2021-05-26 Nr. AB-11213-3-61-3-04259-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3050-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04259-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. (V. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. (V. T.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Norlida“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. T. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. (15/5-3) 50U-05157 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu buvo panaikintas pareiškėjo turimas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje dėl to, kad uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Norlida“ (toliau – ir Bendrovė) vadovas pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį jam paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur bauda.

3. Pareiškėjas akcentavo, kad jis leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir dirbti Bendrovėje gavo dar iki nubaudžiant Bendrovės direktorių už padarytą administracinį nusižengimą, t. y. atvykdamas dirbti į Lietuvą negalėjo tikėtis, jog dėl trečiųjų asmenų veiksmų jam bus panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjo manymu, nors Bendrovė negali įdarbinti užsieniečių ateityje, esami darbuotojai neturi nukentėti, nes jie įdarbinti iki to laiko, kai Bendrovės vadovas baustas administracine tvarka. Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovė teikia logistikos paslaugas, jai yra reikalingi vairuotojai-ekspeditoriai, tačiau Bendrovė neturėjo patirties ir kompetencijos įdarbinti trečiųjų šalių piliečius, todėl Bendrovė 2019 m. gruodžio 20 d. sudarė Paslaugų teikimo sutartį su UAB „Megadarbas LT“, kuri įsipareigojo surasti įdarbinimui reikalingus darbuotojus ir paruošti visus dokumentus, reikalingus asmenų įdarbinimui Lietuvoje, taip pat ir darbo vizos gavimą. Bendrovė su UAB „Megadarbas LT“ bendravo nuotoliniu būdu, iš jos gavo tiek dėl pareiškėjo, tiek dėl kitų Bendrovėje anksčiau bei vėliau įdarbintų asmenų iš trečiųjų šalių abejonių nekeliančią informaciją, patvirtinančią, kad yra gauti visi reikalingi leidimai. Bendrovė, įsitikinusi, kad pareiškėjo įdarbinimo dokumentai yra sutvarkyti, jį įdarbino, apie tai nustatyta tvarka ir terminais duomenis perdavė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Departamentui, Lietuvos transporto saugos administracijos Paslaugų departamentui. Iš šių institucijų nebuvo gauta jokių pastabų dėl piliečių iš trečiųjų šalių įdarbinimo.

4. Pareiškėjas pabrėžė, kad Bendrovė ir jos vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, ėmėsi pakankamai konkrečių veiksmų įgyvendinti savo, kaip darbdavio pareigas, jokios žalos valstybei, jos ekonomikai ir viešiesiems finansams padaryta nebuvo ir jokiais būdais nebuvo siekiama to padaryti, visi mokesčiai yra sumokėti, visi formalūs įdarbinimo veiksmai atlikti, darbuotojams buvo mokamas darbo užmokestis, jokios darbuotojų teisės pažeistos nebuvo, jokių nusiskundimų iš darbuotojų nėra gauta. Pareiškėjas turėjo leidimą dirbti, o vien formalaus leidimo dirbti konkrečioje įmonėje nebuvimas dėl paslaugos teikėjo kaltės, pareiškėjo manymu, negali užtraukti administracinės atsakomybės kaip už nelegalų darbą. Pareiškėjo nuomone, tai neteisinga ir neteisėta praktika, kuri prieštarauja ne tik bendriesiems teisės ir geros moralės principams, tačiau ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Pareiškėjo teigimu, formalaus reikalavimo nesilaikymas daro didžiausią poveikį asmenims, nesusijusiems su nusižengimo padarymu.

5. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punktu, atkreipė dėmesį, kad nuobauda buvo paskirta Bendrovės vadovui dėl jo padaryto administracinio nusižengimo, o ne darbdaviui – Bendrovei. Pareiškėjo manymu, Bendrovės vadovo laikymas asmenų darbdaviu ir įstatymo normos aiškinimas bei taikymas prieštarauja Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo akcentuojamam teisinės valstybės principui. Pareiškėjui kilo neigiamos pasekmės, nors Įstatymas nenumato galimybės taikyti tokias poveikio priemones tuo atveju, jei administracinėn atsakomybėn traukiamas ne pats darbdavys, o kiti darbdavio atstovai. Tokiu būdu pažeidžiami teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai. Pareiškėjas pažymėjo, kad teisminio proceso metu dėl administracinės nuobaudos skyrimo Bendrovės vadovui nebuvo įtrauktas suinteresuotu asmeniu, nors jo teisėms ir pareigoms šis sprendimas turėjo tiesioginę įtaką, kadangi pareiškėjas neteko teisės gyventi ir dirbti Lietuvoje.

6. Pareiškėjo teigimu, leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas pažeidžia ir proporcingumo principą. Bendrovėje dirba 60 vairuotojų, iš kurių 53 yra užsieniečiai, atvykę iš trečiųjų valstybių. Vairuotojų specialybė Lietuvoje yra įtraukta į deficitinių specialybių sąrašą, todėl panaikinus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje asmenims, šiuo metu dirbantiems Bendrovėje, Bendrovė greičiausiai neras kitų darbuotojų (vairuotojų) Lietuvoje, kuriais galėtų pakeisti darbuotojus, kuriems leidimai bus panaikinti. Dėl šios priežasties Bendrovė nebegalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų (paskolos, lizingo sutartys, išperkamosios nuomos sutartys ir kt.), o dėl esamų darbuotojų netekimo nebeišgalės jų vykdyti. Departamento sprendimai, pareiškėjo nuomone, paremti formalaus nusižengimo padarymu, dėl kurio niekam žala nebuvo padaryta, lems Bendrovės nemokumą, dėl ko žala kils ir tretiesiems asmenims.

7. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo darbdaviui Bendrovės direktoriui įvykdžius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje (nelegalus darbas), taip pažeidus Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje paskirta administracinė nuobauda (1000 Eur bauda, kuri buvo sumokėta 2020 m. rugsėjo 10 d.). Šis įsiteisėjęs teismo nutarimas buvo Sprendimo teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjui 2020 m. kovo 12 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

9. Atsakovas rėmėsi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunkčiu ir darė išvadą, jog tai, kad minėtą administracinį teisės nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas darbdavys, o ne pareiškėjas, kuris neteisėtų veiksmų neatliko, nereiškia, jog pareiškėjui negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą. Atsakovas pažymėjo, kad subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus, yra tik fiziniai asmenys (ANK 2 str. 1 d.), todėl šiuo atveju Bendrovės vadovo atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad pareiškėjo minima aplinkybė, jog administracinė nuobauda buvo skirta darbdavio atstovui, kaip fiziniam asmeniui, nepaneigia ginčijamo Sprendimo teisinio pagrindo.

10. Atsakovas pabrėžė, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir esant panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsakovas darė išvadą, kad Sprendimas priimtas pagrįstai ir nepažeidė pareiškėjo teisėtų lūkesčių.

11. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad Bendrovės vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, o neteisėtus veiksmus įvykdė paslaugų teikėjas, kuris buvo įsipareigojęs surasti įdarbinimui reikalingus darbuotojus ir paruošti visus dokumentus, yra neteisingos ir neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog Bendrovės vadovo (darbdavio) įvykdytas teisės pažeidimas yra formalus, įvykdytas dėl neatsargumo, todėl kylančios teisinės pasekmės priėmus ginčijamą Sprendimą yra neproporcingos. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendimas nėra administracinės atsakomybės taikymo aktas, tai individualus administracinis aktas, priimtas pagal Įstatymą ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą. Atsakovas nurodė, kad Departamentas, prieš panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, neturėjo pareigos nustatyti, ar Sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjo darbdaviui. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka, jei jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 19 punkto a papunkčiu, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1, 4, 5, 10 dalimis, ANK 2 straipsnio 1 dalimi, 95 straipsnio 1 ir 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose aiškinant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) punkto nuostatą, nustatė, kad Bendrovės direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, nes jis tuo metu ėjo Bendrovės direktoriaus pareigas, todėl darė išvadą, kad nėra jokio pagrindo laikyti, jog jis buvo nubaustas ne kaip Bendrovės vadovas (darbdavys), o kaip fizinis asmuo. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra nustatytas darbdavio nubaudimo faktas (Įstatymo 50 str. 1 d. 19(a) p. kontekste), todėl taikytinas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas.

14. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis ir jo darbdavys neatliko neteisėtų veiksmų, dėl nesutvarkytų dokumentų atsakinga UAB „Megadarbas LT“. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai. Teismas pažymėjo, jog tokie teismo išaiškinimai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką. Tai, kad pareiškėjas pats neatliko neteisėtų veiksmų, jo darbo dokumentai buvo tvarkingi, teismo vertinimu, neturi teisinės reikšmės, nes Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui. Jei darbdavys pažeidžia Įstatymo reikalavimus, pasekmės (šiuo atveju leidimo panaikinimas) tenka visiems to teisinio santykio dalyviams.

15. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjas įdarbintas iki nustatyto pažeidimo, todėl jam išduotas leidimas neturėjo būti panaikintas, kadangi tiek Įstatymas, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nustato, kad leidimas laikinai gyventi ne tik neišduodamas, bet ir išduotas panaikinamas, kai nustatoma, kad darbdavys buvo baustas dėl nelegalaus darbo.

16. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Sprendimas neproporcingas, kadangi Sprendime tinkamai taikoma teisinga Įstatymo nuostata, jokių išimčių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nenustatyta, todėl atsakovo priimti sprendimai yra proporcingi ir adekvatūs. Atsakovui nesuteikta teisė priimti alternatyvių sprendimų minėtu Įstatymo pagrindu.

17. Pareiškėjo skunde nurodomus argumentus, jog Bendrovei reikia darbuotojų, netekus užsieniečių nebus kam dirbti, teismas vertino kaip neturinčius įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teismas pažymėjo, kad Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo, jei pareiškėjas atitinka Įstatymo nustatytas sąlygas ir pagrindą.

18. Teismas konstatavo, jog Sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, jame teisingai nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, kurios yra tinkamai įvertinos, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, paremtas surinktais duomenimis, o pareiškėjui taikoma poveikio priemonė yra motyvuota. Teismas darė išvadą, kad nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 19. Pareiškėjas V. T. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Netenkinus šio reikalavimo, pareiškėjas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

20. Pareiškėjas pabrėžia, kad leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir dirbti Bendrovėje gavo dar iki nubaudžiant šios įmonės direktorių už padarytą administracinį nusižengimą, t. y. asmenys, atvykdami dirbti į Lietuvą, negalėjo tikėtis, jog dėl trečiųjų asmenų veiksmų jiems bus panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas paaiškina, kad Bendrovės vadovas neskundė teismo nutarimo administracinio nusižengimo byloje, kadangi nei teismo nutarime, nei jo atžvilgiu surašytame administracinio nusižengimo protokole jam nebuvo išaiškinta, jog be jam paskirtos baudos jo vadovaujamai įmonei bei joje dirbantiems asmenims bus pritaikomos ir kitos sankcijos.

21. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad net Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbtus ekstremaliąją situaciją visoje šalyje ir (ar) karantiną, Bendrovėje buvo dedamos visos pastangos, kad nebūtų vykdomos prastovos, o darbuotojams būtų apmokama pagal sutartinius įsipareigojimus. Pareiškėjo teigimu, nei Bendrovė, nei jos vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, o dėl galimai piktavališkų, aplaidžių ar tyčinių paslaugų teikėjo veiksmų jis negali būti atsakingas. Pareiškėjas pabrėžia, kad formalaus reikalavimo nesilaikymas, daro didžiausią poveikį asmenims, nesusijusiems su nusižengimo padarymu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną ir teigia, kad Sprendimas negali naikinti laike anksčiau susiklosčiusių santykių, kadangi taip būtų pažeidžiamas ne tik teisėtų lūkesčių principas, bet ir žmogaus teisės. Pareiškėjo manymu, Bendrovė, turinti už nelegalų darbą baustą vadovą, neturi teisės įdarbinti naujų darbuotojų iš trečiųjų valstybių, tačiau vadovui (darbdaviui) pritaikyta nuobauda negali turėti įtakos iki nuobaudos paskyrimo įsidarbinusiems trečiųjų valstybių piliečiams ir jiems išduotiems leidimams. Pareiškėjas akcentuoja, kad nuobauda buvo paskirta Bendrovės vadovui dėl jo padaryto administracinio nusižengimo, o ne Bendrovei (Įstatymo 50 str. 1 d. 19 p.). Pareiškėjo teigimu, Bendrovės vadovo laikymas asmenų darbdaviu ir įstatymo normos aiškinimas ir taikymas prieštarauja Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo akcentuojamam teisinės valstybės principui, teisingumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, proporcingumo principams. Pareiškėjas pažymi, kad Sprendimas priimtas remiantis Telšių apylinkės teismo nutarimu, priimtu administracinio nusižengimo byloje, į kurią pareiškėjas nebuvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad asmuo, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda, šiuo metu nebedirba Bendrovėje, todėl vertinant Įstatymo nuostatas, aplinkybė, kurios pagrindu pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, yra išnykusi.

22. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

23. Atsakovo vertinimu, teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriame pareiškėjo skundo argumentai buvo įvertinti. Atsakovas pažymi, kad Įstatyme numatytas imperatyvus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas. Įstatymas neapibrėžia laikotarpio, kada leidimas laikinai gyventi panaikinamas, t. y. šios Įstatymo normos formuluotė nesudaro teisinio pagrindo vertinti, kad leidimas laikinai gyventi, jei darbdavys nubaudžiamas už nelegalų darbą, gali būti panaikinamas tik iki darbuotojo įdarbinimo ir / ar leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, o ne po to, kai su darbuotoju yra sudaryta darbo sutartis ir / ar išduotas leidimas laikinai gyventi. Toks Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio aiškinimas prieštarautų Įstatymo tikslams, logikai bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Nors pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas dvejų metų laikotarpiui, atsakovo vertinimu, tai nereiškia, kad pareiškėjas galėjo tikėtis, jog leidimas laikinai gyventi visą šį laikotarpį galios nepaisant to, kad neliks Įstatyme įtvirtintų pagrindų, kuriems esant leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ir tuo pačiu atsiras imperatyvus teisinis pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tai, jog paminėtą administracinį teisės nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas darbdavys, o ne pareiškėjas, kuris neteisėtų veiksmų neatliko, atsakovo vertinimu, nereiškia, kad pareiškėjui negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą. Atsakovas pabrėžia, kad Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsakovas daro išvadą, kad Sprendimas priimtas pagrįstai ir nepažeidė pareiškėjo teisėtų lūkesčių.

24. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas Sprendimu nėra baudžiamas už Bendrovės direktoriaus padarytą administracinį nusižengimą. Atsakovas pažymi, kad administraciniai nusižengimai ir migracijos teisės klausimai nėra tapatūs, tai yra skirtingi teisiniai santykiai ir jie reguliuojami skirtingų teisės normų, todėl pareiškėjas nepagrįstai juos sutapatino. Pareiškėjo atžvilgiu priimtas Sprendimas nėra administracinės atsakomybės taikymo aktas, tai individualus administracinis aktas, priimtas pagal Įstatymą ir Viešojo administravimo įstatymą. Atsakovas pažymi, kad administracinio nusižengimo padarymo aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti iš naujo vertinamos, nes tai jau buvo padaryta administracinio nusižengimo protokolą surašiusios institucijos bei teismo, tokių aplinkybių vertinimas nepriklauso Departamento kompetencijai ir tokia pareiga priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo teisės aktuose nenustatyta. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad darbdavio įvykdytas teisės pažeidimas yra formalus ir netyčinis, todėl kylančios teisinės pasekmės pareiškėjo atžvilgiu priėmus Sprendimą yra neproporcingos. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde minima aplinkybė, jog administracinė nuobauda buvo skirta darbdavio atstovui, o ne juridiniam asmeniui, nepaneigia Sprendimo teisinio pagrindo. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia, jog Bendrovės direktorius (kaip darbdavys) buvo baustas už nelegalų darbą, taip pat nuo nuobaudos vykdymo pabaigos iki Sprendimo priėmimo praėjo mažiau kaip vieneri metai, todėl aplinkybė, kad šiuo metu yra pasikeitęs Bendrovės direktorius, neturi įtakos Sprendimo teisėtumui, aplinkybės, dėl kurių pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas Sprendimas, nėra išnykusios. Atsakovas pažymi, kad skundo argumentai dėl kylančių teisinių pasekmių Bendrovei nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. (15/5-3) 50U-05157 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ pagrįstumo ir teisėtumo.

26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nurodęs, kad atsakovas Sprendimu, kuris priimtas imperatyvaus Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad ne pareiškėjo darbdavys buvo nubaustas už nelegalų darbą, o buvęs Bendrovės vadovas; pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas anksčiau negu Bendrovės vadovas padarė administracinį nusižengimą; Bendrovės vadovo padarytas administracinis nusižengimas yra netyčinis ir formalus; Sprendimas pažeidžia pareiškėjo teisėtų lūkesčių, teisingumo ir proporcingumo principus.

28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

29. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą – „<...> darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, <...>, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams <...>“, yra pažymėjęs, kad: leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio (nelegalus darnas) nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas; 3) aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės (žr., pvz., 2019 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5343-624/2019, 2019 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019, 2021 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eA-2450-624/2021).

31. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ketinant dirbti Bendrovėje, buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindais. Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavio Bendrovės atstovas (direktorius) 2020 m. rugpjūčio 18 d. buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, t. y. už nelegalų darbą, priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

32. Pažymėtina, kad pareiškėjo darbdavio (Bendrovės direktoriaus) kaltė dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padarymo buvo konstatuota įsiteisėjusiu Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-520-1139/2020, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog pareiškėjo darbdavys nėra baustas už nelegalų darbą, atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo aspektu taip pat pabrėžtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, nurodytą šios nutarties 30 punkte, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinamas ir tuo atveju, jeigu ANK 95 straipsnio nuostatas pažeidžia direktorius ar kitas juridinio asmens atstovas, kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas, susijusias su personalo valdymu. Šiuo atveju Bendrovės direktorius vykdė funkcijas, susijusias su personalo valdymu, t. y. įdarbindavo darbuotojus.

33. Taigi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi panaikinimo teisinis pagrindas yra susijęs su darbdavio, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą ir darbdavio nubaudimu. Nagrinėjamu atveju Bendrovės direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, nes jis tuo metu ėjo Bendrovės direktoriaus pareigas, todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad jis buvo nubaustas ne kaip Bendrovės vadovas (darbdavys), o kaip fizinis asmuo. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, jog nebuvo nustatytas pareiškėjo darbdavio, kaip juridinio asmens, nubaudimo faktas.

34. Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas nėra siejamas su užsieniečio, kurį darbdavys įsipareigojo įdarbinti pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, nelegaliu darbu. Minėtos teisės normos taikymui nėra reikšminga, už kokio konkretaus asmens nelegalų įdarbinimą pagal ANK 95 straipsnį yra nubaudžiamas darbdavys. Taigi šiuo aspektu nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad faktas, jog jo darbdavio atstovui buvo skirta nuobauda, niekaip negalėjo ir neturėjo daryti įtakos pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi teisėtumui. Taip pat neturi teisinės reikšmės pareiškėjo teiginiai, kad jo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas anksčiau negu Bendrovės vadovas padarė administracinį nusižengimą.

35. Pareiškėjo argumentai, kad asmuo, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda, šiuo metu nebedirba Bendrovėje, todėl aplinkybė, kurios pagrindu pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, yra išnykusi, atmestini kaip nepagrįsti, nes Bendrovės direktoriaus nubaudimas tuo pačiu reiškia darbdavio padarytą teisės pažeidimą, kuris yra pagrindu panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje trečiųjų šalių piliečiams. Faktinės aplinkybės, kad nubaustasis darbdavio įgaliotas asmuo – direktorius, Bendrovėje nebedirba, teisinės situacijos vertinimo nekeičia ir negali būti pripažįstama darbdavio baudimo faktą šalinančia aplinkybe. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2946-415/2021).

36. Pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavio Bendrovės atstovas (direktorius) 2020 m. rugpjūčio 18 d. nubaustas už nelegalų darbą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

37. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Sprendimas prieštarauja teisėtų lūkesčių, teisingumo ir proporcingumo principams, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019). Aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas. Nustatytas teisinis reglamentavimas yra aiškus, ir šiuo atveju pareiškėjo teiginys, jog ginčijamas Sprendimas neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų, nėra pagrindas jį panaikinti.

38. Kiti pareiškėjo argumentai, susiję su nežinojimu apie Bendrovei galinčias kilti neigiamas pasekmes, jos įsipareigojimų vykdymo perspektyvomis, nepadaryta žala valstybei ir kt., šios bylos teisinio vertinimo nekeičia, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

39. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai pripažino, jog atsakovas ginčijamu Sprendimu teisėtai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o šio Sprendimo turinys atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. T. (V. T.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius