2019-01-30 Nr. AB-2988-3-61-3-01428-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-190-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01428-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. I. (S. I.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas S. I. (S. I.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. liepos 10 d. iki 2016 m. balandžio 21 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas per mažose ir perpildytose kamerose, kuriose pareiškėjui nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m. minimalus plotas, dėl kameroje esančių baldų visiškai neliko vietos laisvai judėti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo drėgna, todėl atsirasdavo pelėsis, sienos buvo nešvarios, o jų danga sutrūkinėjusi, nebuvo vėdinimo, nes tinkamai neatsidarydavo langai, todėl tvyrojo blogas kvapas. Dėžės, į kurias kratos metu tekdavo dėti daiktus, buvo nešvarios ir neišvalytos. Kamerose sanitarinis mazgas nebuvo uždengtas nuo likusio kameros ploto, todėl buvo nuolat jaučiamas diskomfortas. Dėl neatitverto sanitarinio mazgo buvo pažeistas jo privatumas, garbė ir orumas, o dėl prastų higienos sąlygų kamerose pareiškėjui sutriko miegas, apetitas, buvo juntamas nuovargis, galvos, nugaros ir kiti fiziniai skausmai, kurie yra ilgalaikiai ir juntami iki šiol. Dėl visų aplinkybių visumos patyrė didelius dvasinius išgyvenimus bei suprastėjo jo bendravimo įgūdžiai

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat priteisti iš pareiškėjo patirtas bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas.

4. Lukiškių TI-K nurodė laikotarpius, kameras, jų plotus ir jose buvusį asmenų skaičių, iš ko matyti, kuriais laikotarpiais pareiškėjui tekęs kameros plotas pilnai atitiko teisės aktų reikalavimus.

5. Atsakovas nurodė, kad pareigūnai nuolatos atlieka asmenų elgesio kontrolę ir per įrengtas stebėjimo akutes nuolat stebi suimtuosius. Lukiškių TI-K suimtiesiems atvykstant ir išvykstant yra atliekama visuminė krata, t. y. suimtasis turi atiduoti visus daiktus, kad pareigūnas galėtų juos apžiūrėti. Iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarką ir valymą atsakingi patys nuteistieji, o tam reikalingas inventorius yra išduodamas į kameras. Atsakovas nurodė, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, yra sudaryta sutartis su įmonėmis, kurios atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Atsakovas teigė, kad remontas kamerose atliekamas pagal turimus finansinius ir darbo resursus, kameros pagal galimybes yra aprūpintos reikiamais baldais ir pažymi, kad kalintys asmenys dažnai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją ir daužo kitą kamerose esantį inventorių. Kamerose įrengtas sanitarinis mazgas yra atskirtas sienele, kuri yra ne mažesnė kaip 1,5 metro aukščio ir toks atskyrimas atitinka bendruosius higienos reikalavimus, tačiau Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo kameros ploto nenumato. Kamerų patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, todėl vėdinimas natūraliu būdu atitinka Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus ir tie asmenys, kurie reguliariai vėdina ir tvarko kameras, problemų dėl pelėsio ir drėgmės neturi. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žala yra nepagrįstas ir traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Atsakovas prašė priteisti 5,28 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios susidarė rengiant dokumentų kopijas.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino, priteisė jam iš atsakovo 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui, kitus pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė, Lukiškių TI-K prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkino.

7. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl per mažo asmeniui tenkančio ploto kameroje, vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas iš viso ginčo laikotarpiu 417 parų buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto.

8. Teismas taip pat pripažino, kad pareiškėjo gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo įrengimas pablogino jo kalinimo sąlygas, kameros neatitiko higienos reikalavimų, nes atsakovas jokiais objektyviais įrodymais nepaneigė pareiškėjo nusiskundimų dėl ventiliacijos stokos, blogo kvapo, nešvaraus inventoriaus atliekamų kratų metu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pablogėjo jo sveikatos būklė.

9. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes bei atsižvelgęs į tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią ploto normą kalėjo 417 parų, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kai kurios kameros neatitiko nustatytų reikalavimų, nurodė, kad šie pažeidimai galėjo sukelti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodyta 9 000 Eur suma yra per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, į tai, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų sąlygų pašalinimo ir į tai, kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais. Teismas, įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, nenustatęs, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgęs į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydį įvertino 4 000 Eur suma, priteistina iš atsakovo.

10. Teismas netenkino atsakovo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, nes pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies, todėl atsakovas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

12. Lukiškių TI-K nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti nepakanka vien pažeidimo konstatavimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, o taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

13. Atsakovas nurodė, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydi, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonomine situaciją, pragyvenimo lygi bei bendruosius teisės principus. Taigi pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesniu bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais nurodytais objektyviais kriterijais.

14. Pareiškėjas visiškai nenurodė ir nepagrindė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kurie būtų reikšmingi vertinant įkalinimo sąlygų poveikį. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo ir judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.

15. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta būtina valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus emocinius nepatogumus.

16. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

17. Pareiškėjas S. I. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, juo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma atitinka vyraujančią administracinių teismų praktiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 19. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2016 m. balandžio 27 d., atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, konstatavo, kad skunde nurodytos aplinkybės dėl nepakankamo vienam asmeniui turinčio tekti ploto, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, higienos reikalavimų neatitinkančių kamerų, iš dalies yra pagrįstos.

21. Įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu 417 parų pareiškėjui teko mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laiką kamerose esančių sanitarinių mazgų įrengimas neužtikrino asmens privatumo, kamerų būklė neatitiko higienos reikalavimų ir dėl to, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

22. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir dėl to nepagrįstai pripažino, kad egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, taip pat pareiškėjas neįrodė žalos jam padarymo fakto, nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio, o teismas, priteisdamas pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, neindividualizavo ir nepagrindė kompensacijos dydžio.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

25. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

26. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

27. Šiuo atveju, įvertinus atsakovo atstovo teismui pateiktus duomenis (b. l. 14–17), galima spręsti, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo nepertraukiamai laikomas 657 dienas nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2014 m. balandžio 27 d. kamerose, kurių plotas buvo nuo 7,08 iki 8,17 kv. m. Šiose kamerose asmenų skaičius svyravo nuo 1 iki 4, todėl vienam asmeniui konkrečiais periodais teko nuo 1,98 iki 7,08 kv. m. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui 3,6 kv. m kameros plotas nebuvo užtikrintas 417 parų, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi atsakovo pateiktus duomenis, nustatė, kad šis pažeidimas su pertraukomis truko 272 paras. Visą pažeidimo laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3 kv. m, todėl galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Atkreiptinas dėmesys, kad apskaičiavusi asmeniui tenkantį plotą metodika, kai iš kameros ploto atimamas sanitarinio mazgo plotas (atsakovo pateiktais duomenimis, sanitarinis mazgas užima 0,56 kv. m), pareiškėjui tekęs plotas pažeidimo laikotarpiu buvo itin mažas ir teisėjų kolegijos vertinimu, nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintu kankinimo ir nežmoniško elgesio draudimu.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytą gyvenamojo ploto normos trūkumo pažeidimo trukmę (272 paras Lukiškių TI-K) ir mastą (visomis pažeidimo dienomis pareiškėjui tekdavo mažiau nei 3 kv. m ploto), tai, kad pareiškėjas visu ginčo laikotarpiu (657 paras) buvo kalinamas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas tinkamas sanitarinio mazgo įrengimas, daro išvadą, kad ploto normos trūkumas nebuvo trumpas, atsitiktinis ir nereikšmingas, be to, kamerų būklė neatitiko Higienos normos reikalavimų, o tai reiškia, kad pareiškėjas buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis ir Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė (nors ir neteisingai apskaičiavo pažeidimo trukmę), kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

29. Teisėjų kolegija atmeta Lukiškių TI-K apeliacinio skundo argumentus, susijusius su prievole nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, o kalinimo sąlygos padarė akivaizdžią neigiamą įtaką pareiškėjo sveikatos būklei. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo konstatuota, kad šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į EŽTT praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016).

30. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo.

31. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į EŽTT praktiką, pažymi, nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pažeidimo laikotarpį, kai nebuvo užtikrinta minimali asmeniui turinti tekti ploto norma (272 paras) privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais (657 paras), konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, ir tik teisės pažeidimo pripažinimo, nagrinėjamu atveju, nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 4 000 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

34. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo reikalavimų panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Dalia Višinskienė