuteistojo G. G. ir liudytojo A. N. parodymus motyvuodamas tuo, kad šie asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad bylos baigtimi dėl šeiminių ir turtinių aplinkybių taip pat yra suinteresuoti nuteistoji A. E., liudytojai J. E., J. P., I. P. (I. E.). Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kaip patikimus ir nuoseklius vertino liudytojo J. P. parodymus, nes apklausų metu jis skirtingai aiškino, kodėl įsigijo 2007 m. spalio 5 d. sutartyje Nr. 2-5000 nurodytą turtą, kokiomis aplinkybėmis iš I.

P. (I. E.) gavo avansui už nekilnojamą turtą sumokėti skirtus 70 000 Lt, nebuvo rasta jo parodymus galinti patvirtinti pažyma bankui apie avanso gavimą. Nuteistoji nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į byloje esančią įrodymų visumą, atmetė jos ir nuteistojo G. G. aiškinimą, kad su J. P. buvo sudaromas tik laikinas sandoris, siekiant gauti apyvartinių lėšų UAB „P“. Jos nuomone, šią išvadą patikimai patvirtina bylos aplinkybės, kad J. P. buvo įdarbintas UAB „S“ direktoriumi dėl G. G. pastangų; kad G.

G. prieš buto įsigijimą padidino J. P. atlyginimą, per savo ryšius surado, kas suteiktų J. P. kreditą; kad J. P. visai nesiderėjo dėl kainos, neieškojo kitų asmenų, kurie galėtų suteikti jam kreditą nekilnojamam turtui įsigyti; kad J. P. buto pardavimas buvo nesustojęs net ir po pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo; kad UAB „P“, būdama UAB „S“ akcininke, paskolino šiai įmonei gautas iš J. P. už nekilnojamojo turto pardavimą lėšas; kad UAB „S“ tapo nemoki ir vėliau bankrutavo. Apeliacinės instancijos teismas, taip pat neatsižvelgdamas į įrodymų visumą, vertino liudytojos I.

P. (I. E. parodymus), kad ji avansui už nekilnojamąjį turtą sumokėti perdavė J. P. 70 000 Lt, nes iš bylos duomenų išplaukia, kad, I. P. (I. E.) turint daug nenaudojamų lėšų, jos tėvai A. E. ir J. E. skolinosi dideles pinigų sumas iš kredito įstaigų. Apeliacinės instancijos teismas, taip pat neatsižvelgdamas į įrodymų visumą, padarė išvadą, kad J. P. realiai sumokėjo 90 000 Lt avansą už perkamą butą, nes A. E., kaip UAB „P“ buhalterė, rengė pažymas apie J. P. darbo užmokestį, susipažino su buto pirkimo-pardavimo sutartimi, sandoris ir paskolos dokumentai tvarkyti jos darbo, o ne atostogų metu, o galėdama prieiti prie įmonės banko sąskaitos ji turėjo sužinoti apie tai, kad bendrovė gavo 500 000 Lt, kad 90 000 Lt avanso sumokėjimas buvo būtinas, siekiant gauti banko paskolą, tačiau šių pajamų bendrovės buhalterinės apskaitoje neužfiksavo.

Nuteistoji nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jos parodymus vertino kaip nenuoseklius, nes ji skirtingų apklausų metu vienodai parodė, kad J. P. realiai 90 000 Lt avanso nemokėjo. Įvertindamas 2007 m. lapkričio 12 d. pažymą AB „Hansabankas“ ir VĮ Registrų centras Klaipėdos filialui kaip įrodymus, patvirtinančius avanso sumokėjimą, apeliacinės instancijos teismas nevertino šių duomenų kartu su 2007 m. gruodžio 6 d. PVM sąskaita faktūra 500 000 Lt sumai, su neapskaičiuotu ir nedeklaruotu Valstybinei mokesčių inspekcijai PVM nuo 90 000 Lt sumos, kad notarinė sutartis, kuria konstatuojamas avanso sumokėjimas, nėra nepaneigiamas avanso sumokėjimo įrodymas.

Nuteistoji taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas apie faktines bylos aplinkybes, pagrįsdamas G. G. parodymais, duotais 2010 m. lapkričio 25 d. apklausiant jį kaip įtariamąjį ikiteisminio tyrimo metu, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį. G. G. buvo apklausiamas kaip įtariamasis ir jam buvo užduoti klausimai apie jo sutuoktinės, t. y. J. G., veikas, neįspėjant G. G. apie tai, kad jis turi teisę atsisakyti duoti parodymus, nors byloje buvo visi duomenys, kurie teikė pagrindą pareikšti įtarimą J. G.

Kasaciniu skundu nuteistoji A. E. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 25 d. nuosprendžio dalį, kuria ji nuteista, ir palikti galioti dėl jos priimtą išteisinamąjį Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. nuosprendį be pakeitimų.

Nuteistoji nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes netinkamai, neišsamiai vertino byloje pateiktus įrodymus, nesiaiškino reikšmingų bylos aplinkybių, nesprendė byloje esančių prieštaravimų. BK 223 straipsnio 1 dalyje aprašyti nusikalstamos veikos padariniai yra vienas iš būtinų šio nusikaltimo požymių, be to, leidžia atskirti baudžiamąją ir administracinę atsakomybę, todėl kiekvienoje šios kategorijos baudžiamojoje byloje padariniai turi būti patikimai nustatyti. Byloje buvo pateikta aiški ir konkreti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos specialistės V. J. išvada, kurioje nurodyta, kad, remiantis UAB „P“ apskaitos registrais, notarinėmis sutartimis, buvo galimybė nustatyti įmonės veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, t. y. BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai nekilo. Apeliacinės instancijos teismas priešingą išvadą padarė remdamasis specialistės V. J. paaiškinimais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau neatsižvelgė į tai, kad pati specialistė, apklausiama bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, patvirtino savo specialisto išvadą ir nurodė, kad jai prieštaraujantys paaiškinimai ikiteisminio tyrimo metu buvo užfiksuoti dėl ikiteisminio tyrimo tyrėjo klaidos. Pažymėtina, kad byloje nėra kitų tinkamų ir leistinų duomenų, paneigiančių specialistės V. J. išvadą, todėl apeliacinės instancijos teismas padarydamas priešingą išvadą nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių. Be to, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl jos kaltės, neatsižvelgė į tai, kad išrašydama PVM sąskaitą faktūrą ji turėjo pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti, jog sąskaitoje faktūroje nurodomi duomenys buvo teisingi ir bet kuris atidus ir rūpestingas asmuo šioje situacijoje būtų padaręs tą pačią klaidą, kaip ir ji.

Nuteistoji nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes pripažino ją kalta pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nenustatęs visų baudžiamajame įstatyme aprašytų šio nusikaltimo požymių. Pirma, teismas nenustatė, kad kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai. Be to, teismas nenustatė jos kaltės dėl šio nusikaltimo padarymo. Nuteistoji teigia, kad nesuvokė ir negalėjo suvokti, jog, išrašydama PVM sąskaitą faktūrą, ji nurodo neteisingus duomenis. Jai nebuvo žinomos sandorio su J. P. sudarymo ir vykdymo aplinkybės, nes ji įmonės veiklos neorganizavo, t. y. jai nebuvo žinoma tai, kad 90 000 Lt už iš įmonės įsigyjamą turtą J. P. jau yra sumokėjęs grynaisiais pinigais bendrovės kasą tvarkiusiai įmonės direktorei J. G. Jokios bylos aplinkybės neteikė jai pagrindo abejoti tuo, kad išrašoma PVM sąskaita faktūra 500 000 Lt sumai yra mažesnė nei faktiškai įmonės gautos lėšos. Ji matė tik dalį jai pateiktos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, kurioje buvo nurodyta, kad pirkėjas moka 500 000 Lt, tokiai sumai išrašyti PVM sąskaitą faktūrą jai nurodė faktinis įmonės vadovas G. G., kasos knygoje nebuvo jokių duomenų apie įmonės iš J. P. jau gautas papildomas lėšas – 90 000 Lt. Svarbu ir tai, kad J. P., gavęs PVM sąskaitą faktūrą 500 000 Lt sumai, šį dokumentą pasirašė, pastabų dėl to, kad turtą įsigijo didesne nei PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta kaina, nepateikė. Turto kaina jai neatrodė neteisinga, nes tuo pačiu laiku toks pat turtas buvo parduodamas net už mažesnę kainą. Nuteistoji pažymi, kad įmonės direktorius, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, privalėjo jai pateikti teisingus duomenis, nurodymus, būtinus PVM sąskaitai faktūrai išrašyti, tačiau, kaip nustatyta byloje, jai buvo pateikti neteisingi duomenys, o G. G. ir J. G. nusikalstamas ketinimas užvaldyti įmonės pinigus jai nebuvo žinomas. Dėl to bet kuris atidus ir rūpestingas asmuo, atsidūręs jos situacijoje, nebūtų suabejojęs dėl išrašomoje PVM sąskaitoje faktūroje esančių duomenų tikrumo ir būtų pasielgęs taip pat, kaip ir ji. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo išvadai, kad ji veikė neatsargiai.

Nuteistoji teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl to, kad priėmė apkaltinamąjį nuosprendį po to, kai buvo suėjęs BK 95 straipsnyje numatytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. PVM sąskaitą faktūrą ji išrašė 2007 m. gruodžio 6 d., todėl pagal veikos padarymo dieną galiojusią BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio redakciją apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas už tokio pobūdžio veiką buvo penkeri metai. Skaičiuojant nuo 2007 m. gruodžio 6 d., šis terminas jau buvo pasibaigęs, kai apeliacinės instancijos teismas 2013 m. vasario 25 d. priėmė jai apkaltinamąjį nuosprendį.

Nuteistosios J. G. kasacinis skundas atmestinas, nuteistosios A. E. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nuteistosios J. G. kasacinio skundo

Nuteistoji J. G. nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas apie faktines bylos aplinkybes, iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismo išvada dėl to, jog J. G. padarė kaltinime nurodytą veiką, grindžiama ne prielaidomis ar spėjimu, o teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, t. y. liudytojo J. P., I. P. (I. E.), liudytojo J. E., nuteistosios A. E. parodymais, 2007 m. spalio 5 d. notaro patvirtintos sutarties Nr. 2-5000 kopija, iš kurios matyti, kad J. G., kaip UAB „P“ direktorė, ir J. P. savo parašais patvirtino, jog sutartyje nurodytas nekilnojamas turtas parduodamas už 590 000 Lt, J. G. pasirašyta 2007 m. lapkričio 12 d. pažymos VĮ Registrų centras kopija, kurioje nurodyta, kad J. P. visiškai atsiskaitė už nekilnojamąjį turtą, įgytą pagal 2007 m. spalio 5 d. sutartį Nr. 2-5000, nekilnojamojo turto sandorių kopijos, iš kurių išplaukia, kad I. P. tėvas J. E. pardavė butą, o I. P. močiutė N. P. pardavė žemės sklypą ir I. P. (I. E.) galėjo jos nurodytomis aplinkybėmis gauti jos nurodomas pinigų sumas, ir kitais apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytais, nuosekliai bei detaliai aptartais įrodymais. Nuteistosios J. G. argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino jos versijos, jog su J. P. buvo sudaromas tik laikinas sandoris, siekiant gauti apyvartinių lėšų UAB „P“, pagrindžiančių duomenų, yra nepagrįstas, nes, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, visi šie duomenys buvo žinomi apeliacinės instancijos teismui ir buvo teismo įvertinti. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino šių duomenų, kaip paneigiančių anksčiau nurodytais įrodymais pagrįstą išvadą dėl J. G. kaltės, nesuteikia pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismo išvados nėra pagrįstos byloje surinktų įrodymų visuma.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas apie faktines bylos aplinkybes, rėmėsi tik G. G. teisme duotais parodymais. G. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo analizuoti tik siekiant įvertinti G. G. parodymų nuoseklumą, todėl apeliacinės instancijos teismas BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų nepažeidė. Be to, pažymėtina, kad įtariamasis turi teisę, o ne pareigą duoti parodymus. Apsisprendęs duoti parodymus įtariamasis gali neatsakinėti į bet kuriuos klausimus. Nėra jokio pagrindo teigti, kad šios teisės buvo kaip nors varžomos apklausiant G. G. kaip įtariamąjį.

Nuteistoji J. G. nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas dėl jos priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir priimdamas dėl jos naują apkaltinamąjį nuosprendį, nenurodė naujų faktinių aplinkybių, taip pat nenurodė pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo klaidų. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas nustatė, jog J. G., kaip UAB „P“ direktorė, materialiai atsakinga už jai patikėtas ir esančias jos žinioje pinigines lėšas įmonės kasoje, iš J. P. kaip avansą pagal 2007 m. spalio 5 d. sutartį Nr. 2-5000 grynaisiais gavo 90 000 Lt, kuriuos veikdama tyčia pasisavino. Nurodydamas pirmosios instancijos teismo klaidas, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nuteistojo G. G., liudytojo A. N. parodymais, nes šie nenuoseklūs, be to, nepagrįstai, remdamasis vien bendro pobūdžio samprotavimais bei prielaidomis, kritiškai vertino liudytojų J. P. ir I. P. (I. E.) nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtino kitų asmenų parodymai ir dokumentai.

Nuteistoji A. E. nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, nes neįvertino bylos duomenų apie tai, jog UAB „P“ pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai leido visiškai nustatyti įmonės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ir struktūrą, taip pat bylos duomenų, kad, išrašydama PVM sąskaitą faktūrą, ji turėjo pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti, jog sąskaitoje faktūroje nurodomi duomenys buvo teisingi. Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo gautos prieštaraujančios viena kitai specialisčių V. J. ir V. G. išvados dėl to, ar į UAB „P“ buhalterinę apskaitą neįtraukus pagal 2007 m. spalio 5 d. sutartį Nr. 2-5000 iš J. P. kaip avanso gautų 90 000 Lt kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje aprašyti padariniai. Dėl to nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu apklaustas teismo ekspertas M. B., kuris paaiškino, kad, UAB „P“ buhalterinėje apskaitoje neįvertinus iš J. P. pagal 2007 m. spalio 5 d. sutartį Nr. 2-5000 kaip avanso gautų 90 000 Lt, kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai. Iš bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme duomenų matyti, kad teismai taip pat aiškinosi, ar nuteistoji A. E. turėjo galimybę susipažinti su UAB „P“ ir J. P. sudaryta 2007 m. spalio 5 d. sutartimi Nr. 2-5000, kitus duomenis, reikšmingus išvadai dėl to, ar ji galėjo tinkamai atlikti savo pareigą teisingai užfiksuoti UAB „P“ buhalterinėje apskaitoje ūkines operacijas, susijusias su UAB „P“ ir J. P. sudarytos 2007 m. spalio 5 d. sutarties Nr. 2-5000 vykdymu.

Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, teismas patikrina skundžiamus nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad teismas tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats iš naujo įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustato (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Taigi su konkrečiais įstatymų nuostatų pažeidimais nesiejami kasacinio skundo teiginiai, kuriais tiesiog nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo atliktu asmenų parodymų vertinimu, ginčijamas atskirų įrodymų patikimumas, nesutinkama su nustatytomis bylos aplinkybėmis, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas kasaciniuose skunduose minimų esminių BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimų nepadarė.

Dėl nuteistosios A. E. kasacinio skundo

Teisėjų kolegija sutinka su A. E. kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą apkaltinamąjį nuosprendį priimdamas po to, kai buvo suėjęs BK 95 straipsnyje numatytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Byloje nustatyta, kad PVM sąskaitą faktūrą A. E. išrašė 2007 m. gruodžio 6 d. Būtent šis veiksmas apeliacinės instancijos teismo vertintas kaip baudžiamąją atsakomybę užtraukianti veika. Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad veika buvo padaryta dėl neatsargumo. Taigi pagal veikos padarymo dieną galiojusią BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio redakciją apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas už tokio pobūdžio veiką buvo penkeri metai. 2013 m. vasario 25 d. šis terminas jau buvo pasibaigęs, todėl apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas.

Tokioje situacijoje byloje padaryta išvada, kad dėl A. E. veikos negalima nustatyti UAB „P“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros per laikotarpį nuo 2007 m. spalio 5 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., jokios įtakos apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminų skaičiavimui neturi.

Kasacinėje praktikoje (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012, kasacinė išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-81/2013, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214/2013) yra išaiškinta, kad suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui priimamuose teismo baigiamuosiuose aktuose neturi būti perteklinių teiginių dėl atskirų nusikalstamų veikų požymių, todėl kiti A. E. kasacinio skundo argumentai nenagrinėjami.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 382 straipsnio 1 ir 2 punktais,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 25 d. nuosprendžio dalį, kuria A. E. nuteista pagal BK 223 straipsnio 1 dalį 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda ir šią bylos dalį nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Likusią Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 25 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą, nuteistosios J. G. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Jonas Prapiestis

Gintaras Goda