2013-04-04 Nr. AB-1006-3-61-3-00198-2011-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A756-771/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00198-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos apsaugos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 1D-9470-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 2) priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerijos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį.

Skunde (b. l. 1–3) paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos 2008 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. 11SP-1633 jam paskirta 1 207,95 Lt valstybinė pareigūnų pensija. Už 2010 m. sausio mėnesį į pareiškėjo sąskaitą buvo pervesta tik 388,52 Lt, už kitus mėnesius valstybinės pensijos dydis taip pat buvo sumažintas. Pareiškėjas į atsakovą kreipėsi 2010 m. kovo 2 d., tačiau, atsižvelgęs į tai, kad 2010 m. balandžio 29 d. Vidaus reikalų ministerijos rašte Nr. 1D-3364-(2) į jo paklausimą aiškiai ir išsamiai nebuvo atsakyta, pareiškėjas į Vidaus reikalų ministrą pakartotinai kreipėsi 2010 m. lapkričio 18 d.

Vidaus reikalų ministerija 2010 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. 1D-9470(2), kurį pareiškėjas gavo 2010 m. gruodžio 30 d., informavo, kad pareiškėjo 2010 m. kovo 2 d. prašymas buvo išnagrinėtas ir 2010 m. balandžio 29 d. raštu Nr. 1D-3365-(2) į jį buvo pateiktas atsakymas, o Vidaus reikalų ministerija neturi teisinio pagrindo tenkinti jo prašymą mokėti paskirto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei išmokėti nepriemoką. Pareiškėjo manymu, sumažinant paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją dėl to, kad šiuo metu pareiškėjas gauna draudžiamųjų pajamų, ir nenumatant kompensavimo mechanizmo, pažeidžiami jo teisėti interesai.

Įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir privalo būti mokama. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalis varžo dirbančio asmens, kuriam mokama valstybinė pareigūno pensija, teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Toks reguliavimas pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę.

Pareiškėjas pažymėjo, kad konstitucinis asmenų lygybės principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokus pat faktus vertinti skirtingai. Be to, Laikinajame įstatyme nėra nustatytas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas. Kadangi, pareiškėjo teigimu, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių kylantys imperatyvai, šioje byloje yra galimas civilinės atsakomybės taikymas Lietuvos valstybei.

Valstybei nustačius nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 13–15) paaiškino, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitoje institucijoje, 2010 m. vasario 23 d. sąrašą pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo apskaičiuotas pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo koeficientas. Pritaikius minėtą koeficientą, pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl turėjo būti vykdomos. Pareiškėjas, reikalaudamas iš Vidaus reikalų ministerijos turtinės žalos atlyginimo, neįrodė, kad institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino: Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 1D-9470-(2) panaikino, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 21 140,92 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, taip pat priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo naudai po 68,25 Lt teismo išlaidų.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, remiantis Laikinojo įstatymo 1 priede nurodyta formule, atsakovas, apskaičiavęs pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą (K = 0,8296), perskaičiavo pensijos dydį ir jam priklausančią valstybinę pensiją sumažino nuo 1 207,95 Lt iki 1 002,12 Lt (1 207,95 Lt × 0,8296). Atsižvelgiant į pareiškėjo turimų draudžiamųjų pajamų dydį, sumažinta pensija buvo perskaičiuojama dar kartą taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytą ir 2 priede nustatyta tvarka apskaičiuotą koeficientą.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Remdamasis minėtame Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad pareiškėjas, dirbantis tam tikrą darbą, draudžiamas privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, pensiją sumažinus pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį daugiau nei valstybines pensijas gaunantiems, bet nedirbantiems asmenims, iš esmės buvo diskriminuotas asmenų, gaunančių pareigūnų ir karių valstybines pensijas, tačiau nedirbančių, atžvilgiu vien dėl to, kad dirba tam tikrą darbą. Atsižvelgęs į aptartą teisinį reglamentavimą bei į byloje esančią medžiagą, teismas padarė išvadą, jog atsakovas neteisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio pareiškėjui turėjo būti išmokėta 33 069,96 Lt, tačiau išmokėta tik 11 929,04 Lt, todėl susidarė 21 140,92 Lt nepriemoka. Nors pareiškėjas prašė sumažintą pensiją priteisti iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, tačiau teismas, atsižvelgęs į tai, kad Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. lapkričio 2 d. pažymoje Nr. 11D(P)-5184 pateikti tą dieną turėti duomenys apie pensijos išmokėjimą iki 2012 metų spalio mėnesio, nusprendė, kad teismo sprendimu išsprendžiamas ginčas už laikotarpį iki 2012 m. spalio 1 d. Kadangi Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., todėl už rugsėjo mėnesį pareiškėjui išmokėta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nesumažinta pensija.

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 pateiktą išaiškinimą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui už laikotarpį nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 21 140,92 Lt – priteistina iš Lietuvos valstybės.

Byloje taip pat buvo sprendžiamas klausimas, ar pareiškėjas turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas po jo pritaikymo, bet iki kreipimosi į teismą. Pažymėta, kad žemesnės instancijos teismui priimant sprendimą, Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo teisės aktas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, jau buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl atitinkamos Laikinojo įstatymo normos negalėjo būti taikomos. Teismas nusprendė, kad atsakovo sprendimai dėl pensijos ribojimo buvo neįvykdyti. Atkreiptas dėmesys į tai, jog nagrinėdamas šį ginčą teismas turi taikyti priimant sprendimą galiojančius įstatymus, o pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymų 4 straipsnio 1 dalį, teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėjo prašomas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas Nr. 1D-9470-(2) laikytinas sprendimu, kuriuo ginčas dėl pensijos mokėjimo išspręstas ikiteismine tvarka. Teismo nuomone, šis sprendimas prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimams, pateiktiems 2012 m. vasario 6 d. nutarime, todėl atsakovai nepagrįstai teigia, kad pareiškėjui turi būti mokama pensija, atitinkanti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytas nuostatas. Teismo nuomone, priešingai, nei teigia Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, pagal Laikinąjį įstatymą pareiškėjo valstybinė pensija negalėjo būti dar kartą perskaičiuojama taikant koeficientą ir apskaičiuojant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją jam turint draudžiamųjų pajamų. Prašomas panaikinti sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas.

Kadangi pareiškėjas taip pat prašė atlyginti teismo išlaidas, kurias sudarė transporto išlaidos ir dienpinigiai (iš viso – 143,45 Lt), teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822–421/2010) nusprendė, kad pareiškėjo prašymas apmokėti jam tos dienos, kurią vyko teismo posėdis, dienpinigius (13 Lt), yra tenkintinas, nes pareiškėjo gyvenamoji vieta yra Šiaulių rajone, o teisminis procesas nagrinėjant bylą vyko Vilniuje, pareiškėjas 2012 m. lapkričio 12 d. teismo posėdyje dalyvavo, todėl visai dienai turėjo apsistoti kitame, nei yra jo gyvenamoji vieta, mieste. Kadangi į 2012 m. lapkričio 12 d. posėdį pareiškėjas iš Šiaulių į Vilnių ir iš Vilniaus į Šiaulius važiavo nuosavu automobiliu „Toyota Avensis“, Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos duomenimis, atstumas tarp Vilniaus ir Šiaulių miestų yra 213 km (426 km į abi puses), vieno litro degalų kaina – 4,46 Lt (su nuolaida), automobilio kuro sąnaudos norma yra 6,5 l/100 km, todėl 426 kilometrams buvo sunaudota 27,69 litrų degalų (6,5 l x 426 km) / 100 km), kurie kainavo 123,49 Lt (27,69 l x 4,46 Lt/l). Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, atvykdamas į teismo posėdį Vilniaus apygardos administraciniame teisme, turėjo pagrįstų 123,49 Lt transporto išlaidų bei 13 Lt dienpinigių išlaidų, iš viso – 136,49 Lt pagrįstų teismo išlaidų.

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija bei Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

Apeliaciniu skundu (b. l. 103–105) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – visą pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialinės teisės normas, netinkamai ištyrus byloje esančius įrodymus bei priėmus suformuluotai teismų praktikai prieštaraujantį sprendimą, todėl turi būti panaikintas.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., tačiau nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, pagal kurį Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį. Taigi, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Atkreipia dėmesį, kad panašioje savo turiniu administracinėje byloje (2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamas šio akto nekonstitucingumu.

Nesutinka su tuo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu sprendimu panaikino ministerijos 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 1D-9470(2) visa apimtimi. Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta, jog Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinės pensijos perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, todėl pareiškėjui galėjo būti perskaičiuojama pensija pagal nurodytą teisinį pagrindą, o rezoliucinėje dalyje nuspręsta tenkinti pareiškėjo skundą, priteisiant už atitinkamą laikotarpį jam priklausančią pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundžiamame ministerijos sprendime buvo nurodyta, jog pareiškėjui pensija mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį, teismas visiškai nepagrįstai panaikino ministerijos sprendimą visa apimtimi.

2012 m. gruodžio 17 d. pareiškimu (b. l. 109–110) trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjo prie apeliacinio skundo.

Pareiškėjas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 112) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pažymi, kad apeliaciniame skunde nėra aiškiai įvardinta, kokie įrodymai netinkamai ištirti. Oficialus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimas nepaneigia asmens teisės reikalauti atlyginti prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintu teisės aktu padarytą žalą, atsiradusią iki šio nutarimo paskelbimo. Teigia, kad apelianto minimoje 2012 m. administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepaneigia teisės gauti atlyginimą dėl sumažintos valstybinės pensijos. Priešingai, šiame sprendime konstatuota, kad „pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė šią neišmokėtą teisėjų valstybinės pensijos dalį iš Lietuvos valstybės, o ne iš Nacionalinės teismų administracijos“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui G. J. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies.

Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju, atsakovas, taikydamas Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, apskaičiavo pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą (K = 0,8296). Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pritaikęs minėtą koeficientą, atsakovas perskaičiavo pensijos dydį ir pareiškėjui priklausančią valstybinę pensiją sumažino nuo 1 207,95 Lt iki 1 002,12 Lt (1 207,95 Lt × 0,8296). Kadangi pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitoje institucijoje, 2010 m. vasario 23 d. sąrašą pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl atsakovas, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pagal šio įstatymo 2 priede nustatytą tvarką apskaičiavo perskaičiuotai pensijai taikytiną koeficientą (K = 0,3877) ir pareiškėjo pensiją sumažino nuo 1 002,12 Lt iki 388,52 Lt (1 002,12 Lt x 0,3877 = 388,52 Lt).

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios, be kita ko, buvo taikomos perskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Tai taikytina ir valstybinėms pensijoms.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai, padarė išvadą, jog atsakovas neteisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteisė 21 140,92 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka.

Be to, nors pareiškėjas prašė sumažintą pensiją priteisti iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog teismo sprendimu išsprendžiamas ginčas už laikotarpį iki 2012 m. spalio 1 d. Kaip matyti iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymos apie pareiškėjo 2010-2012 m. pensijos dydį (b. l. 85), byloje pateikti duomenys apie pensijos išmokėjimą iki 2012 metų spalio mėnesio. Kadangi Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, todėl už rugsėjo mėnesį pareiškėjui sumokėta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nesumažinta pensija. Vadinasi, nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio pareiškėjui turėjo būti išmokėta 33 069,96 Lt suma, tačiau išmokėta tik 11 929,04 Lt. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi 21 140,92 Lt valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Kitaip tariant, teisės į pensiją turtinių aspektų neliečiamumas kyla iš prigimtinės teisės į nuosavybę. Būtent ši aplinkybė lemia, kad asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog teisė į įstatymu nustatytą pensiją bus valstybės saugoma ir ginama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Šios nuostatos taip pat galioja skiriant ir mokant valstybines pensijas už tam tikrą tarnybą.

Su atsakovo teiginiu, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui, nes šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d. apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 priimtoje 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta, siekiant suteikti didesnę paramą už atliktą tarnybą Lietuvos valstybei. Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Todėl aiškinimas, kad asmuo, kuris dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo patyrė turtinių praradimų, neturi teisės gauti neteisėtai sumažintos valstybinės pensijos nepriemokos, galėtų pakenkti tinkamai pareigūnų ir karių socialinei apsaugai, kurią siekiama užtikrinti Valstybinių pensijų įstatymu bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo teisių negynimas (ar gynimas iš dalies) būtų susijęs su itin nepalankių padarinių veiksmingai žmogaus teisių apsaugai atsiradimu, o to teisė netoleruoja.

Taigi, nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Tokia teismo pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu iš esmės pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai tas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurios numatė valstybinių pensijų mažinimą draudžiamųjų pajamų turintiems asmenis (t. y. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas), tačiau pensijos mažinimas, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo galimas ir pripažintas teisėtu, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su atsakovų teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 1D-9470(2) visa apimtimi. Kadangi, kaip minėta, pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl yra pagrindas panaikinti tik tą ministerijos 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 1D-9470(2) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 1D-9870-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ dalį, kurioje atsisakyta G. J. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.“

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė