2017-04-27 Nr. AB-9073-3-66-3-00007-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. I-13-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00007-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 4.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. S. skundo dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 2017 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. Ik-98 „Dėl Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ pripažinimo neteisėtu ir panaikinimo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės įpareigojimo atlikti veiksmus priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo G. S. (toliau – ir pareiškėjas) pareiškimas (pareiškėjo pavadintas skundu), kuriame prašoma panaikinti ir pripažinti negaliojančiu Lietuvos Respublikos finansų ministro 2017 m. kovo 13 d. įsakymą Nr. Ik-98 „Dėl Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę atlikti veiksmus – atšaukti protokolinį nutarimą, įpareigojantį Finansų ministeriją priimti Įsakymą. Pareiškėjas taip pat prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai, iki teismo sprendimo priėmimo sustabdyti Įsakymo 2 dalį.

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos finansų ministro 2017 m. kovo 13 d. įsakymas Nr. Ik-98 „Dėl Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ nebuvo paskelbtas Teisės aktų registre. Apie tai, kad jau priimtas Vyriausybės pasitarimo protokolinis nutarimas, kurio pagrindu tą pačią dieną finansų ministras priėmė Įsakymą, pareiškėjui nebuvo žinoma. Apie tokį Vyriausybės protokolinį nutarimą pareiškėjas sužinojo tik iš Finansų ministerijos 2017 m. balandžio 11 d. rašto. Pareiškėjo manymu, tiek Vyriausybės protokolinis nutarimas, tiek Įsakymas pagal jų turinį, pagal formą yra neteisėti, šiurkščiai pažeidžiantys viešąjį interesą bei įstatymų nuostatas, todėl yra naikintini. Pareiškėjo vertinimu, jo skundžiami aktai pagal formą ir turinį privalo būti norminiai teisės aktai. Skundžiami teisės aktai ir sprendimai sukuria pasekmes, kurios susijusios su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio nuostatomis, su visiems piliečiams svarbia kultūros paminklų apsauga, su šių paminklų prieinamumu visiems piliečiams. Pareiškėjas išdėsto, jo manymu, skundžiamų teisės aktų nepagrįstumą pagrindžiančius argumentus: nurodytas neteisėtas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo subjektas, nebuvo kompetentingos institucijos sprendimo atkurti nuosavybės teises, supainiotos terminuoto nuosavybės atkūrimo ir neterminuoto turto grąžinimo procedūros ir kt.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

II. Pareiškėjas nurodo, kad, jo manymu, jo skundžiamas Lietuvos Respublikos finansų ministro 2017 m. kovo 13 d. įsakymas Nr. Ik-98 „Dėl Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ yra norminis administracinis aktas. Taigi vertintina, jog pareiškėjas šiuo atveju siekia inicijuoti norminio administracinio teisės akto teisėtumo tyrimą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimą, be kita ko, turi būti įvertinta, ar nurodytas aktas yra norminio pobūdžio. Nustačius, kad pareiškimu prašoma ištirti ne norminio, o individualaus administracinio akto teisėtumą, pareiškimas negali būti priimamas ir nagrinėjimas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112–119 straipsniuose nustatyta norminio administracinio teisės akto teisėtumo tyrimo tvarka.

Norminio administracinio akto sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje, pagal kurią norminis administracinis aktas yra teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Remiantis šia teisės norma bei susiformavusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, gali būti išskiriami šie esminiai požymiai, apibūdinantys norminį administracinį aktą, kurio teisėtumas gali būti tiriamas specialia norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo tvarka – tai teisės aktas, priimtas administravimo subjekto, vykdančio administravimo funkcijas, juo nustatomos visuotinai privalomos elgesio taisyklės ir jis skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei (žr., pvz., 2011 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I575-3/2011, 2013 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I143-24/2013 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog daugelis norminių administracinių aktų požymių yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006, 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-01/2007).

Pareiškėjo skundžiamas Įsakymas buvo priimtas, be kita ko, vadovaujantis Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 9 straipsniu, kuriame numatyta, jog sprendimus dėl išlikusio nekilnojamojo turto, esančio savivaldybių žinioje, priima miesto (rajono) taryba, dėl turto, esančio valstybinių įmonių, įstaigų ir organizacijų žinioje, – ministerija, kurios reguliavimo sričiai priklauso šios įmonės, įstaigos, organizacijos arba turtas. <...> Religinei bendrijai nuosavybės teisė į sugrąžintą turtą atsiranda nuo sprendimo sugrąžinti turtą įregistravimo turto registro įstaigoje. Kaip matyti, pareiškėjo skundžiamu Įsakymu yra atkurtos Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno nuosavybės teisės į 1940 m. gruodžio 10 d. ir 1941 m. birželio 7 d. nacionalizuojamo namo žiniose nurodytą nacionalizuotą, iki šių dienų išlikusį valstybei nuosavybės teise priklausantį ir šiuo metu valstybės įmonės Turto banko patikėjimo teise valdomą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, grąžinant jį natūra (1 p.). To paties įsakymo 2 punktu valstybės įmonė Turto bankas įgaliotas pasirašyti šio įsakymo 1 punkte nurodyto turto perdavimo ir priėmimo aktus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Įsakymas neatitinka būtinųjų norminio administracinio akto požymių – nenustato elgesio taisyklės, skirtos individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad Įsakymas yra norminis administracinis aktas dėl to, jog jis yra susijęs su kultūros paminklų apsauga ir yra reikšmingas visai visuomenei. Šiuo atveju matyti, jog Įsakymu nėra nustatomos visuotinai privalomos elgesio taisyklės ir jis skirtas individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei – religinei bendrijai Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynui, taip pat atitinkami įgaliojimai numatomi valstybės įmonei Turto bankui, todėl jo teisėtumo vertinimui netaikytina Administracinių bylų teisenos įstatymo 112–119 straipsniuose nustatyta tvarka, reglamentuojanti norminių administracinių teisės aktų teisėtumo tyrimą. Individualių administracinių aktų, kurie gali būti administracinės bylos dalyku, teisėtumo teisminė kontrolė gali būti inicijuojama, inter alia pagal asmens, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą, pagal prokuroro, viešojo administravimo subjektų, organizacijų ar fizinių asmenų pareiškimą dėl viešojo intereso arba valstybės, savivaldybės ir asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo (ABTĮ 5 str.) ir kitais įstatymų nustatytais pagrindais.

Taip pat reikia pažymėti, jog ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreiptis į administracinį teismą prašydami ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Nurodyti subjektai taip pat turi teisę kreiptis į administracinį teismą prašydami ištirti konkrečios bendrijos, politinės partijos, politinės organizacijos ar asociacijos priimto bendro pobūdžio teisės akto teisėtumą. Kiti subjektai turi teisę prašyti ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kada teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Vadovaujantis ABTĮ 113 straipsnio 1 dalimi, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl teisę paduoti skundą teismui turinčio asmens teisių pažeidimo, jis turi teisę prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą. Pareiškėjas į teismą kreipėsi kaip privatus fizinis asmuo ir jis nėra vienas iš subjektų, kurie pagal ABTĮ 112 straipsnį turi teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl administracinio akto, kuris nėra norminis, be to, fizinis asmuo nėra tinkamas subjektas kreiptis su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, pareiškėjo skundas vertintinas kaip neatitinkantis abstrakčiam pareiškimui ištirti norminio administracinio akto teisėtumą keliamų reikalavimų, dėl to pareiškėjo skundą atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p., 116 str. 1 d.). Pareiškėjo skundo reikalavimas dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės įpareigojimo atlikti veiksmus vertintinas kaip neatsiejamai susijęs su pagrindiniu skundo reikalavimu, dėl to ir šį reikalavimą atsisakytina priimti.

Pareiškėjas, be kita ko, prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundą atsisakytina priimti, prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nenagrinėtinas (ABTĮ 70 str. 4 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 116 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti priimti pareiškėjo G. S. skundą dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 2017 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. Ik-98 „Dėl Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ pripažinimo neteisėtu ir panaikinimo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės įpareigojimo atlikti veiksmus.

Skundą su priedais grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas